R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

Ko gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko“ užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus“], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai“ politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją

R.Matelis: Apie pastatų prievartinę renovaciją trumpai

Kadangi daugiaaukštyje esu per gyvenimą gyvenęs ne ilgesnį, nei kelis kartus po 2 savaitės laiką, renovacijos tema iki šiol man buvo įdomi ne tiek analitiškai, kiek emociniu požiūriu. Tačiau, paskutiniu metu atėjus naujai vyriausybei, o joje esant keletui pažįstamų ministrų, visos šios peripetijos tapo jau įdomesnėmis. Tad vis dažniau ir vis giliau susimąstau šiais klausimais.

Piešinio autorius “Rytis Daukantas“ <rytis.daukantas@gmail.com>

Visų pirma į daugiabučius supančias naujienas – esamas ir būsimas, pabandžiau žvelgti iš kažkurio šalies vadovaujančio asmens pozicijos ir, būsiu atviras, nepavydžiu jiems. Čia kaip besielgsi, aišku, kad nepatenkintų vis tiek bus. Nes tų didžiųjų namų aprengimas šiltomis stiklo ar akmens vatos šimtasiūlėmis, brangus dalykas. Ir ypač ką nors spręsti sunku, jei vertinsime, kad gyvename demokratinėje, rinkos ekonomika grįstoje valstybėlėje. Tiesa, visa tai tik deklaratyvu, o gi realios demokratijos matosi ne daugiau, kaip sovietiniais metais per geležinės uždangos skylutes matėme. Rinkos ekonomika pas mus taip pat labai jau laukinė, nes plėšiama vadovaujantis ne kokiomis nors darbo ir žaliavų sąnaudomis produkto pagaminimui, o pagal tai, koks paslaugos ar prekės tiekėjo apetitas. Ir kam jau kam, o jam patenkinti pas mus tikrai žalia šviesa visur dega. Tad namų renovacija, kiek man teko pasigilinti į neoficialius duomenis, bus daugiametė našta visiems renovuotinų namų gyventojams. Tiesa, turčiai visa tai priims be tuščio skrandžio opų, o vargingoji ir valstybės užmirštoji gyventojų dalis, jei ir neišplėtos savižudybių ir taip jau gausios statistikos, tai paliks šį žiaurų pasaulį dėl paspartintos senatvės ligų ir netgi bado, kuris, tiems, kas nepabandė gyventi iš 4 ar 6 šimtų dažnai atrodo kaip nevykusi fantazija. Bet tebūnie tai lieka kaip emocionalioji mano rašinio dalis…

Gyventojų masė pas mus labai nevienalytė. Kažkas sugebėjo gerai išsiauklėti vaikus ir gyvena darnų, tęstinumo tradicijomis grįstą gyvenimą. Šiems žmonėms problemų kyla mažiausiai, nes jie beveik tikri, kad butas, kuriame jie gyvena liks jų vaikams, o šie, savo ruožtu visa tai paliks savo vaikams. Tačiau kaip ten beauklėtume vaikus, maža vilties, kad jie kažkada stos prie valstybės vairo ir normalizuos padriką Lietuvos gyvenimą. O jei ne, tada ir jie, ko gero, susikraus čemodanus ir pasuks į vakarus. Ir jei vis dar bus paklausa, gal būt parduos savo butus, o už gautus pinigus įsikurs savo naujose tėvynėse.

Tačiau jau šiandiena labai nemažai vienišų tėvų, kurių vaikai amžiams įsitvirtino kitame pasaulio kampe ir į Lietuvą sugrįžta kartą per metus ar dar rečiau. Kol jie dviese, dar, suprantama, lengviau. Bet… kažkada teks likti tik vienam iš dviejų ir kasdiena akimis bendrauti tik su senomis nuotraukomis arba [o “laime“] su monitoriumi rodančiu vis rečiau gulančias eilutes virtualiame popieriaus lape. Ne tokia jau maža dalis, ypač moterų, nuo jaunystės užsiaugino vaikus gyvendamos vienos. Čia visiškai nesvarbu dėl ko taip gavosi, faktas yra tai, kad jos nei nepatyrė džiaugsmo gyventi dviese ir auginti vaikus arba tas laikas buvo nykstamai mažas. Deja, bet ir jų vaikai ne mažiau noriai iškeliauja savomis kryptimis. Tad geidžiamų paveldėtojų kaip ir nebėra, yra tik juridiniai teisių į turtą perėmėjai, kuriems gautas nekilnojamas turtas bus labiau gyvenimo loterijos laimėjimas nei užtarnautas arba pelnytas giminės turto įgijimas.

Kur kas mažesnė dalis, bet tokių taip pat yra, šeimų nei nesukūrę arba vaikų nesusilaukę asmenys. Jų gyvenimai susiklostė taip, kad jokio realaus paveldėtojo nėra. Tiesa, ir šiuo atveju, po jų mirties atsiras kažkas, kas vaidins teisėtą paveldėtoją pagal įstatymą, nors tikrojo nekilnojamojo turto gal nei nebus matę akyse. Paviršutiniški, į cinišką kritiką linkę žmonės  visada ras savo “sąmojų“ teigdami, kad reikėjo kitaip gyventi, kad turimus vaikus reikėjo mokėti išsiauklėti, kad reikėjo būti mažiau išrankiems ir čiupti vieną ar kitą netoliese buvusį žmogų į savo sutuoktinius. Bet tokie pliurpalai ne tik, kad nieko verti, bet ir nemoralūs. Gyvenimas yra margas, netolygus ir ne visiems vienodai teisingas, jis galėjo pasisukti kita vaga ir tada tas pats kritikas gal būtų likęs šiandiena ironizuojamojo vietoje.

Tikiu, skaitytojas jau suprato, kad kalbu apie tai, kad renovacija daugeliui žmonių yra nepelnyta katastrofa. Šiandiena brangius mokesčius už būsto šildymą pakeis dar didesni mokesčiai už namų apšildymą. Ir tie mokesčiai daugeliui vyresnio amžiaus žmonių taps tarsi neobaudžiava: lažą mokėti reikės iki gyvos galvos, vardan menamo ateities žmogaus, kuris kažkada, po tavęs apsigyvens tavo bute.

Tai kažkur kitur. O pas mus nebus?

Įvertinant laukinio kapitalizmo keistai mielą būdą savivaliauti, galima būti beveik tikriems, kad po 25 ar 30 metų, kai pagaliau bus išmokėtos duoklės už buto apšiltinimą ir tarsi jau turėtų pradėti reikštis taupaus šildymo privalumai, šilumininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų [o tam jie turės daugelį metų], atitinkamai pakels kainas už tiekiamą šilumą, tad realaus pagerėjimo nepajus niekas ir niekada. Oi, ne, ne taip sakau -pagerėjimą visą tą laiką jaus bankininkai, suteikę paskolas ir statybininkai, galimai nepelnytai brangiai pralobę už pagrindinės Lietuvos gyventojų masės būstų apkamšymą mineralinėmis vatomis. Ir šilumos tiekimo tarpininkai visada džiaugsis: Lietuva gi ilgų šalčių viešpatavimo zona, čia šilumininkai jaučiasi kaip rojuje ir jiems niekada neprilygs jų kolegos gyvenantys dievo šiluma apdalintose šalyse. Visi kiti bus nuolatiniai jų įkaitai. Taškas.

Tiesa, taškas reiškia tik sakinio ar atskiros situacijos pabaigą. Tuo tarpu ši tema apipinta ne vien aptartomis subtilybėmis. Būdamas “Brėžnevo anūkas“ [ta prasme, kad augau valdant L.Brežnevui], savo tada dar geromis akimis regėjau kaip dygo pirmieji tarybinės Lietuvos daugiaaukščiai. Gimiau ir augau Kaune todėl turėjau laimę matyti kaip per kopūstų ir kitokių žemės ūkio kultūrų laukus buvo tiesiamas Taikos prospektas, vėliau nutįso Centrinis Bulvaras [dabar tai V.Krėvės pr.], žemėlapiuose atsirado pramonės prospektas. Tada buvau vaikas, bet nuolatos girdėjau suaugusiųjų susižavėjimą, kad naujieji namai statomi su 25 metų garantija. Suprantama, tokia teorinė garantija nereiškė, kad šie namai ilgiau nestovės, tačiau toks laikas leido manyti, kad bent jau po 60 metų juos valdžia griaus ir statys naujus. Kai prasidėjo blokinių namų bumas buvau jau paauglys, bet vis dar mėgdavome pašmirinėti po statybas, todėl matėme savo akimis, kad dideli ir masyvūs blokai buvo sutvirtinami vos keliose vietose, suvirinant betone įlietas metalines plokšteles. Statybos nuo tada vyko nepaliaujamai, todėl šiandiena turime palyginus naujų ir senų blokinių pastatų, bet senajam V.Krėvės prospektui, o tiksliau – jame stovintiems namams šiandiena jau apytikriai po 40 metų. Reiškia nuo garantinio stovėjimo laikas šiandiena viršytas 15 metų. Viskas tvarkoje, nebandau imti skambinti pavojaus varpais, kad laikas jau bėgti iš šių namų, bet… … Pridėkime prie šio amžiaus dar paskolų sugrąžinimo metus ir susivoksime, kad šiems pastatams tapus jau iš tikro taupiais, jie bus bebyrantys ir beįrantys. Nes jiems jau bus po 75-80 metų ir geležiniai suvirinimo įtvarai bus likę tik simboliais, nebegarantuojančiais jokio saugumo. Prisimenu, dar sovietiniais metai televizija rodydavo Amerikoje sprogdinamus daugiaaukščius, nes jie jau atitarnavo savo. Bus tas pats ir pas mus. Ir jei mūsų šalyje vis dar klestės “laisvoji rinka“, gyventojai patys turės pasirinkti: palikti savo butus ir ieškotis kito būsto ar rizikuoti savo gyvybėmis ir laukti kol tie senieji blokai užspaus bemiegantį ar pusryčiaujant.

Kur link lenkiu? Ogi prie elementaraus ekonominio supratimo. Protingi žmonės negali vadovautis emocijomis, jie turi suvokti bet kokios investicijos prasmę. Besiplečianti namų renovacija yra rizika, nei kiek ne mažiau pavojinga nei surengtos futbolo rungtynės minų lauke. Tiesa, visa tai ekonomine prasme. Tad ar nors truputi moralu vykdyti prievartines renovacijas? Manau ne. O ką manote Jūs?

Viliuosi, kad ši, be galo daugeliui aktuali tema neliks skaitytojų nepastebėta. O jei taip, parašysiu ir naujesnių pamąstymų šia tema. Netylėkime, nors daugeliui mūsų, deja, būdinga stebėtojų rolės. Nes tik kalbantys gali užtikrinti savo ateitį.

Ta pačia tema:

Po namo renovacijos namus užpuola pelėsis   [Ačiū Arvydui AUGONIUI už nuorodą]

Vėliau [šia tema] pasirodę straipsniai:

J.Lapėnienė, L.Jankauskienė, Z.Paškevičienė: “’Pamatę sąskaitas už renovaciją klausia, kas čia negerai“’

Ar tikrai renovacija toks baubas. Delfi pilietis

… renovuotų namų gyventojus pribloškė sąskaitos  …

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis „Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose“, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI …

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Paskelbta 2012-07-28

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

  Autorius: Remigijus Šimašius

Iš VAA Teismo tinklapio: Pravartu paskaityti apie antstolių funkcijas

Manydamas, kad su teismais ir antstoliais susidurti gali tekti kiekvienam iš mūsų ir norėdamas papildyti savo skaitytojų žinių bagažą, kiek patrumpinęs, perspausdinu straipsnelį iš Vilniaus apygardos administracinio teismo puslapio.

Inga Karalienė:teismo sprendimo vykdymo tvarką galėtų nustatyti pats teismasKokios yra antstolių įgaliojimų ribos vykdant teismo sprendimus, ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams, ar tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, – tokius klausimus kelia Inga Karalienė, atsižvelgdama į pastarųjų savaičių aktualijas. Apie tai – INFOLEX pokalbis su Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininke Inga Karaliene apie teismo sprendimų vykdymo ypatumus Lietuvoje.

INFOLEX: Teismo sprendimo vykdymas dėl asmenų, kur dominuoja „žmogiškasis” veiksnys, ir teismo sprendimo, susijusio su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdymas: kuriuo atveju vykdymo procesas paprastai yra sudėtingesnis?

 I. Karalienė: Priteistų skolų išieškojimo ir nepiniginių sprendimų vykdymo procesai labai skiriasi. Turtinio pobūdžio išieškojimai taip pat gali būti sudėtingi, tačiau didelę dalį šios kategorijos vykdomųjų bylų antstoliai sėkmingai užbaigia taikydami standartines priverstinio vykdymo priemones. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo bylos, nors jų yra kur kas mažiau, beveik niekada nebūna „standartinės”, tačiau manau, kad teisinei visuomenei šiandien svarbiau kalbėti apie kitas – praktines – problemas, kurias išryškino rezonansinės nepiniginio pobūdžio bylos ir kurias esame pajėgūs išspręsti tobulindami įstatymus.

Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymas beveik visada komplikuotas dėl gilaus konflikto tarp priešingų ginčo šalių. Ypač sudėtingas jis tada, kai pačiame teismo sprendime nėra numatyta ir aiškiai apibrėžta sprendimo vykdymo tvarka. Dėl šios priežasties ne tik antstoliams, bet ir kitiems procese dalyvaujantiems pareigūnams kyla daugybė klausimų: ką jie gali ar privalo daryti ir ko negali.

INFOLEX: Kokius teisinio reguliavimo trūkumus išryškino įvykiai rezonansinėje byloje dėl vaiko globos?

I. Karalienė: Gal ir keista, bet šiuo metu Civilinio proceso kodekse iš dviejų sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo stadijų yra tik paskesnė: kodekse apibrėžta, kada teismas sprendimo vykdymo tvarką keičia, bet nėra numatyta, kada teismas ją nustato. Kodekso 771 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui nevykdant sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą.

Jeigu sprendimo neįvykdymo pasekmės nenurodytos teismo sprendime, aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, o teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą. Vertinant civilinio proceso normų visumą ir derinant vienas kodekso nuostatas su kitomis, būtų logiška laikyti, kad priimdamas su turto perdavimu nesusijusius sprendimus teismas galėtų iš karto nurodyti šių sprendimų vykdymo tvarką. Tai padėtų išvengti nereikalingų interpretacijų, sutrumpintų įvairių teisinių procedūrų eilę ir kartu pagreitintų sprendimo kelią nuo teisėjo stalo iki galutinio rezultato.

Jeigu minėti sprendimo vykdymo aspektai būtų iš karto aptariami teismo sprendime, panašių neaiškumų ir problemų nekiltų. Siekiant sklandesnio ir greitesnio nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo proceso, reikėtų tobulinti Civilinio proceso kodekso 273 straipsnį, aiškiau apibrėžiant teismo sprendimo turinį. Galbūt vertėtų šį straipsnį papildyti nuostatomis, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, teismas išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos klausimus ir nustato vykdymo tvarką.

Dar vienas rimtos diskusijos vertas klausimas – ar tikrai visais atvejais nepiniginio pobūdžio sprendimai turi būti pateikiami vykdyti antstoliams. Dalis šių sprendimų yra savaime besirealizuojantys – jie sukuria teisines pasekmes nepriklausomai nuo to, ar atsakovas atlieka kokius nors veiksmus. Reikėtų įvertinti priverstinių antstolio funkcijų poreikį pagal specifines sprendimų kategorijas ir apsispręsti, ar apskritai tikslinga išduoti vykdomuosius raštus, kai teismo sprendimas yra savaime veiksmingas, pavyzdžiui, kai panaikinamas leidimas vykdyti statybos darbus, nustatoma tėvystė, nustatomos bendravimo su vaiku sąlygos, išsprendžiami globos ar rūpybos klausimai ir pan.

Be abejo, savaime besirealizuojančius sprendimus asmenys taip pat gali ignoruoti. Tačiau kai tokio pobūdžio vykdomieji dokumentai pateikiami vykdyti priverstine tvarka, antstoliams tenka atlikti daugeliu atvejų tik formalias procedūras, pakartojant teismo sprendime suformuluotus įpareigojimus. Ko gero, panašiose situacijose, jeigu atsakovai teismo sprendimų nepaiso, veiksmingesnė jų drausminimo priemonė būtų antstolių teisinės paslaugos, pavyzdžiui, faktinių aplinkybių konstatavimas.

INFOLEX: Kaip ši teismo sprendimo turinio aiškumo problema pasireiškia skubiai vykdant teismo sprendimus?

I. Karalienė: Kokius sprendimus ar jų dalis reikia vykdyti skubiai, sprendžia teismas. Pagal Civilinio proceso kodekso 588 straipsnį šios kategorijos sprendimai vykdomi nelaukiant, kol jie įsiteisės. Apie tai, kad teismo procesinis sprendimas turi būti vykdomas skubiai, nurodoma vykdomajame rašte. Paprastai skubiai vykdyti sprendimus teismai įpareigoja tada, kai ilgesnis vykdymo terminas prieštarautų sprendimo tikslams ar kliudytų juos pasiekti.

Pagal Europos Sąjungos teisę visi sprendimai, nuo kurių priklauso vaikų interesai, turi būti priimami ir vykdomi kaip galima greičiau. Europos Teisingumo Teismas, skubos tvarka išnagrinėjęs Lietuvos pilietės Ingos Rinau bylą ir 2008 m. liepos 11 d. sprendime aiškindamas kai kurias Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su santuoka ir tėvų pareigomis, pažymėjo, kad tokiose bylose svarbiausia kuo greičiau priimti sprendimą, kad kuo mažiau nukentėtų vaikas. Kadangi teisiniai procesai Lietuvoje buvo smarkiai užsitęsę, mūsų valstybės atstovui Europos Teisingumo Teisme teko aiškintis, ar šalyje apskritai taikoma skubaus bylų nagrinėjimo tvarka.

Pripažįstant būtinybę tokias ypatingo jautrumo bylas kuo skubiau išnagrinėti teisme, kuo greitesnis vykdymo procesas taip pat turėtų būti savaime suprantamas. Bet tada, kai svarbu įvykdyti sprendimą kuo greičiau, daugiausia problemų ir kelia jau minėtas nepakankamas pačių teismo sprendimų detalumas. Nemažai laiko sugaištama aiškinantis kartais visai paprastus klausimus. Nesąžiningiems proceso dalyviams tokia situacija labai palanki: kuo mažiau konkretumo sprendime, tuo daugiau galimybių jį klaidinamai interpretuoti ar vilkinti.

Kita vertus, plačiai nuskambėjusios su vaikais susijusių sprendimų vykdymo istorijos, kai galutinis teismo įpareigojimas perduoti vaiką neįvykdomas metus ir ilgiau, verčia rimčiau pažiūrėti ir į asmenų piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Galbūt atėjo laikas konkrečiai apibrėžti atvejus, kada suinteresuoti asmenys pripažįstami piktnaudžiaujančiais vykdymo procese ir griežtinti jų atsakomybę už tokius veiksmus.

INFOLEX: Kaip būtų galima įvertinti situaciją, kai teismo sprendimas nėra įvykdomas/vykdomas pažeidžiant terminus dėl didelio visuomenės pasipriešinimo? Ar tai indikatorius, kad teisė prasilenkia su morale, o galbūt tai reiškia teisinio nihilizmo išvešėjimą?

I. Karalienė: Negali būti priežasčių priešinti teisingumą vykdančius pareigūnus ir visuomenę, arba ignoruoti valstybės vardu priimtus teismų sprendimus – apie tai kalbama gegužės 18 d. priimtame Lietuvos teisininkų draugijos pareiškime „Dėl teisingumo teisinėje valstybėje”. Galiu tik pakartoti šio pareiškimo žodžius, kad teisinės valstybės piliečiams garantuojamos žmogaus teisės negali būti veiksmingai užtikrinamos, jeigu nebus pripažįstamos ir ginamos teisingumą vykdančių asmenų teisės, o visų grandžių teisėsaugos pareigūnai neturi būti priešinami su visuomene dėl to, kad jie vykdo savo pareigas pagal demokratiškai priimtus įstatymus ir savo sąžinę.

Išskirtinai priešiškas visuomenės požiūris į antstolius ir su tuo susijęs profesijos diskriminavimas yra sena mūsų institucijos, ir kartu mūsų visuomenės problema. [O ar ne su protingumo principais prasilenkiantys įkainiai prie to priveda?]

Šiandien matome, kad išankstinei visuomenės neapykantai taip pat yra pasmerktos ir teisėjų, ir prokurorų profesijos. Bet ar vieną dieną staiga pakeitus visus teisėjus, prokurorus ir visus antstolius visuomenė pradėtų juos gerbti? Tikriausiai ne, nes ir tie naujieji teisėjai, prokurorai ar antstoliai turėtų dirbti darbą, kuris daugeliui nepatiktų – teisiniuose ginčuose retai būna patenkintos abi pusės. Vadinasi, normaliam susikalbėjimui tarp teisėsaugos institucijų ir visuomenės reikia permainų ne tik šiose institucijose, bet ir žmonių požiūryje [Į ką? O gal svarbiausia priiminėti logiškesnius, labiau protingumo principais pagrįstus teismo ir antstolių sprendimus ir, esant būtinumui, “nesikuklinti“ visuomenei paaiškinti vieno ar kito sprendimo motyvus žmonėms suprantama kalba?  ]. Reikia veiksmingesnio teisinio švietimo, kad mūsų visuomenės nariai išmoktų kuo daugiau savo problemų išspręsti patys, be priverstinio pareigūnų įsikišimo. Jeigu vienai savo interesus ginančiai pusei – išieškotojams – nereikės kreiptis į antstolius, tai ir antstoliams nereikės taikyti priverstinio pobūdžio priemonių prieš kitą pusę, t.y. savo prievolių nevykdančius asmenis.

 INFOLEX: Dėkojame Jums už pokalbį.

Pastaba: Šviesiai pilkomis raidėmis įrašyti mano, R.Matelio klausimai, į kuriuos atsakymus gali duoti nebent tai žinantis skaitytojas.

R.Matelis: Visagino atominė elektrinė tieks pigią elektrą?

Prieš penkias minutes įsijungiu savo “bliūdo“ transliuojamą vienintelį lietuvišką LTV kanalą ir pataikau į laidelę “Teisė [ne]žinoti“.  Sukviestieji veidai gerai pažįstami – V.Uspaskich, L.Balsys, A.Anušauskas ir R.žilinskas, tema taip pat: reikia Lietuvai atominės elektrinės ar ne? Retas svečias esu lietuviškoje televizijoje, bet iš kažkur žinau, kad šią laidą veda Rita Miliūtė, o jei taip, tai geriau pasileisiu kokį nors itališką muzikinį kanalą, nes nemėgstu laidų kuriose kvailinami žmonės. Geriau Felicita paklausyti. Nemėgstu  klausytis sinoptikų ir Miliūtės… Tačiau netikėtai įsitikinu, kad vedantysis kitas, jis man nekelia rūgštaus pojūčio…

Vis tik pakanka šią laidą pažiūrėti penkias minutes, kad suprasčiau jog čia girdėsiu tą patį per tą patį. Tą patį, ką vakar girdėjau per radiją važiuodamas automobiliu, o užvakar skaičiau bene tris spamo pavidale gautus laiškus, gundančius arba sutikti su atomine arba jai priešintis… Lyg mano balsas būtų toks svarbus… Nejuokinkite žmonės, argi čia tema? Kad referendumas nepavyks, aišku ir taip. Pas mus tokia šalies konstrukcija, kad referendumas nesigaus. Kaip ir iš akmens sunkos neišspausi. O jei ir būtų tokia viltis, kas iš to? Asmeniškai aš labai puikiai suprantu, kad čia ne ta valstybė, bent jau kol kas, kurioje tautai būtų prasmė statyti arba nestatyti. Nes pas mus ne tautinė, o interesų valstybė. Ir magnatų interesai visada svarbesni už paprastų žmonių lūkesčius. Todėl aš abejingai stebiu visą pradėtą kudakavimą už arba prieš.

Tačiau savo nuomonę vis tik turiu. Tokią ne vientisą, o labiau fragmentišką ar epizodinę. Va, tūlas saliamonas sako, kad Lietuvai pilnai pakaktų vėjo malūnų ir saulės baterijų ant namų stogų. Spėju, kad jo nuomonė susiformavo kažkur Ispanijoje, ten kur žiemą vasarą šilta ir elektra reikalinga gal tik kavamalei ir dulkių siurbliui. Na, dar šaldytuvui… O Lietuvoje siaubingi šalčiai pasitaiko. Tokie, kokių nelabai suvokia gal net 4/5 pasaulio populiacijos. Todėl žiemą, kai saulė “šalta“, vienas vėjas tikrai neužtikrintų mūsų visų poreikių. Bet jokių abejonių, kad kaip papildomas elektros išgavimo būdas tai būtų labai teisinga. Kaip ir visokios hidro elektrinės.

Bet ne. Konfliktuojančios šalys, kaip ir dera, stengiasi laikytis tik kraštutinumų. Arba gryn atomas, arba tik vėjas su saule. Na, dar sako, kad giliai į žemę įsirausus galima kažkiek šilumos žiemą ištraukti. Tiesa, ta šiluma tikrąją to žodžio prasme – tik šiluma. Karščiu jos nepavadinsi, nes, kiek girdėjau, radiatorius įšildo tik iki 10-12 laipsnių.

Atomo šalininkai įsitikinę irgi labai įdomiai. Jie suvokia, kad ta naujoji elektrinė, kuri veikti pradėtų tik gal 2021 metais, o atsipirktų, t.y. pradėtų būti ekonomiška [jei pradėtų], dar gal tik po 25 metų…, todėl, matyt, mano, kad ją statydami padarys kilnų darbą savo anūkams. Mat anie kai gims ir užaugs, turės nuosavą atominę elektrinę ir jausis tarsi gimę šalia nuosavos aukso kasyklos. 0, turėdami nuosavą atominę, tai mes pagaliau pabėgsime nuo ruso. Nuo jo naftos ir dujų jau būsime kaip ir nepriklausomi… Ne, kolegos ir mieli skaitytojai, tai primena labai jau gyvenimo nepažįstančių žmonių elgesį.

Man patiko per radiją pateiktas moters klausimas: “O kur mes tas atomines atliekas dėsime?“ Va šis klausimas yra be galo aktualus ir labai toliaregiškas. Mes šiandiena manome, kad atominė elektrinė pigi. Gerai, o kodėl ji pigi? Nes mažai kuro reikės? Gal būt. Bet argi negali būti, kad tada, kai po 10 metų ji ims veikti, tie, kurie tą kurą išgauna, sumanys jo kainą pakelti žymiai labiau nei jis kainuoja šiandiena? Gali! Gal pakilti net ne 2, ne 10, o 100 kartų. Nes visi uranai, plutoniai ir panašios būtinos radioaktyvios medžiagos gi yra retenybė ir jų, man regis, pasaulyje turi tip pat kaip ir naftos ar dujų, tik keletas šalių. Akivaizdu, kad Lietuva savų žaliavų neturi. Matome kas darosi su benzinu, su dujomis, tai kodėl gi to paties nebus su uranu? Bus.

O atliekas, – geras buvo klausytojos pastebėjimas, – kur dėsime? Gal nuvešime į atvirą jūrą ir išpilsime? Ne brangieji, ne tie laikai. To nebus galima daryti. Atliekas iš mūsų gal priims taip pat tik neaprėpiama Rusija. Gal dar kokia Kinija. Žodžiu, atliekas priimti gali sutikti tik didžiosios valstybės, kurios turi toli nuo gyvenamųjų vietų nutolusių kampelių. O iš kur mums šiandiena žinoti, kad tos šalys ir čia nesumanys užsikelti kainų? Labai įmanoma, kad taip ir bus. Ir ką tada? Žaliava bus brangi, atliekų laidojimo vietos brangios tai ir elektra nebegalės būti pigi. Galutiniame rezultate, prakonstravę savo “šviesią“ ateitį ir tam suaukoję masę pinigų ir daugelį metų, vieną rytą galime suvokti, kad ta elektra mūsų jau be galo brangi, o mes, eilinį kartą tapę jos įkaitais?

Paneikite tai, jei kas turite argumentų…

R.Matelis: Versti Teisingumo ministrą? Gal, bet mano mintys siekia toliau

 “Tvarka ir teisingumas” reikalauja teisingumo ministro R. Šimašiaus galvos“, – šiandiena skelbia dauguma laikraščių portalų. Gal būt, neturiu apie šį ministrą savo vienareikšmės nuomonės. Tiesa, vizualiai jis tikrai neministriškas. Tiesiog studentėlis. Bet ne išvaizdoje ministrų esmė. Dažnas gi vis dūsauja, kad neturime šlubo vokiečio, nes jis greitai pas mus tvarką įvestų. Ir gal taip ir būtų…

Šiek tiek pažinodamas Valentiną Mazuronį, manau, kad jis žino ką daro, tad nesigilinsiu į tai ką jis siūlo. Tačiau man kirba kitas klausimas – o kas ta Teisingumo ministerija? Ar ji pas mus subalansuota su gyvenimu? Kam ji reikalinga?

Gal pabandykime step by step pražygiuoti per visą mūsų teisinę sistemą. Ką jungia mūsų šalies teisingumas? Na, visų pirma žvilgsnis krypsta į teismus. Teismai Lietuvoje [iš karto noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad keletu sakinių sąmoningai kalbėsiu tarsi oficialus valstybės klerkas] vieninteliai vykdo teisingumą. Jie niekam nepavaldūs, jiems nurodinėti neturi teisės net prezidentas. Ministras – taip pat. Maža to, eilinis teisėjas realiai nepavaldus nei teismo pirmininkui. Tik jis vienas žino tikrą tiesą, na, nebent aukštesnės instancijos teismas pakeistų jo sprendimą. Taigi, teismams jokia ministerija nereikalinga, jie aukščiau už ministrą.

Teismuose paprastai renkasi advokatai ir prokurorai. Jie taip pat nepavaldūs ministrui ir savo sprendimus reguliuoja pagal savo supratimo ir išprusimo laipsnį. Aišku, pirmieji dar ir pagal kliento interesą. Advokatai, kaip, beje, ir teisėjai, dar turi savo tarybas, kurios tam tikrais atvejais gali daryti šiokią tokią įtaką jų darbui. Bet ministerija? Ministerija ir jiems praktiškas nulis. Ministerija ne prie ko. Na, gal išskyrus išimtinus atvejus, kai pabandoma reglamentuoti iš klientų imamo mokesčio dydį. Tačiau ir čia, jei neklystu, nustatytas maksimalus tarifas yra tik formalumas. Nes ne itin noriai jo laikomasi.

Ką turime dar? Turime policiją ir įvairias inspekcijas. Bet policija turi savo – Vidaus reikalų ministeriją. Čia, mano supratimu, taip pat vyksta nuolatiniai bandymai “palengvinti“ ministrų dalią, tuo tikslu įkūrus generalinio komisaro pareigybę ir atliekant kitus, panašius veiksmus. Bet VRM jau kita tema, nesiplėtosiu. Nors vėliau vienu sakinuku dar ir sugrįšiu prie jos…

Tiesa, Teisingumo ministerijai tarsi pavaldūs notarai. Bet ir čia tiek to pavaldumo. Tikriausiai daugelis dar prisimena nesenus laikus, kai vienas TM ministras pabandė sutvarkyti notariato kiemą. Tik ar pavyko? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas pats sau. Aš manau, kad nelabai kas gavosi, nes gi notarai mūsuose jau seniai privatūs, o jei taip, tai tiek jiems tas pavaldumas ir terūpi. Tuo labiau žinant, kad ir čia yra savi Notarų rūmai, kurie, ko gero, daugeliu atvejų taria lemiamą žodį.

Tad kam Lietuvai aplamai Teisingumo ministerija? Kokios jos galios? Seniai prigijusi sparnuota frazė – “ministras be portfelio“. To nepasakysi apie mūsų Teisingumo ministrą. Jis su portfeliu. Tik bėda, kad tas portfelis labai jau apytuštis. Todėl man peršasi mintis, kad jos visai nei nereikia. Na padarykime Teisingumo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, perkelkime į ten trečdalį dabartinės TM darbuotojų ir taip valstybę išvaduosime iš papildomo biurokratinio balasto.

Nors taip rašydamas, vis tik, manau ką kitą. Ir girdžiu sodrius kurių ir nekrošių kritikos balsus: taip yra visoje Europoje. Tokios struktūros reikalauja demokratija. Mat jei teismai bus pavaldūs ministerijai, o teisėjai pavaldūs pirmininkams, gali įsivyrauti teisingumo deformacijos, o tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir net patiems valstybės pamatams…

Nejuokinkite garbūs kritikai. Mes jau prisiklausėme jūsų legendų įvairiose televizijos laidose. Valstybingumui kenkia aklas Vakarų plagijavimas, o ne savarankiškas mąstymas ir nepriklausomai pasirinktas šalies vystymosi kelias. Gi vis dar deklaruojame save, kad esame Nepriklausoma valstybė! O teismų nepriklausomumas nėra jokia jų objektyvumo garantija. Priešingai, kontrolės stoka yra kaip tik tai, kas leidžia bylas, o po jomis ir glūdinčius žmonių likimus spręsti nepakankamai sąžiningai ir objektyviai. Nes palikta viskas teisėjo sąžinei. O ar visi jie ją turi? Taip, mes kartas nuo karto pamatome tarsi vidinį šio korpuso apsivalymą. Bet ar tai užtikrina teisingumą? Ne. Nes teisingumas neturi senaties termino. Todėl aš laisvas manyti, kad jei atsirado už rankos nutvertas teisėjas, kuris buvo pašalintas, jis galėjo ir iki tol priimti daug neteisingų nutarčių ir sprendimų.

Ir kame čia tas demokratijos garantas? Na nepavaldūs teismai ministrui, bet savotiškai priklausomi nuo teisėjų tarybos. Aha, tada jei aš noriu įtakoti teisėjų sprendimus, man neverta eiti į teisingumo ministrus. Nes ten aš būsiu nulis. O į tarybos pirmininkus gal ir verta? Nes ten mano galios bus kitokios.Iš anksto apsisaugodamas nuo galimų kaltinimų, jei netyčia į mano rašinukus užklystų koks piktas teisininkas, turiu paaiškinti, kad aš neteigiu, kad visa taip ir yra. Aš tik teoriškai pateikiu savo samprotavimus. Bet tuo pačiu aš ir piktinuosi neretai skleidžiama kai kurių teisės korifėjų demagogija, neva, net bandant svarstyti apie kitokią teisinę sistemą, yra kėsinamasi į valstybinės pamatus. Nes niekada bent jau man neteko girdėti oratoriaus, teigiančio, kad Lietuvai nereikia teismų ar prokurorų. Jie būtini šiandiena ir bus būtini visada. Tad vieši svarstymai ar gera mūsų teisinė sistema kėsinasi ne į valstybę, o nebent į kai kurių atskirų individualybių asmeninį gerbūvį.

Tad baigdamas, noriu apibendrinti savo rašinėlį: V.Maūronis kelia klausimą apie ministro personaliją. O aš keliu ar reikalinga ministerija aplamai. O jei reikalinga, tai ar ji ir toliau turi likti tokia bejėgė?

V.Matulevičius: Pedofilijos skandalas virto išbandymu valstybei ir …

Vytautas Matulevičius man visada buvo pakankamas autoritetas. Toje plotmėje, kad be skurpulų reiškia savo teisingą nuomonę. Tad šiandiena nutariau pasiskolinti jo įžvalgas. Kurios, panašu ir šį kartą labai teisingos

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Autorius: Vytautas MATULEVIČIUS,

“Lietuvos žinios“, 2012 m. sausio 17 d.

Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau – kitokią nuomonę?

Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba – arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.

Jeigu liks su teta, gali nutikti ir taip, kad teismas pagaliau bus priverstas atsižvelgti į mergaitės parodymus. O tuomet – jau grandininė reakcija. Atsižvelgs teismas į mergaitės parodymus – teks pateikti kaltinimus motinai. Iškils motinai reali grėsmė netekti laisvės – ji pradės bendradarbiauti su teisėsauga. Pradės bendradarbiauti – išaiškės viskas, ką ligi šiol bendromis jėgomis pavyko nuslėpti. Lietuva sprogs – taip, kaip kadaise sprogo Latvija, kurioje į pedofiliją buvo įklimpusi daugybė itin įtakingų bei garsių žmonių, įskaitant vieną ministrą ir patį šalies premjerą. Tačiau Latvijoje nebuvo serijinių žmogžudysčių grandinės, taigi mūsų krašte sprogimas gali būti nepalyginamai baisesnis.

Dabar įsivaizduokime, kad sprendžiantis štai tokiam reikalui staiga skersai kelio ir vėl atsistoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iš pradžių ji nesutiko, kad Neringa Venckienė būtų atleista iš teisėjų, po to perspėjo, kad vykdant teismo sprendimą dėl vaiko netoleruotinas prievartos naudojimas, o dabar dar ir pareiškė, kad “ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jeigu pati mergaitė su tuo sutinka ir nori eiti pas mamą.“

Ką su tuo, pasakykite, daryti? Juk tai – ne kokio Garliavos karštakošio nuomonė, į kurią galima ir nekreipti dėmesio, o nuosekli valstybės vadovės pozicija.

Yra vienintelis kelias – apkaltinti prezidentę, kad ji griauna teisinės valstybės pagrindus. Pirmasis pasiaukojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius. Tačiau jo žodžiai prezidentei anaiptol nepadarė įspūdžio. Tuomet netikėtai prisidėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, dar ne taip seniai į pedofilijos bylą ir mergaitės likimą žvelgęs lyg ir kitomis akimis. Ir net aptakusis teisingumo ministras Remigijus Šimašius ryžosi pareikšti, kad teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai nėra vykdomas.

Teismų sprendimus iš tikrųjų būtina vykdyti. Tai – esminis bet kurios teisinės valstybės principas. Bet štai kokia dilema: paklūstant teismui pripažįstama, kad valstybė yra teisinė ir kad joje, priimant sprendimus, vadovaujamasi tik įstatymais ir Konstitucija. Jeigu valstybė tokia nėra, tuomet, paklūstant teismų valiai, paklūstama ne teisingumui ir įstatymų galiai, o tam, kas su jais nesuderinama. Kitaip sakant – teisminei savivalei.

Būtent tokia dilema dabar ir iškilo valstybės vadovei. Palaikysi Neringą Venckienę – būsi apkaltinta teisinės valstybės griovimu. Nepalaikysi – ne tik nuvilsi savo rinkėjus, bet ir leisi galutinai įsigalėti teisiniam banditizmui, veidmainiškai vadinamam teisinės valstybės vardu. Šiame epizode prezidentė pasirinko teisingą poziciją: negalima sugriauti to, ko objektyviai nėra. Galima sugriauti tik ilgai ir kruopščiai puoselėtą mitą, už kurio slypi neadekvati galia ir jos teikiami malonumai.

Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, Drąsiaus Kedžio dukters byla būtų išspręsta dar esant gyvam jos tėvui. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, šioje byloje nebūtų tiek mirčių. O jeigu kas nors ir žūtų, teisėsauga laikytų savo garbės reikalu išsiaiškinti, kodėl žuvo būtent tie, kurie daugiausia žinojo. Tuo labiau ji pati nedalyvautų kuriant abejotinas nelaimingų atsitikimų versijas. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, teismas niekuomet nepriimtų sprendimo grąžinti dukros motinai, virš kurios kabo baisių įtarimų šešėlis. Teismas palauktų, kol paaiškės tiesa Andriaus Ūso byloje, ir tik tada tartų savo žodį. Jeigu Lietuva būtų tokia, kaip teigiama, niekam neateitų į galvą mintis, kad į teisėjos būstą įmanoma įsiveržti per jėgą. Teisinėje valstybėje generalinis prokuroras pirmiausia pateiktų prašymą parlamentui panaikinti teisėjos neliečiamybę, ir jeigu šis sutiktų, tik tuomet būtų imamasi veiksmų.

Pagaliau jeigu mūsų šalis būtų teisinė valstybė, kurioje galią turi ne tik teismų nepriklausomumo principas, bet ir parlamentinės kontrolės teisė, ši istorija jau seniai būtų rimtai parūpusi ir Lietuvos Seimui. Tačiau tautos atstovai, matyt, vadovaujasi nuostata, kad verčiau jau leisti sunaikinti aikštingą teisėją, negu per kitus rinkimus įgyti pavojingą varžovę.

Bergždžios viltys: kuo įnirtingiau teisėja bus naikinama, tuo sparčiau Lietuvoje gausės jos šalininkų gretos. Prezidentė tai jau, matyt, suprato – kaip ir tai, kad Lietuvos teisininkų elitas, sykį jau nušalinęs prezidentą Rolandą Paksą, save regi aukščiau už tautos rinktą valdžią.

Prasideda lemiamas kovos už įtaką ir tiesą etapas.

Šiomis dienomis kai kurie apžvalgininkai cituoja buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos žodžius. Tą dieną, kai buvo paskelbta šalies parlamento komisijos ataskaita dėl pedofilijos aplinkybių tyrimo, ji pavadino juoda diena šalies istorijoje.

Sutapimas ar ne, tačiau toje ataskaitoje buvo minima ir tuometinio šalies teisingumo ministro pavardė. Tai nejučiom prisimeni, skaitydamas mūsų įtakingų teisininkų straipsnius, kuriuose bandoma įrodyti, kad pedofilijos skandalas Lietuvoje laužtas iš piršto.

Tik tuomet neaišku, dėl ko gi verda tokia kova.

R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – „Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui“ iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas