R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

V.Matulevičius: Pedofilijos skandalas virto išbandymu valstybei ir …

Vytautas Matulevičius man visada buvo pakankamas autoritetas. Toje plotmėje, kad be skurpulų reiškia savo teisingą nuomonę. Tad šiandiena nutariau pasiskolinti jo įžvalgas. Kurios, panašu ir šį kartą labai teisingos

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Autorius: Vytautas MATULEVIČIUS,

“Lietuvos žinios“, 2012 m. sausio 17 d.

Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau – kitokią nuomonę?

Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba – arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.

Jeigu liks su teta, gali nutikti ir taip, kad teismas pagaliau bus priverstas atsižvelgti į mergaitės parodymus. O tuomet – jau grandininė reakcija. Atsižvelgs teismas į mergaitės parodymus – teks pateikti kaltinimus motinai. Iškils motinai reali grėsmė netekti laisvės – ji pradės bendradarbiauti su teisėsauga. Pradės bendradarbiauti – išaiškės viskas, ką ligi šiol bendromis jėgomis pavyko nuslėpti. Lietuva sprogs – taip, kaip kadaise sprogo Latvija, kurioje į pedofiliją buvo įklimpusi daugybė itin įtakingų bei garsių žmonių, įskaitant vieną ministrą ir patį šalies premjerą. Tačiau Latvijoje nebuvo serijinių žmogžudysčių grandinės, taigi mūsų krašte sprogimas gali būti nepalyginamai baisesnis.

Dabar įsivaizduokime, kad sprendžiantis štai tokiam reikalui staiga skersai kelio ir vėl atsistoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iš pradžių ji nesutiko, kad Neringa Venckienė būtų atleista iš teisėjų, po to perspėjo, kad vykdant teismo sprendimą dėl vaiko netoleruotinas prievartos naudojimas, o dabar dar ir pareiškė, kad “ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jeigu pati mergaitė su tuo sutinka ir nori eiti pas mamą.“

Ką su tuo, pasakykite, daryti? Juk tai – ne kokio Garliavos karštakošio nuomonė, į kurią galima ir nekreipti dėmesio, o nuosekli valstybės vadovės pozicija.

Yra vienintelis kelias – apkaltinti prezidentę, kad ji griauna teisinės valstybės pagrindus. Pirmasis pasiaukojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius. Tačiau jo žodžiai prezidentei anaiptol nepadarė įspūdžio. Tuomet netikėtai prisidėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, dar ne taip seniai į pedofilijos bylą ir mergaitės likimą žvelgęs lyg ir kitomis akimis. Ir net aptakusis teisingumo ministras Remigijus Šimašius ryžosi pareikšti, kad teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai nėra vykdomas.

Teismų sprendimus iš tikrųjų būtina vykdyti. Tai – esminis bet kurios teisinės valstybės principas. Bet štai kokia dilema: paklūstant teismui pripažįstama, kad valstybė yra teisinė ir kad joje, priimant sprendimus, vadovaujamasi tik įstatymais ir Konstitucija. Jeigu valstybė tokia nėra, tuomet, paklūstant teismų valiai, paklūstama ne teisingumui ir įstatymų galiai, o tam, kas su jais nesuderinama. Kitaip sakant – teisminei savivalei.

Būtent tokia dilema dabar ir iškilo valstybės vadovei. Palaikysi Neringą Venckienę – būsi apkaltinta teisinės valstybės griovimu. Nepalaikysi – ne tik nuvilsi savo rinkėjus, bet ir leisi galutinai įsigalėti teisiniam banditizmui, veidmainiškai vadinamam teisinės valstybės vardu. Šiame epizode prezidentė pasirinko teisingą poziciją: negalima sugriauti to, ko objektyviai nėra. Galima sugriauti tik ilgai ir kruopščiai puoselėtą mitą, už kurio slypi neadekvati galia ir jos teikiami malonumai.

Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, Drąsiaus Kedžio dukters byla būtų išspręsta dar esant gyvam jos tėvui. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, šioje byloje nebūtų tiek mirčių. O jeigu kas nors ir žūtų, teisėsauga laikytų savo garbės reikalu išsiaiškinti, kodėl žuvo būtent tie, kurie daugiausia žinojo. Tuo labiau ji pati nedalyvautų kuriant abejotinas nelaimingų atsitikimų versijas. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, teismas niekuomet nepriimtų sprendimo grąžinti dukros motinai, virš kurios kabo baisių įtarimų šešėlis. Teismas palauktų, kol paaiškės tiesa Andriaus Ūso byloje, ir tik tada tartų savo žodį. Jeigu Lietuva būtų tokia, kaip teigiama, niekam neateitų į galvą mintis, kad į teisėjos būstą įmanoma įsiveržti per jėgą. Teisinėje valstybėje generalinis prokuroras pirmiausia pateiktų prašymą parlamentui panaikinti teisėjos neliečiamybę, ir jeigu šis sutiktų, tik tuomet būtų imamasi veiksmų.

Pagaliau jeigu mūsų šalis būtų teisinė valstybė, kurioje galią turi ne tik teismų nepriklausomumo principas, bet ir parlamentinės kontrolės teisė, ši istorija jau seniai būtų rimtai parūpusi ir Lietuvos Seimui. Tačiau tautos atstovai, matyt, vadovaujasi nuostata, kad verčiau jau leisti sunaikinti aikštingą teisėją, negu per kitus rinkimus įgyti pavojingą varžovę.

Bergždžios viltys: kuo įnirtingiau teisėja bus naikinama, tuo sparčiau Lietuvoje gausės jos šalininkų gretos. Prezidentė tai jau, matyt, suprato – kaip ir tai, kad Lietuvos teisininkų elitas, sykį jau nušalinęs prezidentą Rolandą Paksą, save regi aukščiau už tautos rinktą valdžią.

Prasideda lemiamas kovos už įtaką ir tiesą etapas.

Šiomis dienomis kai kurie apžvalgininkai cituoja buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos žodžius. Tą dieną, kai buvo paskelbta šalies parlamento komisijos ataskaita dėl pedofilijos aplinkybių tyrimo, ji pavadino juoda diena šalies istorijoje.

Sutapimas ar ne, tačiau toje ataskaitoje buvo minima ir tuometinio šalies teisingumo ministro pavardė. Tai nejučiom prisimeni, skaitydamas mūsų įtakingų teisininkų straipsnius, kuriuose bandoma įrodyti, kad pedofilijos skandalas Lietuvoje laužtas iš piršto.

Tik tuomet neaišku, dėl ko gi verda tokia kova.