Romualdas Matelis: Argi ne Lietuvos valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo?

Kadangi kartas nuo karto vis pamąstau apie mūsų valstybės neįgalumą ne tik sunkiose visuomeninio gyvenimo problemose, bet ir absoliučiai paprastose, sakyčiau netgi primityvokose situacijose, šiandiena, prasidėjus antram kalendoriniam žiemos mėnesiui susiradau kiek anksčiau prabėgomis skaitytą informaciją. Ji čia –>>> “Sezoninio laiko atsisakymas Lietuvoje būtų palankus žmonių sveikatai, bet grėstų ES sankcijos“. Be kitų, mano akimis, ne itin išmintingų minčių šioje apybraižoje, skaitau ir tokį sakinį:
“Europos teisės departamentas įspėja, kad ne Lietuvos valdžios valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo. Tokie sprendimai, anot jo, „priklauso Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai“.
Na atleiskite gerbiamieji, tai ar mes jau nebeturime savo Valstybės? Ar jau tapome kažkokia autonomine respublika, kuri nebeturi teisės spręsti savo šalies kasdienybės klausimų? Nesuprantu tokių išvedžiojimų. Dar keisčiau skamba Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto specialistų teiginiai, kad jei Lietuva liktų gyventi vasaros laiku, „tai neatitiktų valstybės geografinės padėties ir laiko juostos“. Stebiuosi kodėl gi dar iki šiol šie specialistai nesvarsto klausimo, kad Lietuvoje uždrausti savo būstus šildyti žiemos metu? Gi tai taip pat neatitinka valstybės geografinės padėties ir laiko juostos: turėtume teisę nebent susimūturuoti į antklodes ir taip bandyti išlikti gyvi iki sekančios vasaros. Natūrali atranka, taip sakant, tada būtų. Ir pilnai atitiktų visus gamtos parėdymus. Juokas pro dideles ašaras…

O gal pabandykime pamąstyti savarankiškai, be jokių Vilniaus mokslininkų ar Europos politikų pagalbos? Ir mąstykime, taip sakant papunkčiui. Taip vadinamas natūralus Lietuvos laikas mums šiandiena teikia galimybę ryte anksčiausiai sulaukti šviesos. Tai būtų ne taip jau ir blogai, tačiau turime įvertinti tai, kad šviesaus paros laiko trukmė yra stabili, jos prailginti negalėtume ne tik su Europos, bet ir su viso pasaulio išminčių pagalba. Tad ką mums duoda ankstyva šviesa ryte? Kalbėsiu, kad suprantamiau būtų, dirbančio   žmogaus akimis. Ryte mes keliamės, prausiamės, pusryčiaujame ir… keliaujame į darbą. Vonios kambaryje, ko gero, niekas natūralios šviesos nei neturime, tad elektros lemputė yra mūsų vienintelis šviesos tiekėjas. Reiškiasi, nepriklausomai, nuo to, lauke tamsu ar šviesu, mes naudojame ir mokame už elektrą. Po to atvykstame į darbą, o čia apšvietimo kaštai jau darbdavio reikalas. Tai normalu – darbdavių kur kas mažesnis procentas negu paprastų, samdomų piliečių, tad tautos interesas turėtų tuo pačiu būti laikomas ir viešuoju interesu… Vakarop, jei darbą mes baigiame apie 17 valandą, išeiname jau sutemus ar bent pritemus, o namus pasiekiame, paprastai jau sutemus. Bene porą mėnesių metuose, pagal dabartinį laiką, mes jau iš darbo išeiname tamsoje. Ką veikti kai aplinkui ir šalta ir dar tamsu? Ogi nieko, keliauti namo ir kiurksoti prie televizoriaus, kompiuterio arba skaityti knygą. Po to eiti miegoti ir ryte vėl pradėti tą patį ratą.
O jei mes gyventume ne pagal savo geografinį laiką? Jei mes jį pamirštume ir darytume taip, kad mūsų realusis gyvenimas prailgėtų? Vasarą pakanka ir to laiko, kokį turime dabar, dukart per metus sukinėdami laikrodį. O jei atėjus žiemai, laikrodžius persuktumėme į kitą pusę? Tada mes iš darbo išėję dar turėtume apie valandą, o kitu laiku ir dvi valandas šviesaus laiko. Tada mes ne tik, kad mažiau elektros sunaudotume namuose [reiškia kažkiek atpigtų ir taip mums gamtos primesti dideli išgyvenimo kaštai], bet dar su malonumu galėtume ir pasivaikščioti parkuose ar alėjose, kas neabejotinai teigiamai  atsilieptų bendrai sveikatai, nuotaikai ir netgi sekančios dienos darbingumui. Todėl neatsitiktinai sakau – taip prailgėtų ir realus mūsų gyvenimo laikas. Juk daugelis tikrai sutiksite, kad pilnakraujis gyvenimas yra tada, kai mes judame, bendraujame, kažką veikiame, o ne snūduriuojame užpečkyje ir miegame. Neabejoju, kad mažai rastume sveikos mąstysenos ir geranoriškų ketinimų žmonių, kurie manytų, kad, be kita ko – mūsų rizikingos kriminogeninės gyvensenos sąlygomis, maloniau yra vaikštinėti tamsoje nei dienos šviesoje.