Romualdas Matelis: Kur papuolėme per tuos 20 metų?

Jau Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės. Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.
Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.
Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta… Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero… Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jų suklūstama. O ką turime šiandiena? Taip, prie sovietų kartais būdavo baisoka pasakoti riebesnį politinį anekdotą, ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius ir visi į jį kreipė dėmesį. O dabartinė žodžio laisvė ar turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik, kad negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse, niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamam. Nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.
Nesvarbu ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K.Marksas – spirale ir vis aukštyn, aišku viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijai? O gal tai būna paprastų paprasčiausiai tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento? Momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui. Ir ima jam reikšti visuotiną palaikymą, o tuo pačiu pradeda deramai ginti savo gyvenimus. Savo, savo vaikų ir anūkų. Savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių?
Gyvename sunkų, bet įdomų laikmetį. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos. Nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi. Nenaudojamos žinios užsimiršta. Nelankomi keliai užželia. Gal gi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis? Būtų liūdna jei būčiau teisus šiuo teiginiu. Nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens…