Posts Tagged ‘laisvalaikis’

Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų kviesdavo žmones

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis”

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, kalvadosar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos” žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …”

R.Matelis: Straipsniukų rinkinys iš serijos “Mūsų laikų restoranai”

Būdamas visą savo mielą gyvenimą kauniečiu, aš ne kartą internetinėse pokalbių svetainėse pajutau, kad daugelis jaunesnių žmonių net nebeįsivaizduoja kokie buvo tarybinių laikų restoranai, kaip jie atrodė savo vidumi ir tvarka. Kaip mes į juos eidavome ir kokiais keliais patekdavome į vidų. Todėl įvairiuose tinklapiuose esu parašęs net keletą straipsniukų. Na, o dabar nutariau juos sukelti čia, į vieną vietą, į vieną bendrą temą.

Su laiku tikiuosi šį savo straipsnyną dar ir papildyti. Tad jei kam įdomu, prašome apsilankyti.

Romualdas Matelis

Kauno “IX dangus” – “Baltijos” viešbučio viršus

Jei “Kauką”, “Orbitą” ar “Bialystoką” dar daugelis prisimena, tai aš jau labai atsargiai spėliočiau ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno restoraną “IX dangus”. Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė. Jis buvo likviduotas dar L.Brežnevo klestėjimo metais. Be to, “IX dangaus” galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios iškabos niekada ir neturėjo… Tad šį restoraną, o tada tai vadinosi kavine, gali gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Gal kažkam keistokai skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus.

IX dangus, tai kažkada buvusio “Baltijos” viešbučio stogas su dar vienu stogu. Pirmame hotelio aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus restoranas, IV ir VII aukštuose buvo nedideli bufetukai, o ant stogo – “IX dangus”. Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį “dangų”, nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to dantų neskaudėjo, nes esmė gi ne vien romantiškame pavadinime. Kur kas svarbiau aplinka ir personalas, kuris tave aptarnauja.

Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau – jo nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai – argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme be karo – nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie mano jau aprašytą “Kauką”, tiek apie Kauno “Žaliąjį kalną”, “Pasimatymą”, “Gildiją” ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną “Orbita”. Nebūtis užklupo ir vilniečius “Dainavą”, “Erfurtą” bei “Šaltinėlį”. Nuvykęs į kažkada tokią mielą “Gėluvą” Šiauliuose, šiandiena radau tik [atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje užsidarė “Birutė”, “Vasara”, “Pajūris” ir “Baltija”… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…

Bet grįžtu prie “Baltijos”. Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela “Amerika pirtyje”. Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu – tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi “IX dangus” jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.

Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi “IX dangus” buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis – čia, sulyg X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. “Baltijos” viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, “IX danguje” niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas “Baltijos” stogą, esu netikslus – čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti – restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą.

Netlog’ietis Jotautas, čia, šios temos komentare, parašė vieną iš tada dominavusių versijų – kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivakščioti… Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Už tai uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš labiau būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes “Baltija” nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. Tad tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno “kontra nedobytaja” – taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins…

Tada kai “IX dangus” dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai – pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai. Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie “Lietuviškų patiekalų” [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas “Prie akmenų”] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš “Baltijos”… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. “IX danguje” rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino – ta garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь – ponas] ir baryšnia [барышня – dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės… Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo – ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius… na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš “Volgų” sėdės jis, sekančioje – sakvojažas [portfelis], dar sekančioje – skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar “sodindavo” į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…
:) __________ :) __________ :)

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

“Astra” Kaune

Sekmadienis, 21 birželio 2009 00:33

Šiandiena su žmona buvome pasižmonėti Senamiestyje. O po to ir į Laisvę atsibeldėme. Ne itin linksma joje net vasarą, nes žmonės žiemą nesirenka dėl šalčio ir neturėjimo ką ten veikti, o vasarą susiranda sau mini išvykas į gamtą ar dar kažkur. Bet vis tiek ji gyva ir miela. Numatėme tiesiog kur nors prisėsti puodeliui kavos ir po to sukti link namų.
Netikėtai šovė mintis, kad šiandieninis kinų restoranas “Čanas”, bus pati ta vieta, kur verta prisėsti. Juk čia kažkada buvo mano visiems amžininkams gerai žinoma “Astra”, savo laiku viena populiariausių pasisėdėjimo vietų.
Tiesa, nu ką čia labai apie tą “Astrą” prirašysi: ji kaip ir viskas gyvenime, turėjo savo klestėjimo ir nuosmūkio laiką. Tačiau kaip ne kaip, o gerokai ilgiau už daugelį kitų blykstelėjusių “novų”, ji buvo populiari ir mėgstama.
“Astroje” visada buvo du bariukai – vienas labiau romantikams [vyno mėgėjams, o kitas kažkodėl labiau konjakinis-kalvadosinis baras. Prie pastarojo ir salytė su staliukais, tačiau prie jų sėsdavo vyresnieji arba atvykusieji.
Nieko amžino gyvenime nėra, tad ir šiame bare laikas nuo laiko pasikeisdavo barmenės, tačiau daugelį iš jų prisimenu ir šiandiena.. Gaila, tik, kad seniai seniai jau jų nebemačiau. :)
Vis tik gerai dar pamenu Ziną, Augutę, Bronę. Pastaroji prieš keletą metų ir vėl išniro dažnai matomų žmonių tarpe. Ji netikėtai tapo politike, :) ir kiek žinau dabar Lilijanos Astros partijai priklauso.
O ar kas nors iš Jūsų prisimena “Astrą”? Gal turite ir Jūs ką apie ją papasakoti?

p.s. Šiam ciklui užvesti mane šiandiena paskatino straipsnis apie senus laikus “Klaipėdos” laikraštyje, jis čia
—>> http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/miestas/ka…
Klaipėdiečiams jis tikriausiai bus labai įdomus, nes įdomus net ir man, mažai žinančiam šį miestą.

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

“Kauko” kavinė buvo Kauno pasididžiavimas

Sekmadienis, 22 rugpjūčio 2010 18:35

Kažkada šiame savo mintraštyje aprašiau Laisvės alėjoje buvusią “Astrą”. Tiesa, kodėl buvusią, ji ir dabar yra. Tik pavadinimas kinietiškas. :) Ir patiekalai. Bet pati patalpa ne ką ten ir pakitusi. Tiesa, Astra niekada nebuvo ta vieta, į kurią užsukę kauniečiai jaustųsi pakilėti į debesis. Tai buvo normali kavinukė – jauki, šilta, bet be jokių prestižo ženklų. O turėjome ir kitokių… Tad apie “Kauką”.

Mano vaikystės, o ir ankstyvos jaunystės metais, Žaliakalnio šlaite, apytiksliai virš buvusios viešosios bibliotekos K.Donelaičio gatvėje, stūksojo apleistas namas. Gal mūrinis, gal tik aptinkuotas – nežinau. Matėsi, kad jis kažkada buvęs prabangus, bet vėliau visai užmirštas. Ir taip keletą dešimtmečių. Tačiau vieną dieną šalia jo sustojo kranai. Tapo aišku, kad prasideda pastato rekonstrukcija, ką norint šiandiena būti moderniu, matyt reikėtų vadinti renovacija. :)
Na anoks čia stebūklas, remontas tai remontas. Niekam nerūpėjo kas jame numatoma įrengti, kas įsikurs. Tačiau kai darbai buvo jau į pabaigą, pasklido mieste gandai, kad tai bus ketvirtasis Kauno naktinis baras. Ir pats prabangiausias, prestižiškiausias. Turint omenyje, kad tuo metu Kaunas naktinbarių skaičiumi lenkė net Vilnių, o kuris gražiausias – Vilniaus “Erfurtas” ar Kauno “Žalias kalnas” vyko nesibaigiančios diskusijos, visa tai tapo labai smalsu ir prasminga. Todėl Kauno jaunimas ėmė nekantriai laukti progos visa tai pamatyti savo akimis. Tiesa, nebuvome naivūs, todėl žinojome, kad pirmąsias porą savaičių čia bus įleidžiami tik tais laikais nusipelniusieji gyventi geriau. Tačiau netrukus durys atsivers visiems. Nes, kad ir kaip ten bebūtų buvę Didžiojoje Blatų šalyje, skirtingai nei Maskvoje ar Leningrade, Lietuvoje nebuvo uždarų, liaudžiai neprieinamų restoranų ar barų.
Tiesa sakant, net jaunystės metuose niekada nebuvau iš tų, kurie veržiasi pirmieji išbandyti visas išreklamuotas naujoves. Taigi negalėčiau tvirtinti, kad į “Kauką” atėjau vienas iš pirmųjų mirtingųjų. Ne. Mieste jau daug kas džiaugėsi pabuvoję šiame bare, kol prisiruošiau ir aš. Ir vis tik ta diena atėjo… :)
Jau atėjus prie pastato, kurį paprastai matydavau tik iš apačios, iš miesto centro, širdį užliejo kažkokia nepažinimo banga. Aikštelė aplink namą išklota gražiomis, jau nebestandartinėmis, iki tol įprastomis 50×50 šaligatvinėmis plytelėmis ir visa ji įrėminta pusmetrio aukščio bordiūrais. Kadangi buvo vakaras, aplinkui švietė dekoratyvūs lauko žibintai. Ko gero, buvo besibaigianti vasara, nes prisimenu nuostabų panoraminį žalumos vaizdą, supantį šį pastatą iš bene trijų pusių – namas vienu kraštu ribojosi su garsiaisiais Kauko laiptais, iš dar dviejų – į Žaliakalnio šlaitus ir tik ketvirtąja puse ribojosi su privačiais gyventojų sklypais. Jis visada priminė savotišką pilį. Įėjimas ir lauko durys taip pat skoningo stiliaus. O patekę į vidų, administratorės, vėliau, mandrumo dėlei, imtos vadinti metrdotele, buvome pakviesti į pirmojo aukšto salę. Čia, nedidukėje patalpoje buvo ir bariukas, ir keliolika nedidukų, kompaktiškų staliukų, kiekvieno iš kurių paviršiai buvo šiek tiek skirtingi. Jų paviršiai užlaminuoti, o po laminatu puikavosi nuostabios dekoracijos. Vos prisėdę prie mums parodyto staliuko, sužinojome, kad tai vis tik skaitosi ne restorano, o baro salė, ir, kad po valandos būsime pakviesti į restorano salę antrame aukšte. :)
Taip taip, nefantazuoju. Čia buvo sumąstyta tvarka, kokios gal niekur kitur ir nebuvo – kiekvienam “Kauko” svečiui buvo skirtos dvi vietos – viena pirmame aukšte, kur žmonės gurkšnodavo kokteilius ir žiūrėdavo programą [vėliau tai imta vadinti užsienietiškuoju varjete] ir antrą – antrame aukšte, kur būdavo patiekiamas maistas. Jausmas neišpasakytas, čia tikrai galėjai pasijusti tarsi kokioje karališkoje menėje. Beje, ir tvarka buvo nustatyta standartiška – apie 20 valandą atvykę svečiai susodinami pirmame aukšte atsipalaiduoja, pagurkšnoja kas ko pageidauja, o tada, apie 21:30 val. visi kviečiami į antrąjį aukštą. Tuo metu staliukai apačioje sutvarkomi, o kai lankytojai pavakarieniauja, jie leidžiasi atgal į I aukštą, kur netrukus prasidėdavo naktinė programa. Su originalia muzika, su šokiais, su kitais meniniais išmąstymais :) ir… net su tarybiniu striptizu. Juokais, žinoma, jį taip vadinome. Nes jis būdavo rodomas per pakankamai retą užuolaidinį audeklą. Kauke, kaip ir kituose naktiniuose baruose [taip vadinome pagal rusus, nors iš tikro tai buvo naktiniai restoranai] grojo ir dainavo garsiausieji Lietuvos atlikėjai. Tiesa, skirtingai negu dabar, kai kiekvienas turime automobilius, tada nebuvo mados, kad kauniečiai vieną dien ą koncertuoja Vilniaus, o kitą – jau Palangos restoranuose. Tad ir pas save svečių iš kitų miestų sulaukdavome gana retai. Vis tik mūsų miestas visada turėjo pakankamai gausų atlikėjų ratą, tad deficito šioje srityje nejautėme.
Šokių muzika baigdavosi 1:30 val. Bet tai nereiškė, kad tai jau tikra vakaro pabaiga. Nes po oficialios dalies visada prasidėdavo sveikinimai. Na nebuvo jie tikri, ne tiek jau daug kas turėdavo ką iš širdies sveikinti. Tačiau tai būdavo paprasčiausias muzikinio šokių vakaro pratęsimas. O kitaip, kaip sveikinimu, jie ir nesivadindavo. Esmė būdavo kitame – 5 arba 10 rublių ir vakaras tęsiasi. :)
Tokie tad prisiminimai apie puikųjį “Kauką”. Tikiu, kad skaitytojų tarpe atsiras ne vienas žmogus, kuris komentaruose papildys mane savo asmeniniais prisiminimais.
=================================================

O kas šiandiena “Kauke”? Deja, kaip ir ankstyvoje jaunystėje, šis pastatas vėl stovi kaip vaiduoklis – niekam neaiškus nei savo priklausomybe, nei paskirtimi, nei perspektyva. Keista, kad politiniai vėjai labai ryškiai įsisuko į pramogų verslą. Atkūrus Nepriklausomybę sužlugdyti visi geriausieji anų laikų restoranai ir barai. Tarsi tie linksmybių “taškai” būtų didieji komunistai, kuriuos būtų buvę būtina nušluoti iš atgimusio kapitalizmo akiračio. Ilgiems metams kauniečiams užmūrytos ne tik “Kauko”, bet ir “Žalio kalno”, “Pasimatymo”, “Versalio” bei daugelio kitų garsių sovietmečio barų durys. Dabar kai kas iš jų bando atgimti, deja, nesėkmingai. Įdomus reiškinys, kurio prasmės gal nei istorikai niekada neišanalizuos. :)

p.s. Ką tik, pagūglinęs, suradau seną Aleksandro Pleskačiausko nuotrauką, kurios kopiją įkeliu ir Jums. :) Beje, iš šio kraštotyrininko įrašo, galiu pateikti ir keletą konkretesnių duomenų. Pasirodo tai architekto Felikso Vizbaro namas, kuriame būtent 1982 m. atsidarė mano minimas “Kaukas”

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

Anykščių vyninė. Tema -Mūsų laikų restoranai

Trečiadienis, 16 vasario 2011 23:56

Pastarąjį savaitgalį pasinaudojome vieno draugo siūlymu pamėtyti rutulį viename Kauno boulingo klube. Nesu labai didelis šio žaidimo mėgėjas, tačiau saikingai viskas gerai. Tuo labiau, kad mūsų laikų kapitalizmo aušros bendražygis jau kurį laiką apsiprato su boulingo “krupje” pareigomis ir keletą kartų buvo kvietęsis pas jį apsilankyti. Pažaidėme, išgėrėme kavos, pakramtėme keptos duonos ir… išalkome. :)

Bičiulis Vytas netikėtai prisiminė, kad Savanorių prospekte yra originali buterbrodinė “SANDWICH BAR”, tad kodėl gi nepabandyti? Nuvykome. O ji, pasirodo, įsikūrusi dar TSRS metais pastatytame monolite, kuris ir iki šiol galutinai nėra išbaigtas. Sumuštiniai čia tikrai įspūdingi, bet ne apie Sandwich šis rašinukas. Netikėtai niurktelėjome į storu dulkių sluoksnių pridengtą mūsų jaunystę.
Kažkas prisiminė, kad kaip tik šioje vietoje kažkada stovėjo garsioji “Anykščių vyninė”.

Tada, gal 1972 metais, kai aš į ją atkakau pirmąjį savo gyvenime kartą, tai buvo nedidukas, neabejotinai po okupacijos nacionalizuotas namukas. Na ne visai toks jau mažas, bet… Paprastai vertindavome “šokamas” kavines ir restoranus, tai yra užeigas, kuriose grodavo muzikantai, arba kaip tada juos kažkodėl vadindavome – gyva muzika. Deja, “Anykščiai” nebuvo šokama vieta. Gal todėl ir publika čia būdavo kiek kitokia nei kitose miesto knaipėse. Daugiau kaip rys ketvirtadaliai čia besirenkančiųjų buvo jau tikri seniai, žmonės, sulaukę daug maž keturiasdešimties. Suprantu, kad daugelis skaitytojų dabar šyptelėjo, tačiau tokie negailestingi jau buvome mes “tituluodami” aplink mus esančius. Gi mums tada buvo vos 18…
Nežiūrint to, kad čia rinkosi palyginus mažokai jaunimo, ši vieta turėjo kažkokį sunkiai nusakomą užtaisą – padavėjos visada sukosi su tautiniais rūbais, prekiaujama buvo be išimčių tik gamyklos “Anykščių vynas” gėrimais, o susirinkusiuosius kas vakarą linksmino jau ikrai senukai – bene 60 metų muzikantai su akordeonu, violončele, rojaliu ir panašiais, regis iš ano pasaulio sugrįžusiais muzikiniais instrumentais. Malonus vyšnių, serbentų, šermukšnių ar obuolių vyno svaigulys teikdavo tikrai labai mielas emocijas, kurios, deja, daugeliui baigdavosi sekančio ryto aimanomis dėl skaudančios galvos. :)

Tiesa, “Anykščių vyninė” dar viliodavo ir savo originaliais bent jau tam laikui patiekaliukais. Prisimenu, mėgdavome užsisakyti riešutų su medumi, varškinio sūrio ir panašių užkandų, kurių su jokiu žiburiu nerastum tradiciniame restorane. Tik būtina prisiminti, kad gyvenome šokių epochoje, todėl tai, kad čia nebuvo šokama, darė šiai užeigai didelį minusą. Gal būt daugeliui šiandiena gali kilti klausimas kaip suprasti šokių epocha? Wikipediškai atsakyti į tai nesiimčiau, tačiau jei savais žodžiais… Na gyvenome tam tikros doros amžiuje. Daug kas, kas šiandieniniam jaunimui nesuvokiamai paprasta, mums buvo labai sudėtinga. Sakykime jaunimui susipažinti šiaip, nei iš šio, nei iš to gatvėje buvo kažkas iš tabu. Nesugebėdavome to beveik niekas. Mums tada savaimiškai aišku buvo, kad susipažinti su mergina galima tik ją pakvietus šokti, t.y. tokiomis aplinkybėmis, kai muzikos gausme gink die, niekas negirdės tavo sumandražintų pirmųjų pažinties sakinių. Pažinties pradžia visada buvo itin asmeninis ir vos ne intymus reikalas. Negalėjome sau leisti padaryti tai nors kiek viešiau, nes be kas iš aplinkinių užsijuoktų, išsišaipytų,o tai būtų nepakeliama našta. Kita vertus, matyt dėl tos pačios priežasties, Kaune, praktiškai ir nebuvo “nešokamų” restoranų. Iš, kiek leidžia atgaminti atmintis, Kaune buvusių 35 restoranų ir kavinių, tik trys būdavo neskirtos šokiams, o tik paprasčiausiam pasisėdėjimui. Dabar, suprantama, padėtis absoliučiai priešinga – kavinukės mažutės, jose net norėdamas neįsigudrinsi šokti. O tada tai buvo tik “Anykščiai”, “Bombėjus” [taip kažkodėl vadinome Geležinkelio stoties restoraną ir “Tulpė”. Žinoma, priekabus bendraamžis galėtų man primesti ir dar keletą pavadinimų – “Gildija”, “Vilnelė”, “Ugnė”, “Medžiotojai”, “Putinas”… Tačiau visa tai atsirado jau vėliau, o aš kalbu apie maždaug 1972 – 1976 metus.
Tad tiek metraščio apie “Anykščių vyninę”. :):)