R.Matelis: Nykios Kauno puošmenos. Prie jų sugrįšime po metų ir kitų

Pagaliau nurimo rinkiminės batalijos, o Kaunas išsirinko naują, labiausiai geidžiamą merą. Konservatorius Andrius KUPČINSKAS, nepateisinamai ilgai užsibuvęs šiame poste, tikėkimės susipras ir daugiau nebesitaikys į mero kėdę. Na, o ar tikrai pradžiugins naujasis meras Visvaldas MATIJOŠAITIS, pamatysime netrukus.

Tačiau ši mano tema ne teoriniams pamąstymams. Nueinanti konservatorių dauguma miestą paliko tikrai rūgščios išvaizdos. Nežiūrint to, kad vieną kitą vietelę gal šiek tiek ir padailino. O aš, pasiėmęs savo fotoaparatuką, perėjau prabėgomis per miestą ir “įsidėjau“ kai kuriuos nykius vaizdelius. Tikiuosi, kad jau po metų šie vaizdai bus bent dalinai kitokie, o po pusės kadencijos ir visai užmiršime tai kas buvo.

R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

Ko gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko“ užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus“], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai“ politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.

R.Matelis: Jūs manote, kad aš meru rinksiu A.Kupčinską? Tada jūs klystate.

I dalis

Aštuonerius pastaruosius metus [su trumpa pauze], Kaunui vadovauja meras Andrius KUPČINSKAS. Daug tai ar mažai? Jei mąstytume valstybės ar miesto amžiumi, galima būtų manyti, kad mažai. Tačiau mero patirtį mes turime vertinti žmogaus sąmoningo gyvenimo ribose ir aštuonių metų laikotarpis tada pasirodo visai nemažas. Jei kalbėtume apie daugelio valstybių prezidentus, tai ilgiau užsibūti šiame poste neleidžia net įstatymai. Dar gal prieš trisdešimt metų žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo skelbiama, kad Vakarų psichologai ir sociologai nustatė, jog tose pačiose pareigose žmogui dera dirbti ne ilgiau nei septynis metus. Nes po to seka tam tikra atrofacija ir užsibuvusiųjų darbo rezultatai ima ženkliai smukti. Tokie tyrimai ne vienkartiniai, jais tenka tikėti ir šiandiena. Juos patvirtina ir mūsų stebėjimai, jei tokius vykdome, nes tai paslėpti yra sunku.

Kadangi atstovauju tik savo asmeninę nuomone, rašysiu vienaskaitoje. Ir pabandysiu trumpai apžvelgti mero A.Kupčinsko meravimo taką. Taip jau lėmė gyvenimas, kad tada, kai šis jaunuolis tapo meru, aš dirbau Kauno miesto Rinkimų apygardoje. Kadangi jau 25 metai kovoju dėl teisingo savo nuosavybės į kažkada nacionalizuotą žemę atstatymo, dar tada, kai Kupčinskas tapo Kauno meru ir savivaldybės salėje dėstė būsimas savo meravimo vizijas, labai ryškiai atkreipiau savo dėmesį į pažadą, kad kauniečiams sparčiai ir sąžiningai bus atstatoma nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą arba, nesant galimybės atstatyti jos į buvusį turtą, bus suteikiami derami sklypai kitoje vietoje. Apygardos komisijos nariams buvo privalu dalyvauti inauguracinėje išrinkto mero kalboje, todėl tai buvo pirmasis mero pažadas, kuris įsirėžė man į atmintį. Deja, deja, tai ir teliko pažadu. Gerokai vėliau, jau po kelerių metų, vienas iš konservatorių lyderių man asmeniškai pareiškė: Kaune yra daug laisvų gerų žemių, bet Kauno savivaldybė absoliučiai nusišalinusi nuo nuosavybės atstatymo klausimų sprendimo, todėl žmonėms brukami nieko neverti sklypai, kurie tik teoriškai yra miesto ribose, o iš tikro jiems siūlomi žemės gabalėliai yra Pakaunės vietovėse. … Šiame straipsnelyje savo vizito į mero kabinetą nuosavybės klausimu, vykusiu dar I kadencijos pabaigoje, tik pažymėsiu, kad jis buvo daugiau negu keistas: meras apie 80 procentų mano priėmimo laiko su kažkuo kalbėjosi telefonu, o man teko tenkintis pokalbiu su iki gyvo kaulo atsibodusiais valdininkais, pas kuriuos patekti nebūtų reikėję tuo metu lauktų penkerių savaičių… Gal, sakau, tą kartą meras taip bandė išvengti akistatos prieš faktą, kad mulkinami kažkada neteisėtai nacionalizuotų žemių savininkai? Gal, bet veiksmų, padėčiai ištaisyti, jis taip niekada ir nesiėmė.

Tiesa, šiandiena ir už tokį priėmimą gal jau tektų būti kažkiek dėkingam, nes mero Kupčinsko meravimo metais, kauniečiams buvo pilnai ir galutinai užvertos savivaldybės durys, todėl miestiečiams, atėjusiems į Kauno savivaldybę belieka vienintelis džiaugsmas „pasiskuti“ senovinėmis besisukančiomis įėjimo durimis: pirmyn ir atgal – namo. Nors savivaldybės pirmame aukšte dirba budintis policininkas, jo kompetencija patikrinti atvykstančius žmones čia nebepasitikima. Nejaugi Kauno savivaldybės vadovai net patys save laiko tokiais nusidėjusiais, kad net bijo savo gyventojų? O gal jei į kabinetus užeidinėtų bet kas iš gatvės, ten tektų nuolatos imituoti kur kas rimtesnę darbo atmosferą nei ji yra ir tai kai kam sudarytų nemažai nepatogumų? O gal prasti reikalai su darbo drausme ir to neturėtų žinoti pašaliečiai? Bet neieškosiu atsakymo, nes svarbiau už viską yra tai, kad gyventojų išrinkti atstovai nuo jų atsitvėrė neįveikiamais užraktais ir tai sukelia daug minčių…

Vis tik įdomiausia bus pabandyti apibendrinti ką gero Kaunui nuveikė aptariamasis meras… Be abejo, įvairias smulkmenas paliksiu už šio rašinėlio ribų, nes smulkmenos todėl ir smulkmenos, kad jų daugelis nei nepastebi. Tačiau Kauno meras yra tokia figūra, kurios darbo indėlis turi būti vienodai gerai matomas tiek trumparegiams, tiek toliaregiams. Pirmasis ‚šaršalas‘ apie gerą mero Andriaus darbą, ko gero, buvo „Žalgirio“ sporto arenos statyba. Kol ta statyba vyko, aš labai nuoširdžiai džiaugiausi meru Kupčinsku. Žiniatiekoje mirksėjusios žinutės tvirtino, kad naujoji arena bus puiki ir dešimteriopai pigesnė nei ją norėjo prastumti ‚korumpuotasis‘ A.Garbaravičius [prieš tai buvęs Kauno meras]. Bet netrukus, po arenos atidarymo, aš ją nužvelgiau iš išorės ir… „-O bože bože, – pasakytų koks nors rusų starovieras“. Nes savo išore nuo, tarkime, M.K.Čiurlionio tilto, šie sporto rūmai priminė ne ką kita, o kokią nors, ne visai naują tarybinių laikų gamyklą. Jokio iškilmingumo, jokios pastato pompastikos, jiems priešpastatant atvirus ventiliacijos vamzdynus ir surūdijusias „dekoracijas“. Kurias neseniai, gal prieš savaitę, kaip didelį šimtmečio įvykį Andrius Kupčinskas pabandė pridengti elementariu bėgančiu elektroniniu užrašu „Žalgirio“ arena“, analogišku „Soliario“ autobusų ir troleibusų informacijos užrašams… Tiesiog pasiaukojantis mero visos kadencijos darbas? Ar kas tai? O gal tai skonio neturintis meras? O gal deramų patarėjų stoka? Ar tiesiog meras, kuris neturi tvirtų savo nuostatų? Deja, nežinau atsakymo.

Bet gal gi grožis spindi viduje, vis dar kirbėjo maža viltis? Tačiau po kurio laiko apsilankęs šiame ‘kluone‘ pamačiau labai nykų vaizdą: čia ir vėl „dusino“ puošmenų vaidmenį atliekantys vamzdynai ir elektros kabeliai, o bufetas [o gal kas nors tai drįstų vadinti kavine?] tiesiog pribloškė savo „žaismingumu“. Niekada anksčiau, gyvenime, nebūčiau pagalvojęs, kad grožiu gali tapti šiukšlių eksponavimas permatomose šiukšliadėžėse, bet čia buvo ir dar šiandiena yra būtent taip…

Tiesą sakant, nebelabai viską prisimenu iš I kadencijos – per daug laiko praėjo. Na, o kaip su antrąja? Mane visada glumino [ir ne tik mane, o daugumą mūsų] gatvių danga ir šuliniai, kurie sumontuoti labai kreivai ir arba per giliai, arba per iškiliai. Tai laužo mūsų automobilius, kenkia nuotaikai ir net darbingumui. Todėl labai apsidžiaugiau, kai prasidėjus rinkiminiam turui [prieš antrąją kadenciją], meras viešai įsipareigojo iki naujos kadencijos pabaigos, kartu su savo konservatorių komanda, užtikrinti VISŲ GATVIŲ ŠULINIŲ DANGČIUS IŠKELTI į esfalto lygį. Tuo metu, suprasdamas, kad tai didelis darbas, tikėjausi, jog tai bus pradėta jau pirmaisiais metais. Bet ne. Gatvėse įdubos buvo neliečiamos. Vaizdas nesikeitė ir antraisiais bei trečiaisiais metais. Ir tik 2014 metų vasaros pabaigoje pamačiau pradedant daryti tai, ko žmonėms reikėjo tiek ilgai laukti ir kas daugumą jų vertė nuolatos leisti pinigus automobilių remontui. Su tam tikru kartėliu, bet vis tiek apsidžiaugiau. Tačiau ir tą maža laimės kibirkštėlė pasirodė per ankstyva. Darbai „paknibinėti“ tai šen, tai ten, o kur pačios svarbiausios miesto vietos, viskas palikta kaip buvę. Nagi pabandykite be įtampos pravažiuoti Kauno Savanorių prospektu, kai užsikelsite į kalną. Iki sankryžos su Taikos prospektu. Garantuoju – nepavyks, nes bent jau dešinysis jūsų automobilio ratas laužysis į giliai įsmukusius šulinių dangčius. Kai kur ir kairysis… Kuklumas nėra mano kasdieninė būsena, todėl prisijungęs prie savo paskyros Feijsbuke, mero lentoje parašiau maždaug tokią atvirą pastabėlę: „Savanorių prospektas, prestižinė miesto arterija, o šuliniai ten „pamiršti“. Netrukus buvau tiesiog priblokštas: meras man patarė kreiptis į „Kauno vandenų“ vadovą ir net nurodė telefoną. Kas tai? Sumani dalykiška mero veikla ar noras pamiršti savo pažadus? Juokais tą situaciją, žinoma, pakomentavau kaip mero išsiblaškymą, t.y. tai, kad meras gal sumaišė kuris iš mūsų yra meras ir kuriam priklauso rūpintis šiomis problemomis.

Čia negaliu neprisiminti ir kito panašaus atvejo, kai prieš keletą metų man įkyrėjo pavojinga ir nuolat judri Pašilės ir Rytų gatvių sankryža, kuria tekdavo gana dažnai važiuoti. Pavojinga ji tuo, kad važiuojant iš Rytų gatvės, pažvelgus į kairią pusę tematai aukštą mūrinę piliečio tvorą, o ir iš dešinės ne ką geriau – čia bent jau vasarą lapoja tanki gyvatvorė, todėl važiuojamąją dalį iš abiejų pusių gali pamatyti tik iškišęs savo automobilio „snapą“ į važiuojamąją dalį. Be jokių abejonių, jei koks žioplys, važiuojantis pagrindine Pašilės gatve atsitrenktų į tave, liktum kaltas, kaip įvažiavęs į sankryžą neįsitikinęs, kad tai netrukdo kitiems eismo dalyviams. (…) Bet čia situacija įdomi dar ir tuo, kad ši gyvatvorė saugo nuo kelio dulkių paties mero daugiabutį. Tad mano pastebėjimas Feijsbūke, Andriaus Kupčinsko saite dėl eismo saugumo prastos būklės, buvo sutiktas net ne žodžiais, o kažkokiomis internetinėmis ikonėlėmis. Ir liūdna ir pikta, kai taip reaguojama į teisingas pastabas.

Jau prieš daugelį metų meras Kupčinskas tvirtino, kad jis išspręs dviejų, miesto vaiduokliais tapusių, o iš esmės – kažkada didingais turėjusių būti pastatų-viešbučių „Respublika“ ir „Britanika“ klausimus. Tada jis teigė, kad netrukus bus užbaigta jų statyba ir Kaunas žavės mus visus savo naujais architektūriniais šedevrais. Bet nepavyko, … todėl prieš porą savaitėlių išgirdome kitą pseudodžiaugsmingą jo žinią – šie pastatai pagaliau kažkieno bus nugriauti. Juokingu, tokių pareiškimų nepavadinsi, nes galutiniame rezultate paaiškėja, kad miesto vadas tesugeba griauti tai, ko įrengti taip ir nesugebėjo. Nors ir nugriauti iki kadencijos pabaigos, nesuspėjo, ji pasibaigė. Iš to, mieli kauniečiai, peršasi išvada, kad jums siūloma rinkti nebe merą kūrėją, o merą griovėją. Beje, griovimų srityje aš Andriaus Kupčinsko prastu žodžiu minėti negalėčiau. Efektingai kažkada nugriovė buvusį Kauno centro pasididžiavimą – Merkurijaus univermagą, o ciksint paskutinėms meravimo sekundėms dar ir tarybinio meno apraiškas nuo Aleksoto tilto atramų suspėjo nulupti. Palaimino dviejų ponių veiksmus nugriaunant buvusį „Lietuvos“ viešbučio filialą į jo vietą pastatant stiklo vaiduoklį, ko gero su šelmiška šypsena žvelgdavo į kampu su savivaldybės pastatu stovintį namą, kuris išdarkytas ant jo stogo užmaunant apverstą akvariumą. Auksinio tualeto jau nei neminėsiu, nes gerai nei nežinau ar čia Andriaus, ar jo konkurento R.Mikaičio veiklos padarinys. Bet šiai daliai gal pakaks. Geros dienos Jums…

R.Matelis: Politinis kastuvas, skirtas mero pamatams išklibinti?

Druskininkai, A.Balkės skulptūra “Legenda“ Nors gyvenime nesu mėgėjas reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių gerai nežinau, šį kartą bandau tai daryti. Druskininkų miestas ir gyvenimas jame man tarsi anapus ribos, jame niekada nebuvau pastovus gyventojas, o ir poilsiavęs ne tiek jau daug, kad galėčiau teigti, kad viską čia žinau. Tačiau sakydamas „anapus ribos“, omenyje turiu ne mane skyrusią nepermatomą sieną. Ne. Veikiau šį miestą, kartas nuo karto, mačiau tarsi per langą. Na, arba televizoriaus ekrane. Gi kita vertus tokia situacija gal kaip tik leidžia kur kas objektyviau viską vertinti. Nes jei čia turėčiau bičiulių ar draugų, nebūtų lengva atsilaikyti prieš jų vienokias ar kitokias nuomones ir nuostatas. O šiuo atveju, esu čia vykstančius įvykius tarsi stebintis iš viršaus, iš taško, kur objektyviai nuomonei kelias pats tiesiausias. Tad tokiais žodžiais save padrąsinęs pradedu minčių mozaikos dėlionę. Prieš keletą dienų, dar būdamas šiame kurorte, sumaniau pasigilinti į prasidėjusio puolimo prieš merą R.Malinauską esmę ir aplinkybes ir pradines nuostatas surašiau savo rašinyne. Tai buvo kiek paviršutiniškas įspūdžių išdėliojimas ir visai nesitikėjau, kad gyvenimas pastūmės rašyti šį tęsinį. Na, bet jei jau taip gavosi, gailėtis neturiu ko. Priešingai, jei jau mano mintraštis sukėlė kad ir nedidelį aidą, tuo galiu tik džiaugtis: reiškia rašiau ne veltui. Kur kas būtų liūdniau, jei po mano pasisakymo tvyrotų absoliuti tyla. Šiame savo straipsnelyje pabandysiu paanalizuoti tik trijų, tačiau labai aktyvių įvykių Druskininkuose dalyvių išsakytas nuomones. N.Puteikis man autoritetu buvo nuo pirmos pažinties dienos N.Puteikio pavardę pirmą kartą išgirdau internete, Netlog‘o tinklapyje, kurį prieš keletą metų buvau labai pamėgęs. Žavėjo jo tiesus žodis, keliamos aktualios problemos, analitiškas žvilgsnis į mus supančią kasdienybę ir, kas mane itin stebino, jo visai ne konservatoriška elgsena daugeliu problemų sprendime. Šimtą kartų teisūs tie, kurie sako, kad svarbiausia ne žmogaus partiškumas, o jo elgesys ir siekiai gyvenime. Nors kiek vėliau man iškilo klausimas – o ar gali doras žmogus būti tarpe gėriui abejingų ar net demonstratyviai jį atmetančiųjų? Atsakymo į šį klausimą nežinau dar ir šiandiena ir nors viliuosi kažkada jį surasti, tuo labai tikras nesu. Nes aplinka, kurioje būname, negali nedaryti absoliučiai jokio poveikio. Kiek vėliau Naglį Puteikį pažinau jau ir asmeniškai. Ir tas pažinimas manęs nenuvylė: priešingai, būtent po to net ėmiau šiek tiek keisti nuomonę apie virtualias pažintis, nes iki tol, jų atžvilgiu buvau gana skeptiškas. Tačiau pažinimas, ko gero, nėra konstanta arba nekintamas reiškinys. Psichologai tvirtina, kad nei vienas žmogus net pats savęs negali pažinti iki galo, tai yra negali būti tikras kaip ateityje jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl mąstantis žmogus tai turėtų visada vertinti ir itin smarkiai nesistebėti jei jo vienaip ar kitaip anksčiau apibudinta persona, su laiku ėmė ir pasikeitė. Bent jau aš pripratau prie tokios gyvenimo realijos. Kai grynai iš asmeninių nuostatų važiavau į Naglio teismus Klaipėdoje, kur jį bandyta nuteisti už nepajudinamas nuostatas kultūros paveldo srityje ir, po to, tuos teismus aprašinėjau savo blog‘uose, su džiaugsmu girdėjau ne vieną nuomonę, kad man pasisekė puikiai išlaikyti objektyvumą. Regis panašiai mąstė ir pats N.Puteikis, – man taip leidžia galvoti jo nevienkartinis „apsilankymas“ komentarų skiltyse. Tikiuosi ir dabar jis sutiks, kad rašau atvirai ir principingai, nors šis tekstas tikrai nesutampa su jo šiandieniniais pareiškimais viešose erdvėse. Niekada neskubėjau pritarti kolegoms iš nevyriausybinių organizacijų, kai jie teigdavo, kad pakliuvimas į valdžią sugadina kiekvieną žmogų. Manau, kad tie, kurie pakliuvę, kad ir į seimą mums ima rodytis kitokiais nei juos pažinojome anksčiau, gal ne tiek labai pasikeitė, o paprasčiausiai mes patys jų savo laiku nesugebėjome deramai pažinti. Bet būna ir kitaip – komanda, į kurią įsiliejama daro itin stiprų poveikį, o jausmas, kad be jų, greitai gali likti nuliu, gal taip pat padaro savo. Tačiau nelįsdamas giliau į šiuos klausimus, turiu pripažinti, kad vakarykštis N.Puteikio komentaras po mano straipsniu, nustebino. Situacija, besiformuojanti Druskininkuose šiandiena, akivaizdžiai veidmainiška. Tarsi keliamas klausimas dėl nedidelės skulptūrėlės šiame mieste pašalinimo, o iš tikro kišamas politinis kastuvas po mero R.Malinausko pamatais. Man tokie politiniai manevrai visada buvo itin negražūs: jei jau kyla noras pašalinti kokį nors vadovą, tai ir ieškokime jo neatitikimo užimamoms pareigoms, priežasčių. Ir išsakykime jas tiesiai šviesiai, o ne prisidengę meninių vertybių angelais sargais. Kad geriau viskas matytųsi, pradėkime nuo startinio taško. Liepos pirmomis dienomis Druskininkuose demontuotas susidėvėjęs fontanas su jame stovėjusia skulptoriaus A.Balkės skulptūra „Legenda“. „Menas priklauso liaudžiai“ – berods laikoma kažkada Lenino ištartu teiginiu. Abejoju ar pirmasis tai sugalvojo Iljičius, tačiau nors tai būtų pasakyta ir paties liucipieriaus, tai yra absoliuti tiesa. Menas, kuris nepriimtinas žmonėms, savaime suprantama, neturėtų puikuotis miestų teritorijose. Šiais savo teiginiais jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti aptariamos „Legendos“ vertės. Tuo labiau, kad pamatęs šio kūrinio nuotraukėlę, tikrai nesusidariau nuomonės, kad tai dėmesio nevertas akmenukas. Tačiau gyventojų nuomonėms atstovauti pas mus patikėta miestų taryboms ir jų vadovams. Tad kas gi daugiau, jei ne merai ir savivaldybių administracijų vadovai turėtų tarti galutinį žodį, sprendžiant „būti ar nebūti“ vienam ar kitam kultūros objektui? Aišku, visai kita kalba apie tai kaip pas mus veikia vadinamoji atstovaujamoji demokratija: ji tikrai nevykusi, tačiau tai jau ne Druskininkų, o gal net ir ne Lietuvos išskirtinė problema. Ir, be jokios abejonės ją reikia spręsti. Tik ne bandant pasikasti po vienu ar kitu meru, o civilizuotai, per savo turimus parlamentarus. Tačiau tema apie skulptūrą, o tiksliau – apie bandymą meną naudoti politiniams tikslams, tad labai nesuksiu į šoną. Kodėl manau, kad seimo narys N.Puteikis kryptelėjo į šoną nuo savo tiesaus kelio? Ogi todėl, kad ši skulptūra nėra išimtis Lietuvos kasdienybėje. Kaune, bene prieš dešimtmetį, stiklo lakštais uždangstytas buvęs „Miestprojekto“ pastatas Vienybės aikštėje. O tai gi buvo gerbtino ir talentingo architekto Algimanto SPRINDŽIO autorinis darbas. Kaip ir didžiajai daliai kauniečių artimas „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Kodėl tylėta tada? Na tiek to tą Miestprojektą, tai buvo senokai, tačiau ar vandalizmo akto – Merkurijaus griovimo nematyta ne todėl, kad tai praktiškai laimino konservatorių atstovas, Kauno meras Andrius Kupčinskas? Ir nematoma šiandiena, kai Kauno centre žiojėja buvusio univermago „skylė“ jau bene 6 metai? Džiaugiuosi, mielas Nagli, kad sudalyvavai protesto akcijose dėl Kauno centrą sudarkiusio „akvariumo“ šalia Kauno savivaldybės. Tačiau kodėl šiuo atveju nebuvo kaltas Kauno meras, o Druskininkuose besąlygiškai kaltas meras? Dėl jokių autoritetingų komisijų oficialiai neįvardinto atlikto neteisingo veiksmo… Gal kažkam negražus buvo ir Kauno Merkurijus? Gal, nes nėra ir negali būti objekto, kuris vienodai patiktų visiems. Ir todėl renkamos miestų tarybos, kurios privalo priimti sprendimus, taip neleisdamos kilti begalinėms diskusijoms. Tačiau aš, visą gyvenimą praleidęs gimtajame Kaune, žinau puikiai – „Merkurijaus“ gedėjo didžioji dalis mano kartos kauniečių. O 20 metų atidavęs turizmui, drąsiai galiu tvirtinti, kad tai buvo tikrai mūsų miesto prestižą kėlęs statinys: puikiai prisimenu lenkų, vokiečių, ispanų turistų pagyrimus, kurie teigdavo, kad Merkurijus sėkmingai galėtų papuošti daugelį Vakarų Europos miestų… Fontanėlis Druskininkuose… taip pat nieko naujo. Kaune, Sporto halės prieigose daug metų buvo taip vadinamieji Dainuojantys fontanai. Tarybų Sąjungoje garsesni šio tipo fontanai buvo tik Jerevane. Atstačius Nepriklausomybę, man nežinomi meno atstovai nusprendė jį išmontuoti ir jo vietoje pastatyti skulptūrą Dariui ir Girėnui… Neneigiu, garbė Kaune turėti gražų monumentą šiems iškiliems, Lietuvą pasaulyje išgarsinusiems lakūnams. Tačiau net ir šiandiena čia nebaigta tvarkyti aplinka – aplink paminklą sijoto žvyro sankasa. Tuomet, kai nuspręsta išardyti čia buvusį fontaną, kėliau klausimą miesto tarybos atstovams – neardykime fontano. Statykime skulptūrą fontano viduryje. Taip išlaikysime ir tai, kas gero sukurta okupacijos metais, ir pagerbsime tautos didvyrius. Tuo labiau, kad kam jau kam, o lakūnams, nugalėjusiems Atlantą, buti baseino viduryje būtų labai simboliška. Niekas negirdėjo… Ir niekas nekaitino politinių batalijų… Mielas Nagli, vertinti galima įvairiai, tačiau aš manau, kad pats skulptūros perkėlimas iš vienos vietos į kitą nėra joks barbarizmo aktas. Kiek žinau, skulptoriaus A.Balkės kūrinys nėra sunaikintas, jis tik nukeltas ir galimai ateityje bus įkurdintas kitoje Druskininkų vietoje. Gi mes visi palaikėme estus, kai jie sovietinių okupantų paminklus perkėlė į kitą, nuošalesnę vietą. Ir Kaune Vytauto Didžiojo paminklą atkūrėme jau kitoje vietoje. Aš tikrai visada buvau aktyvus šalininkas, kad Vytautas stovėtų šalia savivaldos pastato ir džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko. Tiesa, slapta tikėjausi, kad tai įpareigos miesto tarybos deputatus sąžiningai atlikti savo pareigas, deja, taip neatsitiko. Vis tik ar galėtume į vieną gretą pagal reikšmingumą statyti aptariamą skulptūrą Legenda ir Vytautą Didijį? Manau – ne. Tad kas gali šiandiena įtikinti Lietuvą, kad Druskininkų skulptūra stovėjo pačioje tinkamiausioje vietoje? Jei gerai susigaudžiau, ponas Balkė dar neseniai buvo Druskininkų vyriausias dailininkas. Tad kas galėtų tvirtai paneigti, kad šios pareigos tada nepadėjo ir šiai skulptūrai atsirasti ten, iš kur jos kai kas taip nenori iškelti? Bet, kaip jau minėjau, mažai žinau apie Druskininkus, todėl tai tik mano viena iš prielaidų. „Labiausiai “veža“ atsisakymas parodyti kūrinio liekanas“? Bet gi tai tik eilinis, sakyčiau privatus konfliktas, kurį „XXI amžiaus ES valstybėje“ derėtų spręsti teisme, o ne penkis mėnesius ne itin sėkmingai renkant parašiukus. Bet regis ir šios problemos nebelikę… Tik, va, skulptoriui A.Balkei nepavyko deramoje šviesoje pamatyti skulptūros „liekanų“. Sutikite, tai jau kiek juokinga. Kaip ir jo ekspertiškas požiūris, kad tos „liekanos“ į polietileną suvyniotos tik prieš jam atvykstant į sandėlius. Negaliu nesusilaikyti retoriškai nepaklausęs – o ar aikštėje, kurioje ji stovėjo, ji buvo po skėčiu? Idant saulės spinduliai ir lietus nesugadintų akmens, iš kurio ji padaryta? Keista skaityti ir, kad kaltindami merą, cituojate vicemerą… Iš to peršasi išvada, kad Druskininkų taryba laikosi pakankamai vieningai šio, sukelto skandalo, atžvilgiu. Tai kodėl gi turėtume manyti, kad miestiečiai yra kitokios nuomonės? O kaip ne kaip, o Druskininkai – visų pirma jo gyventojų miestas. Ir tik po to Lietuvos. Jau praeityje tarybinė santvarka, kai Maskvoje buvo sprendžiama kaip turi atrodyti kiekvienas „neobjatnos rodinos“ kampelis. Manau, Gerbiamas Nagli, kad tokios Jūsų nuostatos tikrai neteikia objektyvaus žmogaus įvaizdžio. Bet tai tik mano nuomonė… Šūkis – „TieSOS“ Nuo pat prasidėjusios akcijos TieSOS visada širdimi buvau su jos iniciatoriais ir tęsėjais, o savo Netlogo puslapį papuošiau įspūdinga nuotraukėlę, vienas iš pirmųjų.   Džiaugiausi ir atsiradusiu „Tiesos“ tinklapiu. Tačiau dabar imu kiek abejoti jos išlikusiu skaidrumu. To priežastimi tapo vakar perskaitytas Ramutės Bingelienės straipsnis „Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko pareiškimas“. Kaip be jokių ekspertų pagalbos atskiriame darbinį drabužį nuo išeiginio kostiumo, taip sėkmingai visi matome kada autorius objektyviai dėsto savo nuomonę, o kada ji rašo pagal iš anksto parinktą schemą. Abejoju ar esu kada matęs autorę, tačiau straipsnis, mano akimis, tikrai neįtikinantis. Nesistatydamas tikslo atlikti nuodugnią analizę, parinkau tik keletą citatų. „…mes panagrinėsime tik keletą esminių dalykų, kad išties būtų galima pamatyti, kas čia ką klaidina“, rašo autorė. Galima būtų pajuokauti, kaip vertinama situacijos, kai žmogus save vadina „mes“, tačiau gal tai ne jokia jau klaida? Gal tikrai straipsnį rašė grupė „bendraminčių“, ką aš įvardinau kaip „iš anksto parinktą schemą“? Tiek to, tai neverta platesnės diskusijos, situacija… Nesuvokiama autorės „analizė“ lyginant jų pačių per 5 mėnesius surinktus 160 parašų, su dar spalio pabaigoje surinktais 600 parašų, vienaip ar kitaip pritariančių savivaldybės veiksmams: ar ne akivaizdu, kad 4 kartus didesnis kiekis surinktas per trumpesnį laiką? Ir dar… „<…>parašai po šiuo pačios savivaldybės parengtu laišku buvo rinkti gerokai anksčiau – spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kai Druskininkų savivaldybės taryboje svarstant Tado Gutausko „Skydo“ investicinį projektą kai kuriems Tarybos nariams kilo klausimas: „O ką apie visa tai mano druskininkiečiai?…“ Tai kas gi čia smerktino? Argi negerai, kad tarybos nariams kilo abejonė dėl vietinių gyventojų nuomonės ir jie, savivaldybės vardu, atliko tokią apklausą? Sprendžia patys – blogai. Sprendžia atsiklausę visuomenės – dar blogiau. Gerai būtų tik jei nieko nespręstų ir nedarytų? „Taigi kas ką klaidina? Ar per 160 laisvųjų menininkų, mokslininkų ir piliečių, pasirašiusių kreipimąsi į Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir raginančių atkurti sunaikintą skulptūrą, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, savo pranešime teigiantis, esą du dešimtmečius visiems akis badęs nuostolingas įrenginys buvo demontuotas teisėtai, šimtams druskininkiečių tokį demontavimą sveikinant“ – klausia Ramutė Bingelienė. Kadangi klausimas retorinis, pabandau atsakyti: iš to, kas surašyta, peršasi nuomonė, kad labiausiai visus klaidina pati autorė. Pretenzijos reiškiamos, kad 600 parašų lapuose, dauguma pasirašiusiųjų yra biudžetinių įstaigų darbuotojai, o 160 parašų sudėjo „laisvieji“ menininkai. Linksma skaityti tokius vaikams tinkamus argumentus. Ką reiškia „laisvi menininkai“? Kas gi Lietuvoje suteikinėja tokius „titulus“? Gi jau daugeli metų žinome ir ką reiškia LNK televizija.. Na, o nežinantiems – pasakysiu. Tai „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Tik ar nuo to jau ėmėte tikėti, kad jis tikrai laisvas nuo netiesos, nuo abejotinos ir net neteisingos informacijos skleidimo? O gal tai reiškia menininkus – bedarbius? Na, tokius, kurie neturi jokių darbo sutarčių su įstaigomis ir daro kas ką sumanęs? Jei jau kažkas imtųsi analizuoti Druskininkų mero vertėjų sąrašą, neabejoju, kad ten tokių atsirastų tik vienas kitas. Jei iš viso atsirastų. Deja, autorė stengiasi priversti skaitytoją tiesiog aklai patikėti jos teiginiais. Atleiskite, Ramute, bet aš taip nemoku… Mano tinklapio naujasis komentatorius Gintaras Žilys Apie tuos komentatorius, kurie suirzo pamatę mano „neteisingas“ mintis straipsnyje „Meras R.Malinauskas man ima patikti…” neverta nei ką nors rašyti. Akivaizdžiai nieko vertos pretenzijos, kurių tikslas aiškus – jiems būtų labai miela, kad mano rašinukų niekas nerastų. Tačiau va Gintaras Žilys man pasirodė kitoks. Jis bando kalbėti normalia kalba ir tai mane džiugina. Kitas dalykas, kad su jo išsakytomis mintimis man sutikti sunku. Tiesa, komentare po mano rašinuku jis teišsakė vieną mintį – „Tik jautrus ir subtilus architekto-menininko (o ne kokio nors mero) žvilgsnis gali nuspręsti, kokie turi atrodyti Druskininkai“, tačiau skaitytojai man atsiuntė ir jo straipsnį iš laikraščio, kur nuomonė išguldyta kur kas plačiau. Negraži man, o ir neteisinga, akivaizdžiai susireikšminanti čia paminėta citata. Nes aš niekada nesutiksiu, kad diplomas apsprendžia teisę spręsti miesto ar šiaip kokios nors vietovės likimą. Ne, turime daug kitų profesijų žmonių, kurie nei kiek ne prasčiau suvokia grožį ir gėrį, nei diplomuoti piliečiai architektai ar menininkai. Kaip ir baigusių architektūrą ar dailę, o nieko įkvepiančio nesugebančių gyvenime sukurti. Beje, man gyvenime teko sutikti profesionalų žurnalistų, kurie niekaip nenorėjo tikėti, kad nesu studijavęs žurnalistikos, o esu ekonomistas. Žurnalistika gal kai kam atrodo taip pat priskirtina menui, nes bent jau tarpe minimų 160 parašų radau ne tiek jau mažai žmonių, įvardintų žurnalistais. Tad tiems galiu pranešti, kad tokie plunksnos grandai, kaip Artūras Račas ar Rimvydas Valatka taip pat baigę ne žurnalistikos ir net ne literatūros mokslus. Na, o apie tai, kad mero postas tuo labiau neatima jo teisės ir galimybės turėti gerą skonį, kalbėti, manau, nei neverta. Vietoje apibendrinimo Tiesą sakant, jau pavargau nuo šio rašinio. Ko gero matydamas mane dabar rašantį šiuos sakinius, vienas šmaikštuolis mano draugas eilinį kartą pasakytų – „dirbi kaip už pinigus“. Ir jis būtų teisus. Užsivedžiau, nes ieškoti gyvenimo tiesų yra ne tik mane įsukusio gyvenimo būtinybė, bet ir hobby. Užsivedžiau todėl, kad savo akimis pamačiau puikiai tvarkomus Druskininkus ir jo gyventojų daugumos pasitenkinimą savo miesto valdžia. Tai unikalus reiškinys, nes Lietuvoje ne taip jau daug rasime miestų ar miestelių, kur dauguma džiaugtųsi turimu meru. Džiaugiasi juo ir poilsiautojai, todėl pikta, kad kažkas su įniršiu bando visa tai nutraukti. Kažkam, regis, galioja ta nevykusi patarlė – „kuo blogiau, tuo geriau“. Nors gal ši patarlė ir ne prie ko. Nes jaučiasi stiprus politinis fonas: laikas jau pradėti krimsti socdemus, nes ketveri metai netruks praeiti. Pasikartosiu – niekada nebuvau socialdemokratų fanas, tačiau jei jau tautos valia priėjome išvados, kad atėjo jų valanda, tai dirbtinai kliudyti jų veiklai nėra jokio reikalo. Kaltuosius barkime už tikrai jų padarytus blogus darbus. Ir šalinkime iš postų, bauskime. Tačiau vadovautis vien pretekstais – negarbinga ir neperspektyvu.

 

R.Matelis: Meras R.Malinauskas man ima patikti. Nors niekada nesu jo matęs

Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas

Šis straipsnis papildytas 2012-12-22 d. 12:00 val. vaizdine iliustracija [žr. apačioje], kurioje matosi ginčo objektas – paminklas “Legenda“. Ačiū už šią galimybę Seimo nariui Nagliui Puteikiui.

R.M.

Apie Ričardą Malinauską esu girdėjęs ne kartą, tačiau tik prabėgomis, liaudiškai sakant – viena ausimi. Kiek dabar pamenu, tai dažniausiai būdavo pagiriamieji sakinukai – gerai tvarkosi savo mieste, iniciatyvus, inovatoriškas ir pan., tačiau, matyt, esu iki arterijų gelmių skeptikas, nes kai girdžiu pagyrimus apie vadovus, jie man paprasčiausiai būna neįdomūs. Tokiais atvejais mintyse automatiškai susiformuoja nuostata: įtakingųjų žmonių gyrimas, tikriausiai tėra tam tikrų žmonių, tam tikrų interesų išraiška.

Tačiau šį kartą aplinkybės susiklostė kitaip: R.Malinausko pavardę radau neigiamam fone, o aš – įdomus sutapimas – ką tik atvykęs į Druskininkus. Pirmos dienos savo pribuvimo į Druskininkus pavakarę, sėdėjau jaukiame sanatorijos kambarėlyje ir varčiau vietinį laikraštuką “Druskininkų Naujienos“, kurį nusipirkau norėdamas susipažinti su čionykščio gyvenimo pulsu. Ne, nesu čia naujokas, dar M.Gorbačiovo valdymo metais apie porą savaičių praleidau “Eglėje“, vėliau čia buvau dar apie 10 kartų, tačiau vėliau sekė ilga, bene  penkiolikos metų pertrauka… Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas. Kas gi atsitiko, kad daug kur ir ilgokai girtas žmogus, staiga tapo „vandalu“? Čia kažkas neįprasto…, o ir pats žodis “vandalas“, mano supratimu – itin griežtas, kokiu šiaip sau švaistytis nederėtų.

Kai ką nors skaitau itin atidžiai, nepripažįstu jokių smulkmenų. Gal todėl man jau pirmame sakinyje keistai pasirodė junginys “menininkų, mokslininkų ir aktyvių piliečių“. Pagal, gal niekur oficialiai neįvardintas hierarchijas, mano supratimu ši rezginukas turėjo išsidėstyti kita eile. Įprasčiau žiūrėtųsi rikiuotė “mokslininkų, menininkų, ir aktyvių piliečių“, nes mes, lietuviai, esame įpratę pradėti nuo to, kas svariausia. Ne mažiau stebino įvardis “aktyvūs piliečiai“? Gal būsiu pernelyg savimyla, tačiau save taip pat jau seniai laikau aktyviu piliečiu, todėl net pyktelėjau [juokauju, aišku], kodėl apie šį kreipimąsi girdžiu pirmą kartą. Na, bet tiek to, gal tik pats apie save taip gerai manau, o iš pašalies žiūrint, esu tik paprastas mulkis. Gal… Netrukus peršokau prie pasirašiusiųjų pavardžių analizės. Buvo įdomu, nes pavardės mūsų gyvenime, dažnai būna pirmaisiais sufleriais. Tiesa, mažai domėdamasis meno pasauliu, negalėjau tikėtis rasti daug sau žinomų personų, o vėliau tai tik pasitvirtino. Čia akivaizdžiai jautėsi bandymai pagelbėti tokiems kaip aš – prie kai kurių pavardžių surašytos profesijos, titulai arba bent pareigybės, o tuos, kurie niekaip neįvardinti, matyt reikia laikyti tais aktyviais piliečiais. Pavardžių gausybė, jei žiūrėsime iš vienos pusės, tačiau ne tiek jau daug, jei vertinsime, kad šis raštas pasirodė tik praėjus penkiems mėnesiams nuo čia minimo paminklo nukėlimo. 5 mėnesiai tikrai keistai ilgas laikas, todėl ėmė spiestis mintys, kad šis raštas kilęs ne tiek iš liūdesio dėl menui padarytos žalos, kiek iš politinių paskatų. Juk, kaip sužinojau dabar, meras ne tik kad socdemais, bet ir A.Butkevičiaus pavaduotojas šalies mąstu Gal klystu, tačiau man susiformavo tokia ir tik tokia nuomonė. O jei taip, tai jis nešvarus ir paprasčiausiai nevertas dėmesio. Po paskutinių kelių vaizdelių televizoriaus ekrane, naujasis premjeras, deja, man ėmė blankti. Kol kas neskubėsiu su tvirtomis išvadomis, tačiau pradžia tokia. Ir vis tik, jei tai anos, ką tik buvusios seimo daugumos toks darbo braižas, pradedant savo pokiliminę išankstinę politinę kovą dėl sugrįžimo į valdžią po ketverių metų, tai šis metodas man vimdo. Tačiau neskubėsiu su galutinėmis išvadomis.

Iš sąraše suvardintų asmenybių, labiausiai man pažįstami E.Šiugžda, N.Puteikis, D.Kuolys,  A.Stancikienė ir, savaime suprantama – V.Landsbergis, N.Sadūnaitė, A.Endriukaitis. Aišku, galėčiau dar vardinti apie 12-15 man žinomų žmonių, bet ne juose esmė. Man kirba kitas klausimas: ar visada visi, pasirašantieji tokius raštus, deramai pagalvoja ką pasirašo… Įdomu ir ar jie natūroje žino ir džiaugėsi buvusia skulptūra… O gal gi daugelis brūkštelėjo autografus nei deramai nežinodami ar tikrai jie širdimi su parašų rinkėju? O gal jie tik rašėsi dėl bendro reikalo? Bet atsakymų į šiuos klausimus nesužinosiu niekada, tad palieku juos…

Dabar man jau atsiranda noras tapti tarsi tikru žurnalistu ir sužinoti nuomonę vietinių gyventojų: kaip ne kaip, o jei jau kažkas patyrė nuostolį, tai labiausiai tą pajusti turėjo druskininkiečiai. Čia jų žemė, pro šį paminklą kasdiena vaikščiojo būtent jie. Susirašau keletą klausimėlių, atsakymus į kuriuos parankiosiu per artimiausias kelias dienas. Laiko čia turiu daug, o esant dideliam sniego sluoksniui,  veikti nelabai ką ir turiu. Procedūros čia, kaip ir visur, ne ilgos, todėl tokia priemonė, pakankamai mielas užsiėmimas.

Nevarginsiu skaitytojų tiksliais atsakymais, kuriuos man pavyko surankioti apklausinėjant keliolika įvairaus amžiaus ir erudicijos žmones. Tačiau jų atsakymai mane nustebino savo vieningumu. Visų pirma buvau labai nustebintas, kad paminklo „Legenda“ visai nežinojo net trys ketvirtadaliai mano respondentų. Likusieji jį tarsi ir žinojo, tačiau ne itin ryškiai galėjo apie jį ką nors pasakyti. Esant tokiai situacijai, nei vienas mano kalbintasis žmogus negalėjo tvirtai pasakyti gerai ar blogai, kad nebėra šio paminklo. Tačiau visi vieningai gyvai atsakinėjo į kitus klausimus, kurie sukosi labiau apie patį jų, jau ketvirtą kadenciją poste esantį merą R.Malinauską ir apie pačius Druskininkus aplamai. Ir mano surankiota išvada tokia: meras Druskininkuose geras, nors ir pakankamai autokratas. Jis nenuilstamai rūpinasi miestu aplamai ir jo gyventojais atskirai. Nustebino vieno bariuko jaunos barmenės atsakymas. Ji teigė: „čia aš gyvenu jau trylika metų. Ir jau bent penkerius metus sakau – jei ne mūsų vaikai, tai anūkai, bet jam paminklą vis tiek pastatys. Kai atvažiavau į Druskininkus iš Lazdijų, kurortas merdėjo. Kaip ir visa Lietuva. Tačiau R.Malinauskas ji, regis visai nesunkiai pakėlė. Šiandiena mes gyvename pakankamai neblogai, nors geriau gi visada norėtųsi. Vis tik, pabendravus su draugais iš kitur, galiu drąsiai tvirtinti – mums tikrai pasisekė“.

Vaikštinėjau šiandiena eilinį kartą po man jau baigiančius atsibosti Druskininkus. Atsibosti ne todėl, kad imu nusivilti kurortu. Ne, čia ir gražu, ir malonūs žmonės, o sanatorijoje aptarnavimas tikrai puikus. Turiu su kuo lyginti, nes prieš metus buvau net dviejose analogiškose sanatorijose – Palangos „Pušyne“ ir Viršužiglyje. Paprasčiausiai, esu čia svetimas, neturiu nieko savo, todėl nėra ir veiklos. O pasyvus bastymasis iš kampo į kampą – ne man. Jei nebūtų šaltą, tikrai prisigalvočiau ką veikti, tačiau žiemos šalčių nemėgau niekada. O dabar būtent toks laikas. Vis tik negaliu nesidžiaugti pasivaikščiojimais gatvėmis. Čia nuolat matau sniegą valančius – mašinas ir žmones. Triūsia ir santechnikai, nes tai čia tai ten pratrūko koks vamzdis. O vaikščiojimas nuvalytomis gatvėmis visai kas kita nei braidžiojimas po sniego ir druskos mišiniu prisotintas Kauno gatves… i? karto nesumąsčiau čia atsivežti fotoaparato, tačiau po poros dienų žmona man jį atsiuntė per autobuso parko dispečerinę tarnybą. Tad turiu galimybę keletu nuotraukų pailiustruoti tai, apie ką rašau. Tegyvuoja Druskininkai, man jie ima patikti labiau nei bet kada. Ir meras R.Malinauskas, nors gyvai jo, bent iki šiol, taip ir nesutikau.

Druskininkai. “Legenda“

Druskininkai žiemą. F0T0.Druskin.562

F0T0. Druskininkai, Autobusų stotis

F0T0-Druskininkai-467

F0T0.Druskin.474

F0T0.Druskin.485

F0T0.Druskin.495

F0T0.Druskin.501

F0T0.Druskin.514

F0T0.Druskin.542

F0T0.Druskin. 544

F0T0.Druskin.