“TEISINGUMAS IR DORA – mūsų valstybės stiprybė!“ mitingo Kaune, nuotraukos

Apie mitingus ką nors rašyti, jei jie praeina sklandžiai, paradoksas, bet sunku. 2012-03-24 d. Kauno mitingas “TEISINGUMAS IR DORA MŪSŲ VALSTYBĖS STIPRYBĖ!“ būtent toks ir buvo. Išsakyta daug teisingų minčių, išgirsta daug jaudinančių akordų. Bet geriausiai viską, šiuo atveju, pasakys nuotraukos.

This slideshow requires JavaScript.

V.Matulevičius: Pedofilijos skandalas virto išbandymu valstybei ir …

Vytautas Matulevičius man visada buvo pakankamas autoritetas. Toje plotmėje, kad be skurpulų reiškia savo teisingą nuomonę. Tad šiandiena nutariau pasiskolinti jo įžvalgas. Kurios, panašu ir šį kartą labai teisingos

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Autorius: Vytautas MATULEVIČIUS,

“Lietuvos žinios“, 2012 m. sausio 17 d.

Prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę telkiasi dar neregėtos pajėgos. Į kovą kyla ne tik teisės korifėjai ar politologai, bet ir įtakingi Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir net Vyriausybės nariai. Kas nutiko, kad valstybės vadovei ryžosi pasipriešinti net tie, kurie ligi šiol sau neleisdavo nė menkiausios užuominos, jog turi savo, juo labiau – kitokią nuomonę?

Išmušė lemiama valanda. Drąsiaus Kedžio dukros byla pasiekė tokią ribą, kad dabar arba – arba. Arba mergaitė bus sugrąžinta motinai ir jų niekas daugiau nematys, arba ji liks su savo teta teisėja ir taps pagrindine figūra Andriaus Ūso byloje, kurios laukia pakartotinas nagrinėjimas.

Jeigu liks su teta, gali nutikti ir taip, kad teismas pagaliau bus priverstas atsižvelgti į mergaitės parodymus. O tuomet – jau grandininė reakcija. Atsižvelgs teismas į mergaitės parodymus – teks pateikti kaltinimus motinai. Iškils motinai reali grėsmė netekti laisvės – ji pradės bendradarbiauti su teisėsauga. Pradės bendradarbiauti – išaiškės viskas, ką ligi šiol bendromis jėgomis pavyko nuslėpti. Lietuva sprogs – taip, kaip kadaise sprogo Latvija, kurioje į pedofiliją buvo įklimpusi daugybė itin įtakingų bei garsių žmonių, įskaitant vieną ministrą ir patį šalies premjerą. Tačiau Latvijoje nebuvo serijinių žmogžudysčių grandinės, taigi mūsų krašte sprogimas gali būti nepalyginamai baisesnis.

Dabar įsivaizduokime, kad sprendžiantis štai tokiam reikalui staiga skersai kelio ir vėl atsistoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iš pradžių ji nesutiko, kad Neringa Venckienė būtų atleista iš teisėjų, po to perspėjo, kad vykdant teismo sprendimą dėl vaiko netoleruotinas prievartos naudojimas, o dabar dar ir pareiškė, kad “ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jeigu pati mergaitė su tuo sutinka ir nori eiti pas mamą.“

Ką su tuo, pasakykite, daryti? Juk tai – ne kokio Garliavos karštakošio nuomonė, į kurią galima ir nekreipti dėmesio, o nuosekli valstybės vadovės pozicija.

Yra vienintelis kelias – apkaltinti prezidentę, kad ji griauna teisinės valstybės pagrindus. Pirmasis pasiaukojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius. Tačiau jo žodžiai prezidentei anaiptol nepadarė įspūdžio. Tuomet netikėtai prisidėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, dar ne taip seniai į pedofilijos bylą ir mergaitės likimą žvelgęs lyg ir kitomis akimis. Ir net aptakusis teisingumo ministras Remigijus Šimašius ryžosi pareikšti, kad teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai nėra vykdomas.

Teismų sprendimus iš tikrųjų būtina vykdyti. Tai – esminis bet kurios teisinės valstybės principas. Bet štai kokia dilema: paklūstant teismui pripažįstama, kad valstybė yra teisinė ir kad joje, priimant sprendimus, vadovaujamasi tik įstatymais ir Konstitucija. Jeigu valstybė tokia nėra, tuomet, paklūstant teismų valiai, paklūstama ne teisingumui ir įstatymų galiai, o tam, kas su jais nesuderinama. Kitaip sakant – teisminei savivalei.

Būtent tokia dilema dabar ir iškilo valstybės vadovei. Palaikysi Neringą Venckienę – būsi apkaltinta teisinės valstybės griovimu. Nepalaikysi – ne tik nuvilsi savo rinkėjus, bet ir leisi galutinai įsigalėti teisiniam banditizmui, veidmainiškai vadinamam teisinės valstybės vardu. Šiame epizode prezidentė pasirinko teisingą poziciją: negalima sugriauti to, ko objektyviai nėra. Galima sugriauti tik ilgai ir kruopščiai puoselėtą mitą, už kurio slypi neadekvati galia ir jos teikiami malonumai.

Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, Drąsiaus Kedžio dukters byla būtų išspręsta dar esant gyvam jos tėvui. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, šioje byloje nebūtų tiek mirčių. O jeigu kas nors ir žūtų, teisėsauga laikytų savo garbės reikalu išsiaiškinti, kodėl žuvo būtent tie, kurie daugiausia žinojo. Tuo labiau ji pati nedalyvautų kuriant abejotinas nelaimingų atsitikimų versijas. Jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė, teismas niekuomet nepriimtų sprendimo grąžinti dukros motinai, virš kurios kabo baisių įtarimų šešėlis. Teismas palauktų, kol paaiškės tiesa Andriaus Ūso byloje, ir tik tada tartų savo žodį. Jeigu Lietuva būtų tokia, kaip teigiama, niekam neateitų į galvą mintis, kad į teisėjos būstą įmanoma įsiveržti per jėgą. Teisinėje valstybėje generalinis prokuroras pirmiausia pateiktų prašymą parlamentui panaikinti teisėjos neliečiamybę, ir jeigu šis sutiktų, tik tuomet būtų imamasi veiksmų.

Pagaliau jeigu mūsų šalis būtų teisinė valstybė, kurioje galią turi ne tik teismų nepriklausomumo principas, bet ir parlamentinės kontrolės teisė, ši istorija jau seniai būtų rimtai parūpusi ir Lietuvos Seimui. Tačiau tautos atstovai, matyt, vadovaujasi nuostata, kad verčiau jau leisti sunaikinti aikštingą teisėją, negu per kitus rinkimus įgyti pavojingą varžovę.

Bergždžios viltys: kuo įnirtingiau teisėja bus naikinama, tuo sparčiau Lietuvoje gausės jos šalininkų gretos. Prezidentė tai jau, matyt, suprato – kaip ir tai, kad Lietuvos teisininkų elitas, sykį jau nušalinęs prezidentą Rolandą Paksą, save regi aukščiau už tautos rinktą valdžią.

Prasideda lemiamas kovos už įtaką ir tiesą etapas.

Šiomis dienomis kai kurie apžvalgininkai cituoja buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės Freibergos žodžius. Tą dieną, kai buvo paskelbta šalies parlamento komisijos ataskaita dėl pedofilijos aplinkybių tyrimo, ji pavadino juoda diena šalies istorijoje.

Sutapimas ar ne, tačiau toje ataskaitoje buvo minima ir tuometinio šalies teisingumo ministro pavardė. Tai nejučiom prisimeni, skaitydamas mūsų įtakingų teisininkų straipsnius, kuriuose bandoma įrodyti, kad pedofilijos skandalas Lietuvoje laužtas iš piršto.

Tik tuomet neaišku, dėl ko gi verda tokia kova.

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

– Kur išsiruošęs, draugeli? – užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. – Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  * 

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega – išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai “implantuojama“ į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite – demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia – tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame – tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus – šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?