R.Matelis: Litas mums yra ir herbas, ir himnas, ir vėliava. Išsaugokime jį

Aušra Maldeikienė, mano akimis žiūrint, gana populiari savo privačių nuomonių reiškėja Lietuvos žiniatiekoje. Kai kas mano, kad ji dar ir gera ekonomistė. Ir nesvarbu, kad mano nuomonė šiais klausimais kitokia, nes kai kalbame apie euro įvedimą Lietuvoje, svarbu bet kurios mintys, kurios paskleistos garsiai ir plačiai. Būtent todėl, radęs Maldeikienės straipsnelį Delfio tyruose, laikau, kad būtina paviešinti savo padarytą analizę jos mintims.

Nors čia tik iš dalies į temą, noriu dar ir dar kartą atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį į savo susiformavusią nuomonę euro įvedimo Lietuvoje klausimu:

ESU ĮSITIKINĘS, KAD LIETUVOJE ŠIANDIENA PAKANKA PRIIMTI POLITEKONOMINĮ SPRENDIMĄ, KAD MŪSŲ ŠALYJE ATĖJO LAIKAS PRIIMTI TAM TIKRĄ DIREKTYVĄ, KURĮ NURODYTŲ, JOG LIETUVOJE LYGIATEISIŠKAI CIRKULIUOJA DVI VALIUTOS: NACIONALINĖ – LITAS IR TARPTAUTINĖ – EURAS. PILIEČIAI LAISVI RINKTIS KURIAI VALIUTAI ATIDUOTI PRIORITETĄ, TAČIAU VISOJE LIETUVOS TERITORIJOJE ABI VALIUTOS YRA VIENODAI PRIVALOMOS PRIIMTI TIEK PERKANT PREKES AR GAUNANT PASLAUGAS, TIEK IR KITUOSE FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TARPUSAVIO ATSISKAITYMUOSE.

 

„Galiu galvą duoti nukirsti, kad Lietuvoje su euru bus kaip Estijoje“ – žurnalistui Audriui Sarcevičiui siūlosi VU docentė, visuomenėje neretai vertinama tarsi įžvalgia ekonomiste, ponia Aušra Maldeikienė. Bet aš labai abejoju ar tos galvos kam nors reikia, nes jei įdėmiai pasiskaitai jos mintis, tenka įsitikinti, kad ta galva gal ne tokia jau ir vertybė. Tačiau šio mano rašinuko tikslas ne Maldeikienės vertė, o LITO IŠSAUGOJIMAS ir euro galios apribojimas mūsų šalyje. Nors ne, gal nesu labai tikslus. Euro riboti gal ir nereikia, tegul jis veikia sau įprastu ritmu. Man gi svarbu apsaugoti lietuvišką herbą, himną ir vėliavą viename – lietuvišką pinigą LITĄ. Nes 50 metų apie jį viltingai svajojusi tauta nėra nusipelniusi jo netekti tik todėl, kad…. tik todėl jog tokie dabartinės Lietuvos valdžios ir kai kurių euroentuziastų įnoriai. O rimtų argumentų gi niekas taip ir nepateikė. Tame tarpe ir kai ko gerbiama A.Maldeikienė [toliau tekste trumpinys A.M.]. Tad pažiūrėkime ką ji šį kartą suvardino žurnalistui. Paanalizuokime. Analizė yra analizė, ji geriausiai suprantama tada, kai aptariami teiginiai cituojami. Todėl šis rašinukas bus dėstomas citatos surašymu ir jos aptarimu.

 

A.M.:

– Lietuva jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejo litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal, mano Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė.

Jei jau kalbame apie lito sunaikinimą ir euro įvedimą, šiuos klausimus svarstančiai personai vertėtų neklaidinti žmonių. Neteko girdėti protesto balsų, kad kas nors keltų nepasitenkinimą dėl lito susiejimo su euru santykio, o jei tokie ir atsirastų, tai būtų visai kita tema. Dabar gi kalbama apie kitos, svetimos ir dirbtinos valiutos įsiviešpatavimą mūsų valstybėje ir tai nėra vienas ir tas pats kas kalba apie mūsų nacionalinės valiutos kursą.

A.M.:

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

Šią ekonomistės Maldeikienės sakinių laviną bet kuris bešališkas žmogus vertins, manau, vienodai – norėjosi pasakyti kažką protingo, ale nesigavo… Vis tik iš viso to galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį, kad gerbiamai ekonomistei sunkiai prieinamos tautinės savigarbos ir pasididžiavimo sąvokos, todėl jas pabandyta pakeisti nevykusia ironija.

A.M.: į žurnalisto klausimą apie euro įvedimo kainą – 1 milijardą litų atsako labai „šmaikščiai“:

– Viskas pasaulyje kainuoja. <…> Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas … Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ –kapinėse pakas. <…> Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. <…> Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Rimtesniam pašnekovui pasakyčiau tiesiai: nesvaik, pirkėjas perka prekę, jos kokybę, deficitiškumą ir paklausumą, o ne mūsų litus. Užsienio rinkose niekas nei iki šiol, nei ateityje neprekiaus litais. Dažniausiai prekiaujama eurais arba doleriais ir tai daro ne tik „mažos, atviros ekonomikos“ kaip Lietuva, bet ir didžiausia pasaulio valstybė – Kinija. Lietuviškų prekių paklausumas nuo mūsų euro įsivedimo nepadidės. Esmė slypi pačioje kainoje ir kokybėje arba jų santykyje.

A.M.:

– <…> mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

Na, čia jau negirdėtas sąmojus. Ar iki šiol lietuviai atsisakydavo dirbti, nes jiems atlyginimai buvo siūlomi litais? O gal besivystančių Azijos šalių imigrantai noriau suvažiuos į Lietuvą, nes pinigus taupyti jiems mieliau eurais? Tiek to, pasakysiu tiesiai, bet mandagiai – ir garsiems žmonėms pasitaiko nusišnekėti. Dažniausiai tai būna už gerą atlygį, o kaip yra Maldeikienės atveju, man belieka tik spėlioti.

 

A.M.:

– <…> Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. <…> euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t.t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Ir štai Aušra ima ir netikėtai pripažįsta, kad euro įvedimas pasitarnaus kažkam kitam, bet ne lietuviams. Gal Graikijai, gal Bulgarijai, Gal Vokietijai. O tai gal ir Lietuvai? O ne, mielieji. Valstybei gali pasitarnauti tik darbas: doras, sąžiningas ir nuoširdus. Kokybiškas ir paklausus. Nes nėra pasaulyje pirkėjo ar vartotojo, kuris atsisakytų pirkti jam reikalingą prekę todėl, kad gamintojo šalyje vartojama kita nei pas jį valiuta. O valiutos turi įprastą savybę – keistis į kitas valiutas. Ir tas keitimas nėra toks jau brangus. Pagaliau valstybių – ES narių rankose nustatyti ir keitimo maržas, t.y. viršutinę keitimo kainos ribą. Gi jau keletą metų stebime kaip Europos sąjungos vadovybė ėmėsi nustatinėti mobiliųjų telefonų operatorių teikiamų paslaugų įkainius, tad kas gi jiems draudžia tą patį daryti ir valiutų srityje? Niekas, reikia tik noro. Bet akivaizdu – tai nėra joks probleminis klausimas. Nebent bankams skirtingų valiutų egzistavimas trukdo dar labiau mažinti savo darbuotojų skaičių, todėl valiutų suvienodinimas yra ne kas kita, o valstybės paklusimas bankų diktatui. Ir vis tik į straipsnio pabaigą nustebino Aušros MALDEIKIENĖS atvirumas… Gal tiesiog praslydo pro vidinę cenzūrą atvira mintis..? O ji tokia:

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. <…>.

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos! Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas… Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma… Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę. Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas… Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną… [BUS DAUGIAU]

Straipsnis “Kauno dienoje“

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Atgauti senelių žemę Kaune – misija neįmanoma

Paskelbta 2013-06-08, 05:10  Tadas Širvinskas

Susiję straipsniai:

Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

R.Matelis: Apie „pavojingesne vaga“ besirutuliojančius įvykius lenkų klausimu

 Mane jau kelintą kartą pasiekia laiškas, kurį įdedu kiek žemiau. Čia rašoma, kad tai persiunčiamas filosofo Vytauto Radžvilo laiškas. Gal būt, nesigilinsiu… Man atrodo, kad šiuo atveju kur kas svarbiau laiško turinys, o ne jo autorius. Ir turinys svarbus ne jo dėstymo tvarka ar sklandumu, o esme. Kadangi tekstas baigiamas skambia fraze, kad [kažko] neišnaudoti būtų nedovanotina ir, gal būt, neatitaisoma klaida, priimu tai kaip savo pilietinę pareigą, rašyti jau šiandiena, nes tikrai tikiu, kad elgdamiesi kitaip galima tokių klaidų prisidaryti… Ir nors anokia čia iš manęs persona, manau, kad šiuo atveju nuoširdžiai išdėstyti savo abejones siūlomoms iniciatyvoms, privalau. Bet pradžioje gautasis tekstas.

Sveiki. Kaip visi puikiai žinome, įvykiai Vilnijoje rutuliuojasi vis pavojingesne vaga. Kitaip negu autonomininkams nuolaidžiaujanti Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams. Nematyti panašumų su Klaipėdos krašto istorija tiesiog neįmanoma. LLRA ir diriguojantieji jos veiksmams puikiai žino, ką daro ir ko siekia. Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji.  Gegužės 2 ar 3 d. G. Kirkilo vadovaujama delegacija vyksta į Varšuvą minėti ATR Gegužės 3 d. konstitucijos ir, atrodo, veža šeimininkams dovanų — pažadus įvykdyti bent jau kai kuriuos Lenkijos ir LLRA reikalavimus. Todėl rengiamas protesto mitingas prieš tokią nuolaidžiavimo politiką. Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų“ varganą sambūrėlį. Bus ir įprasto bauginimo. Mūsų visuomenės būklę, tiksliau, kiek ji įbauginta, taip pat gerai žinome. Todėl labai svarbu padrąsinti žmones ir pakviesti juos ateiti. Išvydę šiuos ir galbūt daugiau parašų jie patikės, kad tai ne dar vienas iš anksto pasmerktas nepavykti mažų partijų renginėlis, bet tikra sąjūdinės dvasios protesto akcija. Iš tiesų ją rengia ne partijos, bet iš  nepartinių aktyvių visuomenininkų sudarytas organizacinis komitetas, o didžiąją darbo naštą geranoriškai prisiėmė patriotiškai mąstantis jaunimas.  Jeigu iš esmės pritartumėte šio Kreipimosi intencijai ir pagrindinėms mintims, prašyčiau tai patvirtinti atsiunčiant žinutę el. paštu.  Taip pat prašyčiau persiųsti šį tekstą galintiems ir norintiems pasirašyti visuomeniškai aktyvesniems ir žinomesniems pažįstamiems. Surinkus daugiau parašų kitos savaitės pradžioje tekstą būtų galima siųsti žiniasklaidai ir viešinti kitais būdais.  Baigdamas norėčiau pasiūlyti atidžiai perskaityti, taip pat mintyse praplėsti šio laiškelio adresatų sąrašą. Jeigu panašiam sąrašui būtų lemta išvysti dienos šviesą, ko gero, tai galėtų būti didelio moralinio ir psichologinio lūžio pradžia. Propagandos pučiamas mitas, kad tautinės ir valstybinės idėjos yra atgyvena ir rūpi tik saujelei praeitimi gyvenančių “tamsuolių“, sudužtų į šipulius. Todėl Vilnijos reikalas yra ne tik svarbus iš principo, bet ir yra reta, galbūt net istorinė galimybė prabusti, kuri greitai gali ir nepasikartoti. Todėl neišnaudoti jos būtų nedovanotina ir galbūt neatitaisoma klaida.  Vytautas Radžvilas vradzvilas@yahoo.co.uk

Rašydamas šį straipsniuką, viliuosi, kad jį skaitys nuoširdūs ir mąstantys žmonės, nors, gal būt, jis kai kam nepatiks, nes neatitiks jo kažkokių slaptų interesų ar tiesiog turimos gyvenimo patirties. O rašyti nelengva, nes laiške siūlomas iniciatyvas palaiko daugelis mano labai gerbiamų žmonių. Visada patenki į dvasinį nonsensą, kai matai kitokius veiksmus iš piliečių, su kuriais ilgą laiką buvai bendramintis…

Prisimenu, bene prieš dvidešimtį metų mano vienas bičiulis smarkiai įspyrė jį aplojusiam dekoratyviniam pudeliukui. Kai jis cypdamas nubėgo atgal į savo kiemą, paklausiau jo: „O ką būtum daręs, jei tai būtų išbėgęs koks nors buldogas?“ Į tai mano tuometinis bičiulis nedvejodamas atsakė: „Būčiau ramiai sustojęs, jis mane apuostytų ir nubėgtų savo keliais“… Jokiu būdu nenoriu sulyginti žmonių su šunimis, tačiau ši analogija, man atrodo labai įsidėmėtina. Nes gyvenime – pačiuose įvairiausiose santykiuose mes elgiamės gana standartiškai. Kai turime reikalą su sau lygiu ar gerokai stipresniu –  readguojame vienaip, kai su akivaizdžiai mažesniu ir silpnesniu – jau kitaip. Visi mes esame tik tam tikra gamtos dalis, todėl iš jos nuolatos ir turime mokytis. Šiuo atveju reikalą turime su kur kas stipresniais kaimynais, todėl turėtume būti santūresni, neprovokuoti jų, idant nesulauktume stipraus smūgio į dantis.

Daugelis mūsų smerkiame dvigubus standartus politikoje ir bei kitose gyvenimo srityse, bet savo asmeniniame gyvenime ne tik, kad tokio reiškinio nebesmerkiame, bet ir patys jį neretai praktikuojame. Sakysite ne? Na pažiūrėkime…

Prieš keletą metų per Lietuvą nuvilnijo pasipiktinimo banga, nes kažkuris pilietis nušovė jam įkyrėjusį gandrą. Oj kaip mes piktinomės, gandras gi vos ne Lietuvos simbolis, kaip taip galima!? Tas pats būtų ir su gulbėmis, tuo tarpu kai medžiotojai šaudo antis ir žąsis, viskas normalu, jokios reakcijos. Bet gi pažvelkime iš šalies… Ar šių paukščių ne vienoda prigimtinė teisė gyventi? Prieš keletą mėnesių žiniatieka pateikė naują žinią – Kinijoje kažkas valgo šunis! Ir vėl ojojoi koks pasipiktinimas. Kaip gi galima žmogaus draugą valgyti? O va kiaulę, jau kitas reikalas, galima. Nes jau nebeatsimename tų senų laikų, kada žmonės po gatves vedžiodavosi prijaukintus paršiukus…   Žiurkės. Ar kas nors abejoja, kad jas reikia naikinti visomis įmanomomis priemonėmis? Ne, neabejoja, nes jos daro žalą žmonėms. Bet kai į mano kiemą ateina valkataujančios katės ir apdergia pavėsinėje stovinčią sofkutę, kiti mano, kad tai situacija “force majeure“ ir nieko daryti nereikia. Kai kartą, visuomenės pažinimo smalsumo pagautas internete parašiau paklausimą – gal kas patars kaip atsikratyti šiomis kenkėjomis, kilo banga: Katė tai gi savas sutvėrimas, jos nei iš tolo negalima lyginti su graužikais. Anuos naikinti galima, o kačių –neee.

Kodėl rašau apie dvigubus standartus? Ogi todėl, kad turime būti protingi ir suvokti, kad dvigubi standartai praktikuojami ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Nors oficialiai teigiama priešingai. Dvigubus standartus tylomis pripažįsta visi ar bent jau didžioji dauguma žmonių. Jie tylomis pripažįstami ir tarptautinėje politikoje. Kai rusai įžengė į Gruziją, pasaulis realiai tylėjo. Visuotinai žinoma, kad Kaliningrado sritis jau prieš bene 20 metų turėjo būti atjungta nuo Rusijos, nes toks tarptautinis susitarimas buvo pasirašytas dar po antrojo pasaulinio karo. Bet gi tyla… Na, gal tiksliau sakyti būtų – kartais ką nors kas nors pabamba. Bet tik tiek, nes rusai dideli, su jais reikia skaitytis… O gruzai mažiukai. Bet gi mielieji, o ar mes ne mažiukai? Ko blogo, dar mažesni. Tad pasaulis, bet kokioj konfliktinėj situacijoj, taip pat tik pabambėtų, jei dalį Lietuvos užimtų mūsų didieji kaimynai. Negi Jums įdomu įsitikinti kiek ilgai tas pasaulis bambėtų? Na, gal penkmetį ar ilgėlesnį laiką…  Gal gerokai ilgiau, maždaug tiek kiek Lietuva neturėjo nepriklausomybės… Bet gi bambėjimas nėra jokia reali pagalba. Ar mums reikia tokios situacijos? Ar mums atsibodo taika? Ar norime savo vaikų ir brolių kraujo praliejimo?

Pažvelkime į šiandieninę situaciją kitu kampu. Ko gi tikrai nori Lietuvos lenkai? Dauguma jų nori kalbėti savo kalba – lenkų kalba. Nori didžiuotis tuo, kad jie lenkai. Na ir tegul didžiuojasi, mes gi irgi, net būdami mažiukais, tuo didžiuojamės. Ir didžiuojamės ne tik tais, kurie kažką gero ir svarbaus padaro mūsų žemėje. Lygiai taip mes šloviname ir lietuvius, kurie gal nei nestovėję ant savo Tėvynės žemės. Arba joje yra tik svečiavęsi, o gimę arba jau daugelį metų gyvena – kitur. Toli gražu ne visus lietuvius žinau, bet tokių tarpe galėčiau paminėti Bendoraičio, Šulco, Galdikas ar Mockaus pavardes. Tuo tarpu kaip nuoširdžiai mes smerkiame spaudos draudimą carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. Tai kas gi čia? Ar ne tie patys dvigubi standartai? Kai kurie iš mūsiškių ima tvirtinti, kad tai visai ne lenkai, o gudai ar dar kažkas panašaus. Gal dalinai taip ir yra, bet jei jau jie save laiko lenkais, ne mūsų reikalas įrodinėti, kad jie yra lietuviai. Ir ko gi piktintis, kad jie nori pase turėti raidę W? Kai kuriose laiškų forumuose jau ne kartą esu minėjęs, kad nepritarčiau, jei pasuose NEbūtų parašyta lietuviškai, bet dviem kalbomis… Manau, kad be ginčo pertvarkykime pasų taisykles, pirmame puslapyje įrašydami lenko pavardę lietuviškai, o antrame – lenkiškai. Tikrai nei vienas iš mūsų dėl to neišsižadėsime lietuvybės. Nes mes esame lietuviai, o jie – ne. Todėl kam save apgaudinėti? Gi jei rytoj, paėmęs bendrapiliečio pasą aš antrame puslapyje pamatysiu jo pavardę lenkiškomis raidėmis, aš tik laimėsiu. Aš sužinosiu, kad bendrauju ne su lietuviu, o su lenku. Tad kam bandyti apgauti save ir nežinoti su kuo iš tikro turi reikalą?

O dėl tų gatvių pavadinimų… TSRS laikais, vos ne 50 metų gatvių pavadinimai Lietuvoje buvo surašyti dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Ar nutautėjome? Ar pradėjome ignoruoti savo gimtąją kalbą? Ne, kuo buvome, tuo ir išlikome. Blogai, kad nei per 50 okupacijos, nei per 20 su viršum Nepriklausomybės metų mes nesugebėjome tapti draugais su Lietuvos lenkais. Tad gal dabar pradėkime taisyti šią klaidą? Gi nėra lenkai jokia antžmogių tauta, tai visai normalūs žmonės. Be abejo, tarpe jų yra ir blogų, tą pamatėme ir per pernykščias sporto varžybas Kaune. Tačiau ar dėl to turėtume nuvertinti visus lenkus? [Be to, šios varžybos gi akivaizdžiai parodė, kad mes net nuo sirgalių deramai nesugebame apsiginti, sugebėkime viską vertinti taip, kaip tai yra…].

Ir baigdamas gal paanalizuosiu Vytauto Radžvilo [jei tai tikrai jo] mintis.

„Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams“ Kas tai? Ar filosofas mano, kad mūsų valdžia gavo iš Vilnijos lenkų kyšį? O jei ne, tai kas gi čia blogo, kad Lietuvos valdžia ruošia dirvą? Tai jų pareiga. Blogai būtų, jei Lietuvos valdžia imtųsi revanšistinių veiksmų prieš tuos, kurių jau seniai nebėra [įvertinkime, kad Lietuvą okupavusieji lenkai jau seniai po velėna] ir taip rizikuotų savo piliečių gyvybėmis, o jei jie nepasiduoda provokatoriams, tai reikia tik pasidžiaugti tokiais veiksmais.

„Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji“. Ponas Radžvilai, o kame tas akivaizdumas? Jūsų iliuzijose? Kai į mano sodą prikrito kaimyno obels obuolių, jis paprašė juos grąžinti. Grąžinau, bet tai nebuvo jokiu postūmiu jo pretenzijoms perkelti mano tvorą sumažinant mano kiemą. Nei tada, nei po daugelio metų. Todėl stebiuosi išsireiškimu „visiškai akivaizdu“. Nes manau, kad plačiai žinomam žmogui nederėtų savo prielaidas pateikinėti už neišvengiamą faktą. Net jei jis yra filosofas.

„Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų“ varganą sambūrėlį“? Kodėl gi taip manote? Taip, daugelis mūsų žurnalistų akivaizdžiai prioritetus teikia ne tiesai, o materialiniam suinteresuotumui. Bet gi ne visi. O jei įvertintume, kad net ir tie, sąžinę praradę rašeivos, paradoksalu, bet savyje dar turi nemažai tautinio patriotizmo, aš tokio teiginio brukti neskubėčiau. Tuo labiau, kad nei neįsivaizduoju situacijos kaip atvykęs koks nors lenkų užsienio reikalų ministras galėtų kišti kyšį Lietuvos žurnalistui, kad jis suniekintų „sambūrėlio“ dalyvius.

Nors pono Radžvilo tekste tarsi ir nėra atviro teksto, kad tokius lenkų veiksmus diriguoja Lenkijos ir Rusijos oficialiosios valdžios, tai teko ne kartą girdėti iš kitų panašių minčių autorių. Netiesa, manau. Man panašiau, kad jei jau iš tikro prieš Lietuvą slapta veikia Lenkija ar Rusija, tai be nepamatuoti mūsų veiksmai ir reakcija į lenkų norą naudotis savo kalba kaip tik ir atitinka jų lūkesčius. Neturėtume pasiduoti provokacijoms.

Baigdamas noriu apibendrinti savo nuomonę. Turime leisti antrąja kalba [antroje vietoje] užsirašyti tuos gatvių pavadinimus ant pastatų ir antruose pasų lapeliuose, nes tai nėra joks lietuvių sumenkinimas. Tačiau turime būti atidūs dėl teritorinės priklausomybės, jei tokią imtų reikšti kai kurie ekstremistinių nuostatų lenkai. Turime deramai vertinti taikių sprendimų svarbą ir siekti būti patraukliais ne tik sau, bet ir į mus žvelgiantiems iš šalies. Mes negalime apie menamas problemas kalbėti kaip apie esančias. Privalome išlikti solidūs ir malonūs, kad būtume vertinami kaip ta gražuolė gulbė, o ne medžiojamos žąsys.

===============================================================

Straipsnis panašia tema:

Laima Žilaitytė: Norite lenkų suklestėjimo Lietuvoje – uždrauskite jų kalbą

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/norite-lenku-suklestejimo-lietuvoje-uzdrauskite-ju-kalba.d?id=60608075

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… 

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. 

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia.  Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

R.Matelis: 110 „Swedbank” darbuotojų jau nusipjovė šaką ant kurios sėdėjo

Pernai „Swedbank” darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 110-ia iki 2293 – skelbia DELFI.lt. Nes, neva, šis bankas Lietuvoje, pernai surinko 367 mln. litų grynojo pelno, kai 2011 m. bankas jo “užsidirbo“ net 590 mln. Sveikinu darbščiąsias lietuvaites, kruopščiai pjovusias savo šaką ant kurios sėdėjo. Ir tuo pačiu linkiu ateityje į viską “žvelgt giliau“. Užuojauta naujosioms Darbo biržų pacientėms.

„Praėjusieji metai buvo pažymėti kelių banko pelningumui turėjusių veiksnių. Dėl istoriškai žemiausios rinkos palūkanų normos ir pasikeitusios verslo aplinkos smuko banko pajamos ir kapitalo grąža susitraukė beveik 11 procentinių punktų iki 12,8 proc., – sako „Swedbank“ Lietuvoje vadovas Antanas Danys. – Šiais metais palūkanų norma, tikėtina, išliks rekordinėse žemumose, ir tai toliau turės neigiamos įtakos bankų sektoriui. Tačiau žemos palūkanos yra gera žinia verslui, turinčiam poreikį skolintis – verslo investicijos turėtų augti”. – skelbiama portale. Gal būt, tačiau aš norėčiau šias mintis papildyti savosiomis: tokie finansinio nuosmūkio požymiai akivaizdžiai rodo, kad lietuvių tauta pradeda atsikvošėti ir vis platesniu ratu apeina šį, iš esmės niekada palankių sąlygų nei skolintojams nei besiskolinantiesiems nesiūliusį banką. Tai akivaizdus požymis, kad gražbylių era eina į pabaigą, kas labai sveikintina tiek moraliniu, tiek patriotiniu aspektu pažvelgus. Regis artėja normalios ir sveikos konkurencijos laikas, t.y. laikas, apie kurį mes, visus tuos du su virš Nepriklausomybės dešimtmečius, kaip ir iki jos atgavimo, mažai ką težinojome. Spėju, kad nusivylusiųjų bankų eilėje toliau rikiuojasi SEB’as ir DNB bankai, nors puikiai žinau, kad naivuoliai tokiu mano spėjimu garsiai stebėsis: “Kaip gi taip, gi tai patys stabiliausi Lietuvos bankai?“ Ir jei tikrai kam nors kils toks klausimas, aš jam pritarsiu tik iš dalies, vienoje vietoje. Taip, šie bankai stabiliai naudojosi prestižo imidžu. Bet gi iš esmės nieko gero nedavė savo klientams: nei palankių paskolų, nei gerų palūkanų nešantiems pas juos pinigus. Todėl tikrai “sirpo“ gerokai greičiau už kitus, likusius mažiukais, kaip Šiaulių, Medicinos ir kiti likusieji bankai. Bent jau laikas nuo laiko skyrusieji dėmesį realiam savo patrauklumui, o reiškia savo klientui – žmogui. Verta priminti ir tai, kad mano išvardintieji pirmieji trys nei nėra Lietuvos bankai. Tai tik skandinaviškųjų bankų vietininkai Lietuvoje.

Na, o deformavusieji realią rinkos ekonomiką ir normalius civilizuotos šalies verslo ir gyventojų tarpusavio santykius, mano supratimu, visada skaudžiau ritasi žemyn atėjus tam tikram laikui.

Tačiau sugrįžtu prie 110 darbuotojų, netekusių darbo. Nors Sweedbanko klientu realiai nebebuvau jau labai seniai, kartais tekdavo užsukti į jo padalinius tam tikrų klausimų pasprendimui. Kaip ir į kitus, aukščiau paminėtus bankus. Tokių vizitų metu atkreipiau ne kartą dėmesį į daugelio šio banko darbuotojų nuoširdų atsinešimą į darbdavio nurodymus. Be jokios abejonės, joms buvo nurodyta visur ir visada vesti agitaciją, kad eilėse stovintys mokesčių mokėtojai pradėtų naudotis internetine bankininkyste. Ir daugelis jų labai nuoširdžiai tai darė: “Atsidarykite internetinę sąskaitą ir jums nereikės vaikščioti pas mus, įvairius mokesčius tada galėsite sumokėti neišeidami iš namų“, – paprastai panašūs sakiniai skambėjo sulaukus savo eilės. Į tai visada atsakydavau, kad jos pjaunasi šaką, ant kurios pačios sėdi. Paaiškindavau, kad jei aš ir dar daugelis mano žmonių nebeisime į banką, jos taps bankui nebereikalingos. Tvirtinau, kad bankas emocijų nepripažįsta, o jo vienintelis tikslas yra pinigų gausa, todėl ateityje jis mažins ne tik savo darbuotojų [reiškia išlaidas atlyginimams], bet ir aptarnavimo filialų skaičių [reiškia išlaidas už šildymą, elektrą, biuro techniką ir t.t.], kas reiškia, kad visą pelną jie susigriebinės be tarpininkų, elektronikos, kuri valgyti neprašo, sąskaita. Daugelis netikėjo… Neabejoju, kad bent kas antra, šiandiena galimai lūkuriuojanti darbo biržos koridoriuose, pamena mano paaiškinimus ir gailisi laiku nepatikėjusi išmintingu patarimu. Be abejo, bankai visada apginkluoti stebėjimo aparatūra, todėl absoliučiai ignoruoti vadovų paliepimus, nebūtų buvę protinga ir tada, bet šią primestą pareigą reikėjo atlikti kuo formaliau. Deja, darbuotojos neįsiklausė ir klydo, nes itin nuoširdžiai ir atkakliai piršo žmonėms abejotinos vertės pasiūlymą. Įmonėms internetinė bankininkystė, taip, naudinga dažnu atveju. Nes atsiskaitymai vyksta dažnai visą dieną, tad buhalterės nuolatiniai vizitai į banką ir atgal, kartais smarkiai nuostolingi. tačiau privačiam asmeniui nereikėtų atsisakyti galimybės bent kartą per mėnesį prasimankštinti, pabendrauti su sutiktais žmonėmis ir tuo pačiu apsaugoti savo bankinius rekvizitus nuo galimų internetinių įsilaužėlių.

Mąstykime kas vyksta aplink mus, tada gyvenime mažiau nuoskaudų patirsime.

Su šia tema susišaukiantis pranešimas šiandieninėje SEB banko svetainėje: Dėl padažnėjusių internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius virusais Gerbiamieji Klientai, pranešame, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius kenkėjiška programine įranga. Prašome būti atidiems, kai atveriate el. laiškus, naršote po internetą. Ypač tikrinkite nepažįstamų asmenų el. žinutes – tiek el. pašto, tiek socialinių tinklų paskyrose, kuriose yra nuorodų (angl. hyperlink), niekuomet nespauskite įtartinų nuorodų. Primename, kad dažniausiai kenksmingos programėlės platinamos el. paštu siunčiamais dokumentais ir nesaugiuose tinklalapiuose. Todėl kviečiame naudoti originalias antivirusines programas, laiku įdiegti sistemos ir antivirusinės programos atnaujinimus. Aptikę virusą, kreipkitės į kompiuterių specialistus. Atkreipiame Jūsų dėmesį į galimą virusu apkrėsto kompiuterio požymį: – Jei jungiantis prie banko paslaugų internetu svetainės, suvedus atpažinimo kodą ir slaptažodžius, Jums nepavyksta prisijungti prie banko paslaugų internetu svetainės, o prisijungimo lange matote pranešimą apie techninius nesklandumus (pranešimo pavyzdys) arba kurį laiką matote besitęsiančio veiksmo paveikslėlį (su besisukančio rato simboliu), tikėtina, kad Jūsų kompiuteris yra užkrėstas virusu. Tokiu atveju rekomenduojame nenaudoti šio kompiuterio prisijungiant prie banko paslaugų internetu svetainės ir paskambinti į SEB banką telefonu 1528 arba +370 52682800 (visą parą). Šiais telefonais taip pat kviečiame pranešti bankui apie įtartinus el. laiškus. Daugiau informacijos apie tai, kaip apsaugoti savo kompiuterį, rasite banko interneto svetainės skiltyje Saugus bankas.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės. O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai. Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: Переадресовано для: Дата переадресации: Комментарий: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

.

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:  centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūrateritorijose su neišplėtota infrastruktūra  kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω Ω

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

“Pušyno“ Registrų centro pažyma

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha. arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Ir pabaigai keletas nuotraukų iš “Pušyno“, nors ir prižiūrimo, bet niekaip nenaudojamo teritorijos. Mano paveldimos žemės

This slideshow requires JavaScript.

Susiję temos:

Buvau susitikti su vyriausybės nariais….

Gyvenimas Lietuvoje. I dalis: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Kažkodėl agentūra VBS mane informavo, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelis: Laiškas, kurį V.02. išplatinau seimo nariams į asmenines dėžutes.

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.

Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.

=====================================================

Lietuvos Respublikos Seimo nariui,

Kiekvienam asmeniškai

Vardas.Pavarde@lrs.lt

2012 m. gegužės 02 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxx g. XX-XX Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS

IMTIS  INICIATYVOS  TEISINGUMO  DEFORMACIJOMS  IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.

Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.

Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?

Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu  tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.

Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra  suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „<…> prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.

Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.

Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:
centrinėje miesto dalyje	0,04	Nenumatyta
teritorijose su išplėtota infrastruktūra	Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06	Nenumatyta
teritorijose su neišplėtota infrastruktūra	Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12	Nenumatyta
kitose teritorijose	Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir  Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras

„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“ http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT

Ko, Gerb. Seimo nary,  aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.

Su pagarba –

Romualdas Matelis,

Kaunas, 2012 m. gegužės 2 d.

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

R.Matelio laiškas Gerb. Vytautui Landsbergiui, kuris, pasirodo irgi kartais klysta

Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai“ ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau  akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą“. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.

Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.

Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių“ autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. 🙂

Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų“. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus“? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?

Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei kalbėsiu tik iš debesėlio. Tad, kad nesusidarytų tokia nuomonė, pasiimsiu pirmą pasitaikiusį po ranka dokumentą. O jis šviežias, gautas šiandiena, kaip atsakymas į mano paklausimą kokią sumą pinigais man išmokėtų valstybė, jei pasinaudočiau naujai  seimo priimta įstatymo dėl nuosavybės grąžinimo pataisa ir pakeisčiau, kaip siūloma, savo valią, pareikšdamas, kad vietoje žemės natūra sutinku gauti piniginę kompensaciją? Dokumente, kurį pasirašo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėja Nijolė JONIKIENĖ, rašoma, kad už mano velionei Mamai priklausantį 1,0503 ha. žemės plotą [esantį Palangos miesto centrinėje dalyje], būtų išmokama indeksuota 5791,87 lt. suma. Jei pabandytumėte pasigilinti į šiandiena realią rinkos kainą Palangos mieste, netruktumėte įsitikinti, kad aš paprasčiausiai pasikuklinau sakydamas, kad ta žemė “kompensuojama“ tik 200 kartų mažesne suma. Bet tiek to, nesivarginkite. Vien paviršutiniškai žiūrint, manau, bet kas supranta koks žemės plotas yra 1 hektaras ir kokia suma yra 5791 litų.

Taigi, tokius “atlyginimo“ įkainius vadinti kompensavimu, paprasčiausiai nepadoru. Žinoma, galima filosofuoti, kad tam yra teismai [šią galimybę, jei užteks sveikatos, aš būtinai išbandysiu], tačiau ar visada jais galima tikėti? Žmonės kalba, kad jie turi polinkį kartais būti labiau “teisingi“ valstybei nei žmogui… Ir ar kiekvienam pretendentui, kurių amžius jau pakankamai solidus, gali užtekti sveikatos norimam teisingumui pasiekti? Be jokių abejonių  – NE. Čia, prisimindamas seną, liūdnai šmaikštų tarybinio laikotarpio karjeros posakį, kad nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės, turiu pasakyti, kad kapinės pilnos jau ir laisvos Lietuvos apmulkintų žmonių. Norint, tuo įsitikinti galima nesunkiai. Pakanka atsiversti Nacionalinės žemės tarnybos internetinį tinklapį su eilėje atgauti kompensacinį sklypą Kaune “stovinčiųjų“ pavardėmis ir akimirksniu įsitikinsime, kad daugelis iš jų, deja, jau gulintys. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, nors būdamas lietuvis patriotas, visada skaudžiai pergyvenantis tautos pasitaikančias nesėkmes, manau, kad lenkų pretenzijos, toje dalyje, kuri liečia žemės grąžinimą, skirtingai nei pavardžių ar švietimo klausimai, greičiausiai yra visai pagrįstos. Ir neabejoju, kad jiems nei kiek ne šilčiau, kad Lietuva nežmoniškai tyčiojasi ir iš savų tautiečių. Jie nori atgauti tai kas jiems priklauso ir čia vargu ar yra neteisūs.

Nei kiek ne mažiau liūdna skaityti ir V.Landsbergio sakinuką “<…> Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas – užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos – yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau“. Bet gi ir vėl… Gal profesorius paprasčiausiai nežino [o Kazys Starkevičius apie tai vargu ar pasivargino papasakoti], kad prieš metus laiko patyliukais buvo priimtas LRV nutarimo pakeitimas, ko pasekoje dalis kauniečių, 20 metų laukusių naujai paskiriamo kompensacinio sklypo, neteko teisės į jį aplamai. Šių eilučių autorius – taip pat. Reikalas tame, kad kauniečiams visus tuos metus buvo numatyta, jog jie gali gauti žemės sklypą iki 20 arų. Dabar gi jis staiga sumažintas iki 12 arų, o to pasekoje ir atsižvelgiant į tai, kad atgaunamo sklypo dydis negali būti mažesnis nei 4 arai, dalis žmonių veltui puoselėjo savo teisėtus lūkesčius į naujo sklypo gavimą.

Taip, šie dalykai palikti taip pat teismams. Kaip išspręs mano šį klausimą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kuriame byla laukia savo eilės, nespėliosiu. Tačiau akivaizdu, kad ŽŪM ministras negalėjo nesuvokti kokią neteisybę sukurs toks nutarimo pasalūniškas pakeitimas. Ir premjeras Andrius Kubilius – taip pat. Kaip ir negalėjo nežinoti, kad tas veiksmas net ir teisiškai buvo neteisėtas. Nes įstatymas numato, kad kompensacinio sklypo ploto dydį, savivaldybės prašymu, nustato Lietuvos respublikos vyriausybė. Čia susidaro net du konfliktiniai klausimai: pirmasis – įstatyme rašoma, kad Vyriausybė nustato, ką ji jau buvo padariusi, o dabartiniai veiksmai labiau vertintini kaip keitimas, nei nustatymas. Ir antra – sužinojęs apie pakeistą nutarimą, aš oficialiu raštu užklausiau Kauno miesto merą A.Kupčinską kodėl, kada ir kurių tarybos narių balsais buvo nuspręsta kreiptis į Vyriausybę dėl žemės ploto Kaune sumažinimo nuo 20 iki 12 arų. Ir jau esu gavęs atsakymą, kad savivaldybė tokio klausimo niekada nesvarstė ir į vyriausybę su prašymu sumažinti žemės sklypų dydžius nesikreipė. Taigi, matome, kad tai padaryta pačios vyriausybės iniciatyva, nors to daryti, įstatymas įgaliojimų jai nesuteikė.

Iš viso, ką čia pavardinau, galima tikrai manyti, kad A.Kubilius galėjo “visus žemės nuosavybės dalykus“ užbaigti net anksčiau. Gi argi problema pasirašyti raštą, nutraukiantį teisėtus žmonių lūkesčius, o po to, atsisegus piniginę, išdalinti piliečiams po kokią dešimtinę litų? Ir garsiai pareikšti – teisingumo atstatymą mes jau užbaigėme. Dabar einame pasiimti premijų už gerą darbą.

 

Tai, ką aprašiau šiame rašinuke, toli gražu dar ne visos problemos, liečiančios mane. O tuo labiau – visus Lietuvos piliečius, laukiančius nesulaukiančius teisingumo. Keleto problemas žinau jau šiandiena, todėl netrukus parašysiu ir daugiau.