Lietuvos Hidrometeorologijos centras. Prie Aplinkos ministerijos?

Kartas nuo karto vėl ir vėl pasigirsta “protingųjų“ politikų balsai: reikia privatizuoti Lietuvos paštą, Lietuvos geležinkelius, vandentiekį, elektros tinklus ir t.t. Nors atsiprašau, neturėjau žodžio PROTINGŲJŲ rašyti kabutėse. Tai iš tiesų protingų žmonių pasiūlymai, nes šios įmonės jiems patiems, per tarpininkus arba otkatų forma neštų milžiniškas pajamas. Tik tauta nuo tokių veiksmų taptų jau net nebe trečiojo, o ketvirtojo pasaulio šalimi. Todėl tokius veiksmus jau laisvai galima būtų prilyginti tautos mini genocidui… Bet šiuo metu šiais klausimais tylima, todėl nesiplėtosiu.

Kur kas įdomesnis klausimas kodėl niekas niekada net nebandė kelti klausimo dėl Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos privatizavimo? Nors anoks čia ir klausimas, savaime suprantama, kad niekas jos pirkti neįsigeistų: teikti gyventojams ir organizacijoms teisingą, o iš to išeinant – ir paklausią informaciją būtų sunkus, jei iš viso įmanomas darbas. Tad koks gudročius galėtų užsigeisti sunkiai uždirbamų pinigų? Gi kur kas paprasčiau yra žmones tiesiog reketuoti. O kai esi šiokioje ar kitokioje valdžioje, tai nėra taip jau sudėtinga. Va, didžiuosiuose, o ir ne tik, miestuose jau virš 10 metų renkami pinigėliai iš gatvėje sustojusių automobilių savininkų. Ir vėl atsiprašau – ne ne pinigėliai, o dideli pinigai. Ko blogo, išvedus valandos stovėjimo Lietuvos miestuose [mokamose zonose] vidurkį, už valandą gautųsi 4 lt. vieno automobilio mokestis. O jų stovi tūkstančiai, tad per dieną reketininkai [atsiprašau jau trečią kartą – miestų išsvajotosios savivaldos] susirenka tūkstančius, o per metus ir šimtus tūkstančių litų. Tiesa, gal oficialioji statistika būtų kuklesnė, bet argi tikrai visi pinigai deramai užpajamuojami? Bet ir tai palikime nuošalėje, nes… … šiandiena 8 val. ryto mano termometrai rodė -12 laipsnių šaltį!

Todėl grįžtu prie meteorologų. -12 laipsnių – tikra temperatūra, nes pas mane net trys lauko termometrai. Ir visi rodė vienodai. Vasarą, kai pasitaiko karšti orai, man patinka turėti jų daugiau, idant galėčiau žinoti kiek “ant saulės“, daliniame pavėsyje ir visai užtamsintoje zonoje. Bet ryte ir dar žiemą, jie visi praktiškai “pavėsyje“. O vakar tie patys aiškiaregiai informavo tautą, kad Kaune naktį bus -24 laipsniai. Absoliuti dezinformacija. Todėl klausimas labai paprastas – kam Lietuvai tokia valstybės tarnyba? Ar jie turi pareigą stengtis atspėti orą? Regis ne, nebent popierinę… Ar jie pajėgūs atspėti orą? Abejoju, bet negaliu tvirtinti nei taip, nei kitaip.

Niekam, net mažai išprususiam piliečiui ne paslaptis, kad valstybės tarnyba yra ne kas kita, o viena iš siurbėlių, kurios siurbia mokesčių mokėtojų pinigus. Nes šiaip jau – mūsų valstybė nėra pelno siekianti struktūra ir visas savo institucijas išlaiko mūsų surinktų mokesčių sąskaita. Tiesa, čia noriu atkreipti dėmesį, kad pavartodamas žodį siurbėlė, neturėjau tikslo nuteikti skaitytoją prieš bet kokias valstybės institucijas. Čia tik tiek, kiek tai alegoriškai leidžia susivokti pinigų įsiurbimo esmę… Siurbėlės, kaip žinia, kartais būna ir naudingos [medicinoje].

Aš jau daugelį metų praktiškai nebeklausau sinoptikų pranešimų. Nes man “makaronai ant ausų“ nereikalingi.  Melagiai man tuščia vieta, tad net jei kada noriu pasilinksminti iš teikiamos informacijos, mieliau klausau būrėjų ar kokių nors ekstrasensų. Ten bent įdomu paanalizuoti kokias žmogaus psichologines savybes įsisavinę šie veikėjai, nes be jų jie niekada neiškiltų į tokias aukštumas, kokiose yra dabar. Jie atlieka tam tikrą darbą – kiekvieną horoskopą padaro savotiškai patrauklų ir kai kam gal tai net suteikia tam tikrą gyvenimo stimulą. Ant ekstrasensų ir pykti nėra taip labai ko, nes jie gi gyvena tikraisiais rinkos ekonomikos dėsniais ir netekę girdėti, kada kada nors būtų finansuojami iš biudžeto. O reiškia mano pinigas niekada nenuėjo į jų kišenę.

Tačiau kita vertus, jau seniai matydamas sinoptikų apgaules, aš dažnai pasikalbu su kitais žmonėmis šia tema. Ir, mano nuostabai, dalis jų yra atlaidūs šiai tarnybai. Jie paprasčiausiai man kartais sako: “O ar tu galėtum nusakyti rytojaus orą tiksliau už juos?“ Gerbiamieji, kodėl turėčiau lygintis su jais ir vaidinti aiškiaregį? Toks nesu ir nepretenduotuoju, nors kartais orą nuspėju tiksliau už juos. Bet pabrėžiu – nuspėju, o už spėliones man niekas pinigų nemoka. Tad klausimas paprastas – o kodėl kažkam moka? Bet, žinant, kad lengvatikių turime ne tiek jau mažai, neteigiu, kad tokia tarnyba nereikalinga. Tebūnie ji, tačiau neturėtų likti išlaikoma valstybės.

Šiandieninės gausios technologijos bankininkystės ir informatikos srityse, tikrai neleistų pranykti meteorologams, jei jie taptų ūkiskaitinėmis įmonėmis. Privatizavus jas, jos netaptų net monopolijomis, o sėkmingai konkuruotų tarpusavyje. Norintys gauti informaciją apie orus ir siekdami ją gauti kuo tikslesnę, pasirinktų kuri iš jų patikima, o tie, kurie apie orus buria TARO kortomis, tikriausiai netrukus ir išnyktų. Jokio išradimo nepasakysiu, kad ateityje tokia informacija turėtų būti pasiekiama ją užsisakius SMS žinute arba internetu, suprantama, už tam tikrą mokestį. Žinant, kad konkurencija verstų ne tik tiksliau nustatinėti būsimą klimatą, bet ir įtakotų tokios informacijos kainą, akivaizdu, kad ta kaina nebūtų aukšta. O pinigai, išleidžiami nevykėlių tarnybai išlaikyti, LR Aplinkos ministerijos, kuriai šiandiena priklauso Hidrometeorologijos centras galėtų būti panaudojami kur kas efektyviau – detaliųjų projektų rengimui, aplinkos pasaugai, skalūninių dujų žvalgybai atsisakant užsienio kapitalo “pagalbos“ ten, kur pelnas, jei toks ateityje bus, priklausytų lietuvių tautai. Nesiruošiu būti Aplinkos Ministro, Gerbiamo Valentino Mazuronio patarėju, nes tikiu, kad jo aplinkoje netrūksta protingų žmonių, tačiau šis pasiūlymas, tikiuosi, jei jis apie jį sužinotų, būtų jam įdomus.

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį 2. turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

Virtualių draugų patikusios mintys: Liudas Vedeckis apie mūsų gyvenimą

Kartas nuo karto šiame dienoraštyje “įamžinsiu“ virtualių bičiulių man patikusias mintis. Liudas Vedeckis, kartu su dvyniu broliu Juliumi, jam leidus, sakyčiau vienas iš Radviliškio krašto aktyvių visuomeninkų. Neabejoju, kad tokie žmonės kai kam nepatinka, todėl jiems neretai gyvenimas dar sunkesnis nei tyliam susitaikėliui. Bet tegul kalba pats Liudas…

Man nesvarbu kokio raudonumo, ar rudumo partija, man svarbu ko ji siekia ir ar tai daro tik kalbom, ar realiais veiksmais. Mane šiurpas nukrečia kai mano motina Tėvynė (Prezidentė, Seimo pirmininkė) pasako – “reikia mažinti socialines išmokas, kad žmonės būtų suinteresuoti ieškoti darbo“. Man tokie pasisakymai atrodo, kad aš, kaip tėvas, savo dukrai priekaištauju, kad ji neparsidavinėja turtingam kaimynui, ar raišam, iškrypusiam ir skūpiam užsieniečiui!!! Kaip ciniška!!!, arba parsiduoti už pavalgymą (minimumą) savam okupantui, spėjusiam prisivogti iš tų pačių varguolių, kol jie nesuprato kaip vyko prichvatizacija ir nieko nedarė, nes vis tikėjo, kad Tėvynė jų neužmirš ir suteiks motinišką šilumą, prieglobstį ir meilę. Nekartą sakiau ir sakysiu, kad vaikai šeimoje neturi ieškoti kaip padėti tėvams išlaikyti vaikus – tėvai turi sugalvoti vaikams darbo, kad jie ne tik padėtų išsilaikyti visai šeimai, bet ir sveikai augtų, – išmoktų (pagal mano mamos posakį) tarnauti Dievui ir Tėvynei! Valstybė tai didelė šeima, o jos aukščiausi vadovai-tėvai ir jie privalo (valstybė, savivaldybės) žmonėms duoti darbo! Žmonės nepametė darbo ir jie jo neturi ieškoti, o dar labiau ciniška aiškinti, kad reikia ieškoti darbo, kai visi žino, kad jo nėra!!! Aš (pvz.) niekur nerandu darbo, o kai kurie veikėjai prisijungę po TS – LKD vėliava, įveisę pinigų plovimą net per “šventas“ bažnyčias ir t.t. ir beveik uzurpavę konservatorių partiją, kaip tai padarė AMB su socdemais, o šie kaip akli kurmiai dar to vis nemato ir džiaugiasi, kad per bažnyčių apgaulę ir rinkimų klastojimus pateko į Seimą ir dabar trempia Lietuvą kartu su bedieviais kridemais. Kai mane neteisėtai atleido iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų ir tik už tai, kad nebūčiau pavyzdžiu kitiems valstybės tarnautojams, kurie žiūri ne į darbą, o į atkatus ir t.t., tai niekur nerandu darbo, o pagal įstatymus – kas atleido neteisėtai, tas turi įdarbinti atgal. Nenoriu girtis, bet kai kalba eina apie darbą, tai visada primetama žema profesinė pasirengtis, tad sakau Jums kokias profesijas turiu: pedagogas ((aukštasis), masinių renginių režisierius, scenaristas, kompozitorius, atlikėjas ir t.t. (baigęs Klaipėdos fakultetus, prieš tai Kauno J.Gruodžio muzikos technikumą), JAV Oklahomos tarptautinį krikščionių institutą (aukštasis – teologijos magistras – evangelistas, misionierius), KTU viešojo administravimo magistras (aukštasis – Valstybės valdymas ir savivalda) bei kitos profesijos: stalius, mūrininkas, tinkuotojas, santechnikas, šeštos kategorijos šaltkalvis, AK elektrikas, suvirintojas (dujomis ir elektra), šeštos kategorijos radijo aparatūrų reguliuotojas, vairuotojas profesionalas, buldozerininkas, ekskavatorininkas, kranininkas (auto kranai) ir t.t. Sporto veikla: gerai žaidžiu šachmatais, šaškėm, tenisą ir kt. Beja (tai dabar labai svarbu darbdaviams, o taip pat ir valstybės tarnautojams ir kt.), gerai valdau kompiuterį, esu leidęs (pats vienas) vieno lanko savaitraščius, rašau kompiuteriu tokiu greičiu (akla sistema) kaip lėtai kalba žmogus ir t.t. Turiu pasakyti ir tai, kad esu talentingas, pareigingas, Dievobaimingas, teisingas, jautrus kitų sielvartui ir t.t. begaliniai darbštus, nes pokary užaugau 14 asmenų šeimoje ir jei visi nebūtų dirbę – nebūtume nei vienas išgyvenęs. Bet ir tokiam Lietuvoje darbo nėra! – niekas nepriima net už minimumą, kad ir kanalizacijas valyti, nes sako netinki su tokiais išsilavinimais… Tai kur man dirbti ponai?! Čia ne valstybė, o prakeiksmas, ne valstybės vadovai, o ir net nerandu žodžių, kurie tikrai apsakytų mūsų kraugerius. Ir jei kam atrodo, kad giriuosi, tegul patikrina ir įsitikins, kad tai ne pagyros, o konstatavimas ką sugebu.
Valstybė, savivaldybės turi milijardus litų, kuriuos išvagia, arba ištaško, tą patį daro ir su ES lėšomis. Valstybė, užuot davus savo piliečiams darbo (statyti socialinius bustus, remontuoti valstybės, savivaldybių pastatus, kelius, ruošti kurą savivaldybių katilinėms, ruošti maistą (tame tarpe ir auginant gyvulius) ligoninėms, mokykloms, turėti savo parduotuves varguoliams, steigti paslaugų kombinatus (žmonėms remontuoti būstus, nušienauti jų sodybas pagal individualius užsakymus beveik savikaina ir t.t. ir t.t., kur darbų ir pinigų yra begalės!), kur visi žmonės turėtų darbo ir grįžtų iš užsienio dirbti Lietuvai ir Lietuvoje!!! Tad ir mokesčių nereikėtų didinti ir pašalpų mokėti, netektų mažinti pensijų ir t.t. Bet atsirastų viena problemą – būtų sunku išvogti Lietuvą, o otkatų iš darbininkų negausi.
ES pinigai, kai jie švaistomi tam, kad būtų daugiau skūrlupių, tai taip pat cinizmas – tie pinigai turi būti naudojami tik VISOS TAUTOS LABUI, O NE PAVIENIAMS PONAMS! Už ES pinigus turi būti remontuojami keliai, kuriamos Lietuvos valstybinės gamyklos ir t.t., t.y. tik ten, kur tais pinigais naudojasi visi Lietuvos žmonės, nes juos turės tie patys žmonės ir atiduoti. Dievas sako: “aš pasakysiu tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ Mes (NVO) tai darome – mes stengiamės žmonėms pasakyti tiesą, todėl esame nemėgiami neteisingų žmonių, bet mes turim eiti prieš vėją, nes pavėjui lekia tik šiukšlės, o Dievas sako: “Jūs esat žemės druska ir jei druska išsidvoktų, tai tektų išpilti po kojom žmonėms sumindžioti“ Neišsidvokit!!!, mano mylimieji bendražygiai ir tiesos bei teisingumo ieškotojai! Tebūna amžina šlovė geros (ir teisingos) valios žmonėms!
Pagarbiai,
Liudas Vedeckis

—
Magistras