Archive for the ‘Bankai’ Category

R.Matelis: Litas mums yra ir herbas, ir himnas, ir vėliava. Išsaugokime jį

Aušra Maldeikienė, mano akimis žiūrint, gana populiari savo privačių nuomonių reiškėja Lietuvos žiniatiekoje. Kai kas mano, kad ji dar ir gera ekonomistė. Ir nesvarbu, kad mano nuomonė šiais klausimais kitokia, nes kai kalbame apie euro įvedimą Lietuvoje, svarbu bet kurios mintys, kurios paskleistos garsiai ir plačiai. Būtent todėl, radęs Maldeikienės straipsnelį Delfio tyruose, laikau, kad būtina paviešinti savo padarytą analizę jos mintims.

Nors čia tik iš dalies į temą, noriu dar ir dar kartą atkreipti visų skaitančiųjų dėmesį į savo susiformavusią nuomonę euro įvedimo Lietuvoje klausimu:

ESU ĮSITIKINĘS, KAD LIETUVOJE ŠIANDIENA PAKANKA PRIIMTI POLITEKONOMINĮ SPRENDIMĄ, KAD MŪSŲ ŠALYJE ATĖJO LAIKAS PRIIMTI TAM TIKRĄ DIREKTYVĄ, KURĮ NURODYTŲ, JOG LIETUVOJE LYGIATEISIŠKAI CIRKULIUOJA DVI VALIUTOS: NACIONALINĖ – LITAS IR TARPTAUTINĖ – EURAS. PILIEČIAI LAISVI RINKTIS KURIAI VALIUTAI ATIDUOTI PRIORITETĄ, TAČIAU VISOJE LIETUVOS TERITORIJOJE ABI VALIUTOS YRA VIENODAI PRIVALOMOS PRIIMTI TIEK PERKANT PREKES AR GAUNANT PASLAUGAS, TIEK IR KITUOSE FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ TARPUSAVIO ATSISKAITYMUOSE.

 

„Galiu galvą duoti nukirsti, kad Lietuvoje su euru bus kaip Estijoje“ – žurnalistui Audriui Sarcevičiui siūlosi VU docentė, visuomenėje neretai vertinama tarsi įžvalgia ekonomiste, ponia Aušra Maldeikienė. Bet aš labai abejoju ar tos galvos kam nors reikia, nes jei įdėmiai pasiskaitai jos mintis, tenka įsitikinti, kad ta galva gal ne tokia jau ir vertybė. Tačiau šio mano rašinuko tikslas ne Maldeikienės vertė, o LITO IŠSAUGOJIMAS ir euro galios apribojimas mūsų šalyje. Nors ne, gal nesu labai tikslus. Euro riboti gal ir nereikia, tegul jis veikia sau įprastu ritmu. Man gi svarbu apsaugoti lietuvišką herbą, himną ir vėliavą viename – lietuvišką pinigą LITĄ. Nes 50 metų apie jį viltingai svajojusi tauta nėra nusipelniusi jo netekti tik todėl, kad…. tik todėl jog tokie dabartinės Lietuvos valdžios ir kai kurių euroentuziastų įnoriai. O rimtų argumentų gi niekas taip ir nepateikė. Tame tarpe ir kai ko gerbiama A.Maldeikienė [toliau tekste trumpinys A.M.]. Tad pažiūrėkime ką ji šį kartą suvardino žurnalistui. Paanalizuokime.

Analizė yra analizė, ji geriausiai suprantama tada, kai aptariami teiginiai cituojami. Todėl šis rašinukas bus dėstomas citatos surašymu ir jos aptarimu.

 

A.M.:

– Lietuva jau prieš 12 metų fiksuotu kursu susiejo litą su euru, tad dabar nebereikėtų gręžiotis atgal, mano Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra Maldeikienė.

Jei jau kalbame apie lito sunaikinimą ir euro įvedimą, šiuos klausimus svarstančiai personai vertėtų neklaidinti žmonių. Neteko girdėti protesto balsų, kad kas nors keltų nepasitenkinimą dėl lito susiejimo su euru santykio, o jei tokie ir atsirastų, tai būtų visai kita tema. Dabar gi kalbama apie kitos, svetimos ir dirbtinos valiutos įsiviešpatavimą mūsų valstybėje ir tai nėra vienas ir tas pats kas kalba apie mūsų nacionalinės valiutos kursą.

DSC02457

A.M.:

– Aš negaliu vertinti, mano supratimu, nesąmonės. Jeigu pono J. Pankos lietuviškumas priklauso nuo valiutos, kurią jis naudoja, tai galiu pasakyti, kad aš savo gyvenime esu naudojusi daugelio šalių valiutą. Kai, pavyzdžiui, mokiausi ar buvau stažuotėse kitose šalyse. Kaip buvau lietuvė, taip ir likau lietuvė. Emociniai argumentai mane mažai veikia. Tai, kad sovietinio rublio buvo lietuviškas žodis, man buvo labai baisu ir man visai nebaisu dabar naudoti litus, ant kurių užrašyta lietuviškai, bet iš tiesų tam tikra forma tai euro atmaina. Jaučiuosi dabar daug laisvesnė. Gal ponas J. Panka Sovietų Sąjungoje jautėsi laisvas ir jo tapatybė buvo labai gražiai atskleista, bet aš jaučiausi uždaryta kalėjime. O tai, kad tame kalėjime man leidžia lietuviškai šnekėti… Aš ir taip visada su savim galiu lietuviškai pasišnekėti.

Šią ekonomistės Maldeikienės sakinių laviną bet kuris bešališkas žmogus vertins, manau, vienodai – norėjosi pasakyti kažką protingo, ale nesigavo… Vis tik iš viso to galima susidaryti pakankamai aiškų įspūdį, kad gerbiamai ekonomistei sunkiai prieinamos tautinės savigarbos ir pasididžiavimo sąvokos, todėl jas pabandyta pakeisti nevykusia ironija.

A.M.: į žurnalisto klausimą apie euro įvedimo kainą – 1 milijardą litų atsako labai „šmaikščiai“:

– Viskas pasaulyje kainuoja. <…> Iš parduotuvės be 50 litų išeini – jogurtukas, sviestukas … Tai kainuoja. Galiu pataupyti apie mėnesį, o po to bus tik viena vienkartinė „išlaida“ –kapinėse pakas. <…> Bet iš tiesų kalba yra apie rimtesnius dalykus – apie tai, kiek mes galėsime gauti papildomų pajamų iš to. Jeigu kažką dirbi, kažką investuoji, dažniausiai iš to gauni naudos. <…> Paprastai yra manoma, kad tokiai mažai, atvirai ekonomikai, kokia yra Lietuva, svarbu užsienio prekyba. Litais mes kitose šalyse pardavinėti negalime, mums reikia turėti tą valiutą, kurią naudoja mūsų pirkėjas. Jeigu mūsų pirkėjams reikės pirkti litus, kurie bus nekonvertuojami arba konvertuojami menkoje zonoje ir dar visą laiką svyruos, tada mūsų pirkėjai ne taip noriai pirks mūsų prekes. Kada mes turime bendrą valiutą, tuomet mūsų prekės tampa paklausesnės ir galime daugiau jų parduoti. Jei galime daugiau jų parduoti, reiškia, kad yra daugiau darbo vietų mūsų žmonėms ir turime didesnį bendrą pajamų srautą.

Rimtesniam pašnekovui pasakyčiau tiesiai: nesvaik, pirkėjas perka prekę, jos kokybę, deficitiškumą ir paklausumą, o ne mūsų litus. Užsienio rinkose niekas nei iki šiol, nei ateityje neprekiaus litais. Dažniausiai prekiaujama eurais arba doleriais ir tai daro ne tik „mažos, atviros ekonomikos“ kaip Lietuva, bet ir didžiausia pasaulio valstybė – Kinija. Lietuviškų prekių paklausumas nuo mūsų euro įsivedimo nepadidės. Esmė slypi pačioje kainoje ir kokybėje arba jų santykyje.

A.M.:

– <…> mes už tą milijardą perkame galimybę turėti daugiau darbo vietų. Man atrodo, kad tai yra naudinga.

Na, čia jau negirdėtas sąmojus. Ar iki šiol lietuviai atsisakydavo dirbti, nes jiems atlyginimai buvo siūlomi litais? O gal besivystančių Azijos šalių imigrantai noriau suvažiuos į Lietuvą, nes pinigus taupyti jiems mieliau eurais? Tiek to, pasakysiu tiesiai, bet mandagiai – ir garsiems žmonėms pasitaiko nusišnekėti. Dažniausiai tai būna už gerą atlygį, o kaip yra Maldeikienės atveju, man belieka tik spėlioti.

 

A.M.:

– <…> Euras yra šiek tiek dirbtinė valiuta. Jos darbas iš dalies yra būti atsvara tarptautinei valiutai – JAV doleriui – tam tikroje zonoje. <…> euro zona vienija šalis, kurios turi labai skirtingas ekonomikas, tarkime, Estija, Vokietija ir Graikija skiriasi daug kuo: socialine struktūra, ūkio struktūra ir t.t. Kas gali atsitikti? Vienoje šalyje gali būti krizė, kitoje šalyje gali būti ekonomikos pakilimas. Jeigu turi bendrą valiutą, turi ir bendrą ekonominę politiką. Vienur gali reikėti stabdyti ekonomiką, kitoje šalyje gali reikėti skatinti ekonomiką. Taip gali atsitikti.

Ir štai Aušra ima ir netikėtai pripažįsta, kad euro įvedimas pasitarnaus kažkam kitam, bet ne lietuviams. Gal Graikijai, gal Bulgarijai, Gal Vokietijai. O tai gal ir Lietuvai? O ne, mielieji. Valstybei gali pasitarnauti tik darbas: doras, sąžiningas ir nuoširdus. Kokybiškas ir paklausus. Nes nėra pasaulyje pirkėjo ar vartotojo, kuris atsisakytų pirkti jam reikalingą prekę todėl, kad gamintojo šalyje vartojama kita nei pas jį valiuta. O valiutos turi įprastą savybę – keistis į kitas valiutas. Ir tas keitimas nėra toks jau brangus. Pagaliau valstybių – ES narių rankose nustatyti ir keitimo maržas, t.y. viršutinę keitimo kainos ribą. Gi jau keletą metų stebime kaip Europos sąjungos vadovybė ėmėsi nustatinėti mobiliųjų telefonų operatorių teikiamų paslaugų įkainius, tad kas gi jiems draudžia tą patį daryti ir valiutų srityje? Niekas, reikia tik noro. Bet akivaizdu – tai nėra joks probleminis klausimas. Nebent bankams skirtingų valiutų egzistavimas trukdo dar labiau mažinti savo darbuotojų skaičių, todėl valiutų suvienodinimas yra ne kas kita, o valstybės paklusimas bankų diktatui.

Ir vis tik į straipsnio pabaigą nustebino Aušros MALDEIKIENĖS atvirumas… Gal tiesiog praslydo pro vidinę cenzūrą atvira mintis..? O ji tokia:

Didžioji dalis ekonominių dalykų yra politinių sutarimų objektas. Mūsų tautai aiškinama, kad ekonomika yra ne retorika, neva egzistuoja kažkokia ekonomika–teisybė. <…>.

Reklama

R.Matelis: Laiškas V.Vasiliauskui, Lietuvos banko vadovui

vasiliauskas-lrt-stop-kadras-2Nors oficialiąją šio laiško versiją, išdėstytą popieriuje, Lietuvos banko valdybos pirmininkui išsiunčiau kaip pareiškimą, tekstas daug maž autentiškas. Su gal tik mažais nesminiais pakeitimais. Jis štai čia:

UAB „Medicinos bankas“, o, gal būt, ir kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pradėjo reikalauti iš savo klientų pasirašyti įvairius sutikimus, tarpe kurių ir „Sutikimas tvarkyti asmens duomenis“. Šiame „sutikime“, be kita ko, dvejomis žvaigždutėmis [**] pažymėta kas bus tiems, kurie nesutiks, kad jo duomenimis bankas galėtų manipuliuoti pagal galimai tik jiems suprantamus Lietuvos Respublikos įstatymus: NESUTIKUS, BANKAS TURI TEISĘ NESUDARYTI BANKO SĄSKAITOS SUTARTIES“, – rašoma pateikiamame blanke.

Tačiau net šis, abejotinos teisinės galios pagrasinimas, yra dar ne viskas. Realybėje, asmenys nesutinkantys pasirašyti šio sutikimo, jau šiandiena yra šantažuojami, kad ir esamos sutartys bus nedelsiant nutraukiamos. Tai buvo daroma atvykus į Kauno filialą V.Krėvės prospekte, tą patį išgirdau ir šiandiena paskambinęs į šio banko centrinę būstinę Vilniuje, telefonu (8 5) 264 4830. Kažkodėl neabejoju, kad ši situacija Jums žinoma, todėl prašau šį mano pareiškimą priimti kaip viešą informaciją, kurią galimai skelbsiu ir internete.

Susidariusi padėtis, visų pirma, reikalauja aptarti pačią tokio reikalavimo esmę. Toks piliečių prievartavimas visų pirma yra politinis, o ne finansinis ar ekonominis aktas, o kaip žinia, politinius sprendimus Lietuvoje patikėta daryti Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymų leidybos forma. Ir seimas tai daugiau ar mažiau sėkmingai daro. Tuo tarpu bankų, tiek komercinių, tiek valstybinių paskirtis ir tikslai yra visai kitokie. Štai Jūsų vadovaujamas Lietuvos bankas savo misija ir pagrindiniais tikslais nurodo: puoselėti šalies pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemų patvarumą ir vientisumą, jų stabilų, patikimą ir efektyvų funkcionavimą, palaikyti kainų stabilumą. Medicinos bankas internetiniame puslapyje, savo misija nurodo padėti klientams kurti bei vystyti nuosavą verslą finansuojant jo augimą, o tikslu įvardina pelningos ir stabilios banko veiklos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad bankai Lietuvoje iki šiol dar neturėjo nei tikslų, nei teisinio pagrindo pradėti kaupti duomenis apie piliečius, jais keisti ir kitaip manipuliuoti. Tačiau, o kaip yra šiandiena?

Kalbant su žemutinės grandies bankų specialistais, akivaizdu, kad jie nei nežino iš viršaus jiems nuleistų naujų nurodymų esmės ir prasmės, todėl keista būtų jei jie dar bandytų galvoti apie tokių veikų galimas pasekmes. Tačiau piliečiai, jei jie nori būti visapusiškai saugūs, privalo apgalvotai reaguoti į tokius, kaip aprašytasis, reikalavimus. Ir tai tikrai nėra joks požymis, kad pilietis, saugantis savo asmeninius duomenis, yra linkęs nusikalsti ar net tai jau padaręs. Paprasčiausiai visi turime žinoti, kad Lietuvos teisinė sistema vis dar nepateisinamai mažo pajėgumo, todėl liaudiškas, kažkada vieno kino filmo išpopuliarintas posakis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, tebėra realistiškas ir šiandiena.

Bet visa tai tik teorija. Pažvelkime ką gi Medicinos bankas teigia priverstinai brukamu „sutikimu“.  Tekstas neilgas, tad percituoju jį:

„SUTINKU, kad UAB Medicinos bankas (toliau – Bankas) tvarkytų mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą,  Banko sąskaitos sutarties vykdymo ir kitais teisėtais tikslais ir juos teiktų tretiesiems asmenims Lietuvos respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Esu informuotas (-ta) apie savo teisę susipažinti su Banke tvarkomais mano asmens duomenimis ir teise reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius ir netikslius asmens duomenis.“

Gerbiamas Valdybos Pirmininke, kas tai? Kokių tikslų siekiama verčiant piliečius, banko klientus arba indėlininkus pasirašyti tokius sutikimus? Juk jei, kaip teigia Medicinos banko žemutinės grandies specialistės, omenyje turima tik teisėti, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti duomenų panaudojimo atvejai, tai kam reikalingas piliečio sutikimas? Gi nei vienoje gyvenimo srityje, ko gero, nei vienoje pasaulio šalyje neimami piliečių raštiški sutikimai laikytis įstatymų. Tačiau jei gerai pasigilinsime į šiuos du sakinius, brukamus bankų, galime įžvelgti ir kažkokių klastos momentų. Ir ar ne dėl jų bandoma surinkti klientų parašus?

Paaiškinkite man, prašau, ką reiškia „Tvarkyti mano asmens duomenis, įskaitant asmens kodą“? Nors, ko gero abu nesame lituanistai, puikiai suprantame, ką reiškia žodis „Tvarkyti“. Tvarkyti mes galime kambarius, sugedusį mechanizmą arba nuotraukas savo albume. Zodynas.lt dar nurodo, kad tvarkyti galima gyvenimą, buitį, sąskaitas… Bet kokiu  atveju tai suprantama sąvoka, kurią dažnu atveju galima apibudinti kaip tam tikrą reorganizaciją arba tiesiog sugedusio daikto taisymą. Tačiau kaip gi bankininkas ruošiasi tvarkyti mano asmens kodą? Ir kaip kitus asmens duomenis tvarkys? Nesuprantu… Gi gal nesiruošia Medicinos banko ekonomistai ar buhalteriai keisti mano pavardės, gimimo metų ar kitų duomenų?  Tai kame tada reikalas? Tai gal jokio tvarkymo nei nebus? Gal paprasčiausiai nėra kaip skelbtis, kad parūpo pradėti prekyba Lietuvos piliečių duomenimis, todėl duomenų tvarkymas šiuo atveju teatlieka „vatos“ vaidmenį į kurį suvyniojamas duomenų perdavinėjimas kažkokioms trečiosioms šalims?

Gerbiamas Pirmininke. Prisiminus kažkada žiniatiekos pagarsintą ir sparnuotąja tapusią Jūsų frazę apie ne šio pasaulio dimensijas, norisi tikėti, kad pripažinsite, jog savo duomenų saugojimas nuo trečiųjų šalių yra vis dar šio pasaulio dimensija, ji teisėta, todėl bet kokie bankininkų nurodymai jų atsisakyti yra galiojantiems LR įstatymams prieštaraujantys aktai ir tokia veika nedelsiant turi būti nutraukta. Atvejai, kai teismas suteikia galimybę prokuratūrai, policijai ar kitai teisėsaugos institucijai gauti duomenis apie vieną ar kitą įtariamąjį, nėra diskutuotini, jie turi būti vykdomi ir šiam tikslui pasiekti nėra būtinas joks piliečių raštiškas sutikimas.

Prašau Jūsų, kaip Lietuvos banko kuris yra priežiūros institucija ir stebi ar finansų rinkos dalyviai laikosi įstatymų, Vadovo, pripažinti, kad demokratinėje šalyje negali būti prievartos, kada komercinė struktūra daro spaudimą fiziniams asmenims, reikalaudama iš jų atsisakyti savo asmens duomenų apsaugos ir perleisti ją jai. Lietuvos bankas, pagal savo skelbiamus įsipareigojimus, nagrinėja vartotojų ir prižiūrimų įstaigų tarpusavio ginčus, teikia rekomendacijas, kaip, Lietuvos banko nuomone, turėtų būti išspręstas konkretus ginčas tarp vartotojo ir finansų įstaigos. Todėl prašau Jūsų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias neteisiniams komercinių bankų, o visų pirma – Medicinos banko veiksmams.

Pagarbiai Romualdas Matelis

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

R.Matelis: 110 „Swedbank” darbuotojų jau nusipjovė šaką ant kurios sėdėjo

Pernai „Swedbank” darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 110-ia iki 2293 – skelbia DELFI.lt. Nes, neva, šis bankas Lietuvoje, pernai surinko 367 mln. litų grynojo pelno, kai 2011 m. bankas jo “užsidirbo“ net 590 mln. Sveikinu darbščiąsias lietuvaites, kruopščiai pjovusias savo šaką ant kurios sėdėjo. Ir tuo pačiu linkiu ateityje į viską “žvelgt giliau“. Užuojauta naujosioms Darbo biržų pacientėms.

„Praėjusieji metai buvo pažymėti kelių banko pelningumui turėjusių veiksnių. Dėl istoriškai žemiausios rinkos palūkanų normos ir pasikeitusios verslo aplinkos smuko banko pajamos ir kapitalo grąža susitraukė beveik 11 procentinių punktų iki 12,8 proc., – sako „Swedbank“ Lietuvoje vadovas Antanas Danys. – Šiais metais palūkanų norma, tikėtina, išliks rekordinėse žemumose, ir tai toliau turės neigiamos įtakos bankų sektoriui. Tačiau žemos palūkanos yra gera žinia verslui, turinčiam poreikį skolintis – verslo investicijos turėtų augti”. – skelbiama portale. Gal būt, tačiau aš norėčiau šias mintis papildyti savosiomis: tokie finansinio nuosmūkio požymiai akivaizdžiai rodo, kad lietuvių tauta pradeda atsikvošėti ir vis platesniu ratu apeina šį, iš esmės niekada palankių sąlygų nei skolintojams nei besiskolinantiesiems nesiūliusį banką. Tai akivaizdus požymis, kad gražbylių era eina į pabaigą, kas labai sveikintina tiek moraliniu, tiek patriotiniu aspektu pažvelgus. Regis artėja normalios ir sveikos konkurencijos laikas, t.y. laikas, apie kurį mes, visus tuos du su virš Nepriklausomybės dešimtmečius, kaip ir iki jos atgavimo, mažai ką težinojome. Spėju, kad nusivylusiųjų bankų eilėje toliau rikiuojasi SEB’as ir DNB bankai, nors puikiai žinau, kad naivuoliai tokiu mano spėjimu garsiai stebėsis: “Kaip gi taip, gi tai patys stabiliausi Lietuvos bankai?“ Ir jei tikrai kam nors kils toks klausimas, aš jam pritarsiu tik iš dalies, vienoje vietoje. Taip, šie bankai stabiliai naudojosi prestižo imidžu. Bet gi iš esmės nieko gero nedavė savo klientams: nei palankių paskolų, nei gerų palūkanų nešantiems pas juos pinigus. Todėl tikrai “sirpo“ gerokai greičiau už kitus, likusius mažiukais, kaip Šiaulių, Medicinos ir kiti likusieji bankai. Bent jau laikas nuo laiko skyrusieji dėmesį realiam savo patrauklumui, o reiškia savo klientui – žmogui. Verta priminti ir tai, kad mano išvardintieji pirmieji trys nei nėra Lietuvos bankai. Tai tik skandinaviškųjų bankų vietininkai Lietuvoje.

Na, o deformavusieji realią rinkos ekonomiką ir normalius civilizuotos šalies verslo ir gyventojų tarpusavio santykius, mano supratimu, visada skaudžiau ritasi žemyn atėjus tam tikram laikui.

Tačiau sugrįžtu prie 110 darbuotojų, netekusių darbo. Nors Sweedbanko klientu realiai nebebuvau jau labai seniai, kartais tekdavo užsukti į jo padalinius tam tikrų klausimų pasprendimui. Kaip ir į kitus, aukščiau paminėtus bankus. Tokių vizitų metu atkreipiau ne kartą dėmesį į daugelio šio banko darbuotojų nuoširdų atsinešimą į darbdavio nurodymus. Be jokios abejonės, joms buvo nurodyta visur ir visada vesti agitaciją, kad eilėse stovintys mokesčių mokėtojai pradėtų naudotis internetine bankininkyste. Ir daugelis jų labai nuoširdžiai tai darė: “Atsidarykite internetinę sąskaitą ir jums nereikės vaikščioti pas mus, įvairius mokesčius tada galėsite sumokėti neišeidami iš namų“, – paprastai panašūs sakiniai skambėjo sulaukus savo eilės. Į tai visada atsakydavau, kad jos pjaunasi šaką, ant kurios pačios sėdi. Paaiškindavau, kad jei aš ir dar daugelis mano žmonių nebeisime į banką, jos taps bankui nebereikalingos. Tvirtinau, kad bankas emocijų nepripažįsta, o jo vienintelis tikslas yra pinigų gausa, todėl ateityje jis mažins ne tik savo darbuotojų [reiškia išlaidas atlyginimams], bet ir aptarnavimo filialų skaičių [reiškia išlaidas už šildymą, elektrą, biuro techniką ir t.t.], kas reiškia, kad visą pelną jie susigriebinės be tarpininkų, elektronikos, kuri valgyti neprašo, sąskaita. Daugelis netikėjo… Neabejoju, kad bent kas antra, šiandiena galimai lūkuriuojanti darbo biržos koridoriuose, pamena mano paaiškinimus ir gailisi laiku nepatikėjusi išmintingu patarimu. Be abejo, bankai visada apginkluoti stebėjimo aparatūra, todėl absoliučiai ignoruoti vadovų paliepimus, nebūtų buvę protinga ir tada, bet šią primestą pareigą reikėjo atlikti kuo formaliau. Deja, darbuotojos neįsiklausė ir klydo, nes itin nuoširdžiai ir atkakliai piršo žmonėms abejotinos vertės pasiūlymą. Įmonėms internetinė bankininkystė, taip, naudinga dažnu atveju. Nes atsiskaitymai vyksta dažnai visą dieną, tad buhalterės nuolatiniai vizitai į banką ir atgal, kartais smarkiai nuostolingi. tačiau privačiam asmeniui nereikėtų atsisakyti galimybės bent kartą per mėnesį prasimankštinti, pabendrauti su sutiktais žmonėmis ir tuo pačiu apsaugoti savo bankinius rekvizitus nuo galimų internetinių įsilaužėlių.

Mąstykime kas vyksta aplink mus, tada gyvenime mažiau nuoskaudų patirsime.

Su šia tema susišaukiantis pranešimas šiandieninėje SEB banko svetainėje:

Dėl padažnėjusių internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius virusais

Gerbiamieji Klientai,

pranešame, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo internetinių sukčių bandymų užkrėsti banko klientų, besinaudojančių el. bankininkystės paslaugomis, kompiuterius kenkėjiška programine įranga.

Prašome būti atidiems, kai atveriate el. laiškus, naršote po internetą. Ypač tikrinkite nepažįstamų asmenų el. žinutes – tiek el. pašto, tiek socialinių tinklų paskyrose, kuriose yra nuorodų (angl. hyperlink), niekuomet nespauskite įtartinų nuorodų. Primename, kad dažniausiai kenksmingos programėlės platinamos el. paštu siunčiamais dokumentais ir nesaugiuose tinklalapiuose. Todėl kviečiame naudoti originalias antivirusines programas, laiku įdiegti sistemos ir antivirusinės programos atnaujinimus. Aptikę virusą, kreipkitės į kompiuterių specialistus.

Atkreipiame Jūsų dėmesį į galimą virusu apkrėsto kompiuterio požymį:

– Jei jungiantis prie banko paslaugų internetu svetainės, suvedus atpažinimo kodą ir slaptažodžius, Jums nepavyksta prisijungti prie banko paslaugų internetu svetainės, o prisijungimo lange matote pranešimą apie techninius nesklandumus (pranešimo pavyzdys) arba kurį laiką matote besitęsiančio veiksmo paveikslėlį (su besisukančio rato simboliu), tikėtina, kad Jūsų kompiuteris yra užkrėstas virusu.

Tokiu atveju rekomenduojame nenaudoti šio kompiuterio prisijungiant prie banko paslaugų internetu svetainės ir paskambinti į SEB banką telefonu 1528 arba +370 52682800 (visą parą). Šiais telefonais taip pat kviečiame pranešti bankui apie įtartinus el. laiškus.

Daugiau informacijos apie tai, kaip apsaugoti savo kompiuterį, rasite banko interneto svetainės skiltyje Saugus bankas.

 

Matelis: Atspėkime mįslę. Kodėl per banką pigiau?

Jei Jums atsibodo Jūsų butas, automobilis ar norite pasikeisti savo turimą sklypą į kitą, natūralu, kad Jūs pasistengsite išplatinti savo sukurtą skelbimą. Tai galima padaryti, jį pateikiant laikraštyje arba įkeliant į tam skirtas internetines svetaines. Pakalbėkime apie antrąjį variantą, pabandykime jį įkelti į www.domo.plius.lt

“Atėję“ šiuo adresu mes turime šiam tinklapiui avansu susimokėti, o tam yra skirti trys būdai: internetinė bankininkystė, banko kortele arba SMS žinute iš savojo telefono. Mįslių nebūtų, jei visi trys būdai būtų lygiateisiai. Bet ne, jei norite papildyti SMS žinute iš savo telefono, turėsite sumokėti DVIGUBAI BRANGIAU! Ne 2, ne 3 ir net ne 10, o visu 100 % brangiau.

Akimirkai įsijauskime, kad esame domo.plius savininkai ar vadovai. Koks gi mūsų tikslas vystant šią veiklą? Manau, atspėjote visi – pagrindinis tikslas yra gauti maksimalų pelną. Kiek antraeiliai tikslai, tikriausiai, yra turėti gerą savo firmos vardą, įsigyti patikimų partnerių ir t.t. ir jokiu būdu neturėtų būti tikslas žongliruoti savo paslaugomis, t.y. vienokiam klientui pateikinėti vienokią sąskaitą, kitokiam – kitokią. Nebent jei tai galėtų sąlygoti tavo pelno dydį.

Kai bankai primygtinai siūlo gyventojams mokėti internetu, situacija suprantama: jie nori visus įpratinti susimokėti už bet ką internetu, kas jiems leis ir toliau siaurinti savo filialų tinklą, o reiškia – nebereikės mokėti už patalpas ir jų šildymą, bus galima atleisti į gatvę daugelį darbuotojų [kokie beviltiškai naivūs bankų padalinių operatoriai, siūlantys internetinę bankininkystę žmonėms – jie kertasi šaką ant kurios sėdi], o išlaidų sumažėjimas, suprantama, savininkams didins pelną.

Tačiau KAM skelbimų lentos savininkams ar vadovams reikia truks pliš pinigus gauti per banką – per kortelę arba internetinę bankininkystę?

Berods Lomonosovas nustatė, kad medžiaga iš niekur neatsiranda ir be pėdsako neišnyksta. Suprantama, jo epochoje dar nebuvo internetinių bankininkysčių ar kreditinių bei debitorinių kortelių, o tai gal būtų ir apie jas ką parašęs. Todėl savotiškai naują aksiomą bandau skurti  aš:

XXI amžiaus kapitalistai, be jokio suinteresuotumo nedaro nieko, tad jei jau jie ką nors padarė, reiškia turėjo tą tikslą.

Tad belieka paspėlioti. Man kyla kelios padrikos versijos, jas surašau, o Jūs, mieli skaitytojai, pasirinkite vieną iš Jums tinkančių atsakymų. Žinoma, jei turite savo versiją, parašykite ją…

1. Skelbimų portalų vadovai labai myli bankus, todėl besąlygiškai ir be naudos sau [o gal net atbaidydami dalį savo vartotojų] kovoja už bankų šviesesnį rytojų, skatindami savo vartotojus naudotis internetiniais mokėjimais.

2. Skelbimų portalų vadovai yra užkietėję kolekcionieriai ir renka ne bet ką, o mūsų esminius asmeninius duomenis [asmens kodus, sąskaitas ir t.t.]

3. Šių firmų vadai iš prigimties yra statistikos mėgėjai, todėl jiems įdomu kokių bankų paslaugomis labiausiai naudojasi jų klientai.

4. Kažkas iš pašalies jų paprašė surinkti tuos mūsų duomenis ir jie tai uoliai atlieka.

5. Iš naivumo. Tiesiog pamanė, kad tokiu būdu taps labai moderniška kompanija.

Na, o kol suksite galvas su šiomis mįslėmis, galite pasižiūrėti į žemiau esančias iliustracijas, kurios, gal dar aiškiau, nei mano straipsnelis parodo apie ką kalba eina…

============================================

============================================

Papildyti sąskaitą per elektroninę bankininkystę yra 2 kartus pigiau, nei trumpąja SMS žinute.

Sąskaitos papildymas pavedimu per banką internete

Suma : Lt (5 pliusai – 5 litai) Pasirinkite banką:

Swedbank  Seb  DnB Nord  UB   Danske  parex  Nordea  Šiaulių bankas

Atlikę apmokėjimą spauskite žemiau esantį mygtuką “Atnaujinti“.
Atnaujinti

Sąskaitos papildymas banko kortele

Suma: Lt (5 pliusai – 5 litai)


Jei norite gauti sąskaitą faktūrą parašykite laišką į finance@plius.lt nurodydami įmonės rekvizitus, apmokėjimo datą ir paskutinius 4 mokėjimo kortelės nr. skaičius

Pliusų sąskaitos papildymas trumpąja žinute (SMS)   Latvia

Norėdami papildyti sąskaitą, siųskite SMS žinutę numeriu 1679 su tekstu, esančiu lentelėje žemiau:

Žinutės žodis Kaina Pliusų suma  
PLIUS1 2 Lt 1
PLIUS2 4 Lt 2
PLIUS3 6 Lt 3
PLIUS4 8 Lt 4
PLIUS5
10 Lt

5

PLIUS 10 Lt 5

Išsiuntę SMS paspauskite “atnaujinti”

Ar tavo pinigai banke saugūs?

Mano patrumpintas “15 min.“ straipsnis

Bankomatų saugumas: kortelių

duomenys – vagišių taikiklyje

Ugnius Babinskas / 15min.lt
Denisas Korobkovas teigia, kad Lietuvoje būta atvejų, kuomet vagišiai norėdami pavogti pinigus bankomatus tiesiog susprogdindavo prileidę į juos specialių dujų.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr.

Ar naudodamiesi bankomatu galime būti ramūs, kad kortelės duomenų nenugvelbs vagišiai? Nusikaltėliai nesnaudžia – norėdami sužinoti banko kortelės duomenis jie pasitelkia vis modernesnes technologijas. Specialistai tikina, kad klientų saugumas yra užtikrintas.

Kriminalinės policijos biuro pareigūnų duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje užregistruotos kelios nusikalstamos veikos, susijusios su banko kortelių duomenų vagystėmis bankomatuose, kai prie jų buvo primontuoti specialūs įrenginiai. Tačiau visais atvejais duomenų pasisavinti nespėta, kadangi prietaisai neturėjo ryšio modulių informacijos persiuntimui ir buvo aptikti ankščiau, nei vagišiai juos spėjo išsimontuoti.

Vagišių priemonės ir taktika

Prie bankomatų angos nusikaltėliai įsigudrina primontuoti vadinamuosius skimerius, kurie nuskaito duomenis iš kortelėje esančios magnetinės juostos. Nepastebimoje vietoje taip pat įtaisoma miniatiūrinė kamera, kuri filmuoja, kaip  savo PIN kodą įveda nieko neįtariantis žmogus.

Surinkta informacija iš primontuotų įrenginių vagims yra perduodama mobiliuoju GSM ar internetiniu „Wi-Fi“ ryšiu. Jei tokios ryšio įrangos nėra, duomenys gaunami vėliau, skimerius išmontavus. Nusikaltėliai, savo aukos kortelės duomenis gali panaudoti pinigų išgryninimui pasigaminę identišką kortelę, nukentėjusiojo vardu atlikti įvairias pirkimo operacijas internetu.

Kitas variantas – vagišiai duomenis gali panaudoti ir kitaip – parduoti  kitiems nusikaltėliams pogrindiniuose interneto forumuose. Virtualioje erdvėje  klesti didelė šešėlinė rinka, kurioje parduodami ne tik pagrobti kortelių duomenys, bet ir minėta įranga jiems pavogti. Pastarąją įmanoma net išsinuomoti.

Nukentėjusiems – kompensacijaNeteisėtas duomenų pasisavinimas išnaudojant prie bankomatų tvirtinamą techninę ar į juos diegiamą programinę įrangą yra laikomas rimtu nusikaltimu, nukreiptu prieš banką. Pastarieji ir prisiima atsakomybę už sklandų bankomatų veikimą. Daugelis Lietuvoje veikiančių didžiųjų bankų yra apdraudę [keista kodėl ne visi? – R.M.] panašaus pobūdžio riziką ir įsipareigoję grąžinti ne dėl kortelės savininko kaltės prarastus pinigus. „Įvykus mokėjimo kortelės duomenų ar joje laikomų lėšų vagystei, atlikęs tyrimą ir faktui pasitvirtinus, bankas kompensuoja kliento patirtus nuostolius“, – patikino Monika Rimkūnaitė-Bložė, SEB banko Mokėjimo kortelių departamento direktorė.

Kitaip tariant, teisėsaugai net neišaiškinus kas pavogė duomenis, žmogus gali tikėtis atgauti prarastus pinigus. Tačiau įrodyti, kad originali kortelė nusikaltimo metu buvo pas tikrąjį jos savininką, o ne perduota trečiajam asmeniui, gali būti sudėtinga.

Saugumo priemonės

  • Patartina apžiūrėti, ar bankomatas neatrodo kaip nors neįprastai, ar ant kortelės priėmimo angos, kitose vietose nėra pritvirtintų papildomų dalių, o kilus įtarimams nesinaudoti kortele;
  • Stenkitės, kad pašaliniai asmenys nepamatytų jūsų įvedamo PIN kodo. Įvesdami savo PIN kodą parduotuvėje ar bankomate, klaviatūrą pridenkite ranka;
  • Visuomet patikrinkite prekybos vietos išduotame čekyje (ar ekrane) nurodytą sumą, prieš ar įvesdami kortelės PIN kodą;
  • Atsiskaitydami, stebėkite atsiskaitymo operaciją. Neleiskite išsinešti savo kortelės, visuomet stebėkite ką su ja daro kitas asmuo;
  • Reguliariai tikrinkite savo sąskaitos išrašus, sekite turimą lėšų kiekį ir atliktas finansines operacijas elektroninės bankininkystės sistemoje;
  • Pastebėjus, kad iš banko sąskaitos be jūsų žinios dingo lėšos, nedelsdami kreipkitės į savo banką ir reikalaukite, kad būtų pakeista mokėjimo kortelė.