@ Apie save @

Kalbėti apie save, kai gyvenimą pranaršei virš pusės šimtmečio, tampa labai sunku. Gi visi mes save matėme kiek kitokiais nei apie mus formavosi nuomones aplinkiniai. Pagaliau ir mes patys keitėmės, tobulėjome, degradavome, leidomės ir kilome. O rezultate teturime savo sausus anketinius duomenis: amžius, išsilavinimas, tautybė, lytis…

Pasaulį išvydome vienokį, o paliksime jį kitokį. Taip yra ir todėl, kad tas pasaulis keičiasi, ir todėl, kad keičiasi mūsų regėjimas… Žinau, kad prisimindami vaikystę, daugumas žmonių jos gailisi. Aš ne, man mielesnė buvo paauglystė, jaunystė, kada aš gyvenau pilnavertį ir audringą gyvenimą. Emocijų kupiną gyvenimą. Norėčiau taip gyventi ir šiandiena, bet…

Bet pasaulis pasikeitė, žmonės daugeliu atvejų tapo savanaudžiai, nebegerbiantys ne tik svetimo, bet ir savųjų. Ne visi tokie, bet jų daug. Liūdna, bet kaskart vis labiau matau, kad pakeisti ką nors darosi vis sunkiau. Žmonėse mažai vienybės, o kai kiekvienas rūpinasi tik savimi, maža vilties, kad greit sugrįšime į mus supančią šiltą aurą. Ką padarysi, turime gyventi taip, kaip mus verčia aplinkybės. O jos vis tiek ne amžinos, vis tiek vieną dieną visi prabus, supras, kad jų individualizmas atvedė ne į ten, kur visi norėjome.

Pirmasis mano straipsnis į laikraštį, kiek prisimenu atsirado mokykloje, per … … chemijos pamoką. Mokytoja Kazlauskienė netikėtai priėjo prie manęs, įsijautusio į savo kūrinuką, ir nuo suolo nukėlusi mano literatūrinį mėginį, tada tepasakė: “kažin ar iš tavęs išeis geras chemikas, jei tokiais darbais per mano pamokas užsiimi”… Dabar man tai juokinga, o tada buvo baisu. Tačiau rašyti nenustojau visą gyvenimą. Dažniausiai rašau pagal įkvėpimą ir gyvenimo tablo pastebėtas temas. Tačiau esu rašęs ir užsakomųjų straipsnių. Dažniausiai tokiais buvo Kauno ekskursijų biuro vadovų prašymu, tada, kai būtinai reikėjo išreklamuoti kurią nors kelionę.

O žinote, gal apie save pabandysiu parašyti keliais savo senais autobiografiniais straipsneliukais. Kuriuos čia atkelsiu iš kitų savo dienoraščių…

.

.

=================== _ 1 _ ===================

Aš niekada neišmokau grot pianinu…  ♫ 

Arba mano I-oji IŠPAŽINTIS ®

Pirmadienis, 10 lapkričio 2006 10:55

Tebūnie šis straipsnelis kaip mano išpažintis Tau, mano skaitytojau. Išpažintis nuodėmės, kurią padariau dar ankstyvoje vaikystėje. Tiesa, žvelgiant iš istorijos prizmės, ši nuodėmė manyje įgavusi didelę dviprasmybę. Viena vertus bet koks nusižengimas žmogų turėtų versti visada būti lyg ir su sąžinės graužatimi. Tačiau kita vertus, man tai kelia šypseną ir net… mini pasididžiavimą savimi. Tiek to, galutinius taškus sudėlioti palieku Jums… :)

Mano Mama [jai jau 15 m. Amžiną atilsį] niekada nebuvo muzikė. Ir, suprantama, neturėjo muzikinio išsilavinimo. Tačiau turėjo gerą muzikinę klausą, gražų balsą ir netgi pati buvo, savarankiškai pramokusi groti pianinu ir akordeonu. Natūralu, kad moteris, labai labai mėgstanti muziką, norėjo, kad ir jos vienintelis sūnelis taptų bent jau grojančiu žmogumi. Todėl kai man buvo bene 10 metukų, ji nusprendė pradėti mane mokinti groti pianinu. Laikai buvo tokie, kad tėvai gal nelabai būtų įstengę nupirkti tokį didelį muzikinį instrumentą. O ir vietos namuose gal pristigtų, tad buvo nutarta mane leisti mokintis į Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parke paskelbtus individualius mokymus. Sąlygos labai patrauklios – ateini į paskirtą kabinetą ir ten tave moko kvalifikuoti pedagogai. Kitą dieną, vėl gi atvykęs į šį parką, iš budinčiojo gauni raktus ir atsivertęs natas, mokaisi tai, kas buvo užduota namų darbams.

Kadangi parkas nebuvo visai šalia namų, paprastai Mama mane lydėdavo tiek į pamokas, tiek į savarankišką mokymąsi. O man ta muzika – na patys suprantate, mažam vaikui…- ne pats įdomiausias užsiėmimas. Todėl ir stengdavausi aš ne per labiausiai. O už tai retkarčiais net ir per ausį nuo mamos gaudavau. :) Todėl jau ankstyvame amžiuje ėmiausi mąstyti – kaip čia padarius, kad išmokti savaime, nededant tiek daug pastangų. :) Ir sumąsčiau….

Vieną dieną, niekam nieko nesakęs, patylomis pats vienas išsiruošiau į parką. Nusinešiau gerą rašalinį parkerį [tada šaratinukai dar nebuvo išrasti] ir ant visų parko pianino klavišų surašiau: DO RĖ MI FA SOL LIA SI DO. Tuo metu nei neabejojau, kad šis mano išradimas palengvins man mokymąsi ir kai jau sekantį kartą ateisiu su Mama, nustebinsiu ją savo geru grojimu. Surašiau ir tikrai groti tąkart sekėsi puikiai. Bet… Kai baigiau pamoką ir nutariau nuplauti klavišus, paaiškėjo, kad rašalas įsigėrė į pianino klaviatūrą taip smarkiai, kad vandeniu nuplauti nebeįmanoma. Tai man sukėlė tokią paniką, kad aš, užrakinęs kabinetą ir atidavęs raktą budinčiajam, nutariau kas bebūtų, daugiau čia nebesirodyti. Atrodė, kad padariau tokį siaubingą nusikaltimą, kurio nebeįmanoma pataisyti, todėl namie pasakiau, kad nebesimokinsiu groti – „mušk mane Mama, daryk ką nori, o aš nebeisiu mokytis groti“… Va taip ir likau neišmokęs groti. O gaila…

Epilogui… Nors nuo to laiko prabėgo labai daug metų, aš ir šiandiena niekaip nesuprantu, kodėl bent jau ant mokymo muzikos instrumentų nėra užrašomi klavišų “vardai”. Juk tai iš tikro būtų didelis palengvinimas besimokančiajam. Argi tai sumenkintų pačią muzikavimo vertę? Na paaiškinkite man kas nors, jei žinote šią paslaptį. Nes kol kas aš slapčia vis didžiuojuosi savimi. Tiksliau savo vaikyste. Visgi sugebėjau mąstyti net ir būdamas visai pyplys. :)

.

========================= _ 2 _ ========================

Sausio tryliktoji.  Iš mano gyvenimo ®

Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…

Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
– Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą 5tampos jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji ne
tikėtai mirė.

Mano Mama B.Matelienė

Šiandien jai būtų suėję 85 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio… 

.
=============== _ 3 _ ==============

Paskutinė ۩ dovana ®

Antradienis, 20 sausio 2009 13:59

1991 metai į Lietuvos istoriją įeina jau kaip atgautos Nepriklausomybės metai. Tačiau tai oficiali istorija. Iš tikro mes visi, visa Lietuva, tada dar gyvenome tarybiniais pojūčiais ir tradicijomis. Na, žinoma, kažkas gali paprieštarauti, kad atgimė Kalėdos ir Vėlykos, sugrįžo Vasario 16-oji, o užmarštin pasitraukė didžiojo spalio ir panašios šventės. Bet toks prieštaravimas taip pat nebus tikslus, nes tikri lietuviai visada šventė savo katalikiškas šventes, vienaip ar kitaip paminėdavo ir tautai atmintinas dienas. O iki kaulų čiulpų raudonosiomis tradicijomis persismelkę komunistai ir toliau su patosu minėjo savąsias šventes. Bet ne apie politiką aš čia pagaliau. Labiau apie to meto kasdienybę. Apie buitį ir tiesiog tuometinę aplinką.

1991 metais, gal kokią lapkričio 10 dienos popietę, prisimenu, grįžęs namo ant sekcijos radau gražų odekolono butelį. Importinį butelį. Nes tuo metu vertinome tik importines prekes, o geresnio, nelatviško ir nerusiško odekolono paprasti mirtingieji gal ir matę nelabai buvo.

Netrukus po darbo sugrįžo ir mano [AJA] Mama. Kai paklausiau iš kur ji gavo tokį gražų grafinuką, ji šyptelėjusi atsakė: „Romuti, viena pažįstama užrodė. Nupirkau. Čia tau gimimo dienos proga…“
„Bet gi iki mano gimimo dienos dar pusantro mėnesio“ – nusistebėjau balsu.
„Na ir kas, – atsakė Mama. – Nieko čia tokio, galiu gi pasveikinti ir iš anksto“

Maždaug tokiais žodžiais ir baigėsi šis trumpas mūsų pokalbis. Mano gimtadienis, kaip visada, atėjo gruodžio 21 dieną… Paminėjau jį tik simboliškai, mintimis, žiūrėdamas kaži kokią televizijos laidą. Kartu su savo Tėvuku…. Ant lentynos tyliai stovėjo odekolono buteliukas… Mano Mamos jau nebuvo, ji prieš dvi savaites buvo netikėtai išėjusi… Į ten iš kur nebegrįžtama…

Nuo 1991 metų prabėgo jau daug laiko. Nedažnai, tačiau retkarčiais aš vis pamąstau: kas tai buvo? Tik atsitiktinis deficito radimas ar nuojauta, kad artėja sūnaus gimtadienis, bet jo kartu jau nebesutiksime… O buteliukas su odekolonu man tapo kažkokiu nenusakomu reliktu. Per šitiek metų, jis net nenaudojamas butų jau smarkiai nugaravęs. Aš kartas nuo karto šį odekoloną naudoju, o kad bent kokia mamos dovanotojo skysčio molekulė išliktų, aš kartas nuo karto jį papildau… Nežinau kaip tai turėtų vadintis – sentimentai, nostalgija ar dar kaip. O gal paprasčiausiai tai atmintis. Ir ryšys su tuo kas buvo gyvenime brangiausia?

======================== _ 4 _ ========================

Apie perestroijkos laiką, kam įdomu, galite paskaityti paspaudę šią nuorodą –>>

PERESTROIJKA mano gyvenime ©

======================== _ 5 _ ========================

[Bus daugiau]

One response to this post.

Komentarai uždrausti.

%d bloggers like this: