Posts Tagged ‘biudžetas’

Romualdas M.: Perku iš… savęs

laughBig

Prieš savaitę kilo mintis pažaisti… pačiam su savimi ir su savo šeima. Žaidimas neįmantrus, sugalvotas mano paties. Itin rimtiems ponams jis, tikriausiai, pasirodys keistas ar net kvailas, bet man jis kol kas visai patiko.

Kas tai per idėja? Kažkada seniai, berods Jysk parduotuvėje, pamačiau nebrangią, akiai patrauklią taupyklę [iš esmės – paprastą skardinę su “urna” monetoms mesti dangtelyje], kurią nusipirkau ir ji jau guli namuose bene porą metų. Ir va dabar sumaniau ją panaudoti. Esu didelis kavos gurmanas, kava mano kasdienybe tapo nuo 20 metų amžiaus, o jos vidutiniškai išgeriu 4-5 puodelius per dieną. Pusę mėnesio normos paprastai išgeriu namuose, bet toks jau tas mano charakteris [o gal giliai įaugęs įprotis?], kad kur kas labiau kavą mėgstu gerti bariukuose ir kavinukėse. Tiesa, ne visos kavos formos man patinka, beveik negeriu automatų pilstomos kavos, nemėgstu Latte putų, nors šiaip balta kava paskutiniais metai sudaro apie 70 procentu viso raciono.

laugh1small

 laugh_1635460iŽinia, baruose už kavą permokame smarkiai: tas pats puodelis kokiame nors viešojo maitinimo taške kainuoja apie 3,5-4 litus, o namuose jo kaina būtų…. dar nežinau, bet jau greitai sužinosiu. Sąlyginai įkainavome vieną kavos puodelį namų sąlygomis vienu litu. Nusipirkome kilogramą kavos ir… dabar, kai geriame ją, iš anksto susimokame sau – į taupyklę. :))

Kilogramo kainą [keturių pakelių po 250 gr.], suprantama, žinome.

Įdomu kiek surinksime įplaukų iš savęs kilogramui pasibaigus. Ir koks bus pelnas. depositphotos_1686794-Smile-Laugh

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie planuojamą indėlių apmokestinimą

Jei apie prabangos mokesčius, kurie liečia nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones dar galima kažką diskutuoti, tai kalbėti, svarstyti ar dvejoti apie indėlių apmokestinimą tiesiog absurdiška. Nes tokie planai paneigia bet kokią demokratiją ir jos liaupsinamą rinkos ekonomiką. Jie nukreipti prieš savo piliečius, įmones ir bankus, o reiškia – prieš Lietuvos valstybę. Na ar ne paradoksalu? Lietuvos Respublikos Seimas užsimojo prieš savo Valstybę.

Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip  vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos. Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?

Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!

Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis  piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos rūšies nusikaltimų banga, kai tik garbės žodžio tvarka patvirtinti sandoriai bus netęsimi, kas iššauks ne tik naują teismų bangą, bet ir nugriaudės įvairiais kriminaliniais nusikaltimais. Pagaliau, būkime atviri, 400 litų palūkanų per metus gi yra niekingai maža suma. Žmonės, norintys susitaupyti savo nuosavam butui [nekalbu jau apie namą], jų bus priversti laukti dar ilgesnį laiką. Ar valstybės vadovai ir jiems artimi sluoksniai gerbia tuos, kurie sunkiai dirba ir taupo savo geresniam gyvenimui?

Pagaliau kaip tai atsilieps bankams? Čia atsakymas taip pat aiškus. Bankai nuo tokio apmokestinimo nukentės gana smarkiai. Visi. Nes, kaip minėjau, tikėtina, kad didelė lėšų dalis iškeliaus į užsienį arba nuguls po lovomis ir kilimėliais. Lietuva, savo nemokšiška ekonomine politika, jau ženkliai sunaikinusi smulkųjį ir vidutinįjį verslą, panašu, pradeda vidutiniųjų bankų ir smulkių kredito unijų griovimą. Tik ar užteks jai tada lėšų apmokėti bankrutavusių kredito įstaigų indėlininkų nuostolius?

Paimkime patį paprasčiausią ekonominį pavyzduką. Atsiverskime šios dienos bankų mokamų palūkanų puslapį tinklapyje bankai.lt ir pažiūrėkime kas ką siūlo. Čia matome, kad labiausiai išsireklamavę stambieji „Sweedbank“ ir SEB bankai siūlo tik atitinkamai 1,7 ir 1,8 % metinių palūkanų. Tuo tarpu smulkiosios, ko gero, sunkiai išgyvenančios, bet kur kas humaniškesnės kredito unijos – „Sostinės kreditas“, „Centrinė taupomoji KU“ ir „Vilniaus KU“, gyventojams už laikomus indėlius siūlo net 4,7-4,8 % metinių  palūkanų. Tai pakankamai skirtingos palūkanos, tačiau… Jei iki šiandiena daugelis turėdavo pakankamai nelengvą galvosūkį: rinktis didesnes palūkanas ir, tarsi rizikuoti, nes tas gerasis bankas gali bankrutuoti [tokia nuomonė gana gaji], o tada, nors valstybė ir pilnai apdraudusi indėlius iki 350000 lt. jie gali būti ilgam prarasti [o nepamirškime, kad didelė žmonių dalis, paskutiniuoju metu vis labiau nepasitiki Valstybės garantijomis] ar pasitenkinti mažesnėmis palūkanomis, save paguodžiant, kad didieji bankai išgyvens kur kas ilgiau, tai dabar tokio galvosūkio tarsi ir nebelieka. Atsakymas aiškus, vis tiek iš manęs bus atimta dalis uždirbtų palūkanų, tai kam man rizikuoti? Eisiu ten, kur mažesnis prieauglis, bet didesnė ramybė. Tiesa, asmeniškai aš niekada negalvoju, kad iš tikro SEB ar Sweedbank bankai turi mažesnę tikimybę bankrutuoti, deja, mane supančių žmonių nuomonės gana akivaizdžiai tokios.

Pabandykime paskaičiuoti… Sakykime, aš turiu susitaupęs 15000 lt. Pasidėjęs juos banke su mokamais 1,7 %, aš per metus uždirbsiu 255 lt. ir nuo šios sumos man nereikės atiduoti valstybei nieko. Dabar, aš dar nesugriautos rinkos ekonomikos pasekoje, galiu rinktis ir Akademinę kredito uniją, kur už tuos pačius 15 tūkstančių po metų  uždirbsiu 480 lt. Tačiau jei palūkanos virš 400 litų bus apmokestinamos 15 %, aš užmiršiu kelią į šią ar kitas, geras palūkanas mokančias unijas ir bankus. Nes nuo 480 lt. atskaičius 15 procentų [72 litus], man liks tik 408 litai. Ir tada man nebeliks stimulo eiti į smulkiuosius bakus: gi dėl 8 litų per metus tikrai nebeapsimoka gaišti laiko net ieškant kas kokias palūkanas moka. Jausimės tarsi sugrįžę į sovietmetį, kur ir kainos ir palūkanos visur buvo vienodos.

Aš, jokio mokslinio laipsnio neturintis, eilinis ekonomistas. Bet numatomų sprendimų absurdiškumą suvokiu labai akivaizdžiai. Manau, tai suvokia ir bet kuris skaičiuoti mokantis žmogus. Tad kyla pagrįstas klausimas, ką gi veikia mūsų valdžia? Netikiu, kad didžioji seimūnų ir Vyriausybės aparato darbuotojų dalis, o tame tarpe ir premjeras A.Kubilius, nesuvoktų tokių paprastų dalykų: vien neapgalvotų įstatymų pataisų projektų paskelbimas pakerta ir taip šlubą piliečių pasitikėjimą savo Valstybe. O be pasitikėjimo kur nueisime? Nejaugi šalies vadovai abejingi Lietuvos ateičiai?


O čia –>>> jei dar yra noro ką nors paskaityti. Visi vampyrai bijo šviesos

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie ruošiamus transporto mokesčius

Nors intuityviai tarsi jaučiu, kad mano skaitytojų gretose tarsi daugiau vyresnių skaitytojų,  žinau,  kad užeina ir jaunimas. O jie gal ne viską pamena, ne viską žino iš tų laikų, kas man atrodo tarsi buvę vakar. Taigi, keliais žodžiais apie tokius tolimus ir tuo pačiu artimus perestroikos laikus… Jei iki M.Gorbačiovo pradėtos demokratizacijos ar  kaip tą laiką bepavadintum, darbinės veikos srityje gyvenome pakankamai santūrų ir monotonišką gyvenimą, tai pradėjus liberalizuoti individualią, o kiek vėliau ir kooperatinę veiklas, Lietuvoje gyvenimas tarsi užvirė. Suaktyvėjo entuziastingi žmonės, kurie troško veikti plačiau, turėti daugiau ir siekė gyventi pagal sugebėjimus. Deja, šiuo metu “entuziazmą” rodyti ėmė ir nusikalstamas pasaulis, kuris pajuto nebaudžiamumą ir ėmė elgtis tolydžio vis labiau šokiruojančiai. To pasekmėje   pradžioje ištuštėjo restoranai, nes juose būti tapo pavojinga, vėliau ėmė tuštėti ir gatvės. Bent jau tamsiu paros metu. Nuo cenzūros vis labiau atrišama spauda pradėjo garsinti įvairias kriminalines kronikas, o turguose pradėjo suktis taip vadinti nuoperskai – antpirščiai, po kuriais būdavo pametinėjamas juodas angliukas ir žaidėjas [paprastai pasirinkta auka] turėdavo atspėti po kuriuo iš jų jis liko kai visi trys antgaliai sustabdomi. Formavosi taip vadinamos šešėlinio pasaulio šeimos. O joms augant skleidėsi vėl ir vėl nauji nusikalstami akibrokštai, savo apimtimi primenantys visas vaivorykštės spalvas. Spauda paskelbė, kad mafijozai iš čigonų ėmė reikalauti mokėti duokles už lietuvišką orą, o nepaklūstantieji būdavo fiziškai “apdorojami”. Bet čigonų Lietuvoje ne tiek jau daug, tad “apetitą” imta tenkinti ir savųjų sąskaita. Tuo metu viena geriausių automašinų Tarybų sąjungoje buvo laikomas 7-tas Žiguli [arba VAZ]. Kauno, o ir kitų Lietuvos miestų “šeimos” nutarė, kad su septintukais važinėti gali tik jų leidimą gavusieji. O tai būdavo arba jiems priklausantys autoritetai arba už tokią galimybę susimokantys žmonės….

Toliau nebekapstydamas praeities, noriu skaitytojo paklausti: ar Jums tai neprimena dabarties? Bus apmokestintos prabangios / brangios mašinos? Ir tie pinigai eis į “kasą”? Tiesa, šeimynine kasa vadintos rinkliavos dabar skamba solidžiau – biudžetas. Tik ir anų laikų kasa ir dabartinis biudžetas turi daug panašumų. Tiek savo užpildymu, tiek ir ištuštinimu. Bent jau man. Nes nei tada, nei dabar nelabai bandoma atsiskaityti už biudžeto panaudojimą. O galvoti apie pasitarimus su tauta negali būti nei kalbos. Su naiviu sarkazmu tad galima paspėlioti – gal gi tuometinės šeimos jaunimas suaugo? Ir gal dabar šias tradicijas bando tęsti valstybiniu mastu? Norėčiau klysti, bet kol kas nerandu tvirtų argumentų kitokiai nuomonei.

Bet nebūdami valdžioje ar arti biudžeto, gal tiesiog pilietiškai pasvarstykime apie tai ką skubama pradėti daryti. Nesigilindamas į konkrečius teisinius aktus, paprasčiausiai, iš bendro teisinio išprusimo žinau, kad už vieną nusižengimą negalima bausti du kartus. O kaip su tais nusidėjėliais, kurie dirba ir uždirba daug? Ar juos galime bausti kelis kartus už tą patį? Už tai, kad jie turi daugiau nei vidutinis žmogus, pinigų? Regis ne. Regis, kad vardan to, kad būtume civilizuota ir bent kiek teisinė valstybė, turime apsispręsti ir “bausti”  tik vieną kartą. Taigi, normaliu atveju atskaitos tašku turėtų būti atlyginimas. Ir nuo jo atskaičiuojami mokesčiai… Tačiau dabar, panašu, manoma, kad nuo algos reikės atskaičiuoti progresyvinę tvarka. Su tuo sutinka dauguma žmonių, aš tame tarpe. Tuo labiau žinant, kad daugelis valstybinių įmonių pareigūnų gauna pernelyg aukštus atlyginimus, jei juos vertinsime pagal analogiškas veiklas privačiame sektoriuje. Ir jei pagal pagrindinių būtinųjų prekių kainas vertinsime. Taigi, sutarkime – nuo didėjančios algos, turi būti atskaitomas ir didesnis procentas. Tačiau su likusiais pinigais, žmonės turi turėti laisvą valią elgtis kaip tinkami. O prie ko esame vedami? Atsakymas nesunkiai suvokiamas: prie švaistūniško gyvenimo būdo. Jei likusią dalį pinigų pilietis pravalgys, pragers ar dar kažkur išmėtys, tai jis nebebus antrą kartą valstybės “baudžiamas”. Viskas kas liko – jo. Bet jei jis sutaupys brangiai, galingai mašinai, tai turės dar kartą atsegti savo piniginę ir sumokėti jau transporto rinkliavą. Tad retorinis klausimas skaitytojui – ar tai gera tvarka, kuri braunasi į mūsų gyvenimus?

Patikėkit mielieji, aš tikrai nelinkęs proteguoti turčių. Tuo labiau, kad niekada jų tarpe ir nebuvau. Rašau tai grynai iš sąžinės paskatų. Ir iš to jausmo, kurį savyje manyčiau galiu vadinti padorumu. Gyvenime būna sunkių klausimų, kada atsiduri tarsi kryžkelėje ir turi rinktis vieną iš keleto krypčių. Todėl aš manau, kad dubliuoti mokesčius yra tikrai netoliaregiška ir negarbinga. O tuo labiau, turint omenyje, kad tai ir neperspektyvu. Turtingi žmonės, ne mes, eilinukai. Jie sugebės greitai pasipriešinti tokiai tvarkai. Ir tai ateityje gali tapti tik akstinu jiems visai išsivaduoti iš bet kokių padidintų mokesčių, tame tarpe ir progresyvinio atskaitymo nuo atlyginimo gaunantiems dideles pajamas. O tai jau būtų nesąžininga ir liūdna kitų, eilinių, sunkiai gyvenančių piliečių atžvilgiu. Antra vertus, berods K.Masiulis tvirtino, kad jei bus uždėti mokesčiai brangioms mašinoms, netrukus bet kokie automobiliai pateks į prabangiųjų sąrašą. Tad po kelių metų, neva visi turėsime mokėti už automobilius. Aš tikiu tokia perspektyva ir todėl sakau, kad tai, visumoje būtų papildomas žmonių ir jų bent kokio verslumo žlugdymas. Nes net beviltiškai barškantis automobilis jau ir taip yra daugeliui piliečių prabanga. Kuro kainos nežmoniškos ir valstybės realiai nereguliuojamos. Prie to dar pridėkime tepalus ir įvairius remontus. Nepamirškime ir PRIVALOMOJO vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo [kuris jau dešimtmetį man kelia ironišką juoką vien dėl savo pavadinimo] ir mokesčių, kurie iš mūsų reketuojami už automobilių parkavimą miestų gatvėse. Taigi vairuotojai gręžiami kasdien ir iš visų pusių. Gal pakaks? Na, o jei jau bus įvesti tie prabangaus transporto mokesčiai, tai jie turi būti tikrai tik prabangioms mašinoms, kurių rinkos vertė ne mažesnė kaip 60000 lt.

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies   vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties  krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

This slideshow requires JavaScript.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.