D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Paskelbta 2012-07-28

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

Romualdas Matelis: Gintaro Kryževičiaus požiūris nekelia džiaugsmo. Nes tai ne tik jo nuomonė

„Kiek emociškai bebūtų sunku N. Venckienei, negali būti taip, kad teisėjas, valstybei prisiekęs visomis išgalėmis ginti konstitucines vertybes, savo pasisakymais prisidėtų prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo“

Tokią nuomonę išsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos vadovas Dainiui Sinkevičiui iš http://www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 2 dieną.

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius

Kiek anksčiau, žiniatiekoje teko matyti “diskusiją“ su Seimo nariu G.Songaila, laidą, kurioje G.Kryževičius “išdavė paslaptį“, kad yra labai šiaip jau tolerantiškas žmogus, kas dabar, prisimenant šį pasisakymą, kelia rūgštoką šypseną. Deja…

Apie toleranciją jau esu rašęs, kad tai sąvoka, kuri neturi jokio konkretaus apibrėžimo, todėl save tolerantiškais nesunkiai gali įvardinti net ir tie, kurie matydami atliekamą nusikaltimą, to, tarsi nepastebi. Tad gal ir tolerantiškas mūsų Temidės dievas, neginčysiu.

Klausimas ar Aukščiausiojo Lietuvos teismų vadovo pareigybė tikrai dera su tuo pat metu vadovavimu ir Teisėjų tarybai, matyt taip pat tolerancijos klausimas, tačiau aš manau, kad siekiant bent jau pasauliui suvaidinti, kad Lietuva teisinė arba demokratinė, o ne autokratinė šalis, Teisėjų tarybai turėtų vadovauti kitas, jokio posto oficialioje teismų hierarchijoje neužimantis žmogus. Ir gal tokią padėtį pataisyti visai nesunku? Gal pakaktų geros valios perrašyti norminius aktus? Kažkodėl manau, kad šis klausimas iki šiol niekieno, net JE Prezidentės nepastebėtas tik todėl, kad Lietuvą jau 2 dešimtmečius smaugianti neteisingumo lavina, nebepaliko laiko teisingiems teoriniams apmąstymams. Blogiau būtų, jei vis tik gaučiau atkirtį, kad taip yra ir kitose civilizuotose valstybėse. Nes esu įsitikinęs, kad kaip nėra tobulų žmonių, taip nėra ir tobulų valstybių. Ir kol save bent jau įvardiname Nepriklausoma šalimi, turime tikėti, kad mumyse slypi ne mažiau nuovokos kas gerai, o kas blogai, nei pas anglus ar vokiečius.

Niekada gyvai nemačiau G.Kryževičiaus, todėl negalėčiau nieko tvirtinti apie jo, kaip žmogaus asmenines savybes. Tačiau teko pakliūti pas jo pirmtaką Vytautą Greičių ir iš to laiko pas mane išlikusi tikrai puiki nuomonė apie tuometinio Lietuvos aukščiausiojo teismo vadovą: tai buvo žmogus, ne per patamsintus akinius žvelgiantis į kiekvieną, kad ir jokio titulo neturintį Lietuvos žmogų. Visada norėtųsi, kad Lietuvoje teismams vadovautų būtent tokie žmonės. Tuo tarpu vedimasis į TV laidą palaikymo komandos – teisės teoretikų E.Kurio ir V.Nekrošiaus, man nepasirodė skaidrios teisės atstovavimu. Tuo labiau, kad diskusija vyko tik su vienu seimo nariu. Teisiniais terminais kalbant, manau, kad taip buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Žinoma, galima tai ir pateisinti laidos vedėjos R.Miliūtės nekompetencija, nesusigaudymu kaip dera, o kaip ne. Bet tiek to, ta laida jau praeityje, paliksiu ją ramybėje…

Sugrįšiu prie minimo D.Sinkevičiaus straipsnio Delfyje. G.Kryževičius jame teigia, kad  N.Venckienė yra prisiekusi ginti Lietuvos konstitucines vertybes, kas reiškia, kad ji, savo pasisakymais neturėtų prisidėti prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo. Puikūs žodžiai. Aplodismentai.  Tik kas sudaro tas vertybes, deja, pirmininkas neįvardina. Čia paliekama laisvė kiekvienam vertinti pačiam.

Prisimenu seną istoriją, kai viena jauna dailininkė, man paklausus kas gražaus šiuolaikiniame, tada Alberto galerijoje kabėjusiame brangiame paveiksle, kuris buvo išmargintas spalvotais patepliojimais ir jam nesimatė jokio konkretaus objekto, – atsakė:  “Supranti, Romai, visas stimulas tame, kad čia palikta daug vietos minties laisvei“. Nesupratau, bet nesiginčijau. Nes aš ne prie meno ir niekada nepretendavau suprasti to, kas man gal gamtos neduota. Bet kai kalbame apie teisę, man rodos, čia negali būti vietos laisvoms interpretacijoms. Nes kas teisinga, o kas ne, suvokiame kiekvienas. Arba bent jau esame arti to. Ir tai suvokti yra mūsų prigimtinė teisė. Suvokti. Bet vykdyti teisingumo, aišku, ne. To ir nebandau kvestionuoti.

Aš vis dar nesu tobulai perpratęs Konstitucijos, todėl kartas nuo karto ją paskaitinėju, pasvarstau kaip ją patobulinčiau jei būtų mano valia. Bet tai tik individualus mano mąstymo pasaulis, tuo tarpu garsiai jos kritikuoti nesu linkęs. Tačiau N.Venckienės pozicija, jei besąlygiškai įtikėti šios šeimos tragedijos versija, yra teisinga. Gyvybė yra aukščiausia žmogaus vertybė, ji net neįvertinama pinigais. Todėl net garsiausiems recidyvistams daugelyje pasaulio šalių panaikinta mirties bausmė. Gerai tai ar blogai – kita tema. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad nebegyvas N.Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir, kiek žinau, niekas iš tų teisėsaugininkų, kurie tvirtina, kad jis mirė sava mirtimi užspringdamas, niekaip nesugebėjo atremti ar bent logiškai atsakyti tokia baigtimi netikinčiųjų argumentų. Taigi, Neringa Venckienė neteko vieno artimiausių žmonių – brolio. Jei būčiau šalia G.Kryževičiaus, tikrai pasidomėčiau kas jo prioritetų skalėje aukščiau – “valstybės konstituciniai pamatai“ ar artimo žmogaus gyvybė? Ir žinoma įvertinant, kad “pamatai“, tai teorinis žodžių žaismas. Nes protingai elgiantis visada galima svorio nebeišlaikančius pamatus pakeisti. Keičiant teisingumo sistemą gi Lietuva nenuskris į kitą planetą. Ir dėl to neatsiras joks pagrindas Lietuvos okupuoti kokiems nors ateiviams. Okupantui tikrai niekada nebuvo svarbu, kokia politinė ar teisinė sistema yra jo pasirinktoje šalyje. Sovietai ramiai atėjo į kapitalistinę Lietuvą ir čia susikrovę atsineštus čemodanus laikė net 50 metų. O dar ir kyla klausimas – gal N.Venckienė nesikėsina į teisinius šalies pamatus, o tik bando restauruoti juos? O jei taip, tai restauracija nėra toks jau blogas dalykas. O gal tų pamatų nei neturime dar? Gal tik viršutinis korpusas pas mus stovi?

Mane stebina ir kituose straipsniuose atvirai parodomas didžiųjų Lietuvos teisės grandų požiūris į teisingumą. Kai kur jie tarsi dalinai sutinka, kad Lietuvoje yra problemų su teisingumu, bet čia pat bandoma sumažinti šią problemą motyvuojant, kad va, matote, kai kuriuos teisėjus ar kitus teisėsaugininkus atleidžiame iš pareigų. Kai jie susikompromituoja. Bet palaukite, kai susikompromituoja? O kaip su tuo, kas buvo iki tol? Ar pradedami viso susikompromitavusiųjų teisėjų laikotarpio tyrimai? Kiekvienoje byloje gi  slepiasi žmonių likimai. Ir jei atleidote susikompromitavusį teisėją, tai kaip su likimais tų, kurie galimai nukentėjo ankstesnėse bylose nuo neteisingų sprendimų? O jų galėjo būti gi visokių, kažkur gal liko neteisingai išteisintas artimojo žudikas, kažkas nekaltai už tą auką atsėdėjo? Kažkas gal be pagrindo neteko savo namų, o kažkas gal buvo privestas prie savižudybės? Man neteko girdėti apie tokius restitucijos faktus. Ir ko gero tai nurašoma į kategoriją Force majeure [nenugalimas jėgas]. Bet nenugalimos jėgos yra tik gamta. Jei garsieji Armėnijos ar Meksikos žemės drebėjimai buvo tikrai tragedijos, nepriklausančios nuo žmogaus valios, tai Japonijos tragedijos juk negalima nurašyti šiai kategorijai. Nes čia dalyvavo ir stichija ir žmogus, nesaugiai suprojektavęs ir pastatęs atomines elektrines.

Kodėl rašau šias mintis? Tai klausimas ne tiek skaitytojui, kiek pačiam sau. Tikriausiai ne todėl, kad turiu vilties, kad šia mano mintis kada nors perskaitys G.Kryževičius. Ir net ne todėl, kad manyčiau, kad savo vertybes pervertins tie, kurie dėl savo asmeninės karjeros palaiko aklą teismų sprendimų palaikymą. Rašau gal labiau todėl, kad viliuosi, jog tai perskaitys tie, kurie vienaip ar kitaip gali arba bent ateityje galės įtakoti mūsų įstatymų kaitą. Jei tylėčiau, neabejoju, kažkada kažką panašaus parašytų ir kiti. Bet kažkada… O mums gi gyventi gražiame pasaulyje norisi šiandiena. Nejaugi nesame to verti? Kame tada mūsų ta nuodėmė?

================================================

 p.s.   Jau baigęs rašyti aptikau šias dailias svarstykles. Ir pagalvojau – O kaip gera būtų, kad teisingumą iš tikro kada nors svertų svarstyklėmis. Jos gi neklysta, o…

.

.

.

~~~~~~~~~ _______ Vėliau rasti panašūs įrašai _______ ~~~~~~~~~

1.  V. Landsbergis: Aukščiausiojo Teismo pirmininko G.Kryževičiaus pareiškimas – baisus

2.  T.Čyvas: Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūlinys ir gangrena?

3.  K.Motieka: Garliavos byla palaidota vienu žodžiu

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

Šiandiena gruodžio 30 diena. Realiai – paskutinė metų darbo diena, nes rytoj visi jau mintimis bus prie savų ar miesto eglučių. Tačiau ši diena šį kartą išskirtinė ir kitu kampu: šiandiena paskutinė diena D.Kedytės perdavimo jos motinai L.Stankūnaitei. Keista diena parinkta Kėdainių teismo: sulaukta žiemos [nors kaip ne keista, šiltos], išlaukta iki pat metų pabaigos. Na, bet tiek to tas datas ir orus, nors jie kažkam kažką tikriausiai reiškia – galima spėlioti, bet galima ir nepataikyti.
Visą šios pedofilijos bylos laiką aš pakankamai akylai stebėjau vykstančius įvykius. Tiesa, Klonio gatvėje buvau tik porą kartų. Ir tai todėl, kad mano galva nepajėgi iki galo užčiuopti tiesą. Gal ir todėl, kad asmeniškai niekada neteko matyti pedofilų, gal ir todėl, kad ši byla itin supainiota ir net turintiems įgūdžių belieka kelti versijas, tuo tarpu nustatyti tikros tiesos nepavyksta. Situacija tokia, manau, neatsitiktinai, nes, ko gero, ją naudojasi ir tiesioginiai dalyviai ir ji imta naudoti pašalinių asmenų visai kitų tikslų įgyvendinimui. Kažkur vakar skaičiau, kad čia gal net tarpvalstybinių klausimų sfera tapęs klausimas, tik labai gudriai užmaskuotas. Tikiu ir aš tokia versija, nors pagrinde, manau, čia slypi tikrai valstybę užvaldžiusių įtakingų mafijozu interesai.
Asmeniškai aš, deja, neturiu tvirtos nuomonės kas čia teisus, kas aferistai. Nežinau ir kas nuoširdžiai klysta, o kas nori tik išgarsėti po svetimo skausmo vėliava. Tiesa, aš kur kas labiau liknęs tikėti Venskų versijomis, jiems atiduočiau 75% savo patiklumo. L.Stankūnaitės interesams didesnio palankumo nedrįsčiau reikšti. Bet… O gal… Vis tik ji akivaizdžiai pralošinėja visuomenės reitingų prasme. Pralošinėja visų pirma todėl, kad daugelis tiki, jog ji pardavinėjo, skolino ar nuomavo savo dukrą, o su tokiomis motinomis tauta nelinkusi taikstytis. Visuomenė geriau sutiks gyventi alkana ir nuskurdusi, tačiau skriaudžiamų ir išnaudojamų vaikų ji nelinkusi palikti nelaimėje. Tai puikus žmonių bruožas, tačiau lygiagrečiai eina ir linčo jausmas, o jis ne visada geras, nes dažniausiai kyla ne iš tikros tiesos, o iš emocijų ir panašumų į tiesą. L.Stankūnaitės nelaimė ir jos arogancija: ji natūraliai nemoka būti švelni, moteriška ir net nemoka to suvaidinti. Todėl iš tikrai su šia situacija nesusijusių žmonių tarpo pritarimo sulaukia tik iš kitų, tokių pačių “stuobrių“, gal dar ir iš dorovės jausmo neturinčių asmenų. Nes ne paslaptis, kad nors ir nežymi dalis, tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie pedofilijose neįžiūri nieko blogo – pamanykite, palaižė vaiką, gal kyštelėjo šipuliuką ir sukelti tokią tragediją! Ką gi, kiekvienas mūsų dar vaikystėje įgavome vis skirtingas gyvenimo vertybių pamokas ir jas nešamės per savo gyvenimus… Nors nepažinęs asmeniškai žmogaus, negaliu apie nieką konkrečiai to teigti.
Vis tik teisūs visi tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos teisėsaugos sistema yra absoliučiai neįgali.
Pradedant nuo žemiausių policijos grandžių ir baigiant aukštais prokurorais ir teisėjais. Na neturėtų normaliame pasaulyje taip būti, kad tikros tiesos pagrindinės gijos tarsi teisėsaugininkų rankose, o pačios tiesos jau pusantrų metų niekas nesugeba išvilkti į dienos šviesą. Maža to, man atrodo, kad mūsų teisėsauga nori bet kokia kaina, be skurpulų tą tiesą palikti ramybėje ir sukurti savąją, taip tarsi padėdami tašką šioje kraupioje byloje. Ir tai atrodo neatsitiktinai. Teisėjo V.Kondratjevo priimtas sprendimas akivaizdus to įrodymas. Čia jau nereikia būti dideliu aiškiariagiu: skubėjimas akivaizdus, deja, neparemtas jokiais motyvais. Toks teisėjas tikrai akivaizdus Lietuvos teisėsaugos pūlinys. Nes jis net nepasivargino savo veiksmų [tiksliau – priimto sprendimo absurdiškumo] pavynioti į vatą. Matyt tikėjosi, kad teisėjai ir šiuo atveju liks dievai ir niekas neišdrįs jų sprendimų revizuoti. Net ne teisininkui labai lengvai suprantama, kad Kedžių šalininkų ir net neutralių žmonių [turiu omenyje visų pirma V.Landsbergį] išsakytos mintys apie tai, kad mergaitei neleista teisme pareikšti savo nuomonės, kad ji bus perduota į absoliučiai nesaugią aplinką, kad sprendimas perduoti vaiką motinai, kol nepasibaigę kiti, tiesiogiai su tragedija susiję teismai, yra pirmalaikis, leidžia suvokti, kad kažkas teisėjui Kondratjevui yra pasufleravęs, kad kitos bylų baigtys yra nuspręstos jau iš anksto, o tai didelė klaida. To išsiduoti protingas, tegul ir tendencingas teisėjas neturėjo.
Jei kalbėti apie vaiko nuomonės formavimą, aš manau, kad visai žmogiška, kad abi šalys, pernelyg nekreipdamos dėmesio į galiojančius įstatymus ar kokius nors moralinius kodeksus, deda savo karštligiškas pastangas vaiko palankumui laimėti. Ir jei taip, tai čia viena iš šalių yra teisi, kita – aferistinė. Nes vos ne visi konflikto dalyviai žino didžiąją dalį tiesos. L.Stankūnaitė tikrai žino ar jos dukra buvo tvirkinama, N.Venskienės pusė, reikia manyti, žino ar Drąsius bent jau susijęs su žudynėmis. Sakau “didžiąją dalį“ neatsitiktinai. Nes manau, kad kai kurie įvykiai prie šios istorijos yra tikrai prikabinti ir apie juos negalėjo žinoti nei gyvi išlikę istorijos dalyviai, nei kuris nors iš anapilin išėjusiųjų. Nesuvokiamai skubiai įvyko komisaro V.Račkausko ir jo kolegos Ulpio pašalinimas. Man kažkodėl visa tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą ar net į nuvarytų arklių pašalinimą. Liudininkas taip pat man neatrodo tikras. Dar labiau – jis nepanašus net į savo iniciatyva “gimusįjį“. Sklandi eiga šiuo klausimu, man panaši į gerą veiksmų sukoordinavimą: atėjo, pasakė, prokurorai nedelsdami patikrino, o visi nebepageidaujami pareigūnai surašė atsistatydinimus ir išsiskirstė. Tada liudininkas kaip sraigė susitraukė į savo kiautą ir užmigo žiemos miegu. Gal pavasarį prabus, o gal jau ir ne…
Panašu, kad šiandiena D.Kedytė nebus paimta iš jau jos tapusių namų. Tai šaunu, tačiau kokia bus viso to tolimesnė eiga, belieka spėlioti. Labai panašu, kad kažkas labai rimtai bando šiuo pagrindu nuversti Prezidentę. Tačiau aš kažkodėl manau, kad tai nepavyks. Nes D.Grybauskaitė labai protinga moteris, ji galimai išstudijavusi buvusio prezidento R.Pakso klaidas. Ir esant rimtiems bandymams ją nuversti, aš nenustebčiau jei ji, kaip vyriausias kariuomenės vadas, trumpam įvestų net tiesioginį prezidentinį valdymą. O su ja kovoti šešėlinėms struktūroms būtų ir kur kas sunkiau. Nes mūsų Prezidentė jau gerai žinoma ir visoje Europoje ir pasaulyje. R.Paksas buvo silpnesnis, silpnesnė buvo ir jo komanda, bet jį nugnybti buvo taip pat nelengva ir pergalė prieš jį pasiekta vos ne vos. O šiuo atveju riešutėlis dar kietesnis. Laimei. Ir priešai jos, tokie kaip A.Sakalas, regis jau su atšimpančiais snapais…Be to labai akivaizdžiai išsiduoda savo kėslus [žr., kad ir šią laidelę, kur Aloyzas pakviestas kalbėti apie Kedžio tragediją, nukrypsta prie Prezidentės]
Tačiau budrumo ir atsargumo prarasti neturėtume nei mes, tauta, nei Prezidentė.