R.Matelis: Apie „pavojingesne vaga“ besirutuliojančius įvykius lenkų klausimu

 Mane jau kelintą kartą pasiekia laiškas, kurį įdedu kiek žemiau. Čia rašoma, kad tai persiunčiamas filosofo Vytauto Radžvilo laiškas. Gal būt, nesigilinsiu… Man atrodo, kad šiuo atveju kur kas svarbiau laiško turinys, o ne jo autorius. Ir turinys svarbus ne jo dėstymo tvarka ar sklandumu, o esme. Kadangi tekstas baigiamas skambia fraze, kad [kažko] neišnaudoti būtų nedovanotina ir, gal būt, neatitaisoma klaida, priimu tai kaip savo pilietinę pareigą, rašyti jau šiandiena, nes tikrai tikiu, kad elgdamiesi kitaip galima tokių klaidų prisidaryti… Ir nors anokia čia iš manęs persona, manau, kad šiuo atveju nuoširdžiai išdėstyti savo abejones siūlomoms iniciatyvoms, privalau. Bet pradžioje gautasis tekstas.

Sveiki.

Kaip visi puikiai žinome, įvykiai Vilnijoje rutuliuojasi vis pavojingesne vaga. Kitaip negu autonomininkams nuolaidžiaujanti Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams. Nematyti panašumų su Klaipėdos krašto istorija tiesiog neįmanoma. LLRA ir diriguojantieji jos veiksmams puikiai žino, ką daro ir ko siekia. Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji.

 Gegužės 2 ar 3 d. G. Kirkilo vadovaujama delegacija vyksta į Varšuvą minėti ATR Gegužės 3 d. konstitucijos ir, atrodo, veža šeimininkams dovanų — pažadus įvykdyti bent jau kai kuriuos Lenkijos ir LLRA reikalavimus. Todėl rengiamas protesto mitingas prieš tokią nuolaidžiavimo politiką. Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų” varganą sambūrėlį. Bus ir įprasto bauginimo. Mūsų visuomenės būklę, tiksliau, kiek ji įbauginta, taip pat gerai žinome. Todėl labai svarbu padrąsinti žmones ir pakviesti juos ateiti. Išvydę šiuos ir galbūt daugiau parašų jie patikės, kad tai ne dar vienas iš anksto pasmerktas nepavykti mažų partijų renginėlis, bet tikra sąjūdinės dvasios protesto akcija. Iš tiesų ją rengia ne partijos, bet iš  nepartinių aktyvių visuomenininkų sudarytas organizacinis komitetas, o didžiąją darbo naštą geranoriškai prisiėmė patriotiškai mąstantis jaunimas.

 Jeigu iš esmės pritartumėte šio Kreipimosi intencijai ir pagrindinėms mintims, prašyčiau tai patvirtinti atsiunčiant žinutę el. paštu.

 Taip pat prašyčiau persiųsti šį tekstą galintiems ir norintiems pasirašyti visuomeniškai aktyvesniems ir žinomesniems pažįstamiems. Surinkus daugiau parašų kitos savaitės pradžioje tekstą būtų galima siųsti žiniasklaidai ir viešinti kitais būdais.

 Baigdamas norėčiau pasiūlyti atidžiai perskaityti, taip pat mintyse praplėsti šio laiškelio adresatų sąrašą. Jeigu panašiam sąrašui būtų lemta išvysti dienos šviesą, ko gero, tai galėtų būti didelio moralinio ir psichologinio lūžio pradžia. Propagandos pučiamas mitas, kad tautinės ir valstybinės idėjos yra atgyvena ir rūpi tik saujelei praeitimi gyvenančių “tamsuolių”, sudužtų į šipulius. Todėl Vilnijos reikalas yra ne tik svarbus iš principo, bet ir yra reta, galbūt net istorinė galimybė prabusti, kuri greitai gali ir nepasikartoti. Todėl neišnaudoti jos būtų nedovanotina ir galbūt neatitaisoma klaida.

 Vytautas Radžvilas

vradzvilas@yahoo.co.uk

Rašydamas šį straipsniuką, viliuosi, kad jį skaitys nuoširdūs ir mąstantys žmonės, nors, gal būt, jis kai kam nepatiks, nes neatitiks jo kažkokių slaptų interesų ar tiesiog turimos gyvenimo patirties. O rašyti nelengva, nes laiške siūlomas iniciatyvas palaiko daugelis mano labai gerbiamų žmonių. Visada patenki į dvasinį nonsensą, kai matai kitokius veiksmus iš piliečių, su kuriais ilgą laiką buvai bendramintis…

Prisimenu, bene prieš dvidešimtį metų mano vienas bičiulis smarkiai įspyrė jį aplojusiam dekoratyviniam pudeliukui. Kai jis cypdamas nubėgo atgal į savo kiemą, paklausiau jo: „O ką būtum daręs, jei tai būtų išbėgęs koks nors buldogas?“ Į tai mano tuometinis bičiulis nedvejodamas atsakė: „Būčiau ramiai sustojęs, jis mane apuostytų ir nubėgtų savo keliais“… Jokiu būdu nenoriu sulyginti žmonių su šunimis, tačiau ši analogija, man atrodo labai įsidėmėtina. Nes gyvenime – pačiuose įvairiausiose santykiuose mes elgiamės gana standartiškai. Kai turime reikalą su sau lygiu ar gerokai stipresniu –  readguojame vienaip, kai su akivaizdžiai mažesniu ir silpnesniu – jau kitaip. Visi mes esame tik tam tikra gamtos dalis, todėl iš jos nuolatos ir turime mokytis. Šiuo atveju reikalą turime su kur kas stipresniais kaimynais, todėl turėtume būti santūresni, neprovokuoti jų, idant nesulauktume stipraus smūgio į dantis.

Daugelis mūsų smerkiame dvigubus standartus politikoje ir bei kitose gyvenimo srityse, bet savo asmeniniame gyvenime ne tik, kad tokio reiškinio nebesmerkiame, bet ir patys jį neretai praktikuojame. Sakysite ne? Na pažiūrėkime…

Prieš keletą metų per Lietuvą nuvilnijo pasipiktinimo banga, nes kažkuris pilietis nušovė jam įkyrėjusį gandrą. Oj kaip mes piktinomės, gandras gi vos ne Lietuvos simbolis, kaip taip galima!? Tas pats būtų ir su gulbėmis, tuo tarpu kai medžiotojai šaudo antis ir žąsis, viskas normalu, jokios reakcijos. Bet gi pažvelkime iš šalies… Ar šių paukščių ne vienoda prigimtinė teisė gyventi? Prieš keletą mėnesių žiniatieka pateikė naują žinią – Kinijoje kažkas valgo šunis! Ir vėl ojojoi koks pasipiktinimas. Kaip gi galima žmogaus draugą valgyti? O va kiaulę, jau kitas reikalas, galima. Nes jau nebeatsimename tų senų laikų, kada žmonės po gatves vedžiodavosi prijaukintus paršiukus…   Žiurkės. Ar kas nors abejoja, kad jas reikia naikinti visomis įmanomomis priemonėmis? Ne, neabejoja, nes jos daro žalą žmonėms. Bet kai į mano kiemą ateina valkataujančios katės ir apdergia pavėsinėje stovinčią sofkutę, kiti mano, kad tai situacija “force majeure” ir nieko daryti nereikia. Kai kartą, visuomenės pažinimo smalsumo pagautas internete parašiau paklausimą – gal kas patars kaip atsikratyti šiomis kenkėjomis, kilo banga: Katė tai gi savas sutvėrimas, jos nei iš tolo negalima lyginti su graužikais. Anuos naikinti galima, o kačių –neee.

Kodėl rašau apie dvigubus standartus? Ogi todėl, kad turime būti protingi ir suvokti, kad dvigubi standartai praktikuojami ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Nors oficialiai teigiama priešingai. Dvigubus standartus tylomis pripažįsta visi ar bent jau didžioji dauguma žmonių. Jie tylomis pripažįstami ir tarptautinėje politikoje. Kai rusai įžengė į Gruziją, pasaulis realiai tylėjo. Visuotinai žinoma, kad Kaliningrado sritis jau prieš bene 20 metų turėjo būti atjungta nuo Rusijos, nes toks tarptautinis susitarimas buvo pasirašytas dar po antrojo pasaulinio karo. Bet gi tyla… Na, gal tiksliau sakyti būtų – kartais ką nors kas nors pabamba. Bet tik tiek, nes rusai dideli, su jais reikia skaitytis… O gruzai mažiukai. Bet gi mielieji, o ar mes ne mažiukai? Ko blogo, dar mažesni. Tad pasaulis, bet kokioj konfliktinėj situacijoj, taip pat tik pabambėtų, jei dalį Lietuvos užimtų mūsų didieji kaimynai. Negi Jums įdomu įsitikinti kiek ilgai tas pasaulis bambėtų? Na, gal penkmetį ar ilgėlesnį laiką…  Gal gerokai ilgiau, maždaug tiek kiek Lietuva neturėjo nepriklausomybės… Bet gi bambėjimas nėra jokia reali pagalba. Ar mums reikia tokios situacijos? Ar mums atsibodo taika? Ar norime savo vaikų ir brolių kraujo praliejimo?

Pažvelkime į šiandieninę situaciją kitu kampu. Ko gi tikrai nori Lietuvos lenkai? Dauguma jų nori kalbėti savo kalba – lenkų kalba. Nori didžiuotis tuo, kad jie lenkai. Na ir tegul didžiuojasi, mes gi irgi, net būdami mažiukais, tuo didžiuojamės. Ir didžiuojamės ne tik tais, kurie kažką gero ir svarbaus padaro mūsų žemėje. Lygiai taip mes šloviname ir lietuvius, kurie gal nei nestovėję ant savo Tėvynės žemės. Arba joje yra tik svečiavęsi, o gimę arba jau daugelį metų gyvena – kitur. Toli gražu ne visus lietuvius žinau, bet tokių tarpe galėčiau paminėti Bendoraičio, Šulco, Galdikas ar Mockaus pavardes. Tuo tarpu kaip nuoširdžiai mes smerkiame spaudos draudimą carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. Tai kas gi čia? Ar ne tie patys dvigubi standartai? Kai kurie iš mūsiškių ima tvirtinti, kad tai visai ne lenkai, o gudai ar dar kažkas panašaus. Gal dalinai taip ir yra, bet jei jau jie save laiko lenkais, ne mūsų reikalas įrodinėti, kad jie yra lietuviai. Ir ko gi piktintis, kad jie nori pase turėti raidę W? Kai kuriose laiškų forumuose jau ne kartą esu minėjęs, kad nepritarčiau, jei pasuose NEbūtų parašyta lietuviškai, bet dviem kalbomis… Manau, kad be ginčo pertvarkykime pasų taisykles, pirmame puslapyje įrašydami lenko pavardę lietuviškai, o antrame – lenkiškai. Tikrai nei vienas iš mūsų dėl to neišsižadėsime lietuvybės. Nes mes esame lietuviai, o jie – ne. Todėl kam save apgaudinėti? Gi jei rytoj, paėmęs bendrapiliečio pasą aš antrame puslapyje pamatysiu jo pavardę lenkiškomis raidėmis, aš tik laimėsiu. Aš sužinosiu, kad bendrauju ne su lietuviu, o su lenku. Tad kam bandyti apgauti save ir nežinoti su kuo iš tikro turi reikalą?

O dėl tų gatvių pavadinimų… TSRS laikais, vos ne 50 metų gatvių pavadinimai Lietuvoje buvo surašyti dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Ar nutautėjome? Ar pradėjome ignoruoti savo gimtąją kalbą? Ne, kuo buvome, tuo ir išlikome. Blogai, kad nei per 50 okupacijos, nei per 20 su viršum Nepriklausomybės metų mes nesugebėjome tapti draugais su Lietuvos lenkais. Tad gal dabar pradėkime taisyti šią klaidą? Gi nėra lenkai jokia antžmogių tauta, tai visai normalūs žmonės. Be abejo, tarpe jų yra ir blogų, tą pamatėme ir per pernykščias sporto varžybas Kaune. Tačiau ar dėl to turėtume nuvertinti visus lenkus? [Be to, šios varžybos gi akivaizdžiai parodė, kad mes net nuo sirgalių deramai nesugebame apsiginti, sugebėkime viską vertinti taip, kaip tai yra…].

Ir baigdamas gal paanalizuosiu Vytauto Radžvilo [jei tai tikrai jo] mintis.

Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams“ Kas tai? Ar filosofas mano, kad mūsų valdžia gavo iš Vilnijos lenkų kyšį? O jei ne, tai kas gi čia blogo, kad Lietuvos valdžia ruošia dirvą? Tai jų pareiga. Blogai būtų, jei Lietuvos valdžia imtųsi revanšistinių veiksmų prieš tuos, kurių jau seniai nebėra [įvertinkime, kad Lietuvą okupavusieji lenkai jau seniai po velėna] ir taip rizikuotų savo piliečių gyvybėmis, o jei jie nepasiduoda provokatoriams, tai reikia tik pasidžiaugti tokiais veiksmais.

Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji“. Ponas Radžvilai, o kame tas akivaizdumas? Jūsų iliuzijose? Kai į mano sodą prikrito kaimyno obels obuolių, jis paprašė juos grąžinti. Grąžinau, bet tai nebuvo jokiu postūmiu jo pretenzijoms perkelti mano tvorą sumažinant mano kiemą. Nei tada, nei po daugelio metų. Todėl stebiuosi išsireiškimu „visiškai akivaizdu“. Nes manau, kad plačiai žinomam žmogui nederėtų savo prielaidas pateikinėti už neišvengiamą faktą. Net jei jis yra filosofas.

Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių “nacionalistų” varganą sambūrėlį“? Kodėl gi taip manote? Taip, daugelis mūsų žurnalistų akivaizdžiai prioritetus teikia ne tiesai, o materialiniam suinteresuotumui. Bet gi ne visi. O jei įvertintume, kad net ir tie, sąžinę praradę rašeivos, paradoksalu, bet savyje dar turi nemažai tautinio patriotizmo, aš tokio teiginio brukti neskubėčiau. Tuo labiau, kad nei neįsivaizduoju situacijos kaip atvykęs koks nors lenkų užsienio reikalų ministras galėtų kišti kyšį Lietuvos žurnalistui, kad jis suniekintų „sambūrėlio“ dalyvius.

Nors pono Radžvilo tekste tarsi ir nėra atviro teksto, kad tokius lenkų veiksmus diriguoja Lenkijos ir Rusijos oficialiosios valdžios, tai teko ne kartą girdėti iš kitų panašių minčių autorių. Netiesa, manau. Man panašiau, kad jei jau iš tikro prieš Lietuvą slapta veikia Lenkija ar Rusija, tai be nepamatuoti mūsų veiksmai ir reakcija į lenkų norą naudotis savo kalba kaip tik ir atitinka jų lūkesčius. Neturėtume pasiduoti provokacijoms.

Baigdamas noriu apibendrinti savo nuomonę. Turime leisti antrąja kalba [antroje vietoje] užsirašyti tuos gatvių pavadinimus ant pastatų ir antruose pasų lapeliuose, nes tai nėra joks lietuvių sumenkinimas. Tačiau turime būti atidūs dėl teritorinės priklausomybės, jei tokią imtų reikšti kai kurie ekstremistinių nuostatų lenkai. Turime deramai vertinti taikių sprendimų svarbą ir siekti būti patraukliais ne tik sau, bet ir į mus žvelgiantiems iš šalies. Mes negalime apie menamas problemas kalbėti kaip apie esančias. Privalome išlikti solidūs ir malonūs, kad būtume vertinami kaip ta gražuolė gulbė, o ne medžiojamos žąsys.

===============================================================

Straipsnis panašia tema:

Laima Žilaitytė: Norite lenkų suklestėjimo Lietuvoje – uždrauskite jų kalbą

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/norite-lenku-suklestejimo-lietuvoje-uzdrauskite-ju-kalba.d?id=60608075

Advertisements

29 responses to this post.

  1. Posted by Audronis on 2013.04.24 at 18:52

    Aš pasitikiu gerb. Radžvilu, todėl pasirašiau. Žinoma, laiškas labai nekonkretus, t.y. neišdėstyti konkretūs reikalavimai ir t.t., tačiau, mano nuomone, ne lietuviai spaudžia lenkus, o atvirkščiai. Aš esu už tai kad kiekvienas mokėtume kuo daugiau užsienio kalbų, tačiau nuvykus į Vilnijos kraštą susiduri su problema, kad jei nešnekėsi lenkiškai, tai būsi demonstratyviai ignoruojamas. Taigi, mano nuomone, to krašto lenkų nacionalizmas žymiai toliau pažengęs, nei lietuvių. Gerb. Radžvilo “akciją” vertinu kaip “kontrapriemonę”, kad būtų parodyta, kad lenkų pusė savo nepabaigiamais reikalavimais nieko nepasieks. Aš už lygiaverčių partnerių derybas, o ne už vienos pusės nuolatinį spaudimą kitai. Man nekliudo gatvių pavadinimai dviem kalbom, su sąlyga, kad ateityje lietuviški niekus neišnyks. Taip pat nesu nusistatęs prieš W raidę, tačiau lenkų kalboje yra ir kitų raidžių, kurių nėra standartinėje kompiuterio klaviatūroje. Ar W bus pabaiga? O gal tik pradžia?

    Atsakyti

  2. Posted by Algimantas on 2013.04.24 at 19:11

    Aš manau, kad visas šis Lenkų klausimas yra per daug išpūstas ir per daug juo spekuliuojama politiniais tikslais, nėra nieko baisaus, nei pavardžių rašyme, nei gatvių rašyme, greta Lietuvių ir Lenkų kalba, jų gyenamose vietovėse, o tai kad jie dar ko nors reikalaus, tai tik spėliojimai,o ne faktai.

    Atsakyti

    • Tiesą sakant, aš taip pat dažnai dvejoju: ar tai užsienio spec tarnybų siekis tokiais būdais Lietuvą sutrupinti į dvi dalis – lietuvius ir visus kitataučius, ar “savųjų” neatsakingi bandymai nukreipti tautos dėmesį nuo milžiniškų ekonominių problemų. O gal taip kažkurios politinės jėgos bando įrodyti savo patriotizmą? Bet gi tai tegalima būtų vertinti kaip rafinuotą niekšiškumo apsireiškimą… Nes tai kelia pavojų taikai, o reiškia – kiekvienam Lietuvos gyventojui

      Atsakyti

  3. Posted by Eglė Mirončkienė on 2013.04.24 at 21:00

    Pastebėjau, kad panašią poziciją dažnai palaiko lietuviai ne iš Vilniaus ar Vilniaus krašto. Problema gali atrodyti išpūsta žvelgiant iš toliau. Tačiau Vilniaus krašte gyvenantiems ir nuolat girdintiems “tutaj zawsze było Polsce…” situacija neatrodo tokia žaisminga. Kaip gali būti vertinamas teismo sprendimo nuimti lenkiškus gatvių pavadinimus piktybiškas nevykdymas? Ką turėtų reikšti kiaurus metus nevystančios gėlės ant Pilsuckio kapo, autobusai lenkiškais numeriais, organizuotai, su vaišėmis vežantys kaimo varguolius į rinkimus? Spauda nerašo nei apie lietuvių kalbos vadovėlių mėtymą mokytojams į kojas, nei apie įžūlų spaudimą rajone vesti vaikus į tik lenkiškus darželius ir mokyklas, nei apie lietuvių persekiojimą Vilniaus krašte vien todėl, kad jie lietuviai. Visą nepriklausomybės laikotarpį čia vyko intensyvus krašto lenkinimas ir lietuvių stūmimas iš šio krašto. Čia gyvenantiems nėra jokių abejonių, kad lenkų politikų reikalavimai – tai tolesnis įžūlus tautinio konflikto eskalavimas. Naudingas jis mūsų vietiniams tomaševskiams ir tiems, kurie juos remia.

    Atsakyti

  4. Posted by Romas on 2013.04.24 at 21:16

    Yra galiojanti LR Konstitucija ir būkit malonūs pagal ją gyventi TAI PRIVALOMA VISIEMS LR GYVENTOJAMS. Ir nereikia išradinėti dviračio. Tačiau p. Matelis matomai šį karta specialiai parašė provokuojančią nuomonę, kad pažiūrėti kai liaudis į tai reaguos. Nemanau, kad jis sutiktų, kad lenkai iš viso lietuvių kalbos egzamino nelaikytų ar pasus pildytų ir gatves žymėtų tik lenkų kalba.

    Atsakyti

  5. Iki ateinant krikščionybei į Lenkiją, lenkų protėviai kalbėjo dzūkų, jotvingių , prūsų ir kitomis kalbomis panašiomis į lietuvių. Krikščionybė reikalavo naudoti Romos imperijos lotynų, slavų, žydų, graikų kalbas. Tokiu būdu Lenkija buvo suslavinta. Slepiant Lenkijos gyventojų praeitį, vykdomas jų nuteikimas prieš jų protėvių kalbas ir tuo pačiu prieš lietuvių kalbą. Be to Vilniaus krašte suslavinta senbuvių dalis kalba vyčių kalba ar po prostu kalba. Kalba po prostu yra panaši į baltarusių kalbą. Lietuvos valdžios propaganda, jog suslavinti senbuviai kalba lenkiškai , yra nusikaltimas, padedantis kurstyti Lietuvos senbuvių tarpusavio neapykantą. Satkevičius, satkedva@zebra.lt

    Atsakyti

  6. Aš visiškai suprantu, Gerbiami Egle, Romai ir Edvardai, visa tai ką Jūs sakote. Ir visai nebūtina gyventi Vilniaus krašte, kad suvokti tų žodžių prasmę. Lietuva visuose savo kampuose patyrusi daugybę analogiškų situacijų, todėl visa tai suprantama. Suprantama problema. Bet Jūs gi dar neradote jos sprendimo būdų. Ir bijau, kad ir neieškote jų. Argi Jūs siūlote kokį nors konstruktyvų kelią? Aš bent teįžvelgiu siekį viską spręsti jėga. Jėga, kurios iš esmės mes neturime. Na taip, galime neleisti, žemaitiškai užsispirti, kad ne, mes neleisime nei rašyti tų dviejų dalykų [gatvių ir pavardžių], nei neatidėsime egzaminų lietuvių kalba terminų. Kas iš to seka? Konfliktas? Taip, dar aštresnis konfliktas. O tai reiškia dar gilesnį skilimą. Šiandiena Jūs, Egle, manote, kad mes Kaune esame per toli, kad suprastume tą sunkią situaciją. O kai už lenkus pasisakys vokiečiai, belgai ir prancūzai, kas tada? Tada ir jiems tvirtinsime, kad jūs per toli ir nieko nesuprantate? bet gi liksime atstumti pasaulio bendrijos. Ar tai bus mūsų triumfas? Tarp kitko jei jau kažkas Vilnijos krašto lenkams neleidžia eiti į lietuviškus darželius, mes tuo gal turėtume tik džiaugtis? Nes čia jau ana pusė naudoja prievartą, o prievarta gimdo pasipriešinimą. Būtent todėl aš ir sakau: kol kas oficialiai kilę konfliktai tik dėl smulkmenų. Ir mes parodykime gerą valią, nusileiskime. Dėl smulkmenų visada verta nusileisti, nes tai geras pavyzdys, kad galima rasti kompromisų. O jei jau iš tikro atsirastų esminės problemos, tada galėsime bandyti keisti savo toną. Ir tada mes jau turėsime gero tono požymių, o reiškia – galėsime tikėtis palaikymo ir iš šalies. Patikėkite, ponas Tomaševskis labai nuliūstų jei mes nutrauktume savo kaprizus. Nes taip atimtume iš jo ginklą – rodyti mus Europai kaip nesugyvenamus kietakakčius.

    Atsakyti

  7. Posted by Eglė on 2013.04.25 at 10:33

    Nepatenkinti jų reikalavimų yra konkretus teisinis pagrindas, įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir Tautinių mažumų konvencijoje, kurią visiškai iškreiptai interpretuoja lenkų lyderiai. Todėl nepatenkinus jų reikalavimų visuotino tarptautinio pasmerkimo negali būti. Žinoma, norintis konflikto visada ras priežasčių.

    Tomaševskis klaidina visuomenę ir visus mus laiko kvailiais.

    – Konvencijos 11 straipsnis leidžia mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą PRIVATAUS pobūdžio informaciją.

    Kuo remiantis LLRA gatvių, įstaigų, įmonių pavadinimus laiko PRIVATAUS pobūdžio informacija?

    – Konvencijos 11 str. leidžia teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, visuomenei skirtus TRADICINIUS vietovių, gatvių pavadinimus daryti ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas poreikis, TEISINIS PAGRINDAS ir sąlygos.

    Kuo remiantis LLRA gatvių pavadinimų vertimus laiko TRADICINIAIS pavadinimais?

    Kuo remiantis LLRA laiko, kad oficialūs vietovardžių pavadinimai Vilniaus rajone nėra TRADICINIAI?

    Koks tokių reikalavimų TEISINIS PAGRINDAS, jei dvikalbiai užrašai prieštarauja LR Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui?

    Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija
    http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=96635&Condition2=Europos_Tarybos

    Atsakyti

    • Gerbiama Egle. Nesu aš nei filologas, nei lenkų interesų gynėjas. Aš, savo rašiniais, rūpinuosi ne kuo kitu, o lietuvių ir tuo pačiu – visų kitų, čia gyvenančių tautų ateitimi ir perspektyva. Todėl į visą lenkų temą aš žiūriu politiniu aspektu. Ir dar labiau – žmoniškumo principu.
      Į visus mus supančius reiškinius dažnai vertėtų žiūrėti kur kas paprasčiau, nesuteikiant jiems jokios mistikos ir prasmės “tarp eilučių”. Netgi tada, kai to siekia tavo oponentas. Šiuo atveju aš matau tik ginčą dėl dekoracijų. Nors, be abejo, kiekviename žingsnyje, norint – galima įžvelgti ir įvairias potekstes. Atmeskime jas tol, kol jos bus neesminės ir taip palengvinsime sau ir kitiems gyvenimą.
      Tarkime, kad šiandiena ant visų Šalčininkų kampinių namų yra lietuviškos gatvių pavadinimų lentelės [rašau “tarkime”, nes nesu ten buvęs, todėl nemačiau]. Lenkai nori, kad būtų lenkiškai, bet to negalima, nes čia Lietuva. Jei mes save laikome valstybe, mes turime atlaidžiau žiūrėti į savo gyventojų pageidavimus ir siekius. Lenkas nori, kad būtų lenkiškai, lietuvis,- kad būtų lietuviškai. Tai ir padarykime abiem kalbomis. Tada kiekvienas skaitys jam patinkančia kalba ir nebebus jokio konflikto. Kažkas kažkur teigia, kad jie nori, kad būtų tik lenkiškai. Ir dar ne pavadinimo atkartojimas, o jo lenkiška prasmė, pavyzdžiui kokia nors Krašto gatvė, kad vadintųsi ul. Krajowa [tik apgraibomis moku lenkiškai, todėl gal rašyti tai reikėtų kitaip…?]. Va su tokiais norais jau nesutikime. Nes tai jau būtų lietuviškų žodžių menkinimas. Bet ar jie kur nors raštu, oficialiai yra išreiškę tokią paraišką? O jei tai tik kalbų ir pasisakymų lygyje, tegul kalba, gi demokratija. Kad konfliktas nesivystytu toliau, priimkime valstybiniu lygmeniu nutarimą gatves įforminti dviemis, dviejų kalbų lentelėmis [galima numatyti, kad antrąja kalba raidės turi būti 20 procentų mažesnės ir kitakalbiškos lentelės turi būti po apačia] ir imkimės darbo – pritvirtinkime jas. Taip išnyks realios pretenzijos į vertimus ar užrašus vien lenkiškai. Nes kiekvienas supras, kad lietuviškų pavadinimų nuėmimas jau yra atviras nacionalizmas, o tai draudžiama visame pasaulyje.
      Tas pats su pasais… Na kas gi yra tas pasas? Tai dokumentas, kurio paskirtis nepažįstamam žmogui įrodyti kas aš esu. Kita vertus – tai tam tikra dekoracija, pasas vienose valstybėse gali būti labai įmantrus, kitose – pakankamai kuklus. Bet vis tiek dekoracija. Gi net cigarečių pakeliai išdekoruojami karališkais herbais ar logotipais… Vis tik tai yra tik informacijos teikimo priemonė. Jei atmetus emocijas. Tai kodėl tas dokumentas turi teikti tik dalinę informaciją? Tarybiniuose pasuose buvo nurodoma žmogaus tautybė. Liberalusis lietuvių mąstymas pašalino šią žymą. Nereikėjo to daryti, bet… padaryta. Tautybės nebuvimas pase siutina lietuvius. Bent jau daugelį. Tuo labiau – lenkus, kurie gyvena ne Lenkijoje. Būtent to pasekmėje ir atsirado noras kitaip, – lenkiškomis raidėmis pabrėžti, kad jis yra lenkas. Lenkui būti lenku – visai normalus patriotizmo siekis. To paties siekia ir visos kitos pasaulio tautos, o lietuviai ne išimtis. Tai kodėl gi jam tai drausti? Gi tikrai ne buvimas lenku skatina tarptautinius konfliktus ar nesusipratimus. O draudimas ar ribojimas šios teisės, jau kelia ne tik sumaištį, bet ir konfrontaciją. Kam drausti jei tai nieko blogo nedaro aplinkiniams? Na nejaugi Jūs manote, kad galima jėga lenkui įsakyti būti lietuviu? O tuo labiau, jei tai blogas žmogus, kaip iš kai kurių tekstų galima manyti apie pretenzijas keliančiuosius, tai ar mums trūksta savų blogiečių?
      Pažvelkime į viską dar kitu kampu. Taip, kai kurie lenkai nori būti atpažįstami lenkais. O lietuviai ką iš to gauna? O gal pralošia ką nors? Ne, jie nieko nepralošia, jie tik gauna informacijos, kuri jiems kartais gali būti labai naudinga. Aš, paėmęs, tarkime, savo klijento pasą, sužinau, kad bendrauju su kitataučiu, todėl galiu atsargiau kalbėti tam tikromis temomis. Vardan to, kad nekiltų nereikalingas konfliktas. Matydamas, kad kalbu su lenku ir neturėdamas tikslo įsivelti į konfliktą, aš niekada su juo nepradėsiu temos, kuri jį žeistų. Jūs gi psichologė, tad negalite nesuprasti to, ką kalbu. Todėl sakau – lietuvis visada laimės, turėdamas kuo daugiau informacijos. Aišku, kiek savotiška, jei atpažinsime tik lenkus. Kur kas geriau būtų į pasus sugrąžinti grafą “Tautybė”, nes tada atpažinsime visus kitataučius. O kalbėdami su jais pačiomis įvairiausiomis temomis galėsime suprasti jo vienokias ar kitokias nuostatas. tad gal pakreipkime šį tarpnacionalinį konfliktą nauja vaga – kelkime klausimą, kad į pasus sugrįžtų tautybės atžyma?
      O dėl man pateiktų klausimų apie žodžių TRADICINIAI prasmę… Jokios konvencijos ar kiti norminiai dokumentai niekada neturėtų būti viršesni už mūsų asmeninį situacijos suvokimą. Teisiškais terminais kalbant – visur turi būti prisilaikoma protingumo kriterijų. Nes konvencijos parašytos žmogaus ranka ir nėra jokios garantijos, kad ta ranka geresnė už mūsų pačių.

      Atsakyti

      • Posted by Audronis on 2013.04.25 at 18:07

        Jūs kaip tas katinas Leopoldas iš sovietinio animacinio serialo – norite su visais gyventi taikiai… Pavyzdžiui Kaune visi žino, kad Laisvės alėja visada ir buvo Laisvės alėja. Tuo tarpu Vilnijos krašte nuo tarpukario laikų iki sovietmečio gatvė buvo “Krajowa”, o atgavus Lietuvai nepriklausomybę, tapo “Krašto”. Tai kaip tada dviem kalbom rašyti? Krajova ir Krajowa, ar Krašto ir Krashto (nemoku lenkiškai rašyti, nežinau kokia ta lenkiška “š”)? O gal vis dėl to Krašto ir Krajowa? Juk “vietiniams” ji, kaip mums Laisvės alėja, visada buvo Krajowa. Bet juk, anot Jūsų, mes jau nebegalime sutikti… Mano manymu susitarti visada įmanoma, jei abi pusės to nori. Ar Jūs įsitikinęs kad to nori LLRA?

      • Audroni, teisingai pastebite – aš už taiką. Ir tikrai gerbiu tik tuos, kurie sugeba vertinti taikos kainą. Nes tie, kurie kursto galimai karinius konfliktus, paprastai juose tiesiogiai nedalyvauja, o įstumia į juos niekuo dėtus brolius ar tautiečius. Nesugebėčiau niekada tokių žmonių vertinti.
        O kas liečia LLRA, tai argi ji atstovauja visų Lietuvos lenkų nuomonę? Mane pavyzdžiui, labai žeistų jei kas nors sakytų, kad aš lietuvis, reiškia aš konservatorių pakalikas.

  8. Posted by Eglė on 2013.04.25 at 14:35

    Tai vertybinis ginčas. Jei tradicinius vietovardžius, hidronimus ir kt. laikyti tik informacijos priemone, be abejonės, nieko neatsitiks jei pervadinsim kitaip, vadinsim dvejopai ir trejopai. Jei kalba – tik susikalbėjimo priemonė, galim kalbėti ir rašyti visaip, kaip norim, kad tik kiti suprastų. Jei Lietuva – tik žemės plotas, nelabai ir svarbu kam ji priklauso ar nepriklauso ir t.t ir pan.
    Siūlyčiau nepagailėti laiko ir pasiklausyti R. Ozolo paskaitos “Egzistencinės grėsmės valstybei ir tautos galimybės joms pasipriešinti”.
    http://alkas.lt/2013/03/24/r-ozolas-egzistencines-gresmes-valstybei-ir-tautos-galimybes-joms-pasipriesinti-video/

    Atsakyti

    • Posted by Eglė on 2013.04.25 at 18:39

      Jei nėra laiko – nuo 27 ar 29 minutės.

      Atsakyti

      • Ačiū, Egle, vakare pabandysiu susipažinti. Šiaip jau, R.Ozolas man visada buvo pavyzdinis žmogus.

      • Gaila, šiąnakt nepavyko, alko tinklapis striginėja, o “aparatas” nesiduoda nustumiamas ant 25 minutės. Teks bandyti rytoj iš naujo.

    • Posted by Audronis on 2013.04.26 at 11:43

      Ačiū, su malonumu peržiūrėjau visus tris vaizdo įrašus.

      Atsakyti

  9. Posted by JP on 2013.04.25 at 16:46

    Ką vadinate smulkmenomis bei kaprizais? Požiūrį į lenteles, į lietuvių kalbos egzaminą, raides raidyne, vietovardžius? Manote, kad patenkinus tokiuos jų reikalavimus bei nusileidus provokacijomis baigsis spaudimas Lietuvai?

    Atsakyti

    • “Manyti” – nėra joks argumentas. Tarptautiniuose klausimuose ir jų sprendimuose reikia vadovauti žinojimu. O kas šiandiena tai žino? Deja, viskas tik emocijose slypi.

      Atsakyti

      • Posted by JP on 2013.04.25 at 17:59

        “Manyti” šiuo atveju nėra argumentas. ))) Tai klausimo dalis. Klausimo Jums. Jei pageidaujate pilnesnės klausimo formuluotės, tai jis prasidėtų “Ar Jūs manote, kad patenkinus tokiuos…” – ir taip toliau.
        Bet galbūt (galbūt yra dialogo dalis) Jūsų atsakyme svarbiau yra nuostata, kad Lietuviškas raidynas, mūsų vietovardžiai bei jų žymėjimas yra tarptautinis klausimas. Tokiu atveju vargu ar rasime bendrą kalbą..

  10. Jei teisingai supratau JP klausimą, atsakau į jį.

    Mano nuostatomis – raidynas, koks jis bebūtų, yra jokia vertybė. Tuo labiau, kad mes naudojamės šiaip jau ne savomis, o lotyniškomis raidėmis. Kalba – visai kas kita. Bet kalba yra tai, ką mes sakome ir girdime, o ne tai, ką rašome.

    Man labai labai liūdna, kad kažkas, gal būt nesugebėdamas rasti tikųjų lietuvių vertybių, kurių iš tikro yra net labai daug, suveda jas į raidyną. Tai, mano įsitikinimu, yra tik įrodymas, kad žmonija dar labai menkai išsivysčiusi. Tas pat pasakytina ir apie anglų, australų ir kitų, jų buvusių kolonijų judėjimą keliuose kairiąja puse, apie rusų aklą meilę kirilicai, apie amerikonų mato vienetus pėdomis ir t.t. Vardinti dar yra ką, bet kam tai?

    Prie to paties pasakysiu savo nusistebėjimą kaskart vis labiau aukštinamais filologų naujadarais: sakome, kad lietuvių kalba viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Tikriausiai taip ir yra, bet gi raštas pas mus gana jaunas… Taigi lietuviai savo kalbą išsaugojo be jokių filologų pagalbos. O kas vyksta dabar? Ar be saiko kurdami naujadarus mes nesunaikinsime senosios savo kalbos?

    Ir pabaigai… ar Jūs nesuprantate, kad visi šie skirtumai yra tik dirbtinės kliūtys normaliam žmonių egzistavimui? Ar Jūs neįžvelgiate, kad tokių skirtumų buvimas apsunkina paprastų žmonių galimybes ir dirbtinai išaukština tik tuos, kurie turėjo geras sąlygas ir gabumus mokytis? Juk jei mes monitorių vadinsime monitoriumi, apie ką mes kalbame supras ne tik lietuvis, bet ir iš Limos atvykęs biznio partneris. O jei mes tą daiktą vadinsime vaizduokliu, dažnu atveju nesusikalbėsime net patys tarpusavyje. O kai, tarkime kokią ispanų kalbą suprantame vos vos ir nebežinosime kas yra monitor, mūsų pačių galimybės ims siaurėti.
    Aišku, čia kiek kita tema, bet aš už tikrą nacionalinį pasididžiavimą, o ne už butaforijas

    Atsakyti

  11. Posted by JP on 2013.04.26 at 08:19

    Toks įspūdis, kad Jums nelabai rūpi kas slepiasi už lentelių, vietovardžių, valstyvinės kalbos naudojimo ir pan., Jūs žiūrite į kiekvieną iš tų dalykų izoliuotai, maždaug taip: “raidynas man ne vertybė o vien tik susitarimas, tai imkim ir atiduokim iš užsienio remiamai rėksmingai mažumai tai, ko jie reikalauja, gal jie ims ir susipras ir visiems nuo to geriau pasidarys”. Bėda ta, kad greičiausiai to neįvyks – nauja nuolaida pamaitinti radikalai ims reikalauti naujų nuolaidų, naujo Lietuvos nevientisumo įtvirtinimo ir bus taip, kad tikrosios lietuvių vertybės, kurias Jūs, sprendžiant iš paskutinio komentaro, radote ir žinote gyvuos kažkur kitur.. bet ne Vilniaus ar Šalčininkų krašte.
    Dėl naujadarų kol kas į diskusiją nesileisiu, nes čia mes vos ne bendarminčiai, o bendraminčių viens kito palaikymas ir minčių atkartojimas gali būti varginantis skaitinys galimiems Jūsų blog’o skaitytojams. ))

    Atsakyti

    • Gerbiamoji [o gal gerbiamasis?] JP. Aš suprantu, kad gali būti taip, kad Jūs esate [arba anksčiau gyvenote] tankiai lenkų apgyvendintuose kraštuose, todėl labai karštai dėstote nuomonę šiais klausimais. Tačiau per tą karštį Jums nelabai sekasi būti objektyviai. Na arba kitaip išsireiškiant – matyti viską iš viršaus. Metate man kiek ironišką repliką, kad aš randu vertybes kažkur kitur ir nesijaudinu dėl Šalčininkų. Gerai, pabandysiu dar kartą paaiškinti kas man yra vertybė.

      Aukščiausia vertybė man yra žmogus. Jo gyvybė ir sveikata. Nors aš, kaip ir Jūs, nemačiau tikrų karų, labai puikiai suvokiu juos iš istorijos pamokų. Ir suvokiu ne tik žiaurumus, kurie atsiranda nutraukus taiką, bet ir galimas pasėkmes bet kokiam karui pasibaigus. Leisiu sau pabandyti tvirtinti, kad to nesuvokė net didieji pasaulio monstrai, ryškiausias iš kurių pastaruoju laiku buvo Adolfas Hitleris. Jis savo kalbomis, kurios vokiečiams anksčiau ar vėliau [ko gero,daugeliui] pasidarė teisingos, protingos ir vertingos, nuginklavo savo tautą ir praktiškai ilgiems metams ją pasmerkė vargui. Jis pasitraukė, o tauta liko ir net praėjus 50 metų po karo dar turėjo uždirbinėti pinigus, kad išmokėti kompensacijas nuskriaustoms tautoms. Nesiplėtosiu, mąstantiems tai pakankamas pavyzdys kokios gaunasi pastangos, kai pasiduodama emocijoms ir nepamatuotiems realaus gyvenimo vertinimams…

      …Perskaičiau komentarus šio straipsnio trumpinyje, kurį vakar įsidėjo Delfi pilietis ir ką pamačiau? Ogi tik kvailų politikierių neatsakingus pliurpalus. Be to piktų, pagiežingų komentatorių, žmonių, su kuriaIs nenorėčiau nei susitikti, nei išgirsti. Nes jie akli visais gyvenimo klausimais. Jie temoka vykdyti komandas, o jei jų negauna, paklūsta aklam bandos instinktui. Tokio pat lygmens “komandos” savo laiku išvedė į laikinas lyderių pozicijas tiek fašistus, tiek bolševikus. Bet tai pareikalavo milžiniškų aukų ir niekur nenuvedė.

      Jūs kiek kitaip bendraujate, todėl matau perspektyvą kalbėtis… Mano įsitikinimu, gyvenimas sudarytas iš dėsnių, kurie gal ne visada teisingi, bet jų ignoruoti negalima, deja. Nevaidinkime erelių, nes ir ereliai žlunga. Perfrazavus seną posakį, galima pateikti jo naują variantą: “Nenugalimų didvyrių pilnos kapinės, o gyvenimas teka savo vaga”. Ir ta vaga reikalauja visada tinkamai susidėlioti veiklos prioritetus. Įvertinti savo veiksmų kainą privalome visi ir visada. Ir savo realias galimybes. Va Jūs stebitės, kad aš, neva, sakau – atiduokime savo raidyną… Visų pirma – nėra čia jokio atidavimo, nes niekas nereikalauja, kad mes pradėtume savo raštus rašyti lenkiškomis raidėmis. Bet faktas yra tas, kad visi mokantys skaityti, be galvosūkio perskaitome ir w raides. Nes jos ne lenkų, jas mums jau seniai neoficialiai įbruko anglakalbiai. Visi suprantame ir perbrauktą L raidę… Todėl tvirtinu, kad “problema” dėl šių raidžių yra išpūsta kai kurių žmonių ambicijų. Ir neatsitiktinai rašiau apie dvigubus standartus. Lietuviai jau bene 10 metų “gamina” mineralinį vandenį “Vichy”. Nors taria “Vyšy”. Kodėl gi tai neužkliūna nei lenkų “bičiuliams”, nei Lietuvos kalbininkų gana dideliai armijai? Ar tai ne dvigubi standartai? Ne, čia Fsio zakonno”. O kodėl?

      Ir pagaliau dar kartą apie prioritetus… Jei prie Jūsų vėlų vakarą prieis agresyvios išvaizdos tipas ir “paprašys” cigaretės, Jūs, jei ją turėsite, neabejoju jam paduosite. Kad tik neišsivystytų konfliktas, kuriame jūs galite skaudžiai nukentėti. Bet jei Jūs su savimi nešitės dešimtį tūkstančių litų ir jis “paparašys” juos Jums atiduoti, Jūs, kas bus tas bus, bet neduosite: gal imsite bėgti, gal rėkti, bet neduosite. Ir būsite teisi. Nes teisingai įvertinsite prioritetus: geriau jau gauti per kuprą, bet 10 000 lt. per didelė suma, kad galėčiau atiduoti.

      Bet pažvelkime kaip mes elgtumės jei iš mūsų tas tipas prašytų tik 50 lt? Manau, kad matydami prieš save gerokai didesnį ir galingesnį užpuoliką mes dvejotume. Šiuo atveju norėtume su juo būti ne vienas prieš vieną, o džiaugtumėmės jei būtų pašalinių: gal gi jie man padės? Arba bent vėliau, akistatai pasibaigus, padės liudijimu ar nupiešiant užpuoliko fotorobotą. Bet tikrai nenorėtume, kad tie kiti būtų jo bičiuliai… Kodėl tai rašau? Todėl, kad mes turime galvoti ir apie kitas užsienio šalis, jų piliečius. Jei bus pažeidžiami mūsų rimti interesai, galima tikėtis jų užtarimo. Bet jei užsienio valstybės įžvelgs tik mūsų piktas ambicijas, galima laikyti, kad atsidūrėme situacijoje “vienas prieš visus”. Tai į gerą niekada nenuves. Mūsų aptariamu atveju, įrašus pasuose ir gatvių užrašus aš vienareikšmiai vertinu pagal cigaretės analogiją, o jei ateitų reialavimai dėl teritorijos, jos atiduoti neturėtume jokiu būdu. Bet kol nėra to, ar būtina savo oponentams pateikinėti “idėjas” ir tvirtinti, kad tai jau įvyko?

      Ir pagaliau dar apie Delfio komentatorius. Vienas asiliuko sapnas ten nusikalba visai. Parašė kažką tokio, kad mes maždaug ir didesiems subines spardėme. Kas per kliedesiai? Taip, mes dėl savo išlikimo kovojome daug. Bet būkime objektyvūs, mes tik išlikome, bet nuolatos buvome vis labiau suspaudžiami. Ar Jūs esate tikra, kad tai įvyko ne dėl tuometinių mūsų lyderių stuobriškumo, nesugebėjimo manevruoti? O dar turime įvertinti ir tautos TIKROJO vieningumo nuolatinę stoką. Gi, neabejoju, žinote, kad emigracijoje daugelis lietuvių net vengia vienas kito. Nežinau apie lenkų vienybę, bet lietuviai užsienyje suformave savo nusikalstamas grupuotes, dažniausiai ieško savo tautiečių ir juos apiplėšia. Ar tai mūsų galybės ir vienybės požymis? Ne… Tuo tarpu lenkų net valdžios požiūris į savo tautietį kur kas žmoniškesnis…
      Prieš savaitę radau seną straipsnelį, kuriame Kubiliaus eros valdininkai piktinasi lietuvių “patriotizmo” stoka, nes kai kurie iš jų važiuoja į Lenkija mėsos nusipirkti. Ten pat sužinojau, kad Lenkijoje maisto produktams PVM tik 6 procentai. O Lietuvoje juk 21 procentas. Nes kubilinei valdžiai nerūpi tie, kurie nebeišgalės pavalgyti ir liks pasmerkti galimai bado mirčiai. Lenkams – ne, jie supranta, kad paskutinio kąsnio iš burnos atiminėti negalima, kad tai nežmoniška. Tai kokia ta lietuvių vienybė, o išplaukiant iš to ir galybė? Man neatrodo, kad mes galime būti stiprūs. Kad ir kaip mylėtume savo Mersedesą, turime suvokti, kad tanko su juo nepagąsdinsime.

      Atsakyti

      • Posted by JP on 2013.04.26 at 11:41

        Va su tuo “agresyvios išvaizdos tipu” labai gerą pavyzdį parinkot.

        Įsivaizduokit, kad minėtas asmuo prisiartina prie jūsų ir sako: “Jūs vengiat atiduoti man, puikiam agresyvios išvaizdos tipui nežymią sumą pinigų, kai parduotuvėj išleidžiat ženkliai didesnes sumas! Kokie baisūs dvigubi standartai!”. )))
        Akivaizdu, kad dvigubų standartų nėra. Neabejoju, kad “Vichy” labiau užkliūtų jei šalyje gyvuotų tvirta anglakalbių bendrija remiama iš užsienio ir nuolat daranti žingsnius izoliuotis nuo Lietuvos visuomenės bei integruotis su juos remiančia valstybe.

        Grįžtu prie Jūsų pavyzdžio. Nešatės 10000 litų, o Jūsų paprašys 50. Duosite ir tikėsitės, kad užpuolikas nueis laimingas ir šypsodamasis? Patikėkite – jis paprašys parodyti kas kitame piniginės skyrelyje…

        > Aukščiausia vertybė man yra žmogus. Jo gyvybė ir sveikata.

        O kai gyvybei ir sveikatai pavojus negresia, kas toliau? Pvz. Maslow siūlė 5 poreikių (o tuo pačiu vertybių) pakopas:
        -fiziologiniai poreikiai: maistas, vanduo, pastogė;
        -saugumo poreikiai: apsauga nuo pavojų, grėsmių ir vargų;
        – socialiniai poreikiai: priklausomybės kokiai nors grupei jausmas, draugystė, parama;
        -poreikis būti gerbiamam ir pripažintam: savivertė, reputacija, statusas, aplinkinių pagarba ir pripažinimas.
        – savęs aktualizavimo (saviraiškos) poreikis: poreikis išreikšti savo galimybes siekiant nuolat tobulėti.

      • Posted by Audronis on 2013.04.26 at 18:26

        Deja teorija skiriasi nuo praktikos. LLRA įtikino “vietinius”, kad teritorija nuo amžių buvo Lenkijos ir tik dėl sovietmečio atsidūrė Lietuvos pavaldume. Ir lietuviai toje teritorijoje yra okupantai. O tie “okupantai” nori “nuo amžių” buvusią Krajowos gatvę pervadinti į Krašto. Be to “okupantai” neleidžia “lenkams iš prigimties” teisingai rašyti jų pavardes pasuose visaip jas iškraipydami. Taigi, tiek jau to, kol kas tarptautinė bendrija pripažįsta šį kraštą Lietuvai, todėl lenkai turi būti kilniaširdžiai ir leisti “okupantams” pasikabinti savo gatvių pavadinimo lenteles, bet tose lentelėse turi būti neiškraipyti pavadinimai, pavyzdžiui Krajowa lenkiškai ir Krajova lietuviškai…
        Taigi, gerbiamas Romualdai net ne Krašto ir Krajowa, kas gal dar būtų kaip kompromisas. Be je, imkime tas “detales” ir sutikslinkime. Kiek Jūsų nuomone, Lietuva galėtų “nusileisti”? Gal galėtumėte su pavyzdžiais. Pavyzdžiui Krajowa ir Krajova Jums tiktų ar ne? Ir kaip Jūs vertinate kai kurių Lenkijos valstybės pareigūnų nurodinėjimą (gerb. Ozolo paskaitoje situacija įvardinta konkrečiau), kaip Lietuva turėtų elgtis ir kokias nuolaidas privalo padaryti?

      • Audroni. Būtų mano valia, aš imčiausi iniciatyvos pergaminti naujas lenteles: dvigubai platesnes ir abiem kalbom užrašas būtų ant tos pačios plokštelės. Labai suprantama, kad visur ir visada yra akiplėšų, taigi labai įmanoma, kad lenkiški chuliganai, jei būtų dvi atskiros lentelės, lietuviškąsias naktimis nudraskytų. O kai užrašai būtų ant vienos, jiems jau atsirastų problema: nuplėšiant lietuvišką užrašą, nusiplėštų ir lenkiškas. Be to, seimas galėtų priimti net ir kažkokį įstatymą šiais klausimais ir numatyti, kad, tarkime lietuviškas tekstas turi būti kokių 8 cm. aukščio, o lenkiškas – 6. Tikrai ne katastrofišką finansavimą turėtų surasti Finansų ministerija. Aha… Lietuviškas tekstas turėtų būti KRAŠTO G., o lenkiškas: ul. KRASHTO. Pasuose, kaip jau esu minėjęs, pirmame puslapyje – lietuviškomis raidėmis, antrame – lenkiškomis. Čia raidžių dydis turėtų būti vienodas, nes mažinant jas mažame lapelyje jau gautųsi tarsi pasityčiojimas: raidės turi būti normaliai įskaitomos.
        =====================================================
        Mano nuomonė tokiose situacijose, paprastai sunkiai keičiasi. Aš įsitikinęs, kad kaip šeimoje visi jos nariai turi prisiderinti vieni prie kitų, taip ir valstybės tarptautinėje politikoje turi stengtis savo veiksmais nešokiruoti kitų. Parodę gerą valią, tegul ir užgaidoms, bet turinčioms šiokį tokį pagrindą, mes pasaulio akyse atrodysime solidžiai ir sugebantys ieškoti kompromisų. Mes jiems atrodysime sugebantys ne kokie pusiaujo radikalai, o normali europietiška valstybė, su kuria visiems bus noras bendrauti. Ir jei kai kurie lenkiški ekstremistai bandytų toliau, kaip kai kas prognozuoja, reikalauti dar ir gatvių pavadinimų vertimo [pvz. į Krajowa], čia jau mes nesutiksime. Ir niekas jau nebepritars tokiems lenkų radikalams. Tada mes liksime teisuoliais, o toks statusas Lietuvai tikrai bus naudingas. Tuo tarpu kai kurių “turginių” keliami “mūriniai” standartai, tik silpnina Lietuvą tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tie, kas tikrai myli savo Tėvynę, taip elgtis neturėtų.

      • Ir, beje, Audroni, labai sutinku su Jūsų nuomone, kad “LLRA įtikino “vietinius”, kad teritorija nuo amžių buvo Lenkijos”. Tik VIETINIUS aš nerašyčiau kabutėse. Nes jie jau iš tikro yra vietiniai – jie čia gimę, augę, brendę… Kita vertus, nei jie, nei mes savo akimis gi nematėme tikros istorijos. Lenkų istorikai istoriją surašė vienaip, mūsų – kitaip. Ir aš įsitikinęs, kad nei mes, nei jie neesame kalti, kad nerandame tos vienintelės tiesos. Kad istoriją klastoti labai lengva, šiandiena matome visi, kas to norime. Ką tik prisiminiau vakar kažkur skaitytą iš pažiūros jauno “istoriko” aprašymą apie tarybinius laikus. Apie tai, kaip mes gyvenome prieš 30 metų. Jis be jokios gėdos rašo, kad tarybinėse valgyklose žmonėms prie pietų būdavo duodama 50 gr, degtinės [suprask – nemokamai] ir paaiškina, kad tai buvo daroma, nes maistas būdavo pasenęs, pasmirdęs, todėl degtinės paskirtis buvo atlikti dezinfekciją. O rašo jis tai todėl, kad nori truks plyš šiandieniniam jaunimui parodyti, kad maistas dabar geresnis, o tada viskas buvo nežmoniška. Ar manai, kad dar po 30 metų tai netaps “istoriniais” faktais? Visko gali būti… Man asmeniškai be galo šlykštu skaityti tokį melą. Aš įsitikinęs, kad tiesą, kokia ji bebūtų, reikia įrodinėti remiantis tikrais faktais. Yra ir teisinė tokie doktrina: Tiesa iš melo negali atsirasti. Todėl mano nuolatinis pasiūlymas yra toks: vadovaukimės kaip įmanoma tikresniais, o ne patogesniais faktais.

      • Posted by Audronis on 2013.04.27 at 13:08

        Dėl tų kabučių, taip, visai netai turėjau galvoje, kai jas uždėjau. Beabejo tai nuo seno ten gyvenantys žmonės, o ne atvežti iš kur nors…
        Dėl įrašų paso antrame lape, tai, kiek suprantu mitingo organizatoriai nieko prieš. Dėl gatvių pavadinimo, aš neturiu nieko prieš jei bus dvi lentelės, lenkiškoje įrašant lietuvišką pavadinimą lenkiškomis raidėmis. Nesu įsitikinęs, bet atrodo, kad ir prieš tai nėra mitingo organizatoriai. Tačiau LLRA nori žymiai daugiau. Lietuvių kalbos egzaminas jiems nereikalingas, gatvių pavadinimai -lenkiški, įraišai visuose oficialiuose dokumentuose su w. Aš manau tai jau nebepriimtina. Manau rytoj viskas taps daug aiškiau.
        Be to aš labai “liguistai” reaguoju į tautos vienybės (gal šiais laikais reiktų rašyti – pilietiškumo?) apraiškas. Dažnokai man būna gėda, kad esu Lietuvos pilietis. Deje, paskutiniu metu mes temokame verkšlenti… Gal nors po tokių mitingų vėliavom sugebėsime nors kiek apsijungti?

  12. Klausiate “O kai gyvybei ir sveikatai pavojus negresia, kas toliau?” Bandymas atsakinėti kas toliau galėtų pavirsti į mano charakterio bruožų aptarinėjimą, o tai visai niekam neįdomi tema. Bent jau turėtų tokia būti. 🙂 Tuo labiau, kad aš manau, kad įvykiai, kurie sukasi dabartinėje “erdvėje”, gręsia pavojumi gyvybei ir sveikatai. Kitaip nebūčiau pradėjęs reikšti savo perspėjimų, nes puikiai suvokiau, kaip galiu būti pradėtas smerkti. Vis tik man svarbiau pasirodė savų žmonių likimai, nei mano paties reputacija. Na gal ne taip, reputacija, aišku, kiekvienam žmogui svarbu, gal išskyrus keletą Delfio komentatorių. Nors ir jie, neabejoju, keisto savo toną, jei būtų matomi, ne pasislėpę po internetinėmis širmomis. Bet žmonių gyvybė svarbiausia, todėl šioje temoje neketinu jos nukreipinėti į autoanalizes. :)) Tam, tiesą sakant, gi esu užvedęs skyrelį.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: