R.Matelis: Viešinu Žemėtvarkos [NŽT] požiūrį į nuosavybės grąžinimą. Arba „Tuk tuk tuk…“ II dalis

Tęsinys. Pradžia – 2013 m. birželio 7 d. Spausti ČIA

Pirmoje netrumpo straipsnio „Tuk tuk tuk. Ar galima užeiti? Pakalbėti nuosavybės atstatymo klausimais“ dalyje aprašiau pirmuosius valstybės žingsnius pradedant atstatyti piliečiams nuosavybės teises į TSRS nacionalizuotą žemę, o straipsnį baigiau prisiminimais  apie tai, kaip 2009 metais [o ir šiandiena] Kauno Žemėtvarkos darbuotojai pateikia pretendentams siūlymus pasirinkti kompensacinius sklypus. Šioje dalyje apžvelgiu visa tai, ką pamačiau nuvykęs pasiūlytais adresais.

Pirma aplankyta vieta ieškant Kauno žemėtvarkos siūlomų kompensacinių sklypų – Šiaurės prospektas. Keistai čia sumąstę Kauno kūrėjai: viena gatvės pusė vadinasi Šiaurės prospektu, o priešingoji jau Islandijos plentas. Tuo pačiu Islandijos plentu vadinama ir autostrada Klaipėda – Vilnius, esanti per bene 1,5 km. nuo miesto krašto. Vis tik šnekamojoje kalboje ir antroji gatvės pusė dažniau vadinama Šiaurės prospektu, o šioje gatvės pusėje dar nuo TSRS laikų tęsiasi begalė buvusių kooperatinių garažų. Šiaip jau čia žinoma vieta, nes juose dirba daug įvairiausių automobilių remontininkų, todėl dažnas atvažiuoja pasitvarkyti sugedusį savo transportą.

Surasti čia esantį 5,83 aro žemės sklypą būtų tikrai sudėtinga, bet iš anksto pasivarčius maps.lt, viskas šiek tiek supaprastėja: kraštinio garažo pakraščiu į kalniuką kyla takelis. Matyt juo kažkas įpratęs gamtinių reikaliukų pasivaikščioti, nes už garažų „nugaros“ plyti brūzgynai krūmų su šiokiais tokiais stepių elementais, o toje vietoje, kur plane atžymėtas grąžintinas sklypas – didžiulė duobė. Lakesnės fantazijos žmogus čia gal manytų kažkada meteoritui nukritus. Na gal ne Tunguskos, bet labai jau ne menkam. Tačiau aš realistas ir suprantu, kad bene prieš 30 metų, kai čia laukuose imta statyti milžinišką virtinę garažų, žemė buvo  galingų buldozerių sustumdyta į didžiulius kalnus, o patys garažai,  nemąstant apie jokią plytų ar cemento ekonomiją, pastatyti vos ne triaukščio namo dydžio iš neparadinės pusės. Taip darbai vyko kur kas sparčiau. Nebeaprašinėsiu toliau šios vietos, nes visa tai jau aprašyta „Kauno dienoje“, o viena iš dviejų nuotraukų ir yra būtent iš šios vietos. Privalau tik liūdnai pajuokauti, kad turint atliekamų porą milijonų čia būtų įmanoma dar kartą suvežti buldozerius ir jie per kokią savaitę šią daubą, manau, įveiktų. Ir poros kilometrų ilgio kelia pravažiavimui, ko gero, įrengtų. Tiesa, problemų būtų kitokių: į Šiaurės prospektą nusitiesti kelią vargu ar įmanoma, tad reikėtų įvažiavimą voluotis į autostradą, nors tai, kiek žinau, pagal ES standartus yra draudžiama. Bet tie pora atliekamų milijonų, neabejotina, apsukrų žmogų išgelbėtų. Gi iš spaudos daugelis žinome, kad būna brangių tepaliukų, kurie taip perfect sutepa valdininkų liežuvius, kad šie absoliučiai nebegirgžda.

Ne taip jau toli nuo čia ir Ašigalio gatvė, tad vairuoju į ten. Jau iš anksto žinau, kad jei pasirinksiu čia siūlomą vienintelį sklypą, turėsiu prieš pensiją dar ir profesiją savo pakeisti.  Mat čia, 4,2 aro žemės plotelyje, kažkurie išmintingieji Kauno valdininkai numatė svarbų objektą statyti. Įvairūs reikalavimai ir reglamentai šiai žemei imperatyviai nurodo, kad čia Inžinerinės infrastruktūros teritorija, o pats sklypas skirtas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų objektų statybai. Kad skaitytojui būtų paprasčiau susigaudyti, nuskanavau per du paveikslėlius šią žemę reglamentuojantį brėžinį. Bet neabejoju, susigaudyti paprasčiau bus tik tada, jei esate ilgametis projektuotojas. Mano velionis Tėvas, 36 gyvenimo metus paskyręs braižybos lentai, suprantama, kažką būtų supratęs, bet man, suprasti viską nuo A iki Ž nepakanka būti statybos inžinieriaus konstruktoriaus sūnumi. Ne itin daug naudos čia duoda ir inžinieriaus ekonomisto diplomas, todėl bandau gilintis į įrašus šiame brėžinyje. Ir kai ką suprantu…

Va, lentelėje surašyti apribojimai. Ryšių linijos apsaugos zona – po  2 m. Elektra mažiau įnoringa, tad jai žemės saugoma tik po metrą. Besotei vandentiekio ir kanalizacijos linijai skiriama net po 10 m. man siūlomos žemės ir po tiek pat – šilumos ir karšto vandens tiekimo linijoms. Viskas tarsi aišku, neaišku tik, o kas tada lieka man jei pasirinksiu šį sklypą, pasikeisiu profesiją ir imsiuosi statyti inžinerinių komunikacijų objektą. Nes viso šios žemės yra tik 4,2 aro.

Bet gudragalviai bičiuliai mane dar tada, tais 2009 metais buvo nuraminę: „nereikės tau nieko studijuoti ir, tuo labiau statyti“ – sakė jie. „Kai tik įsiforminsi šį sklypą, pas tave netruks ateiti šios srities asai, mestels tau ant stalo kokius 4 tūkstančius litukų ir tau beliks išlaužti mielą šypseną ir linktelėti galva. Nes puikiai suprasi, kad tokios svarbios srities specialistų-pirkėjų nelabai daugiau ir rasi“. Gal būt…

Ir vis tik, vartydamas šio adreso planą aš supratau dar kai ką. Inžinierius R.Kamaitis šį detalųjį planą suderino dar 2006 metų žiemą, o velionis P.Sabeckis jį pasirašė 2007 metų kovo 18 dieną. Pats detalusis planas mane, kaip pretendentą pasiekė jau po 2,5 metų, besibaigiant 2009 metams. Gerbiamieji, gi detalus planas, nors kai jis užbaigiamas gal tam tikruose kabinetuose ir aplaistomas brendžiu, vis tik nėra brendis, kurį reikėtų ilgą laiką brandinti rūsiuose. Tai ar tai nėra akivaizdus įrodymas to, kad su pretendentais į nuosavybės atstatymą absoliučiai nesiskaitoma ir gal net kažkuris piktas valdininkas paslapčia laukė, kad visi „jie“ išmirs ir nebereikės žemės duoti niekam? … Kai šių metų gegužės 4 dieną su žurnalistu lankėmės šiame sklype, šis žemės plotas ramiai snaudė ir toliau. Tai ar tikrai Kaune nėra laisvos žemės? Man taip neatrodo… O tada, 2009 metų žiemą, pasukau į Šilainių pakraštį, kur mane pasitikti turėjo ne prastesnis reginys. Čia, per vos kelis metrus nuo benzino kolonėlės, popieriuje buvo atžymėta trys sklypeliai po 5 arus. Kitoje jų pusėje dūzgė automobiliai. Žemaičių plentas nutyla gal tik kelioms valandom tada, kai daugelis žmonių sumiega. Tačiau jūs nesibaiminkite, šioje vietoje niekas ne tik, kad nesiūlė statytis gyvenamojo namo, bet tokias mintis net ir draudė: šių sklypų paskirtis, kaip ir ankstesniojo – nedviprasmiška. Čia, atsiėmęs 5 arų žemės gabalėlį privalėtum statyti kokius nors sandėlius. Kur tu gyvensi valdžiai nerūpėjo, svarbu, kad turėtum iš ko duonos riekę nusipirkti. O ką? Turėsi sandėlį, gal jį kam nors išnuomosi, gausi kokį litą antrą ir kompensacijų už šildymą neprašysi. Racionalu gi. Įdomu tik kodėl tada, kai daliai pretendentų priklausė atgauti kompensacinį sklypą iki 20 arų, būtent panašaus dydžio žemės gabaliukas padalintas net į keturis minimalius sklypelius? Tiesa, ši paslaptis vėliau paaiškėjo, Nacionalinės žemės tarnybos kai kurie atsakingi darbuotojai net neslėpė savo nuostatų, kad jie nori visiems pretendentams duoti žemės po lygiai. Todėl labai nustebo, kai viename teisminiame dokumente jiems priminiau, kad lygiava buvo taip vadinto išsivysčiusio socializmo įprastinis atributas. Tada visiems po lygiai dalino komunalinius butus, sodus, garažus ir net maisto paketus. Tuo tarpu dabar, jau eilę metų Lietuva oficialiai deklaruoja nebe lygiavą, o teisingumą, kas reiškia, kad turėjusiam pavyzdžiui 50 arų žemės duodama vienoks plotas, o visai kitoks tam, iš kurio tarybų valdžia nusavino tik 5 turėtus arus.

Tais, 2009 metais dar apžiūrėjau kelis siūlomus sklypus Ateities plente. Nebesiplėtosiu, tai buvo nesuvokiama. Žemės sklypai nupiešti ten, kur natūroje, šalia viaduko per geležinkelį, kol nevažiuodavo joks traukinys, rymojo brūzgynai. Tokioje vietoje drąsiai galėtum sakyti – gyvenu net ne prie geležinkelio, o jame… Absoliučiai niekam netinkamas žemės ruožas, todėl beliko apžiūrėti už miesto ribos, už Onkologinės ligoninės siūlomą daugelio sklypų pripieštą teritoriją.

Sekančią dieną grįžau pas žemėtvarkininkę N.Buzienę ir paprašiau, kad mane palydėtų į tą vietą, mat ten buvo suplanuota [nesiverčia liežuvis sakyti suprojektuota] gana daug sklypelių, kurie turėjo gyvenamąją paskirtį. Tačiau ši nustebo. Dar nei vienas neprašė jiems parodyti natūroje šias žemes – atrėžė man. Visi važiuoja patys. Suprantu, valstybei sunkmetis, bet ne man. Todėl mielai pasisiūlau nusivežti šią damą savo automobiliu: taip nei ji, nei tarnyba nepatirs nei menkiausio nuostolio, o aš savo akimis pamatysiu žemė, su kuria gal būt susiesiu savo gyvenimo perspektyvą. „Ne – sako Buzienė, – nevažiuosiu. Nes pati ten nesu buvusi“. Bandau ją įtikinti, kad ji, bent jau kaip ilgametė žemėtvarkininkė, man padės reperius, žyminčius sklypų ribas, atpažinti, tačiau ji atsisako važiuoti. Tada rašau raštą-reikalavimą ir paprašau jį užregistruoti. Neregistruoti nedrįso, o tą minutę jai išsprūdo – nėra ten jokių reperių sukalta. Ir žiūrėti nėra į ką. Laukai ir tiek… Viskas kas matosi, tai ant popieriaus. Pagaliau tampa aišku ir kodėl taip atkakliai siūloma viską ieškotis internete. Nes nėra į ką žiūrėti – katė tai gi maiše. Pagaliau tampa aišku ir kitkas – per daugiau nei 20 metų Žemėtvarka tik imitavo energingą darbą, o rezultate ne tik, kad neatžymėta žemės ribos, bet patys žemėtvarkininkai jau seniai prarado šią kvalifikaciją ir tapo tik keista juristų atmaina, nebegalinčia pateikti jokios informacijos savo tiesioginės specialybė klausimais.

[Bus daugiau]

Susiję straipsniai:

“Respublika“    Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos! Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas… Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma… Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę. Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas… Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną… [BUS DAUGIAU]

Straipsnis “Kauno dienoje“

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:

Atgauti senelių žemę Kaune – misija neįmanoma

Paskelbta 2013-06-08, 05:10  Tadas Širvinskas

Susiję straipsniai:

Didžioji vagystė prasidės jau vasarį

Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis“

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, ar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos“ žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …“

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP”	Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“	Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“	Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“	Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelis: Internetinis balsavimas būtų tautos tragedija

Tai, ką rasite žemiau – ne straipsnis. Ir net ne rašinukas. Tai paprasčiausiai mano laiškas, atsakymas vienoje googlegruop [laiškų grupėje] į užmaskuotą internetinio balsavimo propagandą. Matyt, nepavykus atvirais tekstais paguldyti ant menčių patriotiškai nusiteikusiųjų mąstančių piliečių, propagandistai “povandenininkai“ ėmėsi naujos taktikos. Ir ta taktika šiaip jau visai nebloga. Ta prasme, kad visa apgaulė įvyniota į tikrai kokybišką “patalą“: daug ir įtikinamai kalbama apie būtinumą keisti referendumo įstatymą, sumažinant referendumą remiančių parašų rinkimą nuo 300 tūkstančių iki 100 000, kad tauta turėtų realias galimybes išnaudoti Konstitucijos teikiamą tautos prioritetinio vaidmens valstybės valdyme, kortą, “atsisakyti konsultacinio referendumo instituto egzistavimo nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, kaip menkaverčio ir neturinčio esminės naudos teisinės ir politinės sistemos tobulinimui“ ir panašiai. Tiesa, realių žingsnių nenurodoma, tik skambūs žodžiai, kurių, skirtingai nei dar prieš keletą metų, valdžia jau nebebijo, nes įsitikino savo nenugalimumu. Ir taip sau netyčia, ketvirtuoju punktu tame laiške įrašyta sakinys, kurio tiesiog negalėjau neperbraukti. Vardan to, kad matytumėte koks “nekaltas“ punktas įspraustas tame tekste buvo.

4)Kuo greičiau, Referendumo įstatyme, nustatyti galimybės balsuoti internetu teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris leistų įtraukti daugiau jauniausios visuomenės dalies sprendžiant valstybei svarbius klausimus ir didinant visuomenės politinį aktyvumą.

Mano pastabos išdėstytos žemiau, atsiprašau už vietomis prasibrovusią ironiją – pasirodo, net ir labai gebėdamas valdyti savo emocijas, kartais prarandu šį privalumą…

=============================================================

Taigi, pradėsiu nuo atsitiktinai aplankiusios alegorijos… Šiandiena mes {Lietuva} važiuojame intensyvaus eismo magistrale. Pakankamai dideliu greičiu. Bet jau kuris laikas pradėjo pliaupti didelis lietus, jis vis didėja, o mūsų automobilio stiklų valytuvai neveikia. Salone sėdintys keleiviai siūlo stabtelėti arba bent jau smarkiai sumažinti greitį. Tačiau keli „entuziastai“ ima garsiai įrodinėti priešingai – blogas matomumas – nieko tokio. Maža to, jie siūlo vairuotojui visai užsirišti akis juoda skepeta ir visu greičiu pirmyn! Kas bus tas bus!!!

Ir nors čia ne mįslė, kur nuvažiuos toks automobilis [o mūsų atveju – Lietuva], kiekvienas atsakykite  sau patys…

*****************

Naujesniam savo skaitytojui pabrėždamas, kad kompiuterijoje, nors ir ne specialistas, nesu ir naujokas, o interneto “galaktikose“ nardau jau apie 10 metų, turiu pasakyti, jog būtų netikusi mintis, jei tokia užklystų, kad prieš internetinį balsavimą piestu stojasi tik tie, kurie nieko apie jį neišmano ir gal tik elektroninį laišką šiaip ne taip sugeba parašyti…

Mąstantiems ir akylai gyvenimą stebintiems žmonėms šiandiena aišku, kad pas mus vykstantys rinkimai skaidrumu nepasižymi. Klastotėms kelias užkertamas toli gražu ne visur ir ne visada. Tai tęsiasi jau nebe pirmi metai, o mes, piliečiai vis tylime. Tačiau padėtis rinkimuose, kaip ir bet kuriame kitame darbų bare, galėtų būti nesunkiai pataisoma. Pavyzdžiui galima pasiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos nepasitenkintu tuo, kad jose dalyvauja įvairių partijų atstovai, nes tie atstovai dažnai būna „bebalsiai“, mato nešvarius dalykus, bet dėl savo asmeninių charakterio savybių arba dėl „bendro“ susitarimo su dominuojančių partijų atstovais, visa tai praleidžia pro pirštus. Ir tada rezultatai būna tokie, kokius turime. O gi galima siekti ir atsiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos balsus skaičiuotų viešai, prieš visą Lietuvą, pavyzdžiui visus skaičiavimus filmuojant ir tiesiogiai transliuojant per televiziją. Ar tada liktų galimybės klastoti? Jei ir liktų, tai labai jau sumažėtų. Bet kažkodėl didieji “patriotai“ tyli apie televizijos įjungimą į rinkimus. Ko gero todėl, kad taip kai kam būtų kur kas blogiau net už internetinio balsavimo atmetimą…

Tačiau dažnas internetinio balsavimo šalininkas tvirtina tuos pačius, iki skausmo atsibodusius kliedesius. Jie sako, kad internetiniu balsavimu bus galima pasiekti skaidrumo. Gerbiamieji ponai, kas tai per skaidrumas? Greičio – taip. „Elektronai“ su gyventojų balsais internetu į centrinę būstinę tikrai sulėks žaibo greitumu. Tačiau nepamirškime, kad visose pervažose būna tik vienas, gal du ar trys iešmininkai, kurie pagal savo supratimą nukreipia vagonus tik jiems vieniems tuo metu suprantama kryptimi… Neabejotina, kad prie centrinio serverio pulto sėdės ne dievas, o žmogus. Žmogus, kuris, jei panorės, nukreips gyventojų balsus ten, kur jam atrodys, kad reikia. Tiesa, ne, tai nebus toks savarankiškas iešmininkas, jis vykdys valią tų įtakingų asmenų, kurie vėliau jį pilnai apgins, jei kas nors kėsintųsi patikrinti elektroniškai jo atlikto darbo sąžiningumą.

Internetinio balsavimo „entuziastai“ paprastai visada teikia labai „svarų“ argumentą: „Internetinis balsavimas padarys lengvai prieinamą balsavimą jaunimui“. Nejuokinkite ponai, nesame tokie kvaili, kad nesuprastume, jog rinkimai vyksta tik kartą per ketverius metus. Na dar rinkimai į tarybas ir prezidento rinkimai. Taigi, blogiausiu atveju,- per ketverius metus balsuojame tris kartus. O balsavimų apylinkės, dažnu atveju, arčiau negu maisto parduotuvės į kurias bent jau kas trečią dieną einame. Tai apie ką kalbate, entuziastai? Apie tai, kad jaunam žmogui nepakeliama našta nueiti į rinkimų apylinkę ir atlikti savo pareigą kartą per 16 mėnesių??? Sakote, kai internetas namuose, balsuos ir tie, kurie tingi net ir taip retai nueiti iki apylinkės? Gal ir balsuos. Tik ar tas jų, tingi9nių balsavimas ko nors vertas? Ar tautai reikia balsų tų asobų, kurios neturi noro nueiti ir pabalsuoti įprastu būdu? O ar Jūs garantuojate, kad tokie žmonės galvos už ką balsuoti? Ar esate tikri, kad jie nebaksnos klavišų kaip papuolė, tuo dar labiau deformuodami mūsų gyvenimo perspektyvas?

Aaa, kai kas dar sako, kad į užsienį išvykusiems emigrantams sunku pasiekti, tarkime, Oslą… Norvegija mat tokia ilga… Na taip, čia internetas būtų kur kas arčiau. Bet… Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar visi emigrantai išlikę tokiais dideliais patriotais, ar tikrai visi jie įdėmiai stebi savo ekranuose kas vyksta ŠIANDIENA Lietuvoje ir gerai gaudosi už ką verta balsuoti? Pagaliau, jei jie išvykę į ten su mintimi į Lietuvą niekada nebegrįžti, ar jiems tikrai labai svarbu, kas čia kaip vyks artimiausius ketverius metus? Galite tuščiai ir neatsakingai balbatulinti liežuviais, kad kalbu labai nepatriotiškai, tačiau tiesos mano šiuose klausimuose labai daug… Nežiūrint to, kad kaip ir daugelis mūsų, likusiųjų Lietuvoje, turiu emigravusių savo mielų draugų ir bičiulių.

Man būna net šleikštu klausytis argumentų, kai kas nors ima teigti, kad tokiu, internetiniu būdu, bus užkirstas kelias net rinkėjų papirkinėjimui. Tai demagogija, kuri tolygi sakant, kad juoda yra balta. Nesutinkate? Na tada paprieštaraukite… Va, sakykime aš paprastas žmogelis, pas kurį nesunkiai, kad ir už tris litus galima nusipirkti balsą. Nes man dzin kas bus toje valdžioje. Mane anksčiau, sakykime, pirkdavo gatvėje, sodindavo į autobusą ir veždavo į apylinkę. Ten, autobusui sustojus tolėliau, liepdavo mums po vieną eiti su tam tikru laiko intervalu ir balsuoti už Miką. Prieš tai įdavę tą pažadėtą pinigėlį. Nuėjęs į kabiną aš likdavau vienas ir galėjau daryti ką noriu. Pavyzdžiui, jei mano sąžinė dar nepragerta iki galo, aš galėjau galvoti – Jūs ką, asilai, manote, kad nupirkote mane? O aš tikrai nebalsuosiu už Miką,, nes man patinka labiau Anzelmas. Bet jums pasakysiu, kad pabalsavau kaip lieptas. Taip sakant – sukčiui sukčiaus ir rezultatas. A va kai bus internetinis balsavimas, mano „sponsorius“ ateis pas mane į namus, atsistos už nugaros ir stebės kaip aš savo balsą nusiunčiau… Čia jau nori nenori teks balsuoti už Miką.

Taigi tiek šia laisva tema. Tiesa, dar vieną mįslę-nemįslę paliksiu Jums: ar lietuviai tikrai jau protingesni už visus pasaulyje, kad veržiasi antri [po estų, kurie, su kai kuriais pakalbėjus, jau seniai keiksnoja internetinį balsavimą] į tokį absurdo spektaklį kaip internetinis balsavimas?

===================================================================

Kitur skelbtos nuomonės balsavimų ir bankininkystės, naudojantis internetu tema:

1. _    2012.11.06 metų pokalbiai forume

2. _ 2014.02.13 Straipsnis “Balse“ – “Hakeriai veikia kaip realios įmonės“

Visą straipsnį galite rasti

R.Matelis: Kiaušiniai virti net nebandė

       Niekada gyvenime neapkenčiau apgaulės, sapalionių ar mulkinimo, nors vienoje diskusijoje man ir yra tekę ginti “šventąjį“ melą. Keista, kad dažnai žmonės, kurie balsu pasisako už ABSOLIUČIĄ TIESĄ, realybėje, beveik be jokių pašalinių pastangų, leidžiasi kvailinami. Visos kalbos apie klimato atšilimą, “tragiškas“ GMO pasėkmes, kurios pasireikš gal trečiajai kartai po 100 ar 150 metų, ant mūsų galvų iš lėktuvų barstomus NANO miltelius, mobiliųjų telefonų itin kenksmingą poveikį mūsų smegenims ir t.t., man dažnai sukelia vidinį diskomfortą: rodos tarybiniais laikais visi pasiekėme pakankamai aukštą intelektualinį lygį, buvome  išsilavinę, protingi, visada mokėjome skirti kas tikra, o kas tik proto trojanai, bandomi mums implantuoti į smegenis, siekiant tam tikrų, dažniausiai politinių tikslų. Tad, o kokie gi mes šiandiena?

Žemiau esančio straipsnio negalėjau neparašyti po to, kai gavau apačioje, lentelėje esantį “perspėjimą“.

SPINDULIAVIMO JĖGA Labai svarbus pranešimas visiems Perskaitykite jį įdėmiai. 1 kiaušinis ir 2 mobilieji telefonai ir 65 minutės ryšio tarp mobiliųjų. Tai buvo atlikta panašiai, kaip parodyta foto: Inicijuotas ryšys tarp dviejų mobiliųjų telefonų ir palikta maždaug 65 minutėms…. Per pirmas 15 minučių nieko nenutiko; Po 25 minučių kiaušinis pradėjo darytis vis šiltesnis; Po 45 minučių kiaušinis pasidarė karštas; Po 65 minučių kiaušinis buvo išviręs. Išvada: Spinduliavimas tarp dviejų mobiliųjų telefonų turi savybę pakeisti kiaušinio baltymus. Įsivaizduokite, kas gali atsitikti su baltymais jūsų smegenyse kai ilgai kalbate. Pasistenkite sutrumpinti savo pokalbius mobiliaisiais ir perduokite šią žinutę draugams bei šeimos nariams kuriais Jūs rūpinatės

======================================================

  –>>

Bet neplėtosiu šios dienos temos iki dausų, o paliesiu tik vieną, plačiai paskleistą žinią, kad paprastas vištos kiaušinis, laikomas 1 valandą tarp dviejų tarpusavyje “besikalbančių“ telefonų, išverda. Ką tik leidau sau prabangą patikrinti šį faktą. Su “magaryčiomis“ – telefonai veikė net 1 val. 15 minučių ir rezultate gavosi tai, ką matote nuotraukose. Kiaušinis net nebandė virti ar šilti.

Absurdo pagąsdinimai visada turėjo savo auditoriją. Gal todėl, kad kai kuriems žmonėms tikrai nuolatos trūksta taip vadinamo adrenalino ir jie jo atkakliai ieško, o nerasdami, tenkinasi bent jau pseudo tiesomis. Aš puikiai prisimenu ir tokius “baisus“ pabauginimus, sklandžiusius prieš bene 15 metų, tai yra tada, kai pasirodė pirmieji pigūs sausainiai “DISKO“. Kaip tik nekovota su jais: kalbėta ir, kad jie iš medžio pjuvenų, ir dar visokių nesąmonių, o pagrindinis “nenuginčijamas“ įrodymas kokie jie blogi, būdavo tai, kad jie DEGA. Žmogus, kuris nebijo vaikščioti įsijungęs savo protą, niekada neišsigąs to, kad sausainis dega. Gi jis grūdinės kultūros – kviečio gaminys. Tad natūralu, kad sausi miltiniai gaminiai dega. Bet… matyt mažai kam patinka įsijunginėti savo asmeninį mąstymą, todėl šis “siaubas“ sklandė iš lūpų į ausis dar ilgai. Ir taip smarkiai, ko gero, kirto pigių sausainių gamintojams. O iš tikro tai buvo tik paprastas brangininkų kerštas tiems, kas nenorėjo lupikauti. Mūsų turguose nuo neatmenamų laikų gyva praktika, kad pigiau už kitus parduodantys piliečiai yra gąsdinami, šantažuojami ar net naikinami fiziškai [dažniausiai padegant kioskelius]. Todėl tik labai atkaklūs, iš anksto pasiryžę kovai už žmogaus gerovę prekiautojai, kurių, deja, vis mažėja, pajėgia atsilaikyti prieš šią prievartą.

Tačiau grįžtu prie telefonų. Kaip ten bebūtų, asmeniškai aš tikrai neabejoju, kad radiacija, kokios formos ji bebūtų, tikrai kenkia žmogui. Ateities žmogui gal ir nebekenks, nes gyvieji organizmai turi savo prigimtinį kozirį – mutuoti, keistis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tik tas prisitaikymas vyksta kur kas lėčiau negu norėtųsi. Aš tikrai neabejoju, kad mobilus telefonas mūsų kišenėse nuolatos daro ne patį geriausią poveikį kūnui. Kaip ir ekranas, kuris šią minutę prieš mano akis. Ir jei įmanoma, būtina tas dozes mažinti. Todėl niekam niekada nepatariau įsirengti mobilųjį internetą [jei tam nėra būtinumo] ir net naudotis radijo pele. Na neužima tas laidelis vietos, bet laidinė pelė vis tiek bent jau mūsų kraujo neužteršia per mūsų delną, kuriame ji gyvena. Ir telefonai sveikatai tikrai kenkia. Bet kiaušiniai nuo jų tikrai neverda. Beje, kai buvo situacija kitokia, pačios vištos dėjo “virtus“ kiaušinius, apie tai rašiau taip pat tiesiai ir be dviprasmybių. Kartu su  “Lietuvos ryto“ ir “Ūkininko patarėjo“ pagalba. Bet nebuvo pas tarnybų darbuotojus visuomeninio intereso sužinoti tiesą iki galo, tad viskas taip ir liko neišaiškinta… Gaila.

Tačiau ar padoru siekti kilnių tikslų melo būdu? Skleisti va tokias “žinias“ apie nuo telefonų verdančius kiaušinius arba teigti, kad aplinkiniams labiau kenkia nikotino dūmai, negu pačiam rūkančiajam. Tai irgi “informacija“ išjungtiems protams. Nes žmogaus logika ir be jokių prietaisų neklystanti, kai kalbama apie akivaizdžius dalykus. Na kaip gali nerūkančiam labiau kenkti? Jei labiau kenkia, reiškia jis gauna daugiau nikotino? Bet tai neįmanoma. Nes rūkorius, išpūtęs cigaretės dūmą, taip pat kvėpuoja aplinkos oru. Reiškia jis gauna ir praskiestą dūmą ir jo koncentratą. Taigi, akivaizdu, kad tai tik melaginga agitacinė kilnios kovos prieš rūkymą, priemonė.

Ne visada, mano manymu toks melas būna ir kilnus. Arba bent jau labai abejotinas tas jo kilnumas. Jau bene 5 metai gana žymi tautos dalis panikuoja dėl GMO [genetiškai modifikuotų produktų], kas suprantama kalba reiškia, kad inžinerinės genetikos pagalba išvedamos visai naujos augalų ir gyvūnų rūšys. Pavojaus varpai muša, bet kokią melodiją jie skleidžia, suprasti mąstančiam žmogui sunku. Kokių tik teorijų neteko girdėti, bet visos jos, nejučia pačios save demaskuoja: jei bus pradėta GMO augalininkystė, paprastam eiliniam žmogui bus neįperkamos tokios sėklos, todėl žemdirbiai žlugs finansiškai. Tačiau šiam, prasprūstančiam baimės faktoriui užmaskuoti naudojami klastingi aprėdai ir apavai: va, iš tokių augalų išaugs mutantai, o juos suvalgę žmonės, gal taps zombiais arba vampyrais. Absurdas, bet populiarus lengvatikių tarpe. Arba tų, kurie nemėgsta įsijungti protą priimdami naują žinią. Galėčiau save paskelbti vos ne didvyriu, nes modifikuotą soją pradėjau valgyti dar nuo tarybinių laikų, o kavą balinu jau taip pat ne mažiau kaip 10 metų. Sojos pienu arba grietinėle. Mano oponentai, nebeturėdami kuo atsikirsti, man teškia – tai tau gal ir nieko, bet tai gali pasireikšti antrai arba trečiai kartai. Gali? O kodėl? O kodėl ne ketvirtai ar penkiasdešimtai? Beje, taip svarstant galima manyti, kad ir automobilio keliamas triukšmas atsilieps mūsų 10-ajai kartai. Gal sukame atgal į akmens amžių? Tik nepamirškime, kad tada mūsų gyvenimo trukmė sutrumpės ir 25-metis jau bus laikomas senuku… Kiti prieš GMO kovoja žvelgdami iš dieviškojo prado pozicijų. Esą tokia genoinžinerija prieštarauja Dievo valiai. Argi? Nejaugi jie laiko Dievą tokių bejėgiu, o jo kūrybines galias vertinai tiek žemai, kad mano, kad GMO inžinieriai jau pranoko Dievą, visatos kūrėją? O gal gi Dievui patinka, kad žmogus taip ištobulėjo, kad ėmė “žaisti“ su jo kūriniais? Gal būtent tuose išradimuose ir pasireiškia Dievo žadėtoji laisva valia? Aš manau būtent taip. O į GMO žiūriu analogiškai kaip ir į veislių išvedimą kryžminant, radiacijos pagalba ar dar kitais metodais. Juk ir čia galima manyti, kad Dievas nepatenkintas, nes pagal jo valią, galima tvirtinti, visos veislės turi būti nekintamos. Kaip žinia, sukryžminus dvi skirtingas veisles, jų palikuonys dažniausiai būna nevaisingi. Tai kodėl gi tylima prieš selekciją, prieš bet kokią veislininkystę? Ne, aš įsitikinęs, kad Dievas tikrai už GMO nepyksta. Kitaip žmogus paprasčiausiai neišgautų jokios gyvybės zooinžinerijos pagalba.

Kodėl rašau visa tai? Gal turiu begales laiko? Ne. Viskas kur kas suprantamiau. Aš paprasčiausiai noriu, kiek tai įmanoma internete, garsiai pasisakyti, pakalbėti su Jumis, padiskutuoti tokiu klausimu: ARGI MES VIENAS KITĄ TURIME VERTINTI RIBOTO PROTO ASMENYBĖMIS, KAD KILNIŲ TIKSLŲ SIEKTI MELO IR MULKINIMO KELIU?

Romualdas Matelis: Gintaro Kryževičiaus požiūris nekelia džiaugsmo. Nes tai ne tik jo nuomonė

„Kiek emociškai bebūtų sunku N. Venckienei, negali būti taip, kad teisėjas, valstybei prisiekęs visomis išgalėmis ginti konstitucines vertybes, savo pasisakymais prisidėtų prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo“

Tokią nuomonę išsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos vadovas Dainiui Sinkevičiui iš http://www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 2 dieną.

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius

Kiek anksčiau, žiniatiekoje teko matyti “diskusiją“ su Seimo nariu G.Songaila, laidą, kurioje G.Kryževičius “išdavė paslaptį“, kad yra labai šiaip jau tolerantiškas žmogus, kas dabar, prisimenant šį pasisakymą, kelia rūgštoką šypseną. Deja…

Apie toleranciją jau esu rašęs, kad tai sąvoka, kuri neturi jokio konkretaus apibrėžimo, todėl save tolerantiškais nesunkiai gali įvardinti net ir tie, kurie matydami atliekamą nusikaltimą, to, tarsi nepastebi. Tad gal ir tolerantiškas mūsų Temidės dievas, neginčysiu.

Klausimas ar Aukščiausiojo Lietuvos teismų vadovo pareigybė tikrai dera su tuo pat metu vadovavimu ir Teisėjų tarybai, matyt taip pat tolerancijos klausimas, tačiau aš manau, kad siekiant bent jau pasauliui suvaidinti, kad Lietuva teisinė arba demokratinė, o ne autokratinė šalis, Teisėjų tarybai turėtų vadovauti kitas, jokio posto oficialioje teismų hierarchijoje neužimantis žmogus. Ir gal tokią padėtį pataisyti visai nesunku? Gal pakaktų geros valios perrašyti norminius aktus? Kažkodėl manau, kad šis klausimas iki šiol niekieno, net JE Prezidentės nepastebėtas tik todėl, kad Lietuvą jau 2 dešimtmečius smaugianti neteisingumo lavina, nebepaliko laiko teisingiems teoriniams apmąstymams. Blogiau būtų, jei vis tik gaučiau atkirtį, kad taip yra ir kitose civilizuotose valstybėse. Nes esu įsitikinęs, kad kaip nėra tobulų žmonių, taip nėra ir tobulų valstybių. Ir kol save bent jau įvardiname Nepriklausoma šalimi, turime tikėti, kad mumyse slypi ne mažiau nuovokos kas gerai, o kas blogai, nei pas anglus ar vokiečius.

Niekada gyvai nemačiau G.Kryževičiaus, todėl negalėčiau nieko tvirtinti apie jo, kaip žmogaus asmenines savybes. Tačiau teko pakliūti pas jo pirmtaką Vytautą Greičių ir iš to laiko pas mane išlikusi tikrai puiki nuomonė apie tuometinio Lietuvos aukščiausiojo teismo vadovą: tai buvo žmogus, ne per patamsintus akinius žvelgiantis į kiekvieną, kad ir jokio titulo neturintį Lietuvos žmogų. Visada norėtųsi, kad Lietuvoje teismams vadovautų būtent tokie žmonės. Tuo tarpu vedimasis į TV laidą palaikymo komandos – teisės teoretikų E.Kurio ir V.Nekrošiaus, man nepasirodė skaidrios teisės atstovavimu. Tuo labiau, kad diskusija vyko tik su vienu seimo nariu. Teisiniais terminais kalbant, manau, kad taip buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Žinoma, galima tai ir pateisinti laidos vedėjos R.Miliūtės nekompetencija, nesusigaudymu kaip dera, o kaip ne. Bet tiek to, ta laida jau praeityje, paliksiu ją ramybėje…

Sugrįšiu prie minimo D.Sinkevičiaus straipsnio Delfyje. G.Kryževičius jame teigia, kad  N.Venckienė yra prisiekusi ginti Lietuvos konstitucines vertybes, kas reiškia, kad ji, savo pasisakymais neturėtų prisidėti prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo. Puikūs žodžiai. Aplodismentai.  Tik kas sudaro tas vertybes, deja, pirmininkas neįvardina. Čia paliekama laisvė kiekvienam vertinti pačiam.

Prisimenu seną istoriją, kai viena jauna dailininkė, man paklausus kas gražaus šiuolaikiniame, tada Alberto galerijoje kabėjusiame brangiame paveiksle, kuris buvo išmargintas spalvotais patepliojimais ir jam nesimatė jokio konkretaus objekto, – atsakė:  “Supranti, Romai, visas stimulas tame, kad čia palikta daug vietos minties laisvei“. Nesupratau, bet nesiginčijau. Nes aš ne prie meno ir niekada nepretendavau suprasti to, kas man gal gamtos neduota. Bet kai kalbame apie teisę, man rodos, čia negali būti vietos laisvoms interpretacijoms. Nes kas teisinga, o kas ne, suvokiame kiekvienas. Arba bent jau esame arti to. Ir tai suvokti yra mūsų prigimtinė teisė. Suvokti. Bet vykdyti teisingumo, aišku, ne. To ir nebandau kvestionuoti.

Aš vis dar nesu tobulai perpratęs Konstitucijos, todėl kartas nuo karto ją paskaitinėju, pasvarstau kaip ją patobulinčiau jei būtų mano valia. Bet tai tik individualus mano mąstymo pasaulis, tuo tarpu garsiai jos kritikuoti nesu linkęs. Tačiau N.Venckienės pozicija, jei besąlygiškai įtikėti šios šeimos tragedijos versija, yra teisinga. Gyvybė yra aukščiausia žmogaus vertybė, ji net neįvertinama pinigais. Todėl net garsiausiems recidyvistams daugelyje pasaulio šalių panaikinta mirties bausmė. Gerai tai ar blogai – kita tema. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad nebegyvas N.Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir, kiek žinau, niekas iš tų teisėsaugininkų, kurie tvirtina, kad jis mirė sava mirtimi užspringdamas, niekaip nesugebėjo atremti ar bent logiškai atsakyti tokia baigtimi netikinčiųjų argumentų. Taigi, Neringa Venckienė neteko vieno artimiausių žmonių – brolio. Jei būčiau šalia G.Kryževičiaus, tikrai pasidomėčiau kas jo prioritetų skalėje aukščiau – “valstybės konstituciniai pamatai“ ar artimo žmogaus gyvybė? Ir žinoma įvertinant, kad “pamatai“, tai teorinis žodžių žaismas. Nes protingai elgiantis visada galima svorio nebeišlaikančius pamatus pakeisti. Keičiant teisingumo sistemą gi Lietuva nenuskris į kitą planetą. Ir dėl to neatsiras joks pagrindas Lietuvos okupuoti kokiems nors ateiviams. Okupantui tikrai niekada nebuvo svarbu, kokia politinė ar teisinė sistema yra jo pasirinktoje šalyje. Sovietai ramiai atėjo į kapitalistinę Lietuvą ir čia susikrovę atsineštus čemodanus laikė net 50 metų. O dar ir kyla klausimas – gal N.Venckienė nesikėsina į teisinius šalies pamatus, o tik bando restauruoti juos? O jei taip, tai restauracija nėra toks jau blogas dalykas. O gal tų pamatų nei neturime dar? Gal tik viršutinis korpusas pas mus stovi?

Mane stebina ir kituose straipsniuose atvirai parodomas didžiųjų Lietuvos teisės grandų požiūris į teisingumą. Kai kur jie tarsi dalinai sutinka, kad Lietuvoje yra problemų su teisingumu, bet čia pat bandoma sumažinti šią problemą motyvuojant, kad va, matote, kai kuriuos teisėjus ar kitus teisėsaugininkus atleidžiame iš pareigų. Kai jie susikompromituoja. Bet palaukite, kai susikompromituoja? O kaip su tuo, kas buvo iki tol? Ar pradedami viso susikompromitavusiųjų teisėjų laikotarpio tyrimai? Kiekvienoje byloje gi  slepiasi žmonių likimai. Ir jei atleidote susikompromitavusį teisėją, tai kaip su likimais tų, kurie galimai nukentėjo ankstesnėse bylose nuo neteisingų sprendimų? O jų galėjo būti gi visokių, kažkur gal liko neteisingai išteisintas artimojo žudikas, kažkas nekaltai už tą auką atsėdėjo? Kažkas gal be pagrindo neteko savo namų, o kažkas gal buvo privestas prie savižudybės? Man neteko girdėti apie tokius restitucijos faktus. Ir ko gero tai nurašoma į kategoriją Force majeure [nenugalimas jėgas]. Bet nenugalimos jėgos yra tik gamta. Jei garsieji Armėnijos ar Meksikos žemės drebėjimai buvo tikrai tragedijos, nepriklausančios nuo žmogaus valios, tai Japonijos tragedijos juk negalima nurašyti šiai kategorijai. Nes čia dalyvavo ir stichija ir žmogus, nesaugiai suprojektavęs ir pastatęs atomines elektrines.

Kodėl rašau šias mintis? Tai klausimas ne tiek skaitytojui, kiek pačiam sau. Tikriausiai ne todėl, kad turiu vilties, kad šia mano mintis kada nors perskaitys G.Kryževičius. Ir net ne todėl, kad manyčiau, kad savo vertybes pervertins tie, kurie dėl savo asmeninės karjeros palaiko aklą teismų sprendimų palaikymą. Rašau gal labiau todėl, kad viliuosi, jog tai perskaitys tie, kurie vienaip ar kitaip gali arba bent ateityje galės įtakoti mūsų įstatymų kaitą. Jei tylėčiau, neabejoju, kažkada kažką panašaus parašytų ir kiti. Bet kažkada… O mums gi gyventi gražiame pasaulyje norisi šiandiena. Nejaugi nesame to verti? Kame tada mūsų ta nuodėmė?

================================================

 p.s.   Jau baigęs rašyti aptikau šias dailias svarstykles. Ir pagalvojau – O kaip gera būtų, kad teisingumą iš tikro kada nors svertų svarstyklėmis. Jos gi neklysta, o…

.

.

.

~~~~~~~~~ _______ Vėliau rasti panašūs įrašai _______ ~~~~~~~~~

1.  V. Landsbergis: Aukščiausiojo Teismo pirmininko G.Kryževičiaus pareiškimas – baisus

2.  T.Čyvas: Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūlinys ir gangrena?

3.  K.Motieka: Garliavos byla palaidota vienu žodžiu

R.Matelio laiškas Gerb. Vytautui Landsbergiui, kuris, pasirodo irgi kartais klysta

Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai“ ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau  akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą“. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.

Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.

Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių“ autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. 🙂

Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų“. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus“? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?

Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei kalbėsiu tik iš debesėlio. Tad, kad nesusidarytų tokia nuomonė, pasiimsiu pirmą pasitaikiusį po ranka dokumentą. O jis šviežias, gautas šiandiena, kaip atsakymas į mano paklausimą kokią sumą pinigais man išmokėtų valstybė, jei pasinaudočiau naujai  seimo priimta įstatymo dėl nuosavybės grąžinimo pataisa ir pakeisčiau, kaip siūloma, savo valią, pareikšdamas, kad vietoje žemės natūra sutinku gauti piniginę kompensaciją? Dokumente, kurį pasirašo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėja Nijolė JONIKIENĖ, rašoma, kad už mano velionei Mamai priklausantį 1,0503 ha. žemės plotą [esantį Palangos miesto centrinėje dalyje], būtų išmokama indeksuota 5791,87 lt. suma. Jei pabandytumėte pasigilinti į šiandiena realią rinkos kainą Palangos mieste, netruktumėte įsitikinti, kad aš paprasčiausiai pasikuklinau sakydamas, kad ta žemė “kompensuojama“ tik 200 kartų mažesne suma. Bet tiek to, nesivarginkite. Vien paviršutiniškai žiūrint, manau, bet kas supranta koks žemės plotas yra 1 hektaras ir kokia suma yra 5791 litų.

Taigi, tokius “atlyginimo“ įkainius vadinti kompensavimu, paprasčiausiai nepadoru. Žinoma, galima filosofuoti, kad tam yra teismai [šią galimybę, jei užteks sveikatos, aš būtinai išbandysiu], tačiau ar visada jais galima tikėti? Žmonės kalba, kad jie turi polinkį kartais būti labiau “teisingi“ valstybei nei žmogui… Ir ar kiekvienam pretendentui, kurių amžius jau pakankamai solidus, gali užtekti sveikatos norimam teisingumui pasiekti? Be jokių abejonių  – NE. Čia, prisimindamas seną, liūdnai šmaikštų tarybinio laikotarpio karjeros posakį, kad nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės, turiu pasakyti, kad kapinės pilnos jau ir laisvos Lietuvos apmulkintų žmonių. Norint, tuo įsitikinti galima nesunkiai. Pakanka atsiversti Nacionalinės žemės tarnybos internetinį tinklapį su eilėje atgauti kompensacinį sklypą Kaune “stovinčiųjų“ pavardėmis ir akimirksniu įsitikinsime, kad daugelis iš jų, deja, jau gulintys. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, nors būdamas lietuvis patriotas, visada skaudžiai pergyvenantis tautos pasitaikančias nesėkmes, manau, kad lenkų pretenzijos, toje dalyje, kuri liečia žemės grąžinimą, skirtingai nei pavardžių ar švietimo klausimai, greičiausiai yra visai pagrįstos. Ir neabejoju, kad jiems nei kiek ne šilčiau, kad Lietuva nežmoniškai tyčiojasi ir iš savų tautiečių. Jie nori atgauti tai kas jiems priklauso ir čia vargu ar yra neteisūs.

Nei kiek ne mažiau liūdna skaityti ir V.Landsbergio sakinuką “<…> Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas – užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos – yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau“. Bet gi ir vėl… Gal profesorius paprasčiausiai nežino [o Kazys Starkevičius apie tai vargu ar pasivargino papasakoti], kad prieš metus laiko patyliukais buvo priimtas LRV nutarimo pakeitimas, ko pasekoje dalis kauniečių, 20 metų laukusių naujai paskiriamo kompensacinio sklypo, neteko teisės į jį aplamai. Šių eilučių autorius – taip pat. Reikalas tame, kad kauniečiams visus tuos metus buvo numatyta, jog jie gali gauti žemės sklypą iki 20 arų. Dabar gi jis staiga sumažintas iki 12 arų, o to pasekoje ir atsižvelgiant į tai, kad atgaunamo sklypo dydis negali būti mažesnis nei 4 arai, dalis žmonių veltui puoselėjo savo teisėtus lūkesčius į naujo sklypo gavimą.

Taip, šie dalykai palikti taip pat teismams. Kaip išspręs mano šį klausimą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kuriame byla laukia savo eilės, nespėliosiu. Tačiau akivaizdu, kad ŽŪM ministras negalėjo nesuvokti kokią neteisybę sukurs toks nutarimo pasalūniškas pakeitimas. Ir premjeras Andrius Kubilius – taip pat. Kaip ir negalėjo nežinoti, kad tas veiksmas net ir teisiškai buvo neteisėtas. Nes įstatymas numato, kad kompensacinio sklypo ploto dydį, savivaldybės prašymu, nustato Lietuvos respublikos vyriausybė. Čia susidaro net du konfliktiniai klausimai: pirmasis – įstatyme rašoma, kad Vyriausybė nustato, ką ji jau buvo padariusi, o dabartiniai veiksmai labiau vertintini kaip keitimas, nei nustatymas. Ir antra – sužinojęs apie pakeistą nutarimą, aš oficialiu raštu užklausiau Kauno miesto merą A.Kupčinską kodėl, kada ir kurių tarybos narių balsais buvo nuspręsta kreiptis į Vyriausybę dėl žemės ploto Kaune sumažinimo nuo 20 iki 12 arų. Ir jau esu gavęs atsakymą, kad savivaldybė tokio klausimo niekada nesvarstė ir į vyriausybę su prašymu sumažinti žemės sklypų dydžius nesikreipė. Taigi, matome, kad tai padaryta pačios vyriausybės iniciatyva, nors to daryti, įstatymas įgaliojimų jai nesuteikė.

Iš viso, ką čia pavardinau, galima tikrai manyti, kad A.Kubilius galėjo “visus žemės nuosavybės dalykus“ užbaigti net anksčiau. Gi argi problema pasirašyti raštą, nutraukiantį teisėtus žmonių lūkesčius, o po to, atsisegus piniginę, išdalinti piliečiams po kokią dešimtinę litų? Ir garsiai pareikšti – teisingumo atstatymą mes jau užbaigėme. Dabar einame pasiimti premijų už gerą darbą.

 

Tai, ką aprašiau šiame rašinuke, toli gražu dar ne visos problemos, liečiančios mane. O tuo labiau – visus Lietuvos piliečius, laukiančius nesulaukiančius teisingumo. Keleto problemas žinau jau šiandiena, todėl netrukus parašysiu ir daugiau.

 

Romualdas Matelis: Argi ne Lietuvos valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo?

Kadangi kartas nuo karto vis pamąstau apie mūsų valstybės neįgalumą ne tik sunkiose visuomeninio gyvenimo problemose, bet ir absoliučiai paprastose, sakyčiau netgi primityvokose situacijose, šiandiena, prasidėjus antram kalendoriniam žiemos mėnesiui susiradau kiek anksčiau prabėgomis skaitytą informaciją. Ji čia –>>> “Sezoninio laiko atsisakymas Lietuvoje būtų palankus žmonių sveikatai, bet grėstų ES sankcijos“. Be kitų, mano akimis, ne itin išmintingų minčių šioje apybraižoje, skaitau ir tokį sakinį:
“Europos teisės departamentas įspėja, kad ne Lietuvos valdžios valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo. Tokie sprendimai, anot jo, „priklauso Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai“.
Na atleiskite gerbiamieji, tai ar mes jau nebeturime savo Valstybės? Ar jau tapome kažkokia autonomine respublika, kuri nebeturi teisės spręsti savo šalies kasdienybės klausimų? Nesuprantu tokių išvedžiojimų. Dar keisčiau skamba Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto specialistų teiginiai, kad jei Lietuva liktų gyventi vasaros laiku, „tai neatitiktų valstybės geografinės padėties ir laiko juostos“. Stebiuosi kodėl gi dar iki šiol šie specialistai nesvarsto klausimo, kad Lietuvoje uždrausti savo būstus šildyti žiemos metu? Gi tai taip pat neatitinka valstybės geografinės padėties ir laiko juostos: turėtume teisę nebent susimūturuoti į antklodes ir taip bandyti išlikti gyvi iki sekančios vasaros. Natūrali atranka, taip sakant, tada būtų. Ir pilnai atitiktų visus gamtos parėdymus. Juokas pro dideles ašaras…

O gal pabandykime pamąstyti savarankiškai, be jokių Vilniaus mokslininkų ar Europos politikų pagalbos? Ir mąstykime, taip sakant papunkčiui. Taip vadinamas natūralus Lietuvos laikas mums šiandiena teikia galimybę ryte anksčiausiai sulaukti šviesos. Tai būtų ne taip jau ir blogai, tačiau turime įvertinti tai, kad šviesaus paros laiko trukmė yra stabili, jos prailginti negalėtume ne tik su Europos, bet ir su viso pasaulio išminčių pagalba. Tad ką mums duoda ankstyva šviesa ryte? Kalbėsiu, kad suprantamiau būtų, dirbančio   žmogaus akimis. Ryte mes keliamės, prausiamės, pusryčiaujame ir… keliaujame į darbą. Vonios kambaryje, ko gero, niekas natūralios šviesos nei neturime, tad elektros lemputė yra mūsų vienintelis šviesos tiekėjas. Reiškiasi, nepriklausomai, nuo to, lauke tamsu ar šviesu, mes naudojame ir mokame už elektrą. Po to atvykstame į darbą, o čia apšvietimo kaštai jau darbdavio reikalas. Tai normalu – darbdavių kur kas mažesnis procentas negu paprastų, samdomų piliečių, tad tautos interesas turėtų tuo pačiu būti laikomas ir viešuoju interesu… Vakarop, jei darbą mes baigiame apie 17 valandą, išeiname jau sutemus ar bent pritemus, o namus pasiekiame, paprastai jau sutemus. Bene porą mėnesių metuose, pagal dabartinį laiką, mes jau iš darbo išeiname tamsoje. Ką veikti kai aplinkui ir šalta ir dar tamsu? Ogi nieko, keliauti namo ir kiurksoti prie televizoriaus, kompiuterio arba skaityti knygą. Po to eiti miegoti ir ryte vėl pradėti tą patį ratą.
O jei mes gyventume ne pagal savo geografinį laiką? Jei mes jį pamirštume ir darytume taip, kad mūsų realusis gyvenimas prailgėtų? Vasarą pakanka ir to laiko, kokį turime dabar, dukart per metus sukinėdami laikrodį. O jei atėjus žiemai, laikrodžius persuktumėme į kitą pusę? Tada mes iš darbo išėję dar turėtume apie valandą, o kitu laiku ir dvi valandas šviesaus laiko. Tada mes ne tik, kad mažiau elektros sunaudotume namuose [reiškia kažkiek atpigtų ir taip mums gamtos primesti dideli išgyvenimo kaštai], bet dar su malonumu galėtume ir pasivaikščioti parkuose ar alėjose, kas neabejotinai teigiamai  atsilieptų bendrai sveikatai, nuotaikai ir netgi sekančios dienos darbingumui. Todėl neatsitiktinai sakau – taip prailgėtų ir realus mūsų gyvenimo laikas. Juk daugelis tikrai sutiksite, kad pilnakraujis gyvenimas yra tada, kai mes judame, bendraujame, kažką veikiame, o ne snūduriuojame užpečkyje ir miegame. Neabejoju, kad mažai rastume sveikos mąstysenos ir geranoriškų ketinimų žmonių, kurie manytų, kad, be kita ko – mūsų rizikingos kriminogeninės gyvensenos sąlygomis, maloniau yra vaikštinėti tamsoje nei dienos šviesoje.