N.Puteikis: TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Naglis Puteikis 

TS-LKD pirmininko rinkimai – Gedimino stulpai prieš kregždutę

Tiesiog negalėjau neperkopijuoti šio Naglio Puteikio straipsnelio-nuomonės apie tai, kas vyksta jo partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų viduje… Mano supratimu, šios Puteikio mintys labai teisingos ir drąsios – R.M.

V.Landsbergis ir I.Degutienė, mano manymu, TS-LKD nariams asocijuojasi su Sąjūdžio vertybėmis: idealizmu, viešumu, antikorupcija, tiesa, teisingumu, teise į mitingus, teise kritikuoti valdžią, socialiniu jautrumu, pagarba lietuvių istorijai, kalbai,  kultūrai, krikščioniškomis vertybėmis. Kalbant alegorijomis – žalia spalva, ąžuolo lapai, Gedimino stulpai.

A.Kubilius, mano galva, daugiau siejamas su modernumu, liberalumu, laisva rinka, turtingų, jaunų, sveikų žmonių interesais. Jei ženklais – balta spalva, kregždutė.

V.Landsbergio vadovaujamas TS-LKD Politikos komitetas jau daug metų bando ginčytis su A. Kubiliumi ir jo komanda, kad dažnai vertybiniai dalykai yra svarbiau, nei ekonomika. Bet diskusijų kasmet vis mažiau, nes TS-LKD mažėja aukščiau minėtų V.L. šalininkų. Jie miršta arba traukiasi iš partijos, ypač po to, kai nebuvo kietai ginami atleistieji FNTT vadovai V.Gailius, V.Giržadas, nebuvo vertinamas policijos smurtas Garliavos šturmo metu.

TS-LKD partijoje kasmet daugėja A.Kubiliaus šalininkų, kurie mano, kad ekonomika svarbiau nei eilinių žmonių rūpesčiai. TS-LKD reklaminiuose pristatymuose pradeda vyrauti liberalų, net libertarų požiūriai, pvz. A.Ramanausko-Greitai, A.Užkalnio, M.Adomėno.

I.Degutienei atsisakius kandidatuoti, nebebūtų kam atstovauti Sąjūdžio ir krikščioniškųjų vertybių. Todėl V.Landsbergis ir kandidatuoja – kad neprasidėtų dar viena idealistų išėjimo iš TS-LKD banga.

L.L.Andrikienė yra abiejų požiūrių kompromisinė šalininkė, todėl jai sunku tikėtis, kad ją pamatys balsuotojai, kurie rinksis arba žalią Landsbergio, arba baltą Kubiliaus spalvą, o ne kompromisą.

V.Stundį, skirtingai nei I.Degutienę, mano manymu, dauguma TS-LKD narių supranta kaip A.Kubiliaus šalininką, kaip prailgintą jo ranką, todėl jam taip pat sunku tikėtis sėkmės.

Naglis Puteikis

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt

„Flešmobo“ organizatorei L.Šulcienei skirta 500 litų bauda | Alkas.lt.

Kauno miesto apylinkės teismas (Teisėjas Rimantas SIPAVIČIUS) trečiadienį paskelbė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje KTU dėstytoja Lina Šulcienė pripažinta pažeidusi susirinkimų įstatymą.

Teisiamoji L.Šulcienė su atstovu E.Dambrausku

Teismas nustatė, kad L.Šulcienė šių metų gegužės 19 d. organizavo eitynes nuo Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki Rotušės aikštės, apie susirinkimą raštišku pranešimu neinformavusi Susirinkimų įstatyme numatytos institucijos bei negavusi pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.

Įrodyta, kad gegužės 19 d., 15 val., prie Kauno Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčios susirinko 400-500 žmonių, kurie reiškė pasipiktinimą dėl teisėsaugos veiksmų, vykusių Garliavoje gegužės 17 d. Netrukus žmonių būrys pajudėjo link Rotušės aikštės, skandavo „gėda, gėda“, nešė kelis plakatus bei vėliavas. Po pusvalandžio iki 1300-1500 asmenų išaugusi minia susirinko prie R. Kalantos paminklo. 16 val. dalis žmonių išsiskirstė, o kita dalis, apie 200 žmonių, nuėjo į Rotušės aikštę. Vėliau asmenys susibūrė ir sakė kalbas prie Maironio paminklo, rašoma KMAT pranešime.

Lina Šulcienė pripažįsta gegužės 19 d. organizavus „flešmobą“ – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.

Ji prašė leidimo mitingui, bet vietoj to gavo pasiūlymą organizuoti „flašmobą“ – taip ir padarė. Tačiau, nuo gegužės 17-osios įvykių įkaitę žmonės, susipainiojo, kas kur vyksta (tądien mitingas vyko Vilniuje) ir spontaniškai pradėjo mitinguoti prieš pat prasidedant „flašmobui“. Žmonės, vieni kitų nepažįstantys, tai vienur, tai kitur kalbėjo pro garsiakalbius. Visa Laisvės alėja sruvo žmonėmis, kurie jungėsi, kur papuola. Prie Linos eisenos užklijuotomis burnomis irgi jungėsi žmonės, bet, kadangi žmonėmis plūdo visa Laisvės alėja, tai Lina ir kaltinama viskuo, kas tądien ten vyko.

Už administracinės teisės pažeidimo padarymą L.Šulcienei skirta 500 litų bauda. Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

D.Kuolys: Nedideli skirtumai tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD šiandien

A.NAVICKAS

2012 M. RUGPJŪČIO 02 d.

Rubrikose: Politika –» Komentarai ir pokalbiai

Siūlome pokalbį su mokslininku, visuomenininku, visai neseniai tapusiu naujos partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininku Dariumi Kuoliu. Džiaugiamės, jog jis atrado laiko atsakyti į klausimus apie dabartinę politinę situaciją, kurių prisikaupė tikrai daug.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama ją radikaliai pertvarkyti?

Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.

Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.

Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.

Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.

Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.

Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB  pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.

Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?

Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.

Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.

Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.

Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?

Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.

Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias“ akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, už kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?

Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.

Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.

Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.

Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.

Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos,  Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.

Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.

Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis

Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. Ką pats apie tai manote?

Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.

Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su Džodžu Sorošu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?

Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje http://www.kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje http://www.civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.

Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.

Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.

Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.

Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?

Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.

Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.

Kalbino Andrius NAVICKAS    

Ar tavo pinigai banke saugūs?

Mano patrumpintas “15 min.“ straipsnis

Bankomatų saugumas: kortelių

duomenys – vagišių taikiklyje

Ugnius Babinskas / 15min.lt

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr.

Ar naudodamiesi bankomatu galime būti ramūs, kad kortelės duomenų nenugvelbs vagišiai? Nusikaltėliai nesnaudžia – norėdami sužinoti banko kortelės duomenis jie pasitelkia vis modernesnes technologijas. Specialistai tikina, kad klientų saugumas yra užtikrintas.

Kriminalinės policijos biuro pareigūnų duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje užregistruotos kelios nusikalstamos veikos, susijusios su banko kortelių duomenų vagystėmis bankomatuose, kai prie jų buvo primontuoti specialūs įrenginiai. Tačiau visais atvejais duomenų pasisavinti nespėta, kadangi prietaisai neturėjo ryšio modulių informacijos persiuntimui ir buvo aptikti ankščiau, nei vagišiai juos spėjo išsimontuoti.

Vagišių priemonės ir taktika

Prie bankomatų angos nusikaltėliai įsigudrina primontuoti vadinamuosius skimerius, kurie nuskaito duomenis iš kortelėje esančios magnetinės juostos. Nepastebimoje vietoje taip pat įtaisoma miniatiūrinė kamera, kuri filmuoja, kaip  savo PIN kodą įveda nieko neįtariantis žmogus.

Surinkta informacija iš primontuotų įrenginių vagims yra perduodama mobiliuoju GSM ar internetiniu „Wi-Fi“ ryšiu. Jei tokios ryšio įrangos nėra, duomenys gaunami vėliau, skimerius išmontavus. Nusikaltėliai, savo aukos kortelės duomenis gali panaudoti pinigų išgryninimui pasigaminę identišką kortelę, nukentėjusiojo vardu atlikti įvairias pirkimo operacijas internetu.

Kitas variantas – vagišiai duomenis gali panaudoti ir kitaip – parduoti  kitiems nusikaltėliams pogrindiniuose interneto forumuose. Virtualioje erdvėje  klesti didelė šešėlinė rinka, kurioje parduodami ne tik pagrobti kortelių duomenys, bet ir minėta įranga jiems pavogti. Pastarąją įmanoma net išsinuomoti.

Nukentėjusiems – kompensacijaNeteisėtas duomenų pasisavinimas išnaudojant prie bankomatų tvirtinamą techninę ar į juos diegiamą programinę įrangą yra laikomas rimtu nusikaltimu, nukreiptu prieš banką. Pastarieji ir prisiima atsakomybę už sklandų bankomatų veikimą. Daugelis Lietuvoje veikiančių didžiųjų bankų yra apdraudę [keista kodėl ne visi? – R.M.] panašaus pobūdžio riziką ir įsipareigoję grąžinti ne dėl kortelės savininko kaltės prarastus pinigus. „Įvykus mokėjimo kortelės duomenų ar joje laikomų lėšų vagystei, atlikęs tyrimą ir faktui pasitvirtinus, bankas kompensuoja kliento patirtus nuostolius“, – patikino Monika Rimkūnaitė-Bložė, SEB banko Mokėjimo kortelių departamento direktorė.

Kitaip tariant, teisėsaugai net neišaiškinus kas pavogė duomenis, žmogus gali tikėtis atgauti prarastus pinigus. Tačiau įrodyti, kad originali kortelė nusikaltimo metu buvo pas tikrąjį jos savininką, o ne perduota trečiajam asmeniui, gali būti sudėtinga.

Saugumo priemonės

• Patartina apžiūrėti, ar bankomatas neatrodo kaip nors neįprastai, ar ant kortelės priėmimo angos, kitose vietose nėra pritvirtintų papildomų dalių, o kilus įtarimams nesinaudoti kortele;
• Stenkitės, kad pašaliniai asmenys nepamatytų jūsų įvedamo PIN kodo. Įvesdami savo PIN kodą parduotuvėje ar bankomate, klaviatūrą pridenkite ranka;
• Visuomet patikrinkite prekybos vietos išduotame čekyje (ar ekrane) nurodytą sumą, prieš ar įvesdami kortelės PIN kodą;
• Atsiskaitydami, stebėkite atsiskaitymo operaciją. Neleiskite išsinešti savo kortelės, visuomet stebėkite ką su ja daro kitas asmuo;
• Reguliariai tikrinkite savo sąskaitos išrašus, sekite turimą lėšų kiekį ir atliktas finansines operacijas elektroninės bankininkystės sistemoje;
• Pastebėjus, kad iš banko sąskaitos be jūsų žinios dingo lėšos, nedelsdami kreipkitės į savo banką ir reikalaukite, kad būtų pakeista mokėjimo kortelė.

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Paskelbta 2012-07-28

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

R.Matelis: V.Šapranausko jumoras man suprantamas retai. Bet mintys – 1:1

 

“…aktorius sako, kad Lietuvoje mažai meno kritikų, kurių nuomonės artistai paiso. „Į tokius kaip šis renginys kritikai apskritai nevaikšto. Jie gi mat intelektualai, – ironizuoja Vytautas, – man buvo svarbi kritikų nuomonė, kai aš buvau jaunas. O dabar manau, kad tai yra lengviausia pasaulyje profesija. Kiekvienas gali būti kritiku. Man labai juokinga, kai atsistoja kritikai prie kokio nors ypač abstraktaus, tarkime, Picasso paveikslo, ir bando įžvelgti, ką jis tuo norėjo pasakyti. O tas Picasso turbūt pusiau girtas pasidrabstė dažais ir jokios gilios minties ten nebuvo“

Arba va šis sakinys: “Aktorius patikina, kad jaunystėje ir jam žvaigždžių liga nebuvo svetima. Vytautas taip pat sekdavo kiekvieną apie save pasirodžiusią naujieną, o jo mama išsikirpdavo ir kruopščiai kaupdavo visus straipsnius apie sūnų“. Tikra tiesa, labai gerai prisimenu, kai didesnio džiaugsmo už kažkokį komplimentą nei nebūdavo. Tik vėliau supratau, kad toks požiūris ir savęs patenkinimas yra tuščias ir niekur nevedantis. Na, gal vedantis, bet dažniau į nereikalingą įtampą. Nes tie, kas tave giria, vėliau suvokia tave kaip skolininką: jie tave liaubsino, dabar tu jiems kažką gero duoj.

 

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

  Autorius: Remigijus Šimašius

Iš VAA Teismo tinklapio: Pravartu paskaityti apie antstolių funkcijas

Manydamas, kad su teismais ir antstoliais susidurti gali tekti kiekvienam iš mūsų ir norėdamas papildyti savo skaitytojų žinių bagažą, kiek patrumpinęs, perspausdinu straipsnelį iš Vilniaus apygardos administracinio teismo puslapio.

Inga Karalienė:teismo sprendimo vykdymo tvarką galėtų nustatyti pats teismasKokios yra antstolių įgaliojimų ribos vykdant teismo sprendimus, ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams, ar tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, – tokius klausimus kelia Inga Karalienė, atsižvelgdama į pastarųjų savaičių aktualijas. Apie tai – INFOLEX pokalbis su Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininke Inga Karaliene apie teismo sprendimų vykdymo ypatumus Lietuvoje.

INFOLEX: Teismo sprendimo vykdymas dėl asmenų, kur dominuoja „žmogiškasis” veiksnys, ir teismo sprendimo, susijusio su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdymas: kuriuo atveju vykdymo procesas paprastai yra sudėtingesnis?

 I. Karalienė: Priteistų skolų išieškojimo ir nepiniginių sprendimų vykdymo procesai labai skiriasi. Turtinio pobūdžio išieškojimai taip pat gali būti sudėtingi, tačiau didelę dalį šios kategorijos vykdomųjų bylų antstoliai sėkmingai užbaigia taikydami standartines priverstinio vykdymo priemones. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo bylos, nors jų yra kur kas mažiau, beveik niekada nebūna „standartinės”, tačiau manau, kad teisinei visuomenei šiandien svarbiau kalbėti apie kitas – praktines – problemas, kurias išryškino rezonansinės nepiniginio pobūdžio bylos ir kurias esame pajėgūs išspręsti tobulindami įstatymus.

Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymas beveik visada komplikuotas dėl gilaus konflikto tarp priešingų ginčo šalių. Ypač sudėtingas jis tada, kai pačiame teismo sprendime nėra numatyta ir aiškiai apibrėžta sprendimo vykdymo tvarka. Dėl šios priežasties ne tik antstoliams, bet ir kitiems procese dalyvaujantiems pareigūnams kyla daugybė klausimų: ką jie gali ar privalo daryti ir ko negali.

INFOLEX: Kokius teisinio reguliavimo trūkumus išryškino įvykiai rezonansinėje byloje dėl vaiko globos?

I. Karalienė: Gal ir keista, bet šiuo metu Civilinio proceso kodekse iš dviejų sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo stadijų yra tik paskesnė: kodekse apibrėžta, kada teismas sprendimo vykdymo tvarką keičia, bet nėra numatyta, kada teismas ją nustato. Kodekso 771 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui nevykdant sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą.

Jeigu sprendimo neįvykdymo pasekmės nenurodytos teismo sprendime, aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, o teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą. Vertinant civilinio proceso normų visumą ir derinant vienas kodekso nuostatas su kitomis, būtų logiška laikyti, kad priimdamas su turto perdavimu nesusijusius sprendimus teismas galėtų iš karto nurodyti šių sprendimų vykdymo tvarką. Tai padėtų išvengti nereikalingų interpretacijų, sutrumpintų įvairių teisinių procedūrų eilę ir kartu pagreitintų sprendimo kelią nuo teisėjo stalo iki galutinio rezultato.

Jeigu minėti sprendimo vykdymo aspektai būtų iš karto aptariami teismo sprendime, panašių neaiškumų ir problemų nekiltų. Siekiant sklandesnio ir greitesnio nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo proceso, reikėtų tobulinti Civilinio proceso kodekso 273 straipsnį, aiškiau apibrėžiant teismo sprendimo turinį. Galbūt vertėtų šį straipsnį papildyti nuostatomis, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos klausimus ir nustato vykdymo tvarką.

Dar vienas rimtos diskusijos vertas klausimas – ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams. Dalis šių sprendimų yra savaime besirealizuojantys – jie sukuria teisines pasekmes nepriklausomai nuo to, ar atsakovas atlieka kokius nors veiksmus. Reikėtų įvertinti priverstinių antstolio funkcijų poreikį pagal specifines sprendimų kategorijas ir apsispręsti, ar apskritai tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, pavyzdžiui, kai panaikinamas leidimas vykdyti statybos darbus, nustatoma tėvystė, nustatomos bendravimo su vaiku sąlygos, išsprendžiami globos ar rūpybos klausimai ir pan.

Be abejo, savaime besirealizuojančius sprendimus asmenys taip pat gali ignoruoti. Tačiau kai tokio pobūdžio vykdomieji dokumentai pateikiami vykdyti priverstine tvarka, antstoliams tenka atlikti daugeliu atvejų tik formalias procedūras, pakartojant teismo sprendime suformuluotus įpareigojimus. Ko gero, panašiose situacijose, jeigu atsakovai teismo sprendimų nepaiso, veiksmingesnė jų drausminimo priemonė būtų antstolių teisinės paslaugos, pavyzdžiui, faktinių aplinkybių konstatavimas.

INFOLEX: Kaip ši teismo sprendimo turinio aiškumo problema pasireiškia skubiai vykdant teismo sprendimus?

I. Karalienė: Kokius sprendimus ar jų dalis reikia vykdyti skubiai, sprendžia teismas. Pagal Civilinio proceso kodekso 588 straipsnį šios kategorijos sprendimai vykdomi nelaukiant, kol jie įsiteisės. Apie tai, kad teismo procesinis sprendimas turi būti vykdomas skubiai, nurodoma vykdomajame rašte. Paprastai skubiai vykdyti sprendimus teismai įpareigoja tada, kai ilgesnis vykdymo terminas prieštarautų sprendimo tikslams ar kliudytų juos pasiekti.

Pagal Europos Sąjungos teisę visi sprendimai, nuo kurių priklauso vaikų interesai, turi būti priimami ir vykdomi kaip galima greičiau. Europos Teisingumo Teismas, skubos tvarka išnagrinėjęs Lietuvos pilietės Ingos Rinau bylą ir 2008 m. liepos 11 d. sprendime aiškindamas kai kurias Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su santuoka ir tėvų pareigomis, pažymėjo, kad tokiose bylose svarbiausia kuo greičiau priimti sprendimą, kad kuo mažiau nukentėtų vaikas. Kadangi teisiniai procesai Lietuvoje buvo smarkiai užsitęsę, mūsų valstybės atstovui Europos Teisingumo Teisme teko aiškintis, ar šalyje apskritai taikoma skubaus bylų nagrinėjimo tvarka.

Pripažįstant būtinybę tokias ypatingo jautrumo bylas kuo skubiau išnagrinėti teisme, kuo greitesnis vykdymo procesas taip pat turėtų būti savaime suprantamas. Bet tada, kai svarbu įvykdyti sprendimą kuo greičiau, daugiausia problemų ir kelia jau minėtas nepakankamas pačių teismo sprendimų detalumas. Nemažai laiko sugaištama aiškinantis kartais visai paprastus klausimus. Nesąžiningiems proceso dalyviams tokia situacija labai palanki: kuo mažiau konkretumo sprendime, tuo daugiau galimybių jį klaidinamai interpretuoti ar vilkinti.

Kita vertus, plačiai nuskambėjusios su vaikais susijusių sprendimų vykdymo istorijos, kai galutinis teismo įpareigojimas perduoti vaiką neįvykdomas metus ir ilgiau, verčia rimčiau pažiūrėti ir į asmenų piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Galbūt atėjo laikas konkrečiai apibrėžti atvejus, kada suinteresuoti asmenys pripažįstami piktnaudžiaujančiais vykdymo procese ir griežtinti jų atsakomybę už tokius veiksmus.

INFOLEX: Kaip būtų galima įvertinti situaciją, kai teismo sprendimas nėra įvykdomas/vykdomas pažeidžiant terminus dėl didelio visuomenės pasipriešinimo? Ar tai indikatorius, kad teisė prasilenkia su morale, o galbūt tai reiškia teisinio nihilizmo išvešėjimą?

I. Karalienė: Negali būti priežasčių priešinti teisingumą vykdančius pareigūnus ir visuomenę, arba ignoruoti valstybės vardu priimtus teismų sprendimus – apie tai kalbama gegužės 18 d. priimtame Lietuvos teisininkų draugijos pareiškime „Dėl teisingumo teisinėje valstybėje”. Galiu tik pakartoti šio pareiškimo žodžius, kad teisinės valstybės piliečiams garantuojamos žmogaus teisės negali būti veiksmingai užtikrinamos, jeigu nebus pripažįstamos ir ginamos teisingumą vykdančių asmenų teisės, o visų grandžių teisėsaugos pareigūnai neturi būti priešinami su visuomene dėl to, kad jie vykdo savo pareigas pagal demokratiškai priimtus įstatymus ir savo sąžinę.

Išskirtinai priešiškas visuomenės požiūris į antstolius ir su tuo susijęs profesijos diskriminavimas yra sena mūsų institucijos, ir kartu mūsų visuomenės problema. [O ar ne su protingumo principais prasilenkiantys įkainiai prie to priveda?]

Šiandien matome, kad išankstinei visuomenės neapykantai taip pat yra pasmerktos ir teisėjų, ir prokurorų profesijos. Bet ar vieną dieną staiga pakeitus visus teisėjus, prokurorus ir visus antstolius visuomenė pradėtų juos gerbti? Tikriausiai ne, nes ir tie naujieji teisėjai, prokurorai ar antstoliai turėtų dirbti darbą, kuris daugeliui nepatiktų – teisiniuose ginčuose retai būna patenkintos abi pusės. Vadinasi, normaliam susikalbėjimui tarp teisėsaugos institucijų ir visuomenės reikia permainų ne tik šiose institucijose, bet ir žmonių požiūryje [Į ką? O gal svarbiausia priiminėti logiškesnius, labiau protingumo principais pagrįstus teismo ir antstolių sprendimus ir, esant būtinumui, “nesikuklinti“ visuomenei paaiškinti vieno ar kito sprendimo motyvus žmonėms suprantama kalba?  ]. Reikia veiksmingesnio teisinio švietimo, kad mūsų visuomenės nariai išmoktų kuo daugiau savo problemų išspręsti patys, be priverstinio pareigūnų įsikišimo. Jeigu vienai savo interesus ginančiai pusei – išieškotojams – nereikės kreiptis į antstolius, tai ir antstoliams nereikės taikyti priverstinio pobūdžio priemonių prieš kitą pusę, t.y. savo prievolių nevykdančius asmenis.

 INFOLEX: Dėkojame Jums už pokalbį.

Pastaba: Šviesiai pilkomis raidėmis įrašyti mano, R.Matelio klausimai, į kuriuos atsakymus gali duoti nebent tai žinantis skaitytojas.

Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Pranešimas spaudai                                                       Vilnius, 2012 m. kovo 16 d.

Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!                                          

Rytoj, šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje įvyks pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Tai vasario 22 dieną prie Prezidento rūmų surengto mitingo, reikalavusio, kad valdžia atkurtų valstybėje teisingumą, išskaidrintų politikų ir šešėlinio verslo ryšius, tąsa.

======================================================

Šiandiena, kovo 18 d. su malonumu galiu įterpti net du mitingo video įrašus:

1) variantas

2) variantas

======================================================

Lietuvos piliečiai kviečiami šį šeštadienį susirinkti prie šalies Parlamento ir dar kartą pareikalauti, kad būtų kuo greičiau išviešinti visų partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su nusikalstamomis struktūromis. Taip pat raginama atkurti teisingumą – nedelsiant sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalintus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Reikalaujama atleisti iš pareigų ne tik vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet ir generalinį prokurorą Darių Valį bei jo pavaduotoją Darių Raulušaitį, o į šias pareigas paskirti principingus, sąžiningus ir profesionalius pareigūnus.

Akcijos dalyviai kviečiami paraginti Seimą susigrąžinti Tautos Atstovybės galias. Reikalaujama, kad Seimas užtikrintų parlamentinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros kontrolę, sutramdytų VSD pareigūnų savivalę ir jų neteisėtą kišimąsi į visuomenės gyvenimą. Akcijos rengėjai ragina nedelsiant išviešinti VSD vykdytos kabinetinės „liustracijos“ duomenis ir išlaisvinti buvusius KGB bendradarbius Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje nuo dabartinio VSD šantažo.

Seimas kviečiamas atstatydinti parlamento vadovus – Seimo vicepirmininką Algį Čapliką, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Arminą Lydeką. Taip pat Parlamentas raginamas įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją Vytauto Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti.

Pilietinės Akcijos organizatoriai – į grupę Už teisingumą susibūrę Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Seimo narys Naglis Puteikis, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Šarūnas Valentinavičius, Audrius Nakas ir Darius Kuolys – kviečia visuomenę susitelkti ir pasiekti, kad šalies valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet valstybės pusėn. Primindami šv. Augustino žodžius, jog valstybė be teisingumo esanti tik plėšikų gauja, jie ragina piliečius susigrąžinti Lietuvos Respubliką – orią, garbingą ir teisingą.

Akcijos organizatoriai taip pat atkreipia dėmesį į precedento neturintį Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos elgesį. Šio departamento Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pamėgino perimti iš piliečių visuomeninės akcijos organizavimą ir be rengėjų žinios išplatino žiniasklaidai klaidinančią informaciją apie renginio laiką. Akcijos rengėjai pastebi, kad tokių brutalių priemonių prieš savo krašto visuomenę pastaruoju metu nedrįsta imtis net dabartinės Rusijos valdžia.

 

Daugiau informacijos:

Alvydas Medalinskas  tel. 8 606 00242

Naglis Puteikis  tel. 8 607 83336

Darius Kuolys  tel. 8 671 32461

Internetinis balsavimas = kelias į saviapgaulę

================================================

Тайна кремлевского Кощея

Internetas ir falsifikacijos

 

Необходимо было уже давно раскрыть тайну этого кремлевского лохотрона, который первые лица страны называют «Свободными демократическими выборами»

Jau seniai reikėjo šią Kremliaus klastą atskleisti…

Iš:  → TOMSK.FM → Новости, политика

Vasario 11 d.: Protestas prieš ACTA – visų mūsų protestas prieš cenzūrą

Vasario 11 d.: Protestas prieš ACTA– visų mūsų protestas prieš cenzūrą

Pastaba: Ką tik, po Kauno mitingėlio, įdėjau nuotraukas. Jos šios temos apačioje

Info iš NDJ svetainės

Vasario 11, šeštadienį, visoje Europoje vyks masiniai protestai prieš informacijos laisvę ribosiančią ACTA sutartį(Anti-Counterfeiting Trade Agreement, liet. – Prekybos sutartį dėl kovos su klastojimu). Tokie protestai vyks ir Lietuvoje. Kaune ir Klaipėdoje rengiami flešmobai, o Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, 12:00 val. rengiamas protesto mitingas.

Tokia protesto akcija mūsų šalyje iš tikrųjų labai reikalinga, nes apsnūdusiam Lietuvos jaunimui ji suteiks puikią progą išsijudinti, solidarizuotis ir prisijungti prie masinių Europos protestų.

Viskas atrodytų gerai, jei ne jaunųjų liberalų meškos paslauga. Iniciatyvą rengti mitingą iš kelias savaites piktai ūžiančio interneto paveržė pamainą liberalų partijoms auginanti Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), skubiai pasirūpinusi valdžios leidimu ir ėmusi vadovauti organizavimo darbams. Žiniasklaidoje jau pasirodė pirmieji straipsniai, kuriuose savo pažiūras giria ir būsimus rinkėjų balsus žvejoja buvęs VLJO pirmininkas, dabar – teisingumo ministras R. Šimašius.

Į šią viešaisiais ryšiais bei rinkimine propaganda neskaniai kvepiančią iniciatyvą sureagavo „Užimk Vilnių“ judėjimas, kategoriškai nesutinkantis su liberalų palaikomų stambiojo verslo kompanijų ir jiems tarnaujančių vyriausybių inicijuota ACTA sutartimi. Judėjimas paragino visus dalyvauti vasario 11 d. Vilniuje vyksiančiame proteste ir visiems drauge ištarti garsų NE bjauriam pramogų verslo korporacijų sąmokslui prieš interneto laisvę.

Be to, „Užimk Vilnių“ judėjimas įspėjo apie galimą protesto nusavinimo pavojų: „Prieš finansinį ir politinį 1% elitą nukreiptam „Užimk“ („Occupy“) judėjimui pritariančių žmonių dalyvavimas svarbus ir dėl to, kad šį protestą, kuriam valdžios leidimą išrūpino Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), priešrinkiminės agitacijos tikslais mėgina nusavinti partiniai liberalų bosai su teisingumo ministru R. Šimašiumi priešakyje. Neleiskime partiniam elitui pasinaudoti teisėtu žmonių pasipiktinimu ir aiškiai pasakykime, kad tai socialiniuose tinkluose bendraujančių žmonių, o ne politikų ir partijų lyderių protestas.“

„Užimk Vilnių“ judėjimas geranoriškai įspėjo, kad imsis iniciatyvos nušvilpti bet kurį politiką (liberalą, konservatorių ar socialdemokratą), jei jis per mitingą bandys rėžti agitacines kalbas.

Protestas prieš ACTA iš V. Kudirkos aikštės bus transliuojamas GYVAI.

Negalintys dalyvauti mitinge galės jį matyti internetu: www.ustream.tv

Protestas prieš ACTA info

 

 

 

 

 

 

 

Bendras

vaizdelis

This slideshow requires JavaScript.

.