Posts Tagged ‘SUTARTA’

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Netikra žinutė. Iš numerio +41798073040

 Šiaip jau, tai ta informacija, kurią čia paskelbsiu, neįdomi. Jokių emocijų, nieko naujo ar, tuo labiau, originalaus. Bet parašysiu keliais sakiniais. Vardan to, kad gal kažkas kažką įdomaus praneš. O gal kas ir išvengs kada bereikalingo nuostolio.

Prieš porą valandų į mano toliakalbį atskriejo SMS. Tekstas nuobodus ir nieko nepasakantis: “Patvirtinimo kodas 177”. Siuntėjas:-  +41798073040, pranešimų centras: +919821900050

Iki tvankumo atsibodę skaityti panašias istorijas ir perspėjimus, kad va, gausi žinutę – neskaityk, paskambins – neatsiliepk…. Nes teks mokėti dideles sumas. Bet šį kartą, sėdžiu prie savo kompiuterio, tad sumaniau pasikreipti į “detektyvus” Googlė’je

Ir ką Jūs manote? pasirodo iš šio numerio jau virš metų terorizuojamas pasaulis. Taip taip, pasaulis, nes žinučių iš šio numerio gijos siekia net Australiją, nekalbant apie visą Europą. Žmonės dalinasi patirtimi, rašo, bet karavanas eina toliau?

Negali būti… Na aš suprantu, kad galima sudaryti sutartį su kažkokia telekomunikacijų bendrove ir to pasekoje gauti padidintus tarifus į savo sąskaitą už įeinančius skambučius ar SMS. Aš suprantu, kad galima po to siuntinėti įvairią dezinformaciją, kuri veiktų kaip užburtoji sala, viliodamas atsakinėti į tavo žinutes. Bet nesuprantu vieno – kaip tokių veikėjų negali susekti įvairūs interpolai..? Gi pinigai, jei jie būtų nurašyti nuo mano sąskaitos, ne patys nubėgtų pas niekadėją. Jie eitų iš banko į banką, iš sąskaitos į sąskaitą. O ir sutartyse su ryšio tiekėjais negali nebūti nurodytas asmuo, sudaręs sutartį šiam, 41798073040 numeriui.

Beprasmę ir gal bevertę parašiau šį vakarą informaciją Jums. Atleiskite už sugaištą minutę. Bet gi, sakau, gal kažkas kažką konkrečiau apie tokius dyvus pakomentuos? O gal kažkas net apsisaugos nuo galimų analogiškų pavojų..?

 

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Romualdas Matelis: Apskaita gatvėje, o vartotojas už borto?

Tikriausiai gautume šoką, jei vieną dieną atėję į banką pasidėti pinigų, išgirstume pasiūlymą juos palikti kokioje nors IKI ar Maximos saugojimo kameroje. Taip, aišku, ir nebus. Tačiau, o kaip su mūsų apskaitos skaitikliais, kurie išrikiuoti beveik visų miestų gatvėse? Juk jie ir reguliuoja mūsų piniginių plotį.

Lietuvoje pirmieji iš gyventojų atiminėti apskaitos priemones pradėjo elektrikai. Tada jie dar vadinosi paprasčiausiai „Elektros tinklais“. Šias tradicijas mielai tęsė ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ [VST, dabar LESTO]. Kuria prasme atiminėti, manau, skaitytojas susigaudys: iki tol ramiai gyventojų butuose buvę skaitliukai pradėti iškėlinėti į lauką, dažniausiai į gatvėje sumontuotą stovelį arba tiesiog ant elektros stulpo. Nesunku nuspėti ir kam tai buvo daroma. Tiesa, vienareikšmio atsakymo aš nežinau, gal būt jo ir nebuvo. Nes čia galėjo susigretinti net keli interesai. Spėju, kad vienas iš jų buvo iki Elektros tinklų privatizacijos prichvatizuoti kuo daugiau valdiškų pinigų. Nes iškėlimus, kaip taisyklė, vykdė koks nors UAB‘as, o kainos tokio nesudėtingo darbo būdavo tiesiog paauksuotos. Antrasis interesas, kurio niekas garsiai niekada neįvardijo, bet visi jį tarsi ir jautėme – o gal gi savo bute mes sustabdome tą skaitliuką. Arba kaip nors nuimame plombas ir atsukame rodmenis atgal. O va gatvėje tai padaryti jau bus neįmanoma.

Netrukus savo „giminaičių“ pavyzdžiu užsikrėtė ir dujų tiekėjai. „Lietuvos dujos“, nors dar ir nepasiekė tokio masiškumo, žingsnis po žingsnio vejasi elektrikus. Spėju, kad surinkti milijonai už gyventojams tiekiamas dujas, ne taip jau paprastai sulenda į privačias kišenes, gal gi atsiranda institucija Lietuvoje, kuri atlieka realų auditą [reviziją] ir patikrina kokio dydžio yra realios dujotiekių išlaidos, kokios pajamos ir, radusi nežmonišką pelną, gal būt, lieptų sumažinti mums tiekiamų dujų kainas. Tačiau dabar… dabar ir auditoriams nepaliekama šansų, nes išlaidos tarsi ir išaugusios, nesunku pirštu bakstelėti į kokį nors popieriuką: „va kiek sumokame už apskaitos prietaisų iškėlimą. Mums vis dar trūksta pinigų. Mūsų pelnas visai nedidelis“.

Kažkas gal galėtų bandyti ir pateisinti tokį elgesį. Jei įtikėtų, kad tikrai lietuviai masiškai vagia dujas ar elektrą. Tačiau ar tai padaryti paprastam žmogui įmanoma? Manau, kad ne, nes, kad ir kur bebūtų apskaita, plombos ant jos ne šiaip sau švininės „balvankės“ kaip kažkada. Šiuolaikinės plombos itin sudėtingos. O įžūlus vagis ir gatvėje jaučiasi kaip namuose. Žinome tai visi, skaitome gi įvairias kriminalines kronikas.

Tačiau dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Net socialistinės diktatūros metais nebuvo taip  paniekinta žmogaus  teisė žinoti, kad jis moka už tikrai savo sunaudotą energijos kiekį. Dabar, kai save įvardijame kaip gyvenančius demokratijos sąlygomis, realybėje matome, kad ta demokratija, toli gražu, ne visada skirta mums, vartotojams. Tačiau kai kurie įstatyminiai aktai tikrai demokratiški tik didžiosioms monopolijoms. Įdėmiai peržvelkime kokias sutartis mums yra primetę elektros ir dujų tiekėjai.

Prieš keletą metų, kai elektros tiekėjai bandė iškelti mano skaitliuką iš buto į gatvę, nesutikau. Nes ne mano valdoje esantis skaitliukas tampa bet kam prieinamas, reiškia net nepilnametis šposininkas gali atsidaryti dėžutės dureles ir, pavyzdžiui, nuplėšti plombą. O atsakomybę už tai parašu būčiau prisiėmęs aš. Ir ji ne simbolinė, tiekėjui radus nuimtą plombą, jis iš manęs galėtų reikalauti apmokėti maksimaliu esančių įrengimų pajėgumu net už kelis mėnesius. Lyg viską įsijungęs, naudočiau elektrą dieną naktį. Na, bet elektros reikalai jau praeityje. Po ilgos ir nelengvos kovos, mano interesus vis tik apgynė Vyriausioji ginčų komisija, kuri neleido iškelti mano skaitliuko, o elektrikus įpareigojo pasistatyti antrą, kontrolinį skaitiklį. Neleido ir nuimti plombų nuo mano bute likusiojo, pagal kurio rodmenis moku ir šiandiena. O būtent bent jau nuimti plombą labai troško VST darbuotojai. Klausimas kodėl? Atsakymas tik vienas – jie kažkodėl labai nenorėjo, kad aš turėčiau galimybę, esant reikalui, įrodyti, kad mano skaitliukas rodo tikrą sunaudojimą. Gi jei jis būtų be plombos, būtų galima teigti, kad aš manipuliuoju savo apskaitos prietaisu.

Šių metų pradžioje mane pradėjo atakuoti ir „Lietuvos dujų“ Kauno filialas: „Norime iškelti jūsų skaitliuką į lauką“. Vėl teko prirašyti kupetą raštų, kol agresyviosios „Lietuvos dujos“ buvo apramintos. Tiesa, nežinau kiek ilgam, bet to tikiuosi. Vartau rankose „Lietuvos dujų“ Kauno filialo tipinės sutarties kopiją, kurios taip ir nepasirašiau. Jos 4 skyriuje [„Vartotojas privalo“], 4.6 eilutėje įrašyta: „leisti Tiekėjo įgaliotiems atstovams <…> atlikti skaitiklių <…> iškėlimą“. Ar tai ne primetamas beteisiškumas? Gi situacija ta pati, gatvėje aš negaliu užtikrinti jokio skaitiklio saugumo. Maža to, „Lietuvos dujos“, kaip žinia, yra privataus kapitalo įmonė, tad kodėl aš turėčiau tikėti, kad ten dirba šventieji ir niekada man nebus padidinti skaitiklio parodymai? O jei jie bus padidinti, turėsiu mokėti brangiau. Štai todėl ir pradėjau, kad pinigams turi būti derama apsauga, o ne metalinė dėžutė, kuriai tinka bet koks raktelis.

Nebesiplėtodamas pasidžiaugsiu, kad mano, regis, nelygioje kovoje su milžinišku monstru – „Lietuvos dujų“ Kauno filialu, šį kartą nereikėjo važiuoti iki LR Vyriausios ginčų komisijos. Mane suprato Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri įsigilino į savo anksčiau ratifikuotą „Lietuvos dujų“ tipinę sutartį ir 2011-10-11 d. priėmė naują Nutarimą Nr. 10-599, kuriuo konstatavo, kad Kauno vartotojams besąlygiškai primetamos tipinės sutarties net keturi punktai [4.3, 4.6, 10 ir 12] neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto [nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu], todėl AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pasiūlyta per 14 dienų nuo šio nutarimo gavimo, „pakeisti, panaikinti ar netaikyti“ šių punktų santykiuose su vartotojais.

Džiaugiuosi apgynęs viešąjį interesą, nes jei ne man, tai kažkam kitam tikrai galėjo kilti didelių ir sunkiai nekaltumą įrodytinų nemalonumų, neįdėmiai pasirašius tokią sutartį. O dabar galiu jau beveik nuraminti bent jau kauniečius, kad Jums nebereikės nervintis dėl gatvėje esančių skaitliukų techninio stovio. Rašau „beveik“, nes dar nežinau šios AB reakcijos, tačiau jei ji nesutiks su šiuo Vartotojų apsaugos tarnybos nutarimu, pastaroji kreipsis į tesimą, kur, tikėkimės, privers „Lietuvos dujas“ paisyti įstatymų.

O jei Jūs gyvenate ne Kaune… Ar pas Jus nėra tokių diskriminacinių punktų? Jei yra, patariu – pasistenkite juos atšaukti, precedentas jau yra.

Apačioje pridedu Valstybinės Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą ir jo techninės klaidos pataisymą.

Romualdas Matelis,

ekonomistas

Vieniems – didelės teisės, kitiems – tik sunkios pareigos