Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų kviesdavo žmones

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis“

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, kalvadosar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos“ žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …“

Reklama

27 responses to this post.

  1. O aš ir šiandien prisimenu mūsų studentų vynynę, kuri buvo Žaliakalnyje. Natūralūs lietuviški iš uogų vynai ir puiki lengva užkanda-baltas sūris, medus su riešutais

    Atsakyti

  2. Posted by zita on 2013.07.02 at 00:20

    Kažkaip Tavo nepaminėtos liko “Trys mergelės“. Kažkuriuo metu irgi Kaune buvo gan lankomas ir mėgiamas. “kur baigias kelias – ten “Trys mergelės“ su gera programa restoranas,nes dirbo iki 2 val.nakties.

    Atsakyti

    • Zita, nepaminėtų liko daug dar. Ne visada atsiminimai užpūsta, ne visada yra laiko ir noro rašyti. 😉 Bet turiu pasidžiaugti, kad kaip tik prieš savaitę, visai atsitiktinai sutikau “Versalio“ vieną senųjų administratorių – Vilių Ulvydą. Sutarėme, kad kažkada susiskambinsime ir jis man duos intervių apie senuosius laikus. Tad šį rašinį dar papildysiu.

      Atsakyti

  3. Posted by Remigijus on 2015.01.25 at 17:53

    Puikūs prisiminimai. Būtų malonu sulaukti tęsinio. Nors pats esu vilnietis ir senuosiuose Vilniaus restoranuose (kurių išskyrus “Neringą“ taip pat nebeliko) lankydavausi daug dažniau, visada mėgau Kauną ir 1973 – 1985 m. būdavau kai kuriuose iš aprašytų. Labai malonu prisiminti studentiškus laikus

    Atsakyti

    • Galėčiau, Remigijau, ir apie Vilnių nemažai parašyti. Itin įstrigę kelis metus pas jus siautėjusi Birutė. Ar teko tokią smarkuolę žinoti? Jei Kaune ir likusioje Lietuvos dalyje į vakarų pusę dauguma žinojo Strelčių, tai Vilniuje visus ant blakstienų statė blondinė Birutė. Ji, pagal klasika tapusius filmų apie kaubojus scenarijus, buvo puikiai užvaldžiusi sostinę. Tai stambi, apie 28-30 metų trumpaplaukė blondinė. Apie tokies mes sakydavome “rutulio stūmikė“. 😀 Daugiausia ji siautėjo “Dainavoje“, “Turiste“, “Šaltinėlyje“ ir jos bijojo tiesiogine šio žodžio prasme ne tik restoranų padavėjai ir administratoriai, bet ir iš pažiūros kieti mafiozai. Net keletą kartų teką matyti kaip po jos smūgio nuo Dainavos laiptelių skrido augaloti vyrukai, o “Turiste“, kai jos leidžiami bokaliukai ir buteliai skraidė po salę, administratorius net apsiverkęs jos prašydavo, kad ji nurimtų, nes jis bus atleistas iš darbo.

      Atsakyti

  4. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.20 at 14:08

    Bandysiu ir aš keliais trigrašiais iš kiek ankstesnių – 1963 -68 metų papildyti:

    *Muzika. Kai išgirstu “Jaunimkė“ iškart mintyse suskamba pirmieji šio gabalo akordai. Jazz modern. Tai tada vadindavom šį mėgstamiausią kūrinį, orkestrėlis, būtent toks – kliapas, kontrabosas, triūba, saksas, būgnai:

    .Art Blakey & The Jazz Messengers – Moanin’

    Nepamenu, kas grojo saksu, gal kad buvo triūbos šešėlyje. Ja grojo toks Slaugis, kalbėta – tai antra triūba visoj Sąjungoj. Kliapu grojęs vyrukas dažnai improvizuodavo, kiekvieną kart vis kitaip… Būgnai – tų laikų standartas… Kontrabosas – dar nebuvo bosinių elektrinių gitarų…

    Paleidžiu šį komentarą pabandymui…

    Atsakyti

  5. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.20 at 15:03

    Aha, pavyko 🙂 Tad- dar keletas muzikos “gabaliukų“. Šokių pirmiausia, aišku. Tuo metu (kažkodėl labai trumpam) įsiveržė tvistas. Aišku, grodavo ir “Jaunimkėj“, nors tai draudžiama, na, bent jau neskatinama muzika:
    CHUBBY CHECKER LET’S TWIST AGAIN

    Be abejo, buvo ir lėtų, svajingų melodijų. Vienas lankytojų, toks Nedas – aristokratiškos išvaizdos ir manierų blondinas net paimprovizuodavo per pertraukas;
    Autumn Leaves (Les Feuilles Mortes)

    Maždaug tuo pat metu “Tulpė“ pasižymėjo savitu muzikiniu stiliumi, bet tai jau kita opera….

    Atsakyti

  6. Labai ačiū, Juozai Edvardai, nes palietei dar įdomesnius laikus, t.y. tą metą, kai aš buvau per mažas domėtis muzika. Tai puikus akstinas man tęsti pradėtus anų laikų knaipių aprašymus.

    Atsakyti

  7. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.21 at 11:24

    Domėtis muzika tada buvo gana sudėtinga. Išgirsti kokį “gabalą“ per šnypšiančią radiją SPIDOLA ar knaipėje, jei patiko – kažkiek įsimeni, bet pavadinimo tai nežinai… Na, retais atvejais kokiam koncerte tarp privalomų “soclageriui“ įspraustų … Laikai, kai “kto lubit džiaz, tot rodinu prodast“ buvo jau praėję, bet …cenzūra buvo. Ir nebūtinai Maskvos, užtektavo vietinių. Man, šešiolikmečių Politechnikumo moksleiviui nuėmė vieno mėnesio stipendiją už šokį.(čarlstonas su rokenrolo elementais 🙂 )

    Taigi, TULPĖ. Kavinėje grodavo ansamblis, bet buvo priimta joje nešokti. Matyt, geriausi muzikos prasme laikai buvo, kai Romualdo Grabšto ansamblyje vibrofonu grojo Tiškuvienė… sudėtis būtent tokia, ir būtent šis kūrinys (1963- 64 metai!!!). Tada įsidėmėjau žodį “Džango“ vadovo pasakytą kolegoms, dabartiniais laikais teko pasėdėti internete, kol atkapsčiau. Va , beveik taip skambėjo:

    Modern Jazz Quartet Django

    Geras buvo ir saksofonistas, nes pamenu, būtent ten išgirdau ir šį- itin rafinuotą, gurmanišką tiesiog šedevrą, kurį kartais Vilniaus radijas paleisdavo pavadinimu “Džiazinis valsas“:

    Dave Brubeck – Take Five

    Atsakyti

  8. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.21 at 15:07

    Paradoksas, bet knaipėse pastovieji lankytojai- tikrieji zasiedailos rinkdavosi tik darbo dienomis. Šeštadieniai/sekmadieniai skirti kitkam.
    “Šokiams“. Taip tada vadindavosi diskotekos ar klubai. Nors tie geri, patinkantys “šokiai“ irgi buvo savotiški klubai, tik su studentų pažymėjimais arba kepuraitėmis. Bent jau teoriškai…
    Visur grodavo gyvai. Kukli tada dar aparatūra, pirmieji elektriniai vargonai JONIKA, elektrinės gitaros atsirado kiek vėliau. Saksofonas ar net du, triūba, kontrabosas, mušamieji (būgnas – būtinai su šluotelėmis), fortepionas, kartais – trombonas.
    Salėj – dvi pusės. Vaikinai dešinėj. Merginos – priešais. Vaikinas kviečia merginą, šokis – iš dviejų dalių. Po pirmos paplojama (atseit, patiko, ploja abu partneriai, o gal tik vaikinai). Po antros dalies vaikinas būtinai palydi merginą į ten, iš kur pakvietė. Aišku, pagal taisykles – už parankės, pagarbiai, nusilenkia, toji – linkteli irgi.
    Dabar tai juokinga gal, naftalinas toks. Iš tikro gal juokinga, plodavom net magnetofonu leidžiamai muzikai, kol muzikantai ilsėdavosi.

    Treti. Tai tretieji KPI rūmai. Grojo labai faina Viskačkos grupė..
    Tai galima sakyti elitinis klubas, net bufetas/ kavinė vienu metu veikė.
    Vyravo Centro chebra. Broliai Gulbinai, Budnikai, dar – pirmieji kauniečiai kultūristai.
    Aštunti.Ten labai fain scenoje atrodė ypač graži porelė – saksofonistas Rimas Brazaitis ir žavi Janina Miščiukaitė. Įsiminė linksma improvizacija grojant HEY JUDE – finalo transe “lenktyniaujant“ kas paims aukščiau… abu lipo ant stalo, po to ant jo pastatytos taburėtės…paeiliui. Janina gi grojo irgi. Klarnetu. Žavi pora.

    Penkti. Iš pradžių Rotušėje, vėliau Statybos fakultetui persikėlus į naujus rūmus, nublanko gal
    Medkė. Tai Medicinos instituto.
    Begalė tų “šokių“ buvo…visiems skoniams ir gal sluoksniams. Pvz. – jei nori pasimušti, laukia SPARTAKAS, INKARAS, DK etc. 🙂

    Šitieeek prirašiau. Gal KADA NORS koks interneto archeologas padėkos 😦

    Fonui tik iš tų laikų :

    Hey Jude The Beatles § Roman Szczepaniak saxophon tenor

    Atsakyti

    • Na super miela skaityti Jūsų prisiminimus. Esate tiesiog unikalus mano atradimas. Aš, kaip mėgėjas gana detaliai daug ką aprašyti, laukiu nesulaukiu įkvėpimo tai padaryti. Vis tik apie kiek vėlesnius metus nesusilaikysiu parašyti dabar. Trečius rūmus pažinau po to, kai juose savo karjera baigė “Šešios barzdos“, o komendantu ten buvo Ryčka Stankus – mažiukas, labai temperamentingas ir specifinio charakterio vyrukas. Į Trečius ėjau rečiausia, nes ten mano laikais rinkdavosi “seniai“, t.y. tie, kurie buvo gal kokių 24-28 metų. O va Aštuntuose buvo pats gazas, ten tada grojo “Vaizbūnai“. Brazas ir Miščiukaitė į ten jau buvo pamiršę kelią. Tačiau būtent jiedu, kartu su Miša Kanzeriu, Lituauru Čepracku ir dar keliais džiazmenais, buvo tie žmonės, kurie man leido susipažinti su pirmąja Tarybų Sąjungoje naktinia kavine “Orbita“. [Paradokasas, bet vėliau iš Rusijos atėjo neoficialus pavadinimas – naktinis baras “Orbita“]. Neaprašinėsiu kol kas Medkės [šiuo metu vienas iš jos buvusių vadų, mūsų tuo metu parmintas Fantomu – Gedas kandidatuoja į Marijampolės merus – https://www.facebook.com/gediminas.akelaitis?fref=ts ] Nesiplėtosiu ir apie Penktus bei Automatiką. Neatsimenu Spartako, bet kiek žinau jis buvo Slobodkėje, Panerių gatvėje. Na, o iš gamyklinių klubų dar būtų galima aprašinėti “Stakles“, “Inkarą“, “Pergalę“, ‘Janonį’, DK, “Energetiką“ ir t.t. Beje, o Jūsų laikais ar veikė “Tulpės“ kiemelis? Mano laikais jis ilgokai neveikė, bet atsidarė gal jau praėjus kokiems 10-čiai metų…
      Parašykite dar ką nors, tikrai labai įdomu.

      Atsakyti

  9. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.22 at 12:27

    • Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.22 at 12:38

      Pabėgo iiiilgaaaas mano tekstas, kurio pabaigoj buvo maždaug – ši muzika fonui, turint laiko galima pažiūrėti tiesiog užbūriančias foto. Paprastumu.

      Atsakyti

  10. Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.22 at 12:52

    Nūnai “užmirštas“ Juozas Baltušis, neabejotinas tikras talentas, labai gerai pavadino “savo“ laikus – ŽĖRINTI JAUNYSTĖ… Net du kartus teko jo paklausyti gyvai.

    Pirmą kartą, kai apsilankęs Kauno Politechnikumo Aktų salėje gal pusę valandos gėdino mus už apleistą parketą – kaip galima šitaip! Beveik legendinėje Auštesniojoje Technikos mokykloje! Tokia nepagarba! Va, aš, kai išblizginau parketą teatre, tai generolas Raštikis paslydo ir išsitiesė…

    Antrą kartą rašytojas įrodė savo žodžio jėgą “Medkėje“. Prieš šokių vakarą kartais būdavo paskaitos aktualiomis temomis- nuobodybė paprastai, geriau koridoriuose pasišnekėti ir pasižvalgyti, lai ten sėdi fuksai ir kiti…Kai išgirdau, kad bus Baltušis, įkalbinau savo “chebrą“ eit paklausyti. Taigi, neįtikėtina – rašytojas, ne – Rašytojas- taip įdomiai kalbėjo, kad salė prašė vis dar ir dar, kol jis sako : “O kada gi pašoksite? Kol jauni esat, linksminkitės! “

    Gal po kokių nepilnų 10 metų buvo labai nesmagu skaityti spaudoje apie muštynes būtent “Medkėje“, ir ne bet kokias, o merginų (!), kaip vieną tempėsi laiptais žemyn už plaukų… O laiptai tie – ažūriniai, sraigtiniai, iškilmingi tokie…

    Mano ta ŽĖRINTI buvo tokiu lūžiniu laiku – prieš ir bitliniais, gal big byto laikais, prieš pat hipinius…

    Vyrukų šukuosenos- trumpai pakirpti, būtinai su aiškiu sklastymu plaukai. Balti marškiniai, šlypsas dideliu (a la Vladimir Iljič) mazgu, švarkas ant trijų sagų, platėjančios kelnės, batai “nukirstais“ galais. Tie, kas gaudavo siuntinius iš JAV išsiskirdavo plonos, geros vilnos puloveriais, kažkaip džinsų lyg DAR nebuvo.
    Jei norėdavai būt madingu, tekdavo suktis ir oho kaip suktis 🙂 visuotino deficito ir blato metais…

    Laisvės Alėjoje buvo viena kirpėjas, grįžęs iš Brazilijos, patekti pas jį galėjai tik atsitiktinai, pagal eilę, mat, jis nepripažino jokių blatų, keistuolis toks, gal TIKRAS komunistas 🙂

    Batus – įtin gerus- darydavo toks Kitaicas, jaunas vyrukas gyvenęs prie pat TARTU, reikdavo ilgai laukti, kaina 35 rubliai – normali.

    Sunkiausia surasti siuvėją.Ilgainiui kelnes išmoko siūti ir jauni vyrukai (Rička iš ROMUVA kiemo). Švarką GERAI pasiūti mažai kas mokėjo iš tų senųjų siuvėjų. Bet pasisiuvau 🙂 – bitlišką, be apykaklės, su aukštu – iki smakro užsegimu. Na, ilgai teko įkalbinėti siuvėją – ne tik dėl modelio, bet ir medžiagos. Tvidas, tai paltams… na, nieko, kitą kartą net pasiuvo iš velveto, kas meistro supratimu, tai iš vis nesąmonė. “Na, kaip tos rusų karininkienės 1940 m metais atėjusios į teatrą su ką tik nusipirktais peniuarais, jaunikaiti“ 🙂 Ilgai teko įkalbinėti… Fainas buvo tas pilko, beveik balto velveto švarkas. Pats velvetas – 2 metrai-, kažkokiu neįtikėtinu būdu nupirktas mažame Baltarusijos miestelyje. Neįtikėtina sėkmė! Kontrastui – tamsios kelnės, marškiniai ryškūs + skarelė.
    Taip išsirėdžiau Palangoj į tik ką atidarytą nepaprasto grožio ne tik inžinierine prasme pastate restoraną VASARA.

    Mano panelė, tik ką grįžusi iš Lenkijos – trumpas dirbtinės odos sarafanas, baltos kojinės, balti aukšti kazokiški aulinukai, dideli, klipsai – ramūnės,..
    Puikiai atrodanti graži pora, o mūsų … neįleidžia 🙂 Netinkamai apsirengę, mat… Na, skarelę tai aš išdrįsau tik čia – kurorte – pasirišti, Kaune tikrai to nedaryčiau… bet – pikta. Pakvieskit valdžią, kas per savivalės, Dailės Instituto ir MGIMO studentų neįleisti, nuskambėsite sąjunginėj spaudoj! Administratorės – jau viduje – sarkastiškai paklausiau – o ką Jūs baigusi, kokius mokslus, kad sprendžiate? Ar žinot kas yra MGIMO? etc. Padėjo šis mažas melas apie Moskovskij Gosudarstvenyj Institut Meždunarodnych Otnošenyj – tų laikų prestižiškiausią institutą….

    Mano ūgis buvo 182 cm. Skaičiausi aukštas bernas. Na, III – čiuose tik Vensbergas išsiskyrė, buvo už kitus galva ar net daugiau aukštesnis, o jo ūgis 203 cm. Dabartinė karta, kur jau mums lygintis 😦

    Ech, kaip rašė Strelkūnas:

    Kur tu, jaunyste, pasidėjai?
    Ir kuo man pasidžiaugt,
    Kai neapykantos daugėja,
    O meilės vis mažiau?
    …..
    …..
    Nedaug gyvenimo beliko
    Iš mūs gražių kalbų.
    Ne vien beržams ant lauko pliko
    Pavasarį žvarbu.

    Vis tik klasikas Baltušis buvo teisus. Genialiai.

    ŽĖRINTI JAUNYSTĖ.

    Atsakyti

    • Taip, Juozai Edvardai, nedaug gyvenimo beliko. Ir žėrinti jaunystė nebegrįš. Bet gal ir nereikia? Kol buvome jauni, manėme, kad gyvenimas vis gerėja, tobulėja… O dabar, bent jau aš matau, kad jis toks pat, kaip apie jį rašė rašytojai net prieš kelis šimtmečius… Iš esmės visai nepasikeitė. Taip gal todėl, kad mums, keistiems nesubrendėliams, šimtmetis atrodo ilgas laikas. Kokiam nors grybukui gal ir vasara atrodo neišmatuojamai ilgas laikmetis, bet mes gi žinome, kad tai tik dalis vienų metų. Smulkmė ir tik smulkmė. Labai džiaugiuosi, kad atklydote į mano blogą. Gal turite ir savo? Nes rašote taip skambiai…

      Atsakyti

      • Posted by Juozas Edvardas on 2015.02.24 at 10:44

        “Не надо печалиться вся жизнь впереди
        Вся жизнь впереди надейся и жди
        Вся жизнь впереди надейся и жди
        Надейся и жди“
        Jei gyvas esi, nors liko gal tik kelios dienos – tie universalūs žodžiai tinka gi irgi 🙂

        Kadais sakydavau – vyras pasensta trečią deiną po mirties ir pan. Na, neoriginaliai taip… Dabar manau, kad gal būtent mūsų karta – tai NESUAUGĘ SUAUGUSIEJI… arba atvirkščiai…

        Keistas yr tas pasaulis…

        Kodėl vaikystėje ilgos vasaros, net dienos ilgesnės būdavo? Kažkas paaiškino logiškai, kai tau penkeri, viena diena tai viena du tūkstantoji tavo gyvenimo dalis, kai penkiasdešimt – tik … taigi.

        Milijardas. Sunkiai suvokiamas skaičius. Sekundžių – tai 30 metų… Kai esi jau du kart milijardierius, tik tada suvoki, kad KĄ kokia kretanti močiūtė tau, TADA dvidešimtmečiui sakė -širdim esu jauna … buvo juokinga, nors iš mandagumo to ir nerodei…

        Nemaža pasikeitė – net santvarka – per mūsų tuos metus. Pasakytum TADA miške – telefoną namie palikau, paskolink savąjį… 🙂 Kuzmos arba Vasaros gatvė garantuota.

        Pasaulis keičiasi. Vyresniems visada atrodė – tik į blogą. Ne išimtis ir mes su savo niurnėjimais…bet iš tiesų jis blogėj….. na, lai būna keičiasi per sparčiai.
        Per sparčiai. Spartėjančiai. 😦

        Daug rašančių, mažai skaitančių. Blog’ai sunyko… Kodėl? Taigi, taip smagu bendraminčių būrelyje būdavo…

        Manau, reikia tą knaipių temą plėtoti. Gal KADA nors koks interneto ARCHEOLOGAS padėkos.

        P.S. Savo blog’o neturiu, feisbuko nesuprantu. Kartais parašinėju škodos tinklapyje, forume laisvalaikis – toks beveik rankraštis ir muzika, atseit klausoma automobilyje… nelabai mane ten supranta, bet.

        P.P.S. Romualdai, jei nematei šito, gal pažįstamų rasi fotkėse?
        Gintarėliai – “Stebis tėtis ir mama“ (Kaunas, 1972)

        P.P.PS. Jei ne naujiena, vis tiek verta prisiminti 🙂

  11. Posted by Rimantas on 2015.04.17 at 10:43

    Pabandysiu išvardinti tų laikų kavines ir aludes. Bombėjus-geležinkelio stoties, Baltija, Tulpė, Metropolis, Orbita, Versalis-Vakaras, Rambynas, Tartu, Vyninė“ Anykščiai“, Vilija, Kąstytis , Eglė, Apynėlis ,Šnekutis, Pasimatymas, Berželis, Žalias kalnas, Gildija, Kaukas, Medžiotojų užeiga, Šašlykinė Karmelituose,Kava-ledai prie Karo muziejaus, Sparnai Aerouosto Aleksote, Trys mergelės, Bialystokas, Kauno rajone- Žibintas, Virgalė, Du milžinai, Kubilas. Buvo daugiau, bet kol kas neprisimenu, gal neįstrigo.

    Atsakyti

  12. Posted by Rimantas on 2015.04.17 at 12:30

    Prašviesėjus atminčiai sąrašą papildau. Daina, Saulėtekis, Vitebskas, Ugnė, Kolegos, Girstupis, Jūratė, Astra, Architektų, Stereobaras-Taikospr. ir vaikų kavinė Pasaka.

    Atsakyti

  13. Puiku, tiesa, aš ne viską būčiau linkęs rašyti, nes jei jau Dainą traukiame į sąrašus, tada reikėtų ir senamiesčio “Pyragą“ bei “Žibutę“ 😀

    Atsakyti

  14. Posted by Juozas Edvardas on 2015.04.24 at 12:10

    Dar veinas trigrašis apie knaipes, tik smetoninių laikų:
    Esu daug kam (ir internete) pasakojęs, kaip “Metropolyje” viešėjo oficiali Sovietų Rusijos delegacija. Ji buvo atvykusi prekybos tikslais, siūlė Lietuvos Kariuomenei pirkti sunkvežimius- “polutarkes”. Smetona liepė į sunkvežimį įsodinti 12 kareivių ir užvežti juos į Parodos kalną. Neužvežė, tad ir mašinų nepirko. Paprasta ir aišku. Užtat sovietai sėkmingai pardavė siuvimo mašinas “Tula” – tos geros, nukopijuotos nuo “Singer”ir labai pigios.
    “Metropolyje’ pietums paruoštas stalas, pagal tarptautinį protokolą – su privaloma valstybine raudona vėliavėle, visiems pateikti firminiai prestižiniai odos meniu aplankalai. Delegacijos vadovas net neskaitęs meniu pasikvietė kelnerį, o tasai labai patyręs, ne kartą dirbęs su užsienio delegacijomis. Oberis (vyriausias kelneris) dėl visa ko stebi procesą irgi.
    -Значить так – на первый – борщь, на второй- по котлету, на третий – компот. Еще всем по сто грам хлеба и по двести водки.
    Kelneris užsirašo užsakymą ir grįžta visas išbalęs. Virtuvėje jau keliese susirūpinę svarsto, klausia ir Tėvo, kaip daryti. Tėvas- kaip vyriausias- paliepia:
    – Na, duoną iškart pakeiskite, matyt jiems esanti ant stalo nepatiko, nors lyg nieks ir nebuvo atidengęs servetėlių. Prieš tai pasverkite, kad būtų ne daugiau 700 gramų, svarstyklės pas šefą yra gi. Kokią degtinę jiems pilt, gal geriausia- Smirnoff, bet kaip ją pasverti?! Gal kiekvienam po mažą grafinuką, o gal du didelius, kad tilptų nepilnai trys buteliai? Reiškia – neškit du grafinus, ir dar papildomai po didžiausią krištolinį fužerą, kai pilstysi, žiūrėk į delegacijos vyriausią, ką jis parodys ar pasakys…
    Taip ir padarė, iš reakcijos suprato, viskas gerai.

    Tik po daugelio metų ir Lietuvoje pradėjo degtinę gerti – po šimtą gramų. Kai Tėvo paklausiau, tai kaip tada degtinė užsakoma mažais kiekiais, atsakė, kad taurelė tai maždaug 40 gramų, didelė, dviguba – kleboniška- apie 70-80 gramų, grafinukas – pusbutelis (250 gr.), grafinas – pilnas butelis.

    Atsakyti

    • Taip, Juozai Edvardai, kazusų būdavo anksčiau, būna ir dabar. Aš iš savo jaunų dienų, kai man buvo gal apie 16 metų pamenu, kad mano AJA Tėvų draugai tada pasakojo apie savo stebuklingu būdu įvykusią kelionę į Paryžių. Patiko Prancūzija ir viskas joje, bet man išliko pasakojimas apie restoraną. Jame tą kartą davė grill vištieną, o į pabaigą dar atnešė citrinos kelias riekutes, po stiklinę vandens ir po rankšluostuką. Sakė, ilgai galvoję ką čia dabar daryti, galiausiai nutarė citrinas suvalgyti ir tuo vandeniu užsigerti. Tik vėliau sužinojo, kad prancūzai citrinos riekele nusiriebalina pirštus ir vandeniu juos nuplauna… … Įstrigo man ta istorija daugeliui metų, o prieš porą metų, eilinį kartą kažkodėl prisiminęs šią istoriją, pamąsčiau: tikriausiai nesąmonė čia vis tik buvo. Išmislas. Nes iki dabar nieko panašaus nemačiau. O ir pirštai nuo citrinos pasidaro tarsi rieboki, slidūs. Taip, kad atmečiau šią istoriją kaip tėvų draugų sufantazuotą. Bet… šiemet, sausio mėnesį būdamas Kanarų salose, pakliuvau į indų restoraną. Ir mano nuostabai ta istorija atsikartojo. Tiesa, mes valgėme kažką panašaus į šašlyką, tik su ryškiai raudonais prieskoniais. Bet gale visko, mano didžiausiai nuostabai kelneriai atnešė po stiklinę vandens, po porą riekelių citrinos ir rankšluostukus. Paklausė ar viskas gerai, tada aš, pritaikęs šią progą, paklausiau ar čia rankoms ir jie, truputį nustebę, kad tai žinau, linktelėjo: taip, čia rankoms nuriebalinti… Taigi, vaikystės patyrimai, kartais sugrįžta senatvėje. 😀

      Atsakyti

      • Posted by Taškas on 2015.04.25 at 08:49

        “ ir jie, truputį nustebę, kad tai žinau, “ 🙂 🙂 🙂

        Keista, bet šį nutikimą girdėjau ir aš, tik kiek kitaip. Esą tai buvo Šveicarijoj mūsų tik gimusios Lietuvos Respublikos diplomatams. Jie iš nežinojimo tą vandenį išgėrė. Nenorėdami pastatyti į nepatogią padėtį svečius šeimininkai padarė …tą patį.

        Kaip ir visi kauniečiai negarbinau Jurijaus Gagarino. O jis, pasirodo, šaunus vyrukas buvo… Per priėmimą pas Anglijos karalienę Elžbietą II prie stalo pareiškė:
        – Esu paprastas lakūnas, mokslus baigiau leitenantu, tad nelabai išmanau etiketo- todėl iš anksto atsiprašau Jos didenybės.
        Stalas nuščiuvo dėl tokio įžūlaus “netakto“.
        -O aš esu karalienė, išauklėta ir mokyta Bekingemo rūmuose… bet ir aš dažnai sumaišau tuos šaukštelius…
        Visi laimingai atsiduso, ypač tarybinė pusė. Neilgam, nes Jurijus vėl išsišoko – išgėręs arbatą išsitraukė griežinėlį ir – pirštais burnon. Stalas vėl nejaukiai nuščiuvo. Karalienė gi su citrina padarė tą patį ir dar palaimingai atsiduso:
        -Viešpatie, kaip skanu!
        Tada Jurijus visai įsidrąsino – papasakojo kompanijai anekdotą kaip kelneriai atpažįsta sovietiko turisto pagal elgesį su šaukšteliu…
        Kompanija kvatojo tikrai neprisilaikydama etiketo.

  15. Liuks istorija. (y)

    Atsakyti

  16. Per vieną Feijsbūko draugę radau gana įdomų Gražvydo Januškevičiaus pasakojimą apie “Tulpę“. Ir nors kiekvieną praeities etapą mes prisimename kažkiek skirtingai, todėl ir jo žodžiai man priimtini ne visai visi, suma sumarium jo pasakojimas tikrai įdomus. https://www.youtube.com/watch?v=EajT5Z3mB2Q

    Atsakyti

  17. Posted by Kania on 2016.07.06 at 13:13

    Romualdai, rašyk toliau, gi reikia palikti naujos kartos atminčiai palikimą. Nes jau ir taip viskas užžėlė, mažai kas ką bepamena.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: