Archive for the ‘Romualdo mintys’ Category

R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

11041755_897660860256051_4114393082288422988_nKo gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko” užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus”], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai” politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.

Dvi žmonos. Mintys be fantazijos

Savo politinių, teisinių ir kitokio pobūdžio rašinių paįvairinimui, čia, gal po savaitės parašysiu grožinį-dokumentinį kūrinėlį apie šiomis dienomis, gulint ligoninėje nuolatos stebėtas savo palatos kolegas lankančias moteris. Iš neturėjimo ką veikti kartais pamatai tokių įdomių situacijų, kurių įprastomis aplinkybėmis tikrai nepamatytum.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

 

Mano palatoje be manęs dar trys vyrai. Apyjaunis linksmas storuliukas iš Pakaunės ir du vyrai, kuriuos, nori nenori, o jau turi vadinti senais. Tik va gyvenimas savo spirgučius skirtingai žmonėms padalinęs. Jaunasis – vienišius, beveik niekieno nelankomas, o seneliukai abu turi lankančias žmonas. Abi pas juos ateina laiku, kasdiena tomis pačiomis valandomis. Iš išvaizdos jos gal kažkuo net panašios, tik viena visada labiau linksma, kita – nuolatos susirūpinusi. Jei būčiau amerikonas, mane turėtų žavėti ta, kuri savo veide neparodo jokio nerimo – na ir kas, kad vyras jau bando peržengti amžinybės slenkstį, visi gi ten keliausime – todėl nestokoja geros nuotaikos bruožų. Jei būčiau amerikonas, tikriausiai privalėčiau susidaryti blogą nuomonę apie antrąją, nes gi viešoje erdvėje nedera parodyti nors kruopelytę nerimo ar liūdesio, reikia šypsotis!!! Tokias nuostatas mums juk bando infiltruoti ne tik amerikiečiai ar jų satelitai vakariečiai, bet ir tie lietuvaičiai, kurie įtikėję, kad pagaliau tapo neatskiriama vakarų mentaliteto dalimi. Bet aš – ne. Aš manau, kad žmogaus akyse ar veide turi atsispindėti jo vidus. O jei veidas rodo ne tai, ką jaučia, vadinama paprastu lietuvišku žodžiu – veidmainyste.

Bet ne apie veidus šis rašinėlis. Apie sunkius ligonius ir jų gyvenimo palydoves. Abu senieji mano palatos žmogučiai jau sunkiose ligos stadijose. Jie sunkiai kvėpuoja, beveik nejuda, o jei nori apsiversti ant kito šono, jiems tai padėti turi slaugė ar seselė [atleiskite, vartoju senuosius terminus, nes naujų dar niekaip neišmokstu]. Arba, suprantama, atėjusios žmonos. Jūs paklausite – o kodėl tyliu apie vaikus? Kad nežinau… Vaikai, tikriausiai kaip ir visi dori lietuviai, susiradę gerus darbus užsieniuose, todėl čia jų nesimato. Tiesa, bene penktą dieną pas vieną jų atėjo jauna moteris, gal ir dukra. Bet ją mačiau tik tą kartą. O žmonos lankė kasdiena. Tik viena savo ligoniuką slaugė, o antra – šiaip “budėjo”. Užbėgdamas įvykiams iš priešakio, noriu Jus pradžiuginti, mano buvimo ligoninėje laike abu pacientai vis tik bent jau apgijo, o su vienu iš jų po 4 dienų aš jau net pasikalbėdavau.

Alfabetine tvarka savo palatiokus pavadinsiu Alfonsu ir Broniumi, o jų žmonas atitinkamai Adele ir Beata. Iš vėlesnių pokalbių sužinojau ir tai, kad Alfonsas su Adele vedę jau virš 30 metų, o Beata už Broniaus ištekėjo dar seniau. Panašumų daug, bet Beata nuolatos sulaukia mano nebylių simpatijų: ji nuolat kruta, bando pataisyti savo vyro pagalvę ar paklodę, įdėmiai stebi atneštą lašelinę, paglosto savo ligonio galvą, pamasažuoja kojas ir rankas, o kai išeina – ir nugarą. Nuolatos sutikrina vaistus, apie ligonio būseną teiraujasi pas sesutę, gilinasi į atliekamų tyrimų rezultatus. Visą laiką jaučiasi žmogaus rūpestingumas. Tuo tarpu Adelė palatoje panašesnė į žmogų šarvojimo salėje: reikia atbūti dar tas likusias valandas, tai ir būnu. Kur gi dėsiesi? Bet rūpesčio savo vyru nepastebiu. Jai nerūpi ar jam patogu gulėti, ji nesusigalvoja pakedenti pagalvę. Tiesa, kai jis suaimanuoja, ji savo gyvenimo bendrakeleiviui, tarsi mažam vaikui tuoj pakiša atsigerti – indelį su soske. Na jei jis man nesuprantama kalba jos paprašo apversti ant kito šono, ji nueina pas palatos seselę ir jos paprašo, kad ji tai padarytų. Nes pati nelabai sakosi, tai mokanti. Tiesa, sesutė nėra kokia kultūristė, jai taip pat sunku vartalioti aukštą, nors ir nestambų vyrą, tad ji paprašo pagalbos žmonos ir ši tada jai padeda. Šiek tiek…

Kaip jau minėjau, Adelė gana linksma moteris, ji visuomeniška ir bendraujanti. Tik nelabai yra su kuo ir apie ką čia pakalbėti. Tad nuolatos stebi rūpestingąją Beatą ir kai ši masažuoja savo vyrą, ši išsišiepusi nuolat kartoja savo pamėgtą klausimą: “o kažin ar tas vyras, jei čia gulėtumėte jūs, taip rūpintųsi jumis?” Nesu itin stiprių nervų, nors daugelis mano priešingai, todėl kai prasideda tokios išminties išvaržos, stengiuosi išeiti į koridorių. Kad nesigadinčiau nuotaikos. Ne naujiena, kad žmonės tokie skirtingi. Bet vis tiek negaliu priprasti prie tų veidmainysčių: viena ateina, kad bet kokia kaina ištrauktų iš giltinės glėbio savo gyvenimo bendrakeleivį, o kita ateina, nes taip reikia.

… Kai išsirašiau iš ligoninės, tą pačią dieną su manimi jau iškeliavo gerokai pasitaisęs Bronius. Alfonsas dar liko. Tik aš – užuomarša, palatoje pamiršau vieną savo daikčiuką, tad po kelių dienų atėjau jo pasiimti. Alfonso jau nebebuvo, sakė, kad taip pat išrašytas į namus. Mintimis palinkėjau jam stiprybės savo veiksmuose. Nes iš pašalies jis vargu ar jos sulauks…