Sūnus paklydėlis, tikiuosi, grįš į namus WordPress’e

Keletą metų nepagrįstai buvau užmetęs savo rašinukus. Nes čia mano draugai mažai komentuodavo, o kai grįžtamojo ryšio trūksta, matyt tai logiška išdava.

Visą tą laiką vegetavau Feijsbuke, nors širdies gilumoje jo taip niekada ir nepamėgau. Jame man visada trūko nuoširdumo, jautėsi nuolatinė cenzorių akis. Tik ta akis buvo valinga, ji sugebėdavo apčiuopiamai neišsiduoti. Laimei, paskutiniu metu ji ėmė stokoti valios, nebesislėpdama pradėjo demonstruoti savo galią. Vis dažniau pakliūdavo straipsneliai, kurių autoriai guodėsi laikinais užblokavimais [banais] dėl vienokio ar kitokio teksto jų įrašuose ar komentaruose.

Vakar Feijsbuko botagas trinktelėjo ir man. Nebegalėjau prisijungti. Na ne tai ne, pamaniau, o šiandiena vis tik buvau prijungtas, bet iš manęs anglų kalba pareikalauta nurodyti savo tikrąją pavardę. Jokia paslaptis mano pavardė, bet per prievartą to reikalauti? Man tai nepriimtina.

Ką gi, virtuali erdvė nėra kažkoks alternatyvus pasaulis, veikiantis atskirai nuo mūsų kūnų ar minčių. Teisus buvau dar prieš 15 metų pareiškęs, kad internetiniai bendravimai tėra gerokai patobulintas telefonas. O telefonu naudotis mes išmokę jau nuo pat vaikystės. Bent jau daugelis iš mūsų. Taigi, atsinaujinus šaltajam karui pasaulyje, jis prasidėjo ir Feijsbuke. Nieko labai keisto.

WordPress visada kitoks. Jis niekada netrukdė laisvai minčiai, nevykdė rašančiųjų persekiojimo. Nors neesu garantuotas, kad laikai ir čia nepasikeis, tikiu, kad šiai dienai jis vis dar išlikęs demokratiškas ir solidus. Tuo pačiu WordPress’as visada sugeba pašalinti niekam neįdomiu spam’us ar flood’us, apsaugo mūsų rašinukus nuo grubių ar net ciniškų išpuolių, o surinktus nereikalingus komentarus vis tik palieka dienoraščio savininkui patikrinti – gal gi elektronika kažkada ėmė ir apsiriko.

Taigi, bičiuliai, lieku laukti jūsų minčių ir pasiūlomųjų temų.

Su viltimi į mielą bendravimą.

 

Romualdas, 2018-03-02

R.Matelis: Ką daryti kai noriu į valdžią, o pasigirti nėra kuo? Arba gėdingi veiksmai

Šį kartą pabandysiu apžvelgti politiką Lietuvoje iš kitos pusės. Tai yra ne tuos, kurie yra valdžioje, o rinkėju valia nusmukdytuosius į opoziciją. Ar verti rinkėjų pasitikėjimo šie žmonės?

Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Tėvynės sąjungos pirmininkas, „buvęs Europos parlamento narys kritikavo Žemės ūkio ministeriją ir V.Baltraitienę dėl korupcijos“, – 2016 m. rugpjūčio 26 d. skelbė virtualraštis „Delfi“. Praėjus vos trims dienoms po šios publikacijos savo puslapyje Feijsbuke jam antrina tos pačios konservatorių sąjungos vienas iš lyderių [atsiprašau jei klystu, nes tam yra ir kai kurių abejonių] Jurgis Razma. Ši partija, ilgus metus save nuolatos ramsčiusi savygira, prieš keturis metus rinkėjų valia buvo nustumta į politikos antraeilininkų gretas, tad tokiu elgesiu stebėtis gal ir neverta. Nei kiek nestebina ir politikos posto paveldėtojo G.Landsbergio elgesys. O va Jurgis Razma, stebina. Nes net ir nuolatos buvęs tarp parlamentarų, daugeliui kurių pagarbos pajusti man taip niekada ir nepavyko, asmeniškai jis sugebėdavo išlikti pakankamai solidus, objektyvus, nenusirisdavo iki pigaus bulvarinio politiko lygmens. Bet va, matyt, artėjantys rinkimai anksčiau ar vėliau padaro savo. O jei komanda abejotino solidumo, gal net nevalia pernelyg išsišokti…[?]

Bet absurdo vertę, bandydamas save sureikšminti, pradėjo G.Landsbergis, tad nuo jo pareiškimo ir pradėsiu.

„Dėl nuolatinių korupcijos skandalų ir iškilusių abejonių (…) siūlysiu TS-LKD frakcijai Seime (…) inicijuoti interpeliacijos procedūrą V.Baltraitienei“ – sako konservatorių sosto paveldėtojas. Garsus šūktelėjimas, kurio įgyvendinti jis, ko gero, nei nepabandys. Tačiau gi verta kažkada pabandyti prabilti, pasirodyti veikliu, tegul ir nuo zonduojamojo pareiškimo. Tik ar turi šis žmogus tokią moralinę teisę? Nes demokratinei valstybei, kokia esant Lietuvą deklaruoja vos ne absoliučiai visos politinės jėgos, nėra ir negali būti būdinga vietų partijos pirmininko poste, paveldimumas. Tikrai demokratinis pasaulis vienodai griežtai smerkia ir korupciją ir protekcionizmą. Nes pastarasis yra tik vienas iš sudėtinių korupcijos dalių. O kaip gi kitaip galima vertinti padėtį, kai buvęs partijos pirmininkas A.Kubilius savo paveldėtoju pasiūlo savo pirmtako anūką ir visi paklusniai pakelia rankas – „pritariam“. Ir akimirksniu mažai kam girdėtas anūkas tampa vienos iš ilgiausiai valdžiose užsėdėjusių vadu. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad kai kurie TS-LKD gerbėjai jau kuris laikas įsidrąsino šią personą vadinti partijos lyderiu. Bet ar tikrai lyderis? Ne, mielieji, lyderiai ne skiriami, jais tampama už savo aktyvią ir pažangią veiklą. O gal aš paprasčiausiai atsilikęs? Gal kas nors žinote šio žmogaus iškilių darbų? Apart to, kad jis ir rinkimų sąraše savojoje partijoje tapo nereitinguotinu pirmuoju numeriu…

O kaip su Jurgiu Razma? Kažkurioje žiniatiekoje teko girdėti, kad jį jaunieji konservatoriai ėmė stumti į šoną, kaip ir daugelį senbuvių, ir dėl to įsižeidęs jis net atsisakė būti partijos rinkimų štabo nariu. Bet politikoje karščiuotis dažnai pavojinga, tad manau, kad gerbiamas Jurgis tai netrukus suprato todėl nutarė bent jau šioje kvailoje „interpopuliacijoje“ pasirodyti savu ir veikliu.

Pasigilinkime ką jis rašo savo Feijsbuko paskyroje… Kaip ir dera save sunkiasvoriu politiku laikančiam veikėjui, savo rašliavėlę jis pradeda nuo ultimatyvaus sakinio: „Žemės ūkio ministrė turi nedelsiant trauktis iš pareigų. A.Butkevičius turi atsiprašyti Latvijos ministro“. Ir toliau jau dengiasi Prezidentės skydu, esą po jos išsakytos nuomonės ministrė, net jei ji ir niekuo nekalta, turėjo bėgte lėkti pas premjerą, o šis stverti ragelį ir skambinti kaimyninės šalies ministrui. Tik ar tikrai turėjo? Ar taip būtų elgęsis jo buvęs patronas Andrius Kubilius? Ir nuo kada tokios ministro pirmininko pareigos? Liūdna, kad tiek metų politikoje besisukinėjantis seimūnas taip mažai išmano apie vyriausybės veiklą. Žinoma, atsiprašyti gal ir gero tono ženklas. Bet atsiprašymą jau ir padarė pati ministrė. Tad… Bet gi jau tas laikas kai trūks plyš reikia rodyti savo veiklumą, ko gero gerokai praretėjusiems rinkėjams. Tad ko gi nepadarysi dėl savojo AŠ.

O pabaigai – pasvarstymai apie ministrės kaltes. Tiek „lyderis“, tiek ir Razma postringauja, kad ŽŪM kontroliuojamų įstaigų vadovai įtariami korupcinėmis veikomis. Įtariami buvo ir tos pačios ministerijos buvusio ministro Kazio Starkevičiaus pavaldūs asmenys „mailiaus“ byloje, tik ar tada tą patį kalbėjo šiedu veikėjai? O, pagaliau, ar teismas nuteisė tuos įtariamuosius? Ne, teismas išteisino ir ponas Razma šiandiena gal gali teigti, kad jie buvo nekalti, todėl teisingai darė, kad Starkevičius neatsistatydino. Bet gi niekas nenuteistas ir šiuose įtarimuose. Tad kodėl Baltraitienė turėtų elgtis kitaip nei Starkevičius? Įtarimai įtarimais, o jei dėl kiekvieno įtarimo pradėsime švaistytis pareigūnais, tai ar netrukus į ministrus nebūsime priversti skirti kiekvieną melžėją, kuri anot seno proletariato vado gali valdyti valstybę?

Ir baigiamajame žodyje noriu paklausti ar tikrai nuoširdžiai kas nors mano, kad ministro pareiga bėgti į šoną nuo bet kurio sutikto verslininko? Net laukinių gentys, ko gero, nesugalvotų teigti tokias „išmintingas idėjas“. Civilizuotų šalių vadovai į keliones su savimi vežasi ne vieną ir ne du verslininkus. Nes jie nori, kad vystytųsi jų prekyba, gamyba ir ekonomika. Lietuviai – ne išimtis. Prezidentas Valdas Adamkus į kelione į užsienio šalis taip pat veždavosi dešimtis pramonininkų. Ir visa tai piešėme šviesiomis spalvomis. O kas gi nutiko blogo čia? Sąmokslo teorijos ir niekinga konkurencija dėl vietos po seimo kupolais. O kai nebėra minčių kaip tą padaryti civilizuotai, tinka ir nevykėliškai sukurptas skandalas? Šiuo atveju bandoma begėdiškai pasinaudoti ministrių B.Vėsaitės ir R.Šalaševičiūtės vertimo istorijomis. Bet ne visada švento Jono dienos. Regis šiuo atveju lėkšti tekstai nepadės. Nes rinkėjai jau susivokė, jiems reikalingi veiklūs, solidūs ir garbūs lyderiai.

R.Matelis: Nykios Kauno puošmenos. Prie jų sugrįšime po metų ir kitų

Pagaliau nurimo rinkiminės batalijos, o Kaunas išsirinko naują, labiausiai geidžiamą merą. Konservatorius Andrius KUPČINSKAS, nepateisinamai ilgai užsibuvęs šiame poste, tikėkimės susipras ir daugiau nebesitaikys į mero kėdę. Na, o ar tikrai pradžiugins naujasis meras Visvaldas MATIJOŠAITIS, pamatysime netrukus.

Tačiau ši mano tema ne teoriniams pamąstymams. Nueinanti konservatorių dauguma miestą paliko tikrai rūgščios išvaizdos. Nežiūrint to, kad vieną kitą vietelę gal šiek tiek ir padailino. O aš, pasiėmęs savo fotoaparatuką, perėjau prabėgomis per miestą ir “įsidėjau“ kai kuriuos nykius vaizdelius. Tikiuosi, kad jau po metų šie vaizdai bus bent dalinai kitokie, o po pusės kadencijos ir visai užmiršime tai kas buvo.

R.Matelis: Nepriimti gamtos dovanų – nedovanotina klaida. Apie skalūnines dujas

Kartais atsiranda tokių kvailų diskusijų, į kurias labai nesinorėtų įsijungti. Nes jos paprasčiausiai alina. Jaučiasi, kad tavo oponentas ne diskutuoja, o dirba. Ir dirba už solidų atlygį, tad, kai pagalvoji, o kam gi tau kištis į tokias, atseit, diskusijas? Deja, bet tokios temos, dažnai būna labai rizikingos. Rizikingos visai mūsų tautai arba Lietuvai apskritai. Jose, be jokios abejonės, kaip ir šaltojo karo laikais, susigrumia Rytai ir Vakarai, o mes, tie, kurie bandome vadovautis tik savo sąžine, norim to ar nenorime, tampame eilinėmis pieškomis šioje be galo didelėje šachmatų lentoje.

Ne, jokiu būdu nenoriu, o ir negaliu apkaltinti parsidavimu už pinigus visų tų, kurie pakankamai aktyviai pasisako prieš skalūninių dujų išgavimą Lietuvoje. Tikriausiai 4/5 iš jų, nuoširdžiai patiklūs žmonės, todėl jau žengia paskui tuos slaptuosius profesionalus, kurių užduotis Lietuvą ir ateityje palikti paprasčiausia bomže gausiame pasaulio valstybių sąraše.

Būdamas tikrai visa širdimi atsidavęs savo tautai, jos istorinės šlovės puslapiams ir viltims į šviesią ateitį, aš visada gyvenime viską stebiu tarsi bešališkai, tarsi nepriklausyčiau niekam, o visa kas vyksta aplink mane, matyčiau per televizijos ekraną. Taip kur kas lengviau rasti tiesą, o tada jau ir susiformuoti savo nuomonę. Tokiu metodu stebiu mane supantį pasaulį jau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl savo liūdesiui, esu jau seniai priėjęs išvados, kad dauguma mane supančių žmonių paprasčiausiai nenori mąstyti ir visada mieliau renkasi svetimą, eksportuotą nuomonę, kurios priėmimą kaip savą sąlygoja paprasčiausiai primityvūs kriterijai: va tas ar anas labai turtingas, reiškia už mane žymiai protingesnis, reiškia jo tai jau neapgausi, o jo nuomonė yra teisingiausia.

Dujos yra giliau už vandenį

Bet ne apie motyvus sėdau rašyti šį kartą. Ir ne mane supančius žmones aptarinėti. Manau, kad ilgiau tylėti nebegaliu, nes absurdo nuostatos, kurios jau “įsodintos“ daugeliui tautiečių mūsų galimai turimų skalūninių dujų klausimu, tampa pavojingomis visiems mums. Patikėk, mielas skaitytojau, vandenį, kaip ir tu, geriu ir aš. Ir geriu jį tokį pat švarų, nors niekada nepirkau jokių vandens filtrų ir nesiruošiu to daryti ateityje. Tegul filtrai lieka lengvatikiams ir tiems, kurie iš to užsidirba didelius pinigus. O man rūpi tie, kurie arba jau tapo benamiais, arba artimoje ateityje gali nepelnytai papildyti jų gretas. Nes nekontroliuojamos mūsų šildymo kainos veda mus tik šia ir ne jokia kita kryptimi. O pasipriešinti tokiai padėčiai, bent iki šiandiena nelabai ir galėjome. Nes esame plikablauzdžiai [teatleidžia man tie, kurie save laiko bent jau pasiturinčiais], žmonės, neturintys nei savo aukso klodų, nei deimantų, nei jokių kitų naudingųjų iškasenų. Maža to, skirtingai nuo kokio nors po palme nuolat snaudžiančio afrikiečio, kuriam pati gamta laikas nuo laiko iš medžio viršūnės numeta kokį nors ananasą ar kokosą, mes neturime ir gausiai augmenijai palankaus klimato. Nuo išnykimo mus tegelbėja viena  adaptacija, kurios pasekmėje net ir per trumpą vasarą mūsų valstiečiai sugeba užauginti šiokį tokį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių. Ne tik sau, bet ir mums, broliams iš miestų. Na ir dar kokį paršiuką ar karvytę užaugina. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai atsivėrė valstybių sienos ir jos įveikiamos lėktuvais, o ne raišu arkliuku, pinigų srautai keliauja nepalyginamai greičiau, o mus, nuolatinius biedniokus [nekalbu apie atskiras personas – išimtis iš taisyklių] vis labiau į neviltį varo jau vien vaizdai, stebint tegul ir eilinius vakarų turistus, ką jau bekalbėti apie magnatus iš stambių vakarų korporacijų… 

Ir tikrai nesuklysiu, kad ir mes norime gyventi padoriai, naudotis tokiomis galimybėmis, kurias paprastai turi bet kuris civilizuoto pasaulio atstovas. Ne kas kita, o būtent ši priežastis jau baigia sunaikinti visą mūsų tautą, kuri ieškodama geresnio gyvenimo, ko blogo visam laikui išsiblaškė po geresnį pasaulį. Mes galime save apgaudinėti teiginiais, kad dauguma jų sugrįš, galime dumti patys sau akis, tvirtindami, kad dauguma iš jų bėgo nuo mirties iš bado, tačiau pagrindinė masė išvyko ne dėl tokios jaudinančios priežasties – paprasčiausiai, jie, kaip ir visi normalūs žmonės, norėjo gyventi geriau, o to noro įgyvendinimui, jiems ir ryžto pakako.

Nors nesu pavyzdingas krikščionis, o greičiau tik formalus katalikas, vis tik tikiu į jėgas, kurios sukūrė žmoniją ir gal būt net kartkartėmis pakoreguoja mūsų gyvenimus. Todėl manau, kad Kūrėjas galimai nutarė pametėti mums gelbėjimosi ratą: atvedė prie žinios, kad ir mūsų, ne tik išrinktųjų žemės gelmės turi didžiąją išsigelbėjimo paslaptį – skalūnines dujas arba naftą. Tačiau nenorėkime, kad jis už mus ją ir išgavinėti imtų. Toliau eilė jau mūsų proto ir darbo vienybei, tačiau čia pat piestu stojasi ir kitos jėgos. Tai tos jėgos, kurios bijo prarasti iki šiol turėtą menkavertį vergą, kuris va, – ėmė grasinti tapti tokiu pačiu kaip ir jie. Suprantama, tokia padėtis negali tenkinti tų, kurie manosi visam laikui esantys aukštesni visa savo esybe. Kitaip niekaip nepaaiškinama kova už skalūninio aukso palikimą žemės gelmėse.

Kaip atpažinti tuos, kurie klysta natūraliai, patys prieš savo valią ir kaip tuos, kurie „ardosi“ pagal užsakymą? Tikslaus atsakymo nežinau, o rašydamas netiksliai, galėčiau nepelnytai įskaudinti gerus žmones. Todėl susilaikysiu nuo tokių rekomendacijų ir aprašysiu tik atskirus antiskalūnininkų mėtomų „argumentų“ požymius. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į šią kovą suplakta du skirtingi dalykai: galimybė Lietuvai įgauti didelį energetinį, o reiškia ir politinį nepriklausomumą ir kai kurių valdžios atstovų pastangas atiduoti dujų gavybą Lietuvoje amerikiečių kompanijai „Chevron“. Atkreipkite dėmesį – dar nėra jokio kontrakto su šia kompanija, o norint gąsdinti tautiečius, kai kuriuose straipsniuose jau rašoma, kad tai kompanija „Chevron Lietuva“! Tikrai meistriška manipuliacija žmonių jausmais. Ir platinama egzistuojanti ir gal net visai šviežiai sukurta medžiaga apie tos kompanijos antžmogiškumą iš viso pasaulio. Bet palaukite – o ko gi verta tokia medžiaga? Man regis, tik surūdijusio skatiko. Ji teparodo, kad pasaulyje yra nemažai vietų, kur žmonės gyvena tikrai demokratinėmis sąlygomis ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis, net jei jos menkavertės arba atstovauja tik kažkokios grupelės asmeninius interesus. Pažvelkime į Lietuvą… Klonio gatvės tragedija sutraukė didžiąją dalį tautos. Ir net savotiškai neformaliai ją suvienijo. Tačiau ne tokia jau maža garsiakalbių grupelė nuolatos atakuoja vieningus kovotojus už D.K. laimingą vaikystę. Ir jie rašo straipsnius, ruošia klipus, kuria internetinius tinklapius. Jokia paslaptis, kad analogiškai elgiamasi ir kitose pasaulio šalyse. Ir ne tik pedofilijos atvejais, bet ir kovojant prieš finansinius konkurentus. Ten, kur sukasi dideli pinigai, jokia problema pasisamdyti režisierių ir sukurti „meninį“ klipą, kurio paskirtis atbaidyti žmones nuo vienos ar kitos kompanijos. Tai daroma jau seniai, o tokie filmai, kai jie nebetenka prasmės duotojoje šalyje, eksportuojami į kitas pasaulio dalis. Pasiekia jie ir Lietuvą. Taigi kas gali paneigti, kad didžioji dalis nuo „Chevron“ tolyn bloškiančių filmų tėra viešųjų ryšių nešvarūs darbai?

Bet tiek to, nežinau nieko apie tą „Chevron“, todėl negaliu jos nei pulti, nei ginti. Gal gi ir tikrai ji labai negera kompanija. Man ji tiesiog neįdomi, nes ir aš jos jokiu būdu nenoriu įsileisti į Lietuvą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad aš išdrįsčiau lietuviams pasakyti – likite alkani ir sušalę, bet turimų žemės turtų nelieskite. Ir nebandykite gyventi normaliai, nes esate iš aukščiau numatyta kaip pažemintųjų tauta. Ne, mes esame pilnavertė tauta ir turime gyventi taip, kaip ir dauguma pasaulio civilizuotų žmonių. Tačiau kai tai rašau įvairiose laiškų grupėse, jų antiskalūniniai aktyvistai nei nenori girdėti tokių teiginių. Jų devizas vienas – Lietuva turi gyventi be savo energetinių šaltinių, kas reiškia, kad ji turi būti amžina išmaldų prašytoja. Aš su tuo nesutinku.

Nors jau eilę metų turime vis naujas, abejotino patikimumo ir savarankiškumo valdžias, tai nėra joks pagrindas manyti, kad ir ši, šiandieninė yra neįgali tautos klausimus spręsti protingai ir teisingai. Savaime suprantama, tautos patariamasis balsas reikalingas kiekvienai valdžiai, tačiau kaip bus toliau, jei kažkas manipuliuodamas tuo tautos balsu, jį siekia padaryti apgailėtiną? Aš be galo džiaugčiausi, jei ryt Vilniuje vyksiančio mitingo metu būtų kalbama apie tai, kad į Lietuvą nereikia įsileisti „Chevron“. Ir nors ką tik rašiau, kad nežinau ar ši kompanija gera ar bloga, vis tiek manau, kad jos įsileisti čia nereikia. Lietuva yra Valstybė, o ne kokia nors Lauručių kaimo seniūnaitija. Mes neprivalome žvalgytis nei į vieną užsienio valstybę, nes turime savas galvas, savus protus ir… veikimui laisvas rankas. Nors, suprantama, visada naudinga matyti ir tai, kas vyksta užsienyje. Tegul man kalba kas ką nori apie Norvegiją ir jos išgaunamus žemės turtus, tačiau aš esu tikras, kad ten žmonės laimingi, kad jų gelmių auksas realizuojamas. Ir tai įrodo ne tik tai, kad bene kas ketvirtas tautietis emigruoja būtent į šią šalį. Pagrindiniu to rodikliu norėčiau laikyti tą faktą, kad Norvegija iki šiol nėra Europos sąjungos šalis. Ką tai parodo? Ogi tai, kad ji finansiškai apsirūpinusi taip puikiai, kad jungimasis į Europos struktūras jai būtų vien nuostolis. 

Bet nepulsiu propaguoti šios skandinavų šalies, nes man ji vis tiek nėra joks idealas. Jau vien dėl šalto klimato aš niekada nenorėčiau gyventi šiaurėje. O ir vargu ar jų pasirinktas kelias naftos išgavimo erdvėje pats teisingiausias. Spėju, kad ne. Spėju, kad ir jiems savo laiku koją pakišo skubėjimas. Rusai turi gerą patarlę: „поспешиш – людей несмешиш [Jei pernelyg skubėsi – tai tik žmones prajuokinsi]“. Mes kartą jau prajuokinome. Kalbu apie laiką, kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė skubėjo išpardavinėti visą iš TSRS perimtą turtą ir tai darė arba nepragalvojusi visų įmanomų situacijų. Būtų liūdna jei taip pasielgtų ir dabartinė valdžia, tačiau tikėkimės, kad patirties jai pakanka.

Link ko suku? Ogi link visai paprastos ir nesudėtingos išeities. Mes neturime įsileisti užsienio kompanijų skalūninių dujų išgavimui. Mes turime kurti savo valstybinę kompaniją, kuri pradės eksploatuoti mūsų skalūnines dujas. Ir nereikia baidytis žodžio VALSTYBINĘ. Šių dujų gavyba tokia pat svarbi kaip ir pensija, sveikatos apsauga ar kitos valstybės garantijos, teikiamos kiekvienam be išimties žmogui. Tai strateginė mūsų valstybės sritis, todėl turi būti valstybės rankose. Ir valstybė čia turi būti ne mažiau ryžtinga, kaip ir karinės intervencijos atveju. Mitingai uždrausti dujų gavybą Lietuvoje yra absurdiški, o į juos rinksis daugumoje tie, kurie nutolę nuo savarankiško mąstymo. Ir jų teiginiai apie iš lietuvių atimamą geriamąjį vandenį yra nei juokingi, nei brandūs. Lietuva, visų pirma, jau mažai geria gruntinį vandenį – šuliniai eksploatuojami vis mažesnėje vienkiemių dalyje, o vandentiekiai naudoja upių vandenį, kurį valo ir tiekia mums. Tačiau tai, suprantama, nėra argumentas, jei manytume, kad požeminiai vandenys po Lietuva iš tiesų taps nuodingi. Bet netaps, tai nei teoriškai nėra įmanoma. Žinoma, tam tikra teritorija, tam tikram laikui užsiteršti gali. Gali ir šuliniai tam tikram laikui tapti nebeeksploatuotini, tačiau turint tinkamą technologijų kontrolę, tokios avarijos ne labiau tikėtinos, kaip ir lėktuvų kritimas ar traukinių susidūrimas.

Baigdamas šį straipsnį, noriu apibendrinti savo mintis. Teisinga yra kova tiek prieš „Chevroną“, tiek ir prieš bet kurią kitą užsienio korporaciją, kai kalbama apie ilgalaikės eksploatacijos sutarties pasirašymą ir toleruotina gal būtų nebent dalinio dalyvavimo junginys, jokiu būdu iš valstybės rankų neišleidžiant kontrolinio akcijų paketo. O tiesiausias ir teisingiausias kelias būtų sukurti savo, lietuvišką dujų gavybos įmonę į ją pasitelkiant įgudusius užsienio specialistus. Jei jau Andriaus Kubiliaus vyriausybė sugebėjo milijonus pažerti kažkokiam šveicarų bankų administravimo „genijui“, tai šiai sričiai specialistams gailėti gero atlygio nevalia.  Ir tada užvesime nuosavą ir galingą gavybos mašiną, kas neabejotinai leis atsitiesti Lietuvos žmonėms. O to pasekoje gyventi oriai ir garbingai.

R.Matelis: Facebook. Google. (…) Apie atgimstančią cenzūrą

Kokių tik sąmojų neprikūrusi tauta apie, neva, populiariausią tinklapį Facebook. O jei dar žinotume kitų pasaulio šalių gyventojų vertinimus… Vieningas čia tik trumpinys FB, o šiaip, man dažniausiai pasitaikanti sutikti frazė skamba šlykštokai – „Snukiaknygė“.

Cenzūra

Bet nesijungsiu prie grubių terminų mėgėjų, nes grubijonu būti nepagirtina, net jei po tavo žodžiais iš dalies įsikūnija ir didelė dalis tiesos. Kaip ne kaip, o bet kuriame tinklapyje pagrindinis veikėjas ir to saito dalyvis, o blogiečiai nėra niekur pagrindinę masę sudaranti visuma. Facebook‘e, kurį man mieliau įvardinti lietuviškai – Feijsbūke, tikrai daug mielų žmonių, todėl netinkamai pravardžiuojant tinklapio steigėją, taip galima kažką ir įžeisti.

Žmonės kaip žmonės, visuose tinklapiuose pasitaiko visokių. Tačiau man šiuo metu norisi pakalbėti apie tuos, kurie tampo FB „virvutes“ ir tokiu būdu neteisėtai ima valdyti mus. O tas valdymas jau tapo matomas plika akimi: nebūtina nei būti IT specialistu, kad pamatytum kas yra kas šioje svetainėje, save nepelnytai vadinančia „socialiniu tinklu“. Vienoje laiškų grupėje neperseniausiai vienas kolega rašė:

„DĖMESIO, TEGYVUOJA GOOGLE CENZŪRA   google.lt valdoma TS-LKD, nes Lietuvoje ji valdoma. Kubiliaus sūnus įvedė cenzūrą. Cenzūruojami ne tik žurnalistiniai straipsniai, bet ir mokslo žmonių pateiktos nuomonės. Valio, tegyvuoja demokratinė TS-LKD valdoma google cenzūruota minčių ir žodžio laisvė. <…ура товарищи…> tegyvuoja demokratinis GLAVLITAS. Glavlitas (Главное управление по охране государственных тайн в печати, ГУОГТП (ГУОТ)) – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta 1922m. Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir TSRS kultūrinio gyvenimo sritis Pagal google glavitišką cenzūrą, yra straipsniai, kuriais negalima dalintis net su draugais.“

 Nesiimdamas vertinti kiek šiame įraše tiesos, kai kalbama apie Kubiliaus sūnų, nes niekada neturėjau jokios patikimos informacijos apie tai, kitoje dalyje visai su autoriumi sutinku. Cenzūra būdinga tiek Google‘i, tiek Facebook‘ui, tiek ir daugeliui kitų, populiaresnių tinklalapių. Tik cenzoriai, deja, ne kokie nors etikos specialistai, o paprasčiausi samdiniai, kurių pareiga filtruoti bet kuriuos tekstus aktualesnėmis valdžiai temomis. Čia Jūs paklausite manęs – „Kuriai valdžiai“? Apgailestauju, bet tikslaus atsakymo pateikti tikrai negalėsiu. Tuo labiau, įvertinant, kad centrinė FB būstinė, ko gero, yra anapus Atlanto, tegalima daryti vieną vienintelę išvadą, kad tai agentų kontroliuojami tinklai. O kas tie agentai ir kaip juos pavadinti – visai nesvarbu. Esmė čia slypi ne pavadinime, o tame, ką jie stengiasi ištrinti iš bent kiek platesnio visuomenės akiračio. Ir kokiais metodais tą daro.

Metodai  apgaulingai brutualūs.  Ir labai susišaukia su šiurpiais sovietinės sibiriados laikais. Šių eilučių autoriui, tiesa, neteko patirti tų laikų siaubo savo akimis ar sėdint mokyklos suole apie juos skaityti vadovėliuose, tačiau yla visada vienaip ar kitaip išlenda iš maišo ir šiandiena ji žmonėse žinoma kaip komunizmo „genijaus“ Berijos sparnuotoji frazė „Duokite mums žmogų, o straipsnį mes jam surasime patys“. Tiesa, dabartiniai anų laikų braižo perėmėjai elgiasi kiek švelniau – vis tik ne ta epocha, tačiau gavę neribotą valdžią galimai ir pralenktų savo pirmeivius.

Na kokiai valdžiai gali patikti jos kritika? Gal jokiai, tačiau kita tikriausiai iš jos darytų išvadas ir bandytų bent jau kažkiek sušvelninti savo negerus poelgius. Gi dabartiniai cenzoriai paprasčiausiai savo turimomis priemonėmis tave ima ir „užčiaupia“. Kalbu apie savo daugelį straipsnių, orientuotų į dar vakar buvusios Lietuvos  valdžios kritiką. Jų ne tiek jau daug, nes rašau juos tik tada, kai nebegaliu tylėti, tačiau ir tai kažkam pasirodo pernelyg daug, todėl prieš 5-6 dienas, pabandęs prisijungti prie savo FB paskyros, radau iššokusį sekančio turinio anglišką raštelį:

Friend Requests Blocked for 7 Days We received feedback that you sent multiple friend requests to people you don’t know, so you won’t be able to send friend requests for 7 days. To keep this from happening again, please only send friend requests to people you know. I understand that sending friend requests to people I don’t know isn’t allowed on Facebook.

Nesu geras anglų kalbos mokėtojas, bet man to ir nereikia. Bent jau šiuo atveju. Iš teksto galima susidaryti nuomonę, kad aš įkyriai peršuosi į virtualius draugus ir tas kažkas nebeapsikentė ir pasiskundė, o Feijsbuko valdžia, patikrinusi skundo esmę, ėmė mane ir užblokavo 7 dienoms. Tiesa, atrodo nesu visai užblokuotas, čia tarsi rašoma, kad 7 dienas nebegalėsiu tik priekabiauti prie žmonių, t.y. suradęs pažįstamą jaunystės dienų bičiulį, negalėsiu tapti jo virtualiu feijsbukiniu draugu. Tačiau apatinėje eilutėje esantis langelis reikalauja, kad jį atžymėčiau, taip tarsi pripažindamas save esant niekadėjus, piktybiškai gadinančiu nuotaiką kažkam šioje erdvėje. O nesutinkant jo atžymėti, nėra įmanoma ir prisijungti su savo pavarde ir vardu.

Vieną vertus, tokie veiksmai galėtų sukelti tik juoką. Anokia čia bėda  – atimta galimybė savo tikrą draugą Feijsbuke vadinti draugu. Kas tikra, jaučiama ir be žodžių. Tačiau visame tame slypi esmė – tai nebylus bandymas priversti nerašyti apie tai, kas kažkam ne prie širdies. Cenzūra. Ir tuo viskas pasakyta. Liaudiškai sakant, galima paprasčiausiai nusispjauti ant tokių veiksmų. Tačiau panašiai viskas vyksta ir kitur.

Kol dar nebuvau įsisavinęs WordPress‘o, ne tiek jau mažai savo minčių buvau patikėjęs Delfi blog‘ui. Savaime suprantama, kad mūsų rašomi straipsniai, savotiška prasme yra tarsi praeito gyvenimo etapo dienoraščiai. Ir jie, bent jau mums patiems sau, turi nemenką liekamąją vertę. Save gerbiantys tinklapiai, į kuriuos norėtųsi įrašyti ir Delfi, to negalėtų neįvertinti, todėl kartą jau sukūrę blog‘ų svetainę, ją turėtų truks plyš išsaugoti iki savo pačių egzistencijos pabaigos. To, neabejotinai, tikisi bet kuris nuoširdžiai dėstantis savo mintis, žmogus. Tačiau tą dieną, kai manęs nebeprijunginėjo FB, pasukau link savo Delfiblog‘o ir čia taip pat radau pakabintą spyną: tinklapis paprasčiausiai nebeatsidarinėjo. Ką gi, gal tai tik sutapimas… Parašiau laišką esančio Delfi „pagalbos“  adresu, bet tądien atsakymo taip ir nesulaukiau. Jis atėjo vėliau ir savo turiniu paprasčiausiai šokiravo: „Delfiui blog‘ai jau atsibodo, todėl juos jie uždaro“, – atsakyme slypėjo tokia paprasta trumpa mintis. Bet vardan to, kad neinterpretuočiau visko savaip, gal paprasčiausiai perspausdinsiu tuo mini susirašymus:

====================================================== > On 2013.02.03 13:33, Realistas wrote: > > Sveiki, > > jau kuris laikas kai negaliu prisijungti prie savo blogo > > http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis > > Ar čia koks nors techninis gedimas galėtų būti? > > > > Ačiū už atsakymą, > > Romualdas ======================================================= Понедельник, 4 февраля 2013, 9:18 +02:00 от mail pagalba <pagalba@mail.lt>: Sveiki, DELFI projektas blog`as po truputi  uždaromas ir neaptarnaujamas. Atsiprašome už nepatogumus. Marius DELFI Mail pagalba pagalba@mail.lt <sentmsg?compose&To=pagalba@mail.lt> ====================================================== On 2013.02.05 01:21, Realistas wrote: Ir tai daroma tylomis, neįspėjant žmonių, kurie keletą metų patikėjo savo mintis Jums? Gi turėtų būti informuojama, kad žmonės galėtų savo straipsnius ar įrašus išsisaugoti arba perkelti į kitus tinklapius? Iki kada dar jis veiks? ====================================================== Sveiki, Nesu informuotas iki kada veiks. Greičiausiai dar daug metu veiks tiesiog niekas neaptarnauja to blogo. Marius DELFI Mail pagalba pagalba@mail.lt <sentmsg?compose&To=pagalba@mail.lt>

 Taigi gal ir viskas šia tema. Tema apie tai, kokioje griežtai valdomoje ir dar griežčiau cenzūruojamoje demokratijoje mes šiandiena gyvename. Iš esmės, gal apie tai nei rašyti nevertėjo. Tačiau žiūrint  kitu kampu – gi daugelis iš mūsų vis dar prisibijo rašyti tiesiai ir atvirai tą ką galvoja. O jei taip, tai nei neįtaria, kokios kliūtys statomos tiems, kas bent kažką bando rašyti.

Atrodo peršasi naujai sena išvada: turime rašyti tai, ką nori matyti mūsų “kuratoriai“. Tik kodėl tada sakoma, kad Baltarusijoje Aleksandras Lukašenka blogai elgiasi?

O gal aš klystu? Gal kažkas iš mūsų valdžios atstovų, sužinoję apie šias situacijas kreipsis oficialiai į FB administraciją ir padėtis kaip mat pasitaisys? ))) Paskutinieji du sakinukai buvo skirti Jūsų palinksminimui nuo monotoniškai pilko straipsnio.

R.Matelis: Politinis kastuvas, skirtas mero pamatams išklibinti?

Druskininkai, A.Balkės skulptūra “Legenda“ Nors gyvenime nesu mėgėjas reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių gerai nežinau, šį kartą bandau tai daryti. Druskininkų miestas ir gyvenimas jame man tarsi anapus ribos, jame niekada nebuvau pastovus gyventojas, o ir poilsiavęs ne tiek jau daug, kad galėčiau teigti, kad viską čia žinau. Tačiau sakydamas „anapus ribos“, omenyje turiu ne mane skyrusią nepermatomą sieną. Ne. Veikiau šį miestą, kartas nuo karto, mačiau tarsi per langą. Na, arba televizoriaus ekrane. Gi kita vertus tokia situacija gal kaip tik leidžia kur kas objektyviau viską vertinti. Nes jei čia turėčiau bičiulių ar draugų, nebūtų lengva atsilaikyti prieš jų vienokias ar kitokias nuomones ir nuostatas. O šiuo atveju, esu čia vykstančius įvykius tarsi stebintis iš viršaus, iš taško, kur objektyviai nuomonei kelias pats tiesiausias. Tad tokiais žodžiais save padrąsinęs pradedu minčių mozaikos dėlionę. Prieš keletą dienų, dar būdamas šiame kurorte, sumaniau pasigilinti į prasidėjusio puolimo prieš merą R.Malinauską esmę ir aplinkybes ir pradines nuostatas surašiau savo rašinyne. Tai buvo kiek paviršutiniškas įspūdžių išdėliojimas ir visai nesitikėjau, kad gyvenimas pastūmės rašyti šį tęsinį. Na, bet jei jau taip gavosi, gailėtis neturiu ko. Priešingai, jei jau mano mintraštis sukėlė kad ir nedidelį aidą, tuo galiu tik džiaugtis: reiškia rašiau ne veltui. Kur kas būtų liūdniau, jei po mano pasisakymo tvyrotų absoliuti tyla. Šiame savo straipsnelyje pabandysiu paanalizuoti tik trijų, tačiau labai aktyvių įvykių Druskininkuose dalyvių išsakytas nuomones. N.Puteikis man autoritetu buvo nuo pirmos pažinties dienos N.Puteikio pavardę pirmą kartą išgirdau internete, Netlog‘o tinklapyje, kurį prieš keletą metų buvau labai pamėgęs. Žavėjo jo tiesus žodis, keliamos aktualios problemos, analitiškas žvilgsnis į mus supančią kasdienybę ir, kas mane itin stebino, jo visai ne konservatoriška elgsena daugeliu problemų sprendime. Šimtą kartų teisūs tie, kurie sako, kad svarbiausia ne žmogaus partiškumas, o jo elgesys ir siekiai gyvenime. Nors kiek vėliau man iškilo klausimas – o ar gali doras žmogus būti tarpe gėriui abejingų ar net demonstratyviai jį atmetančiųjų? Atsakymo į šį klausimą nežinau dar ir šiandiena ir nors viliuosi kažkada jį surasti, tuo labai tikras nesu. Nes aplinka, kurioje būname, negali nedaryti absoliučiai jokio poveikio. Kiek vėliau Naglį Puteikį pažinau jau ir asmeniškai. Ir tas pažinimas manęs nenuvylė: priešingai, būtent po to net ėmiau šiek tiek keisti nuomonę apie virtualias pažintis, nes iki tol, jų atžvilgiu buvau gana skeptiškas. Tačiau pažinimas, ko gero, nėra konstanta arba nekintamas reiškinys. Psichologai tvirtina, kad nei vienas žmogus net pats savęs negali pažinti iki galo, tai yra negali būti tikras kaip ateityje jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl mąstantis žmogus tai turėtų visada vertinti ir itin smarkiai nesistebėti jei jo vienaip ar kitaip anksčiau apibudinta persona, su laiku ėmė ir pasikeitė. Bent jau aš pripratau prie tokios gyvenimo realijos. Kai grynai iš asmeninių nuostatų važiavau į Naglio teismus Klaipėdoje, kur jį bandyta nuteisti už nepajudinamas nuostatas kultūros paveldo srityje ir, po to, tuos teismus aprašinėjau savo blog‘uose, su džiaugsmu girdėjau ne vieną nuomonę, kad man pasisekė puikiai išlaikyti objektyvumą. Regis panašiai mąstė ir pats N.Puteikis, – man taip leidžia galvoti jo nevienkartinis „apsilankymas“ komentarų skiltyse. Tikiuosi ir dabar jis sutiks, kad rašau atvirai ir principingai, nors šis tekstas tikrai nesutampa su jo šiandieniniais pareiškimais viešose erdvėse. Niekada neskubėjau pritarti kolegoms iš nevyriausybinių organizacijų, kai jie teigdavo, kad pakliuvimas į valdžią sugadina kiekvieną žmogų. Manau, kad tie, kurie pakliuvę, kad ir į seimą mums ima rodytis kitokiais nei juos pažinojome anksčiau, gal ne tiek labai pasikeitė, o paprasčiausiai mes patys jų savo laiku nesugebėjome deramai pažinti. Bet būna ir kitaip – komanda, į kurią įsiliejama daro itin stiprų poveikį, o jausmas, kad be jų, greitai gali likti nuliu, gal taip pat padaro savo. Tačiau nelįsdamas giliau į šiuos klausimus, turiu pripažinti, kad vakarykštis N.Puteikio komentaras po mano straipsniu, nustebino. Situacija, besiformuojanti Druskininkuose šiandiena, akivaizdžiai veidmainiška. Tarsi keliamas klausimas dėl nedidelės skulptūrėlės šiame mieste pašalinimo, o iš tikro kišamas politinis kastuvas po mero R.Malinausko pamatais. Man tokie politiniai manevrai visada buvo itin negražūs: jei jau kyla noras pašalinti kokį nors vadovą, tai ir ieškokime jo neatitikimo užimamoms pareigoms, priežasčių. Ir išsakykime jas tiesiai šviesiai, o ne prisidengę meninių vertybių angelais sargais. Kad geriau viskas matytųsi, pradėkime nuo startinio taško. Liepos pirmomis dienomis Druskininkuose demontuotas susidėvėjęs fontanas su jame stovėjusia skulptoriaus A.Balkės skulptūra „Legenda“. „Menas priklauso liaudžiai“ – berods laikoma kažkada Lenino ištartu teiginiu. Abejoju ar pirmasis tai sugalvojo Iljičius, tačiau nors tai būtų pasakyta ir paties liucipieriaus, tai yra absoliuti tiesa. Menas, kuris nepriimtinas žmonėms, savaime suprantama, neturėtų puikuotis miestų teritorijose. Šiais savo teiginiais jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti aptariamos „Legendos“ vertės. Tuo labiau, kad pamatęs šio kūrinio nuotraukėlę, tikrai nesusidariau nuomonės, kad tai dėmesio nevertas akmenukas. Tačiau gyventojų nuomonėms atstovauti pas mus patikėta miestų taryboms ir jų vadovams. Tad kas gi daugiau, jei ne merai ir savivaldybių administracijų vadovai turėtų tarti galutinį žodį, sprendžiant „būti ar nebūti“ vienam ar kitam kultūros objektui? Aišku, visai kita kalba apie tai kaip pas mus veikia vadinamoji atstovaujamoji demokratija: ji tikrai nevykusi, tačiau tai jau ne Druskininkų, o gal net ir ne Lietuvos išskirtinė problema. Ir, be jokios abejonės ją reikia spręsti. Tik ne bandant pasikasti po vienu ar kitu meru, o civilizuotai, per savo turimus parlamentarus. Tačiau tema apie skulptūrą, o tiksliau – apie bandymą meną naudoti politiniams tikslams, tad labai nesuksiu į šoną. Kodėl manau, kad seimo narys N.Puteikis kryptelėjo į šoną nuo savo tiesaus kelio? Ogi todėl, kad ši skulptūra nėra išimtis Lietuvos kasdienybėje. Kaune, bene prieš dešimtmetį, stiklo lakštais uždangstytas buvęs „Miestprojekto“ pastatas Vienybės aikštėje. O tai gi buvo gerbtino ir talentingo architekto Algimanto SPRINDŽIO autorinis darbas. Kaip ir didžiajai daliai kauniečių artimas „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Kodėl tylėta tada? Na tiek to tą Miestprojektą, tai buvo senokai, tačiau ar vandalizmo akto – Merkurijaus griovimo nematyta ne todėl, kad tai praktiškai laimino konservatorių atstovas, Kauno meras Andrius Kupčinskas? Ir nematoma šiandiena, kai Kauno centre žiojėja buvusio univermago „skylė“ jau bene 6 metai? Džiaugiuosi, mielas Nagli, kad sudalyvavai protesto akcijose dėl Kauno centrą sudarkiusio „akvariumo“ šalia Kauno savivaldybės. Tačiau kodėl šiuo atveju nebuvo kaltas Kauno meras, o Druskininkuose besąlygiškai kaltas meras? Dėl jokių autoritetingų komisijų oficialiai neįvardinto atlikto neteisingo veiksmo… Gal kažkam negražus buvo ir Kauno Merkurijus? Gal, nes nėra ir negali būti objekto, kuris vienodai patiktų visiems. Ir todėl renkamos miestų tarybos, kurios privalo priimti sprendimus, taip neleisdamos kilti begalinėms diskusijoms. Tačiau aš, visą gyvenimą praleidęs gimtajame Kaune, žinau puikiai – „Merkurijaus“ gedėjo didžioji dalis mano kartos kauniečių. O 20 metų atidavęs turizmui, drąsiai galiu tvirtinti, kad tai buvo tikrai mūsų miesto prestižą kėlęs statinys: puikiai prisimenu lenkų, vokiečių, ispanų turistų pagyrimus, kurie teigdavo, kad Merkurijus sėkmingai galėtų papuošti daugelį Vakarų Europos miestų… Fontanėlis Druskininkuose… taip pat nieko naujo. Kaune, Sporto halės prieigose daug metų buvo taip vadinamieji Dainuojantys fontanai. Tarybų Sąjungoje garsesni šio tipo fontanai buvo tik Jerevane. Atstačius Nepriklausomybę, man nežinomi meno atstovai nusprendė jį išmontuoti ir jo vietoje pastatyti skulptūrą Dariui ir Girėnui… Neneigiu, garbė Kaune turėti gražų monumentą šiems iškiliems, Lietuvą pasaulyje išgarsinusiems lakūnams. Tačiau net ir šiandiena čia nebaigta tvarkyti aplinka – aplink paminklą sijoto žvyro sankasa. Tuomet, kai nuspręsta išardyti čia buvusį fontaną, kėliau klausimą miesto tarybos atstovams – neardykime fontano. Statykime skulptūrą fontano viduryje. Taip išlaikysime ir tai, kas gero sukurta okupacijos metais, ir pagerbsime tautos didvyrius. Tuo labiau, kad kam jau kam, o lakūnams, nugalėjusiems Atlantą, buti baseino viduryje būtų labai simboliška. Niekas negirdėjo… Ir niekas nekaitino politinių batalijų… Mielas Nagli, vertinti galima įvairiai, tačiau aš manau, kad pats skulptūros perkėlimas iš vienos vietos į kitą nėra joks barbarizmo aktas. Kiek žinau, skulptoriaus A.Balkės kūrinys nėra sunaikintas, jis tik nukeltas ir galimai ateityje bus įkurdintas kitoje Druskininkų vietoje. Gi mes visi palaikėme estus, kai jie sovietinių okupantų paminklus perkėlė į kitą, nuošalesnę vietą. Ir Kaune Vytauto Didžiojo paminklą atkūrėme jau kitoje vietoje. Aš tikrai visada buvau aktyvus šalininkas, kad Vytautas stovėtų šalia savivaldos pastato ir džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko. Tiesa, slapta tikėjausi, kad tai įpareigos miesto tarybos deputatus sąžiningai atlikti savo pareigas, deja, taip neatsitiko. Vis tik ar galėtume į vieną gretą pagal reikšmingumą statyti aptariamą skulptūrą Legenda ir Vytautą Didijį? Manau – ne. Tad kas gali šiandiena įtikinti Lietuvą, kad Druskininkų skulptūra stovėjo pačioje tinkamiausioje vietoje? Jei gerai susigaudžiau, ponas Balkė dar neseniai buvo Druskininkų vyriausias dailininkas. Tad kas galėtų tvirtai paneigti, kad šios pareigos tada nepadėjo ir šiai skulptūrai atsirasti ten, iš kur jos kai kas taip nenori iškelti? Bet, kaip jau minėjau, mažai žinau apie Druskininkus, todėl tai tik mano viena iš prielaidų. „Labiausiai “veža“ atsisakymas parodyti kūrinio liekanas“? Bet gi tai tik eilinis, sakyčiau privatus konfliktas, kurį „XXI amžiaus ES valstybėje“ derėtų spręsti teisme, o ne penkis mėnesius ne itin sėkmingai renkant parašiukus. Bet regis ir šios problemos nebelikę… Tik, va, skulptoriui A.Balkei nepavyko deramoje šviesoje pamatyti skulptūros „liekanų“. Sutikite, tai jau kiek juokinga. Kaip ir jo ekspertiškas požiūris, kad tos „liekanos“ į polietileną suvyniotos tik prieš jam atvykstant į sandėlius. Negaliu nesusilaikyti retoriškai nepaklausęs – o ar aikštėje, kurioje ji stovėjo, ji buvo po skėčiu? Idant saulės spinduliai ir lietus nesugadintų akmens, iš kurio ji padaryta? Keista skaityti ir, kad kaltindami merą, cituojate vicemerą… Iš to peršasi išvada, kad Druskininkų taryba laikosi pakankamai vieningai šio, sukelto skandalo, atžvilgiu. Tai kodėl gi turėtume manyti, kad miestiečiai yra kitokios nuomonės? O kaip ne kaip, o Druskininkai – visų pirma jo gyventojų miestas. Ir tik po to Lietuvos. Jau praeityje tarybinė santvarka, kai Maskvoje buvo sprendžiama kaip turi atrodyti kiekvienas „neobjatnos rodinos“ kampelis. Manau, Gerbiamas Nagli, kad tokios Jūsų nuostatos tikrai neteikia objektyvaus žmogaus įvaizdžio. Bet tai tik mano nuomonė… Šūkis – „TieSOS“ Nuo pat prasidėjusios akcijos TieSOS visada širdimi buvau su jos iniciatoriais ir tęsėjais, o savo Netlogo puslapį papuošiau įspūdinga nuotraukėlę, vienas iš pirmųjų.   Džiaugiausi ir atsiradusiu „Tiesos“ tinklapiu. Tačiau dabar imu kiek abejoti jos išlikusiu skaidrumu. To priežastimi tapo vakar perskaitytas Ramutės Bingelienės straipsnis „Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko pareiškimas“. Kaip be jokių ekspertų pagalbos atskiriame darbinį drabužį nuo išeiginio kostiumo, taip sėkmingai visi matome kada autorius objektyviai dėsto savo nuomonę, o kada ji rašo pagal iš anksto parinktą schemą. Abejoju ar esu kada matęs autorę, tačiau straipsnis, mano akimis, tikrai neįtikinantis. Nesistatydamas tikslo atlikti nuodugnią analizę, parinkau tik keletą citatų. „…mes panagrinėsime tik keletą esminių dalykų, kad išties būtų galima pamatyti, kas čia ką klaidina“, rašo autorė. Galima būtų pajuokauti, kaip vertinama situacijos, kai žmogus save vadina „mes“, tačiau gal tai ne jokia jau klaida? Gal tikrai straipsnį rašė grupė „bendraminčių“, ką aš įvardinau kaip „iš anksto parinktą schemą“? Tiek to, tai neverta platesnės diskusijos, situacija… Nesuvokiama autorės „analizė“ lyginant jų pačių per 5 mėnesius surinktus 160 parašų, su dar spalio pabaigoje surinktais 600 parašų, vienaip ar kitaip pritariančių savivaldybės veiksmams: ar ne akivaizdu, kad 4 kartus didesnis kiekis surinktas per trumpesnį laiką? Ir dar… „<…>parašai po šiuo pačios savivaldybės parengtu laišku buvo rinkti gerokai anksčiau – spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kai Druskininkų savivaldybės taryboje svarstant Tado Gutausko „Skydo“ investicinį projektą kai kuriems Tarybos nariams kilo klausimas: „O ką apie visa tai mano druskininkiečiai?…“ Tai kas gi čia smerktino? Argi negerai, kad tarybos nariams kilo abejonė dėl vietinių gyventojų nuomonės ir jie, savivaldybės vardu, atliko tokią apklausą? Sprendžia patys – blogai. Sprendžia atsiklausę visuomenės – dar blogiau. Gerai būtų tik jei nieko nespręstų ir nedarytų? „Taigi kas ką klaidina? Ar per 160 laisvųjų menininkų, mokslininkų ir piliečių, pasirašiusių kreipimąsi į Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir raginančių atkurti sunaikintą skulptūrą, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, savo pranešime teigiantis, esą du dešimtmečius visiems akis badęs nuostolingas įrenginys buvo demontuotas teisėtai, šimtams druskininkiečių tokį demontavimą sveikinant“ – klausia Ramutė Bingelienė. Kadangi klausimas retorinis, pabandau atsakyti: iš to, kas surašyta, peršasi nuomonė, kad labiausiai visus klaidina pati autorė. Pretenzijos reiškiamos, kad 600 parašų lapuose, dauguma pasirašiusiųjų yra biudžetinių įstaigų darbuotojai, o 160 parašų sudėjo „laisvieji“ menininkai. Linksma skaityti tokius vaikams tinkamus argumentus. Ką reiškia „laisvi menininkai“? Kas gi Lietuvoje suteikinėja tokius „titulus“? Gi jau daugeli metų žinome ir ką reiškia LNK televizija.. Na, o nežinantiems – pasakysiu. Tai „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Tik ar nuo to jau ėmėte tikėti, kad jis tikrai laisvas nuo netiesos, nuo abejotinos ir net neteisingos informacijos skleidimo? O gal tai reiškia menininkus – bedarbius? Na, tokius, kurie neturi jokių darbo sutarčių su įstaigomis ir daro kas ką sumanęs? Jei jau kažkas imtųsi analizuoti Druskininkų mero vertėjų sąrašą, neabejoju, kad ten tokių atsirastų tik vienas kitas. Jei iš viso atsirastų. Deja, autorė stengiasi priversti skaitytoją tiesiog aklai patikėti jos teiginiais. Atleiskite, Ramute, bet aš taip nemoku… Mano tinklapio naujasis komentatorius Gintaras Žilys Apie tuos komentatorius, kurie suirzo pamatę mano „neteisingas“ mintis straipsnyje „Meras R.Malinauskas man ima patikti…” neverta nei ką nors rašyti. Akivaizdžiai nieko vertos pretenzijos, kurių tikslas aiškus – jiems būtų labai miela, kad mano rašinukų niekas nerastų. Tačiau va Gintaras Žilys man pasirodė kitoks. Jis bando kalbėti normalia kalba ir tai mane džiugina. Kitas dalykas, kad su jo išsakytomis mintimis man sutikti sunku. Tiesa, komentare po mano rašinuku jis teišsakė vieną mintį – „Tik jautrus ir subtilus architekto-menininko (o ne kokio nors mero) žvilgsnis gali nuspręsti, kokie turi atrodyti Druskininkai“, tačiau skaitytojai man atsiuntė ir jo straipsnį iš laikraščio, kur nuomonė išguldyta kur kas plačiau. Negraži man, o ir neteisinga, akivaizdžiai susireikšminanti čia paminėta citata. Nes aš niekada nesutiksiu, kad diplomas apsprendžia teisę spręsti miesto ar šiaip kokios nors vietovės likimą. Ne, turime daug kitų profesijų žmonių, kurie nei kiek ne prasčiau suvokia grožį ir gėrį, nei diplomuoti piliečiai architektai ar menininkai. Kaip ir baigusių architektūrą ar dailę, o nieko įkvepiančio nesugebančių gyvenime sukurti. Beje, man gyvenime teko sutikti profesionalų žurnalistų, kurie niekaip nenorėjo tikėti, kad nesu studijavęs žurnalistikos, o esu ekonomistas. Žurnalistika gal kai kam atrodo taip pat priskirtina menui, nes bent jau tarpe minimų 160 parašų radau ne tiek jau mažai žmonių, įvardintų žurnalistais. Tad tiems galiu pranešti, kad tokie plunksnos grandai, kaip Artūras Račas ar Rimvydas Valatka taip pat baigę ne žurnalistikos ir net ne literatūros mokslus. Na, o apie tai, kad mero postas tuo labiau neatima jo teisės ir galimybės turėti gerą skonį, kalbėti, manau, nei neverta. Vietoje apibendrinimo Tiesą sakant, jau pavargau nuo šio rašinio. Ko gero matydamas mane dabar rašantį šiuos sakinius, vienas šmaikštuolis mano draugas eilinį kartą pasakytų – „dirbi kaip už pinigus“. Ir jis būtų teisus. Užsivedžiau, nes ieškoti gyvenimo tiesų yra ne tik mane įsukusio gyvenimo būtinybė, bet ir hobby. Užsivedžiau todėl, kad savo akimis pamačiau puikiai tvarkomus Druskininkus ir jo gyventojų daugumos pasitenkinimą savo miesto valdžia. Tai unikalus reiškinys, nes Lietuvoje ne taip jau daug rasime miestų ar miestelių, kur dauguma džiaugtųsi turimu meru. Džiaugiasi juo ir poilsiautojai, todėl pikta, kad kažkas su įniršiu bando visa tai nutraukti. Kažkam, regis, galioja ta nevykusi patarlė – „kuo blogiau, tuo geriau“. Nors gal ši patarlė ir ne prie ko. Nes jaučiasi stiprus politinis fonas: laikas jau pradėti krimsti socdemus, nes ketveri metai netruks praeiti. Pasikartosiu – niekada nebuvau socialdemokratų fanas, tačiau jei jau tautos valia priėjome išvados, kad atėjo jų valanda, tai dirbtinai kliudyti jų veiklai nėra jokio reikalo. Kaltuosius barkime už tikrai jų padarytus blogus darbus. Ir šalinkime iš postų, bauskime. Tačiau vadovautis vien pretekstais – negarbinga ir neperspektyvu.

 

R.Matelis: Meras R.Malinauskas man ima patikti. Nors niekada nesu jo matęs

Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas

Šis straipsnis papildytas 2012-12-22 d. 12:00 val. vaizdine iliustracija [žr. apačioje], kurioje matosi ginčo objektas – paminklas “Legenda“. Ačiū už šią galimybę Seimo nariui Nagliui Puteikiui.

R.M.

Apie Ričardą Malinauską esu girdėjęs ne kartą, tačiau tik prabėgomis, liaudiškai sakant – viena ausimi. Kiek dabar pamenu, tai dažniausiai būdavo pagiriamieji sakinukai – gerai tvarkosi savo mieste, iniciatyvus, inovatoriškas ir pan., tačiau, matyt, esu iki arterijų gelmių skeptikas, nes kai girdžiu pagyrimus apie vadovus, jie man paprasčiausiai būna neįdomūs. Tokiais atvejais mintyse automatiškai susiformuoja nuostata: įtakingųjų žmonių gyrimas, tikriausiai tėra tam tikrų žmonių, tam tikrų interesų išraiška.

Tačiau šį kartą aplinkybės susiklostė kitaip: R.Malinausko pavardę radau neigiamam fone, o aš – įdomus sutapimas – ką tik atvykęs į Druskininkus. Pirmos dienos savo pribuvimo į Druskininkus pavakarę, sėdėjau jaukiame sanatorijos kambarėlyje ir varčiau vietinį laikraštuką “Druskininkų Naujienos“, kurį nusipirkau norėdamas susipažinti su čionykščio gyvenimo pulsu. Ne, nesu čia naujokas, dar M.Gorbačiovo valdymo metais apie porą savaičių praleidau “Eglėje“, vėliau čia buvau dar apie 10 kartų, tačiau vėliau sekė ilga, bene  penkiolikos metų pertrauka… Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas. Kas gi atsitiko, kad daug kur ir ilgokai girtas žmogus, staiga tapo „vandalu“? Čia kažkas neįprasto…, o ir pats žodis “vandalas“, mano supratimu – itin griežtas, kokiu šiaip sau švaistytis nederėtų.

Kai ką nors skaitau itin atidžiai, nepripažįstu jokių smulkmenų. Gal todėl man jau pirmame sakinyje keistai pasirodė junginys “menininkų, mokslininkų ir aktyvių piliečių“. Pagal, gal niekur oficialiai neįvardintas hierarchijas, mano supratimu ši rezginukas turėjo išsidėstyti kita eile. Įprasčiau žiūrėtųsi rikiuotė “mokslininkų, menininkų, ir aktyvių piliečių“, nes mes, lietuviai, esame įpratę pradėti nuo to, kas svariausia. Ne mažiau stebino įvardis “aktyvūs piliečiai“? Gal būsiu pernelyg savimyla, tačiau save taip pat jau seniai laikau aktyviu piliečiu, todėl net pyktelėjau [juokauju, aišku], kodėl apie šį kreipimąsi girdžiu pirmą kartą. Na, bet tiek to, gal tik pats apie save taip gerai manau, o iš pašalies žiūrint, esu tik paprastas mulkis. Gal… Netrukus peršokau prie pasirašiusiųjų pavardžių analizės. Buvo įdomu, nes pavardės mūsų gyvenime, dažnai būna pirmaisiais sufleriais. Tiesa, mažai domėdamasis meno pasauliu, negalėjau tikėtis rasti daug sau žinomų personų, o vėliau tai tik pasitvirtino. Čia akivaizdžiai jautėsi bandymai pagelbėti tokiems kaip aš – prie kai kurių pavardžių surašytos profesijos, titulai arba bent pareigybės, o tuos, kurie niekaip neįvardinti, matyt reikia laikyti tais aktyviais piliečiais. Pavardžių gausybė, jei žiūrėsime iš vienos pusės, tačiau ne tiek jau daug, jei vertinsime, kad šis raštas pasirodė tik praėjus penkiems mėnesiams nuo čia minimo paminklo nukėlimo. 5 mėnesiai tikrai keistai ilgas laikas, todėl ėmė spiestis mintys, kad šis raštas kilęs ne tiek iš liūdesio dėl menui padarytos žalos, kiek iš politinių paskatų. Juk, kaip sužinojau dabar, meras ne tik kad socdemais, bet ir A.Butkevičiaus pavaduotojas šalies mąstu Gal klystu, tačiau man susiformavo tokia ir tik tokia nuomonė. O jei taip, tai jis nešvarus ir paprasčiausiai nevertas dėmesio. Po paskutinių kelių vaizdelių televizoriaus ekrane, naujasis premjeras, deja, man ėmė blankti. Kol kas neskubėsiu su tvirtomis išvadomis, tačiau pradžia tokia. Ir vis tik, jei tai anos, ką tik buvusios seimo daugumos toks darbo braižas, pradedant savo pokiliminę išankstinę politinę kovą dėl sugrįžimo į valdžią po ketverių metų, tai šis metodas man vimdo. Tačiau neskubėsiu su galutinėmis išvadomis.

Iš sąraše suvardintų asmenybių, labiausiai man pažįstami E.Šiugžda, N.Puteikis, D.Kuolys,  A.Stancikienė ir, savaime suprantama – V.Landsbergis, N.Sadūnaitė, A.Endriukaitis. Aišku, galėčiau dar vardinti apie 12-15 man žinomų žmonių, bet ne juose esmė. Man kirba kitas klausimas: ar visada visi, pasirašantieji tokius raštus, deramai pagalvoja ką pasirašo… Įdomu ir ar jie natūroje žino ir džiaugėsi buvusia skulptūra… O gal gi daugelis brūkštelėjo autografus nei deramai nežinodami ar tikrai jie širdimi su parašų rinkėju? O gal jie tik rašėsi dėl bendro reikalo? Bet atsakymų į šiuos klausimus nesužinosiu niekada, tad palieku juos…

Dabar man jau atsiranda noras tapti tarsi tikru žurnalistu ir sužinoti nuomonę vietinių gyventojų: kaip ne kaip, o jei jau kažkas patyrė nuostolį, tai labiausiai tą pajusti turėjo druskininkiečiai. Čia jų žemė, pro šį paminklą kasdiena vaikščiojo būtent jie. Susirašau keletą klausimėlių, atsakymus į kuriuos parankiosiu per artimiausias kelias dienas. Laiko čia turiu daug, o esant dideliam sniego sluoksniui,  veikti nelabai ką ir turiu. Procedūros čia, kaip ir visur, ne ilgos, todėl tokia priemonė, pakankamai mielas užsiėmimas.

Nevarginsiu skaitytojų tiksliais atsakymais, kuriuos man pavyko surankioti apklausinėjant keliolika įvairaus amžiaus ir erudicijos žmones. Tačiau jų atsakymai mane nustebino savo vieningumu. Visų pirma buvau labai nustebintas, kad paminklo „Legenda“ visai nežinojo net trys ketvirtadaliai mano respondentų. Likusieji jį tarsi ir žinojo, tačiau ne itin ryškiai galėjo apie jį ką nors pasakyti. Esant tokiai situacijai, nei vienas mano kalbintasis žmogus negalėjo tvirtai pasakyti gerai ar blogai, kad nebėra šio paminklo. Tačiau visi vieningai gyvai atsakinėjo į kitus klausimus, kurie sukosi labiau apie patį jų, jau ketvirtą kadenciją poste esantį merą R.Malinauską ir apie pačius Druskininkus aplamai. Ir mano surankiota išvada tokia: meras Druskininkuose geras, nors ir pakankamai autokratas. Jis nenuilstamai rūpinasi miestu aplamai ir jo gyventojais atskirai. Nustebino vieno bariuko jaunos barmenės atsakymas. Ji teigė: „čia aš gyvenu jau trylika metų. Ir jau bent penkerius metus sakau – jei ne mūsų vaikai, tai anūkai, bet jam paminklą vis tiek pastatys. Kai atvažiavau į Druskininkus iš Lazdijų, kurortas merdėjo. Kaip ir visa Lietuva. Tačiau R.Malinauskas ji, regis visai nesunkiai pakėlė. Šiandiena mes gyvename pakankamai neblogai, nors geriau gi visada norėtųsi. Vis tik, pabendravus su draugais iš kitur, galiu drąsiai tvirtinti – mums tikrai pasisekė“.

Vaikštinėjau šiandiena eilinį kartą po man jau baigiančius atsibosti Druskininkus. Atsibosti ne todėl, kad imu nusivilti kurortu. Ne, čia ir gražu, ir malonūs žmonės, o sanatorijoje aptarnavimas tikrai puikus. Turiu su kuo lyginti, nes prieš metus buvau net dviejose analogiškose sanatorijose – Palangos „Pušyne“ ir Viršužiglyje. Paprasčiausiai, esu čia svetimas, neturiu nieko savo, todėl nėra ir veiklos. O pasyvus bastymasis iš kampo į kampą – ne man. Jei nebūtų šaltą, tikrai prisigalvočiau ką veikti, tačiau žiemos šalčių nemėgau niekada. O dabar būtent toks laikas. Vis tik negaliu nesidžiaugti pasivaikščiojimais gatvėmis. Čia nuolat matau sniegą valančius – mašinas ir žmones. Triūsia ir santechnikai, nes tai čia tai ten pratrūko koks vamzdis. O vaikščiojimas nuvalytomis gatvėmis visai kas kita nei braidžiojimas po sniego ir druskos mišiniu prisotintas Kauno gatves… i? karto nesumąsčiau čia atsivežti fotoaparato, tačiau po poros dienų žmona man jį atsiuntė per autobuso parko dispečerinę tarnybą. Tad turiu galimybę keletu nuotraukų pailiustruoti tai, apie ką rašau. Tegyvuoja Druskininkai, man jie ima patikti labiau nei bet kada. Ir meras R.Malinauskas, nors gyvai jo, bent iki šiol, taip ir nesutikau.

Druskininkai. “Legenda“

Druskininkai žiemą. F0T0.Druskin.562

F0T0. Druskininkai, Autobusų stotis

F0T0-Druskininkai-467

F0T0.Druskin.474

F0T0.Druskin.485

F0T0.Druskin.495

F0T0.Druskin.501

F0T0.Druskin.514

F0T0.Druskin.542

F0T0.Druskin. 544

F0T0.Druskin.

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis „Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose“, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI …

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP”	Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“	Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“	Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“	Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelis: Smetoniška savišalpos kasa. Arba dovana pinigais

Kiek pamenu, įvairūs žmonės visada šiek tiek mėgo ginčytis apie dovanų vertę. Ir apie gėlių įteikinėjimą. Aš visada buvau gėlių priešas. Ir dovanos pinigais, taip pat…

Ne, tikriausiai ne taip supratai mano bičiuli. Gėlės man gražu, aš jas labai mėgstu. Kažkada tai slėpiau nuo bendraamžių, nes rodyti savo pomėgį gėlėms būtų buvę nevyriška. 🙂 Tačiau man visada patinka augančios gėlės. Ir jų pas mane dabar jau visada pilnas sodas. Nebebijau būti nevyrišku, išaugau iš to amžiaus. Nieko tokio ir nusiskinti keletą žiedų pasimerkimui į vazą. Tačiau aš visada buvau prieš jų pirkimą ir nešimą kaip meilės, draugiškumo ar dar kažkokio pseudo jausmo įrodymą. Gėles, mano supratimu, tinka nešti tik Anapilin iškeliavusiems. Nors jie jų jau nebemato. Bet… Dovanos gi į kapus ar prie karsto nenuneši.

Netrukus teks eiti į vieną pokylį. Sveikinti žmogų su tam tikru jubiliejumi. Tad ir prisiminiau šią temą, o gal gi Tu parašysi savo nuomonę komentaruose? Toks bendravimas visada malonus, net jei nuomonės ir skirtingos. Žinau, kad ten, kur eisiu, gaji tradicijas nešti ne dovanas, o vokelius su pinigais. Man tai ne mažesnis absurdas, nei skintų gėlių nešimas. Kai eini sveikinti žmogų, manau, jam reikia nešti dovaną. Ji gali būti ir labai kukli, simboliška, bet tai turi būti daiktas. Gyvenimas dažnai ir netikėtai išblaško draugus, išdrasko kolektyvus, o dovanėlė išlieka ilgam, kartais visam gyvenimui. Aišku, emocijomis sotus nebūsi, tačiau kiekvienas gi kažkada susiduriame su senu reliktu, o jie, savo ruožtu, sukelia mielų prisiminimų bangą. O pinigai? Na kokia gi dovana yra pinigai? Jokia. Daugelį metų stebiu pinigus renkančius aktyvistus, kurie juos vėliau įteikia nuo šeimos, nuo kolektyvo, nuo draugų. Tas pats aktyvistas, kuris tau dar vakar perdavė “kolektyvinę dovaną“ – vokelį su pinigais, žiūrėk, ryt jau iš tavęs prašo – “ar nepamiršai, už savaitės Vyckos gimtadienis. Mes metamės po 25 lt., ar prisidėsi?“ Bet gi tai smetoniška savišalpos kasa, apie kurią man dar vaikui pasakojo Mama. Šiandiena gavau 250 lt. savo gimtadienio proga, o iki sekančio visus juos turėsiu grąžinti. Per 10 kartų, bet turėsiu grąžinti. Ir jokio prisiminimo. Tik ironiškas “Kaip mes per gyvenimą šventinį “biznį“ darėme… Davėme davėme, o po to atgavome atgal…

Ir kaip čia neprisiminsi senos pasakos apie gobšą bubulę, kurios senis sugavo auksinę žuvelę..

R.Matelis: Versti Teisingumo ministrą? Gal, bet mano mintys siekia toliau

 “Tvarka ir teisingumas” reikalauja teisingumo ministro R. Šimašiaus galvos“, – šiandiena skelbia dauguma laikraščių portalų. Gal būt, neturiu apie šį ministrą savo vienareikšmės nuomonės. Tiesa, vizualiai jis tikrai neministriškas. Tiesiog studentėlis. Bet ne išvaizdoje ministrų esmė. Dažnas gi vis dūsauja, kad neturime šlubo vokiečio, nes jis greitai pas mus tvarką įvestų. Ir gal taip ir būtų…

Šiek tiek pažinodamas Valentiną Mazuronį, manau, kad jis žino ką daro, tad nesigilinsiu į tai ką jis siūlo. Tačiau man kirba kitas klausimas – o kas ta Teisingumo ministerija? Ar ji pas mus subalansuota su gyvenimu? Kam ji reikalinga?

Gal pabandykime step by step pražygiuoti per visą mūsų teisinę sistemą. Ką jungia mūsų šalies teisingumas? Na, visų pirma žvilgsnis krypsta į teismus. Teismai Lietuvoje [iš karto noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad keletu sakinių sąmoningai kalbėsiu tarsi oficialus valstybės klerkas] vieninteliai vykdo teisingumą. Jie niekam nepavaldūs, jiems nurodinėti neturi teisės net prezidentas. Ministras – taip pat. Maža to, eilinis teisėjas realiai nepavaldus nei teismo pirmininkui. Tik jis vienas žino tikrą tiesą, na, nebent aukštesnės instancijos teismas pakeistų jo sprendimą. Taigi, teismams jokia ministerija nereikalinga, jie aukščiau už ministrą.

Teismuose paprastai renkasi advokatai ir prokurorai. Jie taip pat nepavaldūs ministrui ir savo sprendimus reguliuoja pagal savo supratimo ir išprusimo laipsnį. Aišku, pirmieji dar ir pagal kliento interesą. Advokatai, kaip, beje, ir teisėjai, dar turi savo tarybas, kurios tam tikrais atvejais gali daryti šiokią tokią įtaką jų darbui. Bet ministerija? Ministerija ir jiems praktiškas nulis. Ministerija ne prie ko. Na, gal išskyrus išimtinus atvejus, kai pabandoma reglamentuoti iš klientų imamo mokesčio dydį. Tačiau ir čia, jei neklystu, nustatytas maksimalus tarifas yra tik formalumas. Nes ne itin noriai jo laikomasi.

Ką turime dar? Turime policiją ir įvairias inspekcijas. Bet policija turi savo – Vidaus reikalų ministeriją. Čia, mano supratimu, taip pat vyksta nuolatiniai bandymai “palengvinti“ ministrų dalią, tuo tikslu įkūrus generalinio komisaro pareigybę ir atliekant kitus, panašius veiksmus. Bet VRM jau kita tema, nesiplėtosiu. Nors vėliau vienu sakinuku dar ir sugrįšiu prie jos…

Tiesa, Teisingumo ministerijai tarsi pavaldūs notarai. Bet ir čia tiek to pavaldumo. Tikriausiai daugelis dar prisimena nesenus laikus, kai vienas TM ministras pabandė sutvarkyti notariato kiemą. Tik ar pavyko? Į šį klausimą atsakykime kiekvienas pats sau. Aš manau, kad nelabai kas gavosi, nes gi notarai mūsuose jau seniai privatūs, o jei taip, tai tiek jiems tas pavaldumas ir terūpi. Tuo labiau žinant, kad ir čia yra savi Notarų rūmai, kurie, ko gero, daugeliu atvejų taria lemiamą žodį.

Tad kam Lietuvai aplamai Teisingumo ministerija? Kokios jos galios? Seniai prigijusi sparnuota frazė – “ministras be portfelio“. To nepasakysi apie mūsų Teisingumo ministrą. Jis su portfeliu. Tik bėda, kad tas portfelis labai jau apytuštis. Todėl man peršasi mintis, kad jos visai nei nereikia. Na padarykime Teisingumo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, perkelkime į ten trečdalį dabartinės TM darbuotojų ir taip valstybę išvaduosime iš papildomo biurokratinio balasto.

Nors taip rašydamas, vis tik, manau ką kitą. Ir girdžiu sodrius kurių ir nekrošių kritikos balsus: taip yra visoje Europoje. Tokios struktūros reikalauja demokratija. Mat jei teismai bus pavaldūs ministerijai, o teisėjai pavaldūs pirmininkams, gali įsivyrauti teisingumo deformacijos, o tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui. Ir net patiems valstybės pamatams…

Nejuokinkite garbūs kritikai. Mes jau prisiklausėme jūsų legendų įvairiose televizijos laidose. Valstybingumui kenkia aklas Vakarų plagijavimas, o ne savarankiškas mąstymas ir nepriklausomai pasirinktas šalies vystymosi kelias. Gi vis dar deklaruojame save, kad esame Nepriklausoma valstybė! O teismų nepriklausomumas nėra jokia jų objektyvumo garantija. Priešingai, kontrolės stoka yra kaip tik tai, kas leidžia bylas, o po jomis ir glūdinčius žmonių likimus spręsti nepakankamai sąžiningai ir objektyviai. Nes palikta viskas teisėjo sąžinei. O ar visi jie ją turi? Taip, mes kartas nuo karto pamatome tarsi vidinį šio korpuso apsivalymą. Bet ar tai užtikrina teisingumą? Ne. Nes teisingumas neturi senaties termino. Todėl aš laisvas manyti, kad jei atsirado už rankos nutvertas teisėjas, kuris buvo pašalintas, jis galėjo ir iki tol priimti daug neteisingų nutarčių ir sprendimų.

Ir kame čia tas demokratijos garantas? Na nepavaldūs teismai ministrui, bet savotiškai priklausomi nuo teisėjų tarybos. Aha, tada jei aš noriu įtakoti teisėjų sprendimus, man neverta eiti į teisingumo ministrus. Nes ten aš būsiu nulis. O į tarybos pirmininkus gal ir verta? Nes ten mano galios bus kitokios.Iš anksto apsisaugodamas nuo galimų kaltinimų, jei netyčia į mano rašinukus užklystų koks piktas teisininkas, turiu paaiškinti, kad aš neteigiu, kad visa taip ir yra. Aš tik teoriškai pateikiu savo samprotavimus. Bet tuo pačiu aš ir piktinuosi neretai skleidžiama kai kurių teisės korifėjų demagogija, neva, net bandant svarstyti apie kitokią teisinę sistemą, yra kėsinamasi į valstybinės pamatus. Nes niekada bent jau man neteko girdėti oratoriaus, teigiančio, kad Lietuvai nereikia teismų ar prokurorų. Jie būtini šiandiena ir bus būtini visada. Tad vieši svarstymai ar gera mūsų teisinė sistema kėsinasi ne į valstybę, o nebent į kai kurių atskirų individualybių asmeninį gerbūvį.

Tad baigdamas, noriu apibendrinti savo rašinėlį: V.Maūronis kelia klausimą apie ministro personaliją. O aš keliu ar reikalinga ministerija aplamai. O jei reikalinga, tai ar ji ir toliau turi likti tokia bejėgė?