Šiame kampelyje atkeliu sutrumpintus straipsnius, kurie mano akimis labai teisingi, liečia tikrąsias gyvenimo vertybes. Žinoma, visų niekada nesurinksiu, tačiau tai kas papuls, atkelsiu. O pilnus straipsnius galėsite perskaityti paspaudę antjų pavadinimo.
========================_ 4 _ ========================
Palangiškis kovoja už teisę neprisisegti saugos diržu. Alvydas Ziabkus, “Lietuvos rytas“, 2012-01-30
„Nesisegdamas saugos diržo rizikuoju tik savo gyvybe ar sveikata ir kitiems eismo dalyviams jokios grėsmės nesukeliu. Kodėl man valstybė nurodinėja, kaip turiu saugotis, ir atima man teisę rinktis?” – klausia 61-erių palangiškis Viktoras Butavičius, daugiau nei metus teisybės ieškantis teismuose.
„Aš suprantu, kad ir šis teismo sprendimas bus ne mano naudai, tačiau nemanau, kad kovoju su vėjo malūnais. Tikiu, kad Lietuvos aukščiausiajame teisme man pagaliau pavyks atkreipti teisėjų dėmesį, kad žmogaus apsisprendimo laisvę varžanti įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos ratifikuotai Europos žmogaus teisių konvencijai”, – sako V.Butavičius. Anot jo, pagal tarptautinius žmogaus teises ir laisves reglamentuojančius dokumentus, suteikiama teisė savo gyvybę ir sveikatą saugoti visais įmanomais būdais, jei tai nepažeidžia kitų asmenų interesų.
Jei savo teisybės nepavyks įrodyti Lietuvoje, palangiškis jos ieškos Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.
V.Butavičius teisėjus glumina savo argumentais, kad privalomas saugos diržų naudojimas netgi kelia pavojų jo gyvybei. „Vairuoju daugiau nei 40 metų. Esu nuvažiavęs daugiau kaip tris milijonus kilometrų ir patyręs ne vieną avarinę situaciją, kai mane išgelbėjo tai, kad nebuvau prisisegęs saugos diržu”, – aiškina palangiškis, sovietmečiu dirbęs autoinspektoriumi. Jis saugos diržu nesisega nuo 1978 metų. „Aš tai darau ne iš kvailo užsispyrimo. Taip aš saugau savo gyvybę, – karštai aiškina V.Butavičius. – Keletą kartų pamėginau prisisegti, bet vis vien instinktyviai vieną ranką laikiau prie diržą atpalaiduojančio įtaiso ir vairavau viena ranka. Šitaip aš mašiną valdžiau kur kas prasčiau.”
========================_ 3 _ ========================
Sausio 12 d. 15 val. visuomeninis judėjimas “Užimk Vilnių“ Kudirkos aikštėje surengė pilietinio nepaklusnumo akciją prieš Vilniaus tarybos sprendimą drausti elgetauti ir šelpti pagalbos prašančius – tokia veikla šiandien gali užtraukti baudą iki 2 tūkst. Lt. Į protestą susirinko keliolika pasipiktinusių vilniečių ir dar tiek pat spaudos atstovų. Protestuotojus sekė ir filmavo grupė policininkų.
Išsidalinę plakatus ir kibirėlius su užrašais “Nebijok duoti išmaldos!“, protestuotojai patraukė į skirtingas puses prašyti vilniečių palaikymo ir išmaldos. Akcija sulaukė gausaus vilniečių ir miesto svečių susidomėjimo. Surinkta suma apie 17.30 sugrįžus į Kudirkos aikštę buvo perduota labdaros organizacijos “Maisto bankas“ atstovui. Šios organizacijos pasirinkimas sulaukė kai kurių judėjimo narių ir Facebooko gerbėjų kritikos dėl bendradarbiavimo su problematiškos reputacijos korporacijomis, tačiau “Užimk Vilnių“ susitikimo metu nuspręsta, kad surinkti pinigai pasieks prašančius pagalbos. Kai kurie protesto dalyviai surinktą išmaldą iškart perdavė miesto elgetoms. Proteste taip pat dalyvavo gatvės muzikantai. Ar Vilniaus taryba pagalvojo, jog jų sprendimas techniškai draudžia ir muzikantų elgetavimą bei šelpimą? Tikimės, kad Vilniaus taryba atsižvelgs į protestuotojus ir panaikins priimtą sprendimą, vilniečių elgesio laisvę ir žmogiškąjį orumą. Jei Vilniaus taryba neatšauks savo sprendimo, ketinama surengti pakartotiną akciją Vilniaus savivaldybės pastate.
========================_ 2 _ ========================
IŠ DIENRAŠČIO 
2012 m. sausio 9 d.
A.Paleckio atveju tyla yra gera byla
Šią savaitę Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas paskelbs savo nuosprendį Algirdo Paleckio baudžiamojoje byloje. Partijos “Frontas“ vadovas kaltinamas tyčia įžeidęs asmenų, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, atminimą ir sumenkinęs sovietų agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą. Prieš metus Alvydo Medalinsko vedamoje radijo laidoje A.Paleckis pasakė, kad per 1991 metų Sausio įvykius prie televizijos bokšto “saviškiai šaudė į savus“.
43
3Tai bus pirmasis Lietuvos teismų istorijoje nuosprendis dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos neigimo. Prokuratūra laikosi santūriai. Ji siūlo A.Paleckiui skirti lygtinę vienų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. A.Paleckio advokatas ragino išteisinti jo klientą, kuris esą tik išsakė savo nuomonę.
Būtų geriausia, jei Seimas iš viso nebūtų priėmęs įstatymo, leidžiančio bausti žmones dėl sovietų okupacijos neigimo ar menkinimo. Kad ir kokie būtų geri įstatymų leidėjų norai, įstatymas varžo žodžio laisvę ir sukuria blogą precedentą. Žmonės neturėtų būti baudžiami už kvailų ir klaidingų įsitikinimų reiškimą.
Neginčytina, kad Lietuva buvo okupuota, kad Lietuvos žmonės smarkiai nukentėjo nuo sovietų priespaudos ir kad 1991-ųjų sausio 13-ąją dėl sovietų karių veiksmų žuvo 14 ir nukentėjo daugiau negu 1000 beginklių civilių. Šiuos faktus gali neigti tik tie žmonės, kurie negeba ar nenori objektyviai ir atvirai vertinti įvykių, tie, kurie yra veikiami blogos valios, siekia kitus užgauti, galbūt dar tie, kurie nori kitus šokiruoti, įrodyti, jog mano kitaip. Neaišku, prie kurios iš šių kategorijų reikėtų priskirti A.Paleckį.
Sunku įsivaizduoti, kad A.Paleckis tiki tuo, ką teigia, ar kad jis rimtai tyrė sausio 13 dienos įvykius. Kol kas jis neskelbia, kad prie televizijos bokšto sutelktus šarvuočius ir karinę techniką valdė Sąjūdžio atstovai – toks teiginys turbūt ir jam perdėm absurdiškas. Antra vertus, žmonės šventai tiki didžiausiomis nesąmonėmis. Tad neatmestina galimybė, kad A.Paleckis mano, jog “savieji šaudė į savus“.
A.Paleckis nėra vienintelis, kuris taip mano. Teisme jis ne kartą citavo Vytauto Petkevičiaus “Durnių laivą“. Daugelis kitų irgi nostalgiškai prisimena sovietinius laikus. Jei A.Paleckis teisiamas už vieną sakinį, išsakytą per radijo laidą, nuoseklumas reikalautų, kad V.Petkevičiaus knyga būtų draudžiama. Tačiau dvidešimt pirmasis nėra toks amžius, o Lietuva – neturėtų būti ta valstybė, kurioje kvailos ar piktos knygos būtų draudžiamos.
Apskritai yra klaida riboti žodžio laisvę. Įvedus vieną draudimą, sunku atsispirti raginimams drausti kitas odiozines mintis ar doktrinas. Prieš kelerius metus pasaulio musulmonai piktinosi dėl Danijos laikraščiuose išspausdintų pranašo Mahometo karikatūrų, kurios neva tyčiojasi iš jų tikėjimo, juos žemina bei įžeidžia. Jie nurodė, kad Europos valstybėse baudžiamas holokausto neigimas. Ir jei galima drausti holokausto neigimą, reikia drausti tyčiojimąsi iš pranašo. Nepriimtina drausti vieną, o ne kitą.
Praeitą mėnesį Prancūzijos žemieji parlamento rūmai pritarė įstatymo projektui, kuriuo nurodama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą šimtų tūkstančių armėnų nužudymas Osmanų imperijoje buvo genocidas, ir kad šio fakto neigimas yra baudžiamasis nusikaltimas. Savo ruožtu Turkijos premjeras apkaltino Prancūziją genocidu Alžyre po Antrojo pasaulinio karo.
Žuvusiųjų artimieji galėjo manyti, kad savo pastaba A.Paleckis sąmoningai tyčiojasi iš jų netekties ir tų idealų, dėl kurių žuvusieji paaukojo savo gyvybę, piktavališkai stengiasi juos įskaudinti. Ir šiuo atveju nėra pagrindo kelti baudžiamąją bylą. Be kaltinamojo prisipažinimo teismui beveik neįmanoma įrodyti, kad buvo piktavališkai ir sąmoningai stengiamasi įskaudinti žmones. Neginčytina, jog A.Paleckis žinojo ar turėjo žinoti, kad jis gali užgauti ar įžeisti kai kuriuos žmones. Tačiau negalima drausti kritikos, pajuokų, pasityčiojimų, įžeidimų, net užgauliojimų…
A.Paleckis turi teisę į savo nuomonę, net kai ji yra kvaila ir klaidinga. Noras užgauti ar tyčiotis iš kitų nepuošia žmogaus, rodo jo dvasinę menkystę. Tačiau tai neturėtų būti teismų reikalas. Kol teismai ir politikai sureikšmina A.Paleckį, tol jo mintys bus viešinamos. Bet jis sulauks Mindaugo Murzos likimo, kai žiniasklaida nebekreips dėmesio į jo absurdiškus tvirtinimus. Teismas turėtų jį išteisinti, o prokuratūra užsiimti rimtesniais klausimais.
.
========================_ 1 _ ========================
2012-01-02Rezonansinės bylos nerezonansinė pusė
Rezonansinės bylos nerezonansinė pusė
|
Eglė Mirončikienė, psichologė
Po sunkios dienos pavargę, suirzę negalime būti labai pastabūs, atidūs, kritiški. Visą didžiulį mus pasiekiantį informacijos srautą negalime išsaugoti atmintyje. Tačiau kai kas lieka, dažniausiai tai, kas mus sujaudina – išgąsdina, sugraudina, pralinksmina, arba tai, kas mums svarbu. Informaciją, prieštaraujančią mūsų vidiniams įsitikinimams, stengiamės išstumti, o tą, kuri sutampa su mūsų nuostatomis, lengvai užfiksuojame. Mūsų sieloje, kaip ir visur kitur, turi būti pusiausvyra ir galingi psichikos apsaugos mechanizmai padeda ją išlaikyti. <…>
Užjaučiame tik tą, su kuriuo galime susitapatinti, t.y., kuriame galime pajusti ir dalelę savęs. Kas bendra sieja valdininkų neišgirstą pilietį, nuskurdusį pensininką, kasdien darbdavio patyčias nuryjantį žmogų, nėščią FNTT pareigūnų tardytą moterį, bedarbystės ir skurdo į užsienį išguitą žmogų ir mažą nuskriaustą mergaitę? Tas pats bejėgiškumo, nesaugumo ir pažeminimo jausmas. Tas pats nusivylimas ir užgniaužtas pyktis.
Ar gali tai pajusti uolūs įstatymų raidės gynėjai, garsiausiai smerkiantys ir net gąsdinantys nesutinkančius su absurdišku teismo sprendimu? Pavyzdžiui, E. Kūris – Konstitucijos dvasių ganytojas, ne mažiau žymaus teisininko sūnus, raudonu tėvo išmintu kilimu lengvu žingsneliu užbėgęs į teisės Olimpą. O gal žinomo teisės profesoriaus sūnus, taip pat garsus teisės profesorius-rekordininkas V. Nekrošius – jauniausias Lietuvos aukštųjų mokyklų dekanas ir jauniausias Lietuvos Mokslų Akademijos narys?
Gal kenčiančių jausmus supras 26–erių metų į Seimo nario kėdę įsėdęs jaunas „specialistas“ Remigijus Žemaitaitis, kuris dar studijuodamas 2 kurse jau dirbo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko patarėju, tik gavęs aukštosios mokyklos diplomą – Vilniaus apygardos teismo pirmininko patarėju, Europos Sąjungos teisės specialistu Briuselyje ir tuojau pat Vilniaus mero patarėju teisės ir ekonomikos klausimais?
Gal atjautą parodys vaiko teisių gynėja Edita Žiobienė, kuriai baigus studijas užteko tik kelerių metelių darbo, kad staiga taptų MRU teisės katedros docente, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nare, dar po metelių – nesuskaičiuojamų ES teisės ekspertų tinklų nare, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininke ir t.t., o praėjus porai metų po MRU teisės bakalauro studijų – svarbiausia vaiko teisių apsaugos specialiste ir kontroliere Lietuvoje?!
Tokie ir armija kitų, sėkmingų, įtakingų, „autoritetingų“, nomenklatūriniais liftais pakilusių įstatymo sargų priimti į „elitą“ ne tam, kad apgintų silpnuosius, – jie turi paremti stipriausius, išvaliusius jiems kelius į stulbinančios karjeros viršūnes. Jie niekada nepatyrė tos nuoskaudos, kurią patiria daug metų sąžiningai dirbantys specialistai žinodami, kad niekada nebus pastebėti, tinkamai įvertinti, paaukštinti pareigose. Jie visada išstums bet kokias abejones, kad gal neužsitarnavo savo vietos, kad gali būti neteisūs, nes jų teisumo įrodymas visada bus kėdė, ant kurios jie sėdi. Sieloje turi būti pusiausvyra ir viskas, kas ją griauna bus atmesta.
Tokiu karjerizmu dažnai užsikrečia dėmesio, supratimo, meilės negavę karjeristų vaikai arba nemylimi, nuvertinti, žeminami vaikai, kuriems pasiekimai tampa jų žmogiškosios vertės pakaitalu. Kai didelių tikslų siekę tėvai nepajėgė jų pasiekti, vaikai taip pat tampa tėvų vertės įrodymu. Visi nori matyti vaikuose savo atvaizdą, bet jei tėvams užimama kėdė ir atlyginimas yra svarbiausias žmogaus vertės įrodymai, jo psichologinio nepilnavertiškumo kompensacija, savo vaikus jie vertins ne apskritai kaip žmogų, o tik tuomet, kai vaikai pateisins jų lūkesčius, pakels tėvų savivertę, demonstruodami tam tikrus pasiekimus, pabaigs prestižines mokyklas, užims atsakingus postus, t.y. taps tokiais pat, kaip jie. <…>
Ar gali toks žmogus nors akimirkai susitapatinti su vargstančiu, skurstančiu, teisybės nerandančiu? Jam tai būtų tas pats, kas pasijusti niekingu, beverčiu, apskritai išnykti.
Tokių aukštų veikėjų nuolat kartojamos protingos frazės, cituojami įstatymų straipsniai tarsi turėtų visus įtikinti, tačiau sutikdami su išsakytais žodžiais apskritai, negalime jų priimti konkrečiu atveju. Kaltiname teisėjus neišmanymu, o „elitas“ mus – įstatymų ignoravimu. Atrodytų, kad neturime pakankamai žinių su jais polemizuoti. Tačiau kiekvienas turime universalų įrankį – loginį mąstymą, todėl greitai pajuntame, kad kažkur čia loginė seka nutrūksta, o kažkas nematomais būdais bando mus apgauti.<…>
Tuojau pat imtume protestuoti – tai neteisinga, įstatymas to neleidžia, negalima leisti vykdyti tokio sprendimo. Tuomet turėtume išgirsti Teisingumo ministro žodžius: „reikėtų priminti, kad teismų sprendimai yra tie, kuriuos reikia vykdyti. Jeigu nesutinkama su jais, reikia spręsti klausimus teisine kalba“. Žodį tartų ir garbingas teisės profesorius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi“. Įsiterptų ir Teisėjų tarybos pirmininkas: „manyčiau, kad bet kurio teismo sprendimas turi būti vykdomas, jeigu jis yra galiojantis ir nesustabdytas. Mes negalime pasėti teisinio nihilizmo sėklos, kad žmonės manytų, jog teismų sprendimų galima nevykdyti“. Europarlamentaras A. Sakalas tuoj išvadintų vaiko gynėjus „dešriniais“, smegenų maro apsėstaisiais, o vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė pridėtų: „manau, kad teismas išnagrinėjo visas aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą“. Kas ką bepridurtų, kokiomis teisinėmis sąvokomis bežongliruotų, visiems būtų aišku – arba jie visi išėjo iš proto, arba mus laiko visiškais kvailiais. Argumentas „teismo sprendimą reikia vykdyti“ tėra toks pats argumentas kaip „reikia tai daryti, nes taip yra parašyta“.
Nebūtina turėti mokslinį laipsnį ir krūvą enciklopedinių žinių, užtenka sveiko proto, reikia tiesiog įjungti kritinį mąstymą, kad suprastume, jog nomenklatūrininkų kartojamos teisinės mantos tėra viešosios nuomonės formavimo, psichologinės manipuliacijos priemonė, o paprastai – Lietuvos žmonių mulkinamo priemonė.
Po darbo pavargusiam žmogui apgauti metami rafinuoti metodai: nutylėjimas, dezinformacija, informacinė blokada, grasinimai, rėmėjų juodinimas, kompromitavimas, šantažas ir daug kitų. Kai kas lengvai patikės net ir akivaizdžiu melu, ypač jei norės tuo patikėti. Dauguma aplaidžiai vaikus prižiūrinčių motinų tikrai pritars, kad blogiausia mama yra geriau už geriausią globėją ir neišgirs jokių tai paneigiančių samprotavimų. Nuo įtakingų korumpuotų teisėjų nukentėjusį žmogų sunku bus įtikinti, kad yra ir sąžiningų, kuriems tiesa yra svarbiau už teisėjo mantiją. Pasiturinčio vyro suvedžiota ir palikta panelė Stankūnaitėje atpažins save ir jokie faktai nepakeis jos nuomonės. Priešiškai priimta jaunamartė nesuabejos – Kedienė pikta pagiežinga moteris. Taip pat ir sąžininga teisėja nepatikės, kad, jei į nusikaltimą yra įsivėlę aukšti ir įtakingi pareigūnai, – teisingumo pasiekti beveik neįmanoma. Nepatikės, kad iš pažiūros nuoširdūs rėmėjai gali meluoti, apgauti, apšmeižti, o labiausiai pagyras žarstantys gerbėjai gali būti klastingi savanaudžiai veidmainiai. <…>
Kreivų sielos veidrodžių karalystėje vis dėl to galime pamatyti realų pasaulį ir galime jį pakeisti, bet tik pažinę ir pakeitę save – atsikratę tuščių vertybių, kvailų įsitikinimų, naivių iliuzijų, nevilties ir baimės.
MATELIO Romualdo rašiniai 