Posts Tagged ‘Pagal “Dieną“’

Tuk tuk tuk. Galima užeiti? Pakalbėti apie nuosavybės atstatymą

„Belsk ir bus atidaryta“ – sako sena liaudies išmintis. Ir aš, kaip itin retai abejojantis liaudies posakių tikrumu, prieš keletą dienų pasibeldžiau. Į „Kauno dienos“ redakcijos duris. Tiesa, į virtualias duris. Ir čia noriu būti tikslus, todėl skaitytojui paaiškinsiu – virtualumu aš laikau ne tik internetą, kas pas mus šiaip ar taip dar gana nauja technologija, bet ir pokalbius telefonu. Taigi, paskambinau į redakciją, kur atsiliepė kažkuri atsakinga darbuotoja ir trumpai išdėsčiau savo klausimą: Nuosavybės atstatymas į tarybų valdžios nacionalizuotas piliečių žemes ne tik, kad negerėja, bet kuo toliau, tuo labiau degraduoja. Tarpe daugiau nei tūkstančio kauniečių, kurie vis dar kantriai [o gal tik naiviai?] tikisi sulaukti tikro teisingumo, esu ir aš, Romualdas Matelis. Gal gi dar redakcijai tai nėra iki „gyvo kaulo“ atsibodusi tema? Nes nors visa tai jau rašyta, aprašyta ir perrašyta dešimtis kartų, problema išlikusi, todėl jos nurašyti dar gi negalima… Ir man tos durys buvo atidarytos: „Prašome užeiti, pasukus numerį NNNNNNNNN“. O už šių durų virtualiai išvydau reporterį Tadą ŠIRVINSKĄ, apie kurį visada liksiu tik geros nuomonės. Žmogus nepatingėjo išklausyti ne tik mano nuosavybės Neatstatymo problemą ir ją aprašyti, bet ir paprašė aprodyti nuosavybės atstatymui siūlomus „sklypus“, o vėliau mano išsakytas faktus patikrino ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriaus ir Kauno savivaldybės kabinetuose. Po ko šiandiena, 2013 metų birželio 7 dieną, popieriniame laikraščio variante skaitytojai išvydo straipsnį „Už protėvių žemę Kaune bruka beverčius sklypus“.

 Tokios neįprastos įžangos priežastis, šį rytą sulaukti net 8 skambučiai iš įvairių bičiulių ir pažįstamų. Beveik visi skambinusieji pakankamai neblogai žino mano ir daugelio kitų skriaudžiamų Lietuvos žmonių problemas. Tačiau vos ne be išimties visus mano pašnekovus domino kas kita: kaip gi čia atsitiko, kad laikraščio redakcija susirado būtent tave? Tad tenka atsakyti – ne, tiesa yra kita. Manęs nesusirado, nes ne aš vienas, o ir gal ne pats ryškiausias esu tarpe tų, kurie dangstantis įstatymais, vyriausybės paplėkusiais nutarimais ir netgi teismų ne visada įgaliais sprendimais yra brutaliai mulkinami, kvailinami ir niekinami. Pagalbos į redakciją kreipiausi pats ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo suteikta. Tiesa, kiek tokia pagalbos forma kaip straipsnis viename iš skaitomiausių laikraščių, svarbi tiems, kurie valdo teisingumo svertus, parodys ateitis. Jau seniai nebebūdamas jaunatviškai naiviu, aš ne kartą pastebėjau, kad per du su viršum dešimtmečius, eilės valdininkų oda surambėjo taip smarkiai, kad jiems galėtų pavydėti net pitonai ar krokodilai, todėl reporterio plunksna dažnai jiems net juoko nebesukeliantis ginklas. Tačiau ten, aukštai aukštai, kartais matau ir tokių, kurie ne tik patys kažkodėl vis dar tiki, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, bet šį savo tikėjimą neretai bando įpiršti ir visiems kitiems. Ir kaip nebūtų keista, tie kiti aplink juos, kartais ima ir reaguoja į idealistų pastabas. Todėl ir straipsnis šiandieninėje „Kauno dienoje“, toli gražu nėra toks jau nurašytas kovos už teisingumą atributas.

Bet gal pradėsiu nuo pradžių. Nes nesu tikras, kad mano straipsnelius skaito vis tie patys žmonės. Gal gi kai kas visas žemės NEgražinimo istorijas girdi pirmą kartą. O gal gi šis rašinys bus naudingas ateities istorikams, kurie panorės kuo tiksliau aprašyti šiandieninę, melo ir neteisybės liūne įklimpusią lietuvą. Taigi truputis konspektuotos istorijos.

DENACIONALIZACIJOS  PRADŽIA,  KURIĄ ALEGORIŠKAI GALIMA JAU VADINTI   PRIEŠISTORIJA

Vos ne iš karto, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, per televiziją ir kitur spaudoje buvo pradėta skelbti, kad jau galima savivaldybėms [o gal tada dar Vykdomiesiems komitetams(?)] paduoti raštiškus pageidavimus, jei tokie yra, atstatyti nuosavybę į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę. Mano Tėvai [šiandiena abu jau Anapilyje, taip ir nesulaukę išsvajotojo teisingumo], o su jais ir aš, nuskubėjome į Kauno savivaldybę su namuose ranka parašytais pareiškimais. Tačiau ten mums paaiškinta, kad jau yra sukurti vieningos formos blankai, todėl mes turime ne pateikti atsineštus, o užpildyti jų nustatytos formos lapą, tada dar negirdėto pavadinimo dokumentą – PRAŠYMĄ atstatyti nuosavybės teises į Kauno mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę [TSRS laikais įprasta dokumento, teikiamo valdininkams forma vadinosi Pareiškimas]. Tarsi viskas ir suprantama, blankas kur kas geriau, nes jei kiekvienas imtų neštis savo kūrybos pareiškimus, suprantama, valdininkams būtų be galo sunku juos iššifruoti: žmonės gi ne visi vienodai gabūs surašyti konkrečius savo pageidavimus. Tiesa, jau tada keistoka pasirodė, kad išduota tik po vieną blankutę, nes iki tol [kaip ir šiandiena] buvome įpratę, kad teikiami dokumentai surašomi du, vienodi, iš kurių vienas egzempliorius lieka pateikėjui. Tačiau tada visi buvome idealistai, gyvenome Nepriklausomybės euforija, o mums paaiškinta, kad valstybė kol kas labai neturtinga, neturi popieriaus, o ir kopijavimo technikos pajėgumai labai riboti…  Tai buvo 1991 metų vasaros pradžia. Berods birželio pirmosios dienos!

Tų pačių metų pabaigoje mūsų, kaip ir daugelio, šeima, sulaukėme pakvietimo atvykti į Savivaldybę pakartotinai. Čia mums paaiškinta, kad senieji blankai buvo ne visai tinkami, be to tada dar nebuvo išleistas Nuosavybės atstatymo įstatymas, o dabar, jam jau esant, reikia perrašyti prašymus į naujus lapus. Gerai pamenu, kad jau tada man kilo įtarimas, kad taip gali būti sudrumstas eiliškumas, tačiau į tokią abejonę iškalusius „sklandaus“ atsakymo, kad jokių nukrypimų būti negali, nes mes jau esame suregistruoti į knygas, o naujas blankas yra tik formalumas ir, kad nuosavybės atstatymas vyks žaibiškai, nes jokių problemų jam įvykdyti nėra – „žemės sovietai neišsivežė, ji, kaip akivaizdu liko po mūsų kojomis“, į ginčus nesivėlėme ir paklusome prašymui perrašyti blankutes. Šiandiena, deja, puikiai suprantu, kad TAI BUVO DIDELĖ KLAIDA. Nes nuosavybės teisė daugeliui neatstatyta iki šiol, o ir daugeliui tų, kam laikoma atstatyta, padaryta grubiai pažeidžiant bet kokias teisingumo ir padorumo normas. O pažeidimams paslėpti kaip tik ir pasinaudota naujųjų blankų pildymu, kas valdininkams piktavaliams leido nekontroliuojamai manipuliuoti eiliškumu, švelniai tariant, žemes skiriant pagal pretendento akių ar plaukų spalvą, baso tembrą ir kitas, tik eiles sustatinėjusiems asmenims žinomas savybes. Mes gi, – tie, kurie anksčiau visų įtikėjome į tautos ne tik kaip nuosavybę atstatančios visuomenės padorumo sugrįžimą, bet ir teisingumo šviesą, likome paprasčiausiais mulkiais. Asmeniškai man tai, tiesa – nesėkmingai, prieš porą metų bandė įrodyti iš pažiūros garbi valdininkė, iš Vilniaus Nacionalinės žemės tarnybos atvykusi  Žemės reformos skyriau vedėjo pavaduotoja Irena BUJAVIČIENĖ. Kauno skyriaus patalpose, dalyvaujant tuometiniams skyriaus viršininkui, mįslingai iš gyvenimo pasitraukusiam P.SABECKIUI, ne mažiau paslaptingai prieš keletą savaičių iš darbo išėjusiai ilgametei žemėtvarkininkei N.BUZIENEI ir Žemės savininkų sąjungos tuometinei pirmininkei A.VENCKIENEI, ponia Irena BUJAVIČIENĖ įžūliai man į akis melavo, kad mano tėvų prašymas ne tik, kad paduotas 1991 metų lapkričio mėnesį [o iš tikro – tų metų birželį], bet anksčiau ir negalėjo būti paduotas, nes niekas Lietuvoje dar nežinojo, kad bus galima susigrąžinti nacionalizuotą žemę, o ir įstatymo šiuo klausimu tada dar nebuvo. Matyt ponia I.Bujavičienė niekaip negalėjo numatyti tokios nestandartinės aplinkybės, kad kartu su savo velioniais Tėvais aš pats asmeniškai buvau atvykęs ir padėjau jiems tvarkytis dokumentus. Nes ir iš tikro, tuomet mano bendraamžiai mažai susivokė žemės susigrąžinimo svarbos klausimais, o daugelis jų į tai žiūrėjo atvirai skeptiškai. Bet laikas jau pakeitė ir jų tuometinę mąstyseną, todėl kai kurie net praradusieji galimybę atgauti nacionalizuotas žemes, šiandiena su liūdesiu prisimena tada padarytas klaidas…

Kai vėliau, elektroniniu paštu šiai poniai išsiunčiau Klaipėdos apskrities viršininko raštą, liudijantį, kad mano tėvai prašymą atstatyti nuosavybę į Palangoje buvusią žemę pateikė 1991 metų birželio viduryje, ji paprasčiausiai į tai nieko nebeatsakė. Ignoravo šį dokumentą tarsi jo negavusi. Ką gi, labai suprantama, tolimesnė diskusija perspektyvoje galėjo išvirsti į didelį skandalą, todėl pasirinkta ignoravimo taktika jai, matyt, pasirodė geriausia gynybos forma…

Praleisdamas daugybę susirašinėjimų ir susitikimų su Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos, apskričių valdytojų [viršininkų] administracijų ir savivaldybių administracijų darbuotojais, vykusių per prabėgusius kelis dešimtmečius, peršoksiu prie pastarųjų metų. Prie 2009 metų pabaigos, kai sulaukiau rašto iš Kauno žemėtvarkininkų, kuriame buvo siūloma per, berods porą savaičių, pasirinkti kompensuojamąjį sklypą Kauno mieste. Tiesa, nenurodyta kaip tai padaryti, todėl tik pasiskambinus man paaiškinta, kad viską išsirankioti reikia internete. Tokiais momentais, aš, nors ir pakankamai neblogai gebėdamas naudotis internetu, save mintimis pastatau į pirminio savininko vietą, įsivaizduoju, kad esu tas senukas, iš kurio kažkada, prieš 50 metų buvo atimta žemė, įsijaučiu, kad esu žmogus jau nebegalintis įsisavinti interneto mandrybių. Ką daryti? Ar gali taip „moderniškai“ elgiamasi su šiais žmonėmis? Kaip tokiam žmogui rinktis jam siūlomą kompensaciją? Ir atsakymą randu tik vieną – realiai niekaip. Beliktų tik besąlygiškai ieškoti ir tikėti geranoriškumu kokio nors jaunuolio, galimai studento, kuris sutiktų ekrane gilintis į siūlomas žemes ir nuoširdžiai analizuoti siūlomo sklypo visas charakteristikas. Bet taip pat realiai tikra, kad tokių žmonių nelabai ir pavyktų surasti. Ne todėl, kad jaunimas nenorėtų padėti senam žmogui, bet jau vien todėl, kad šiuolaikinis jaunas žmogus retai kada ir geba teisingai vertinti tokius faktorius, kurie gali atsirasti tik su metais, su patirtimi ir tik savo akimis matant siūlomą žemę.

Vis tik, griežtai pareikalavus, N.Buzienė man atspausdina siūlomų žemių planus ant popieriaus ir pasiėmęs juos pradedu savo keistas ekskursijas aplink Kauną. Taip, neapsirikau, ne po Kauną, o aplink Kauną. Man, kaip pretendentui į nuosavybės atstatymą, visiškai nusispjaut, kad prieš keletą metų aplink Kauną buvusios dykvietės, kuriose šiandiena „suprojektuoti“ kompensaciniai sklypai, teoriškai inkorporuotos į Kauno miesto ribas. Realiai tai kaimo žemė dar negyvenamos pievos ir jos sudominti gali nebent kokius nors nemirtinguosius MakLaudus arba tuos, kuriems dar bene keturi ar nors trys dešimtmečiai nusimato kaip šviesaus rytojaus laiko etapas, per kurį šios stepės taps žydinčiais sodais. Man gi jau artėja 60-metis, o įvertindamas tai, kad mano nusavintos žemės yra beveik miesto centre – brangios ir patogios, aš noriu gauti deramą žemės sklypą, nes tik taip gali būti užtikrintas Konstitucijoje, Nuosavybės atstatymo įstatyme ir bet kokioje tarptautinėje teisėje įtvirtintas Teisingumas…

Bet mygtukas START paspaustas ir aš išsiruošiu į kelionę aplink Kauną…

[BUS DAUGIAU]

Straipsnis "Kauno dienoje"

Straipsnis “Kauno dienoje“

Už protėvių žemę beverčiai sklypai 2 K.D. 2013 06 07

Sekančią dieną straipsnis pasirodė ir internetinėje erdvėje:
Reklama

R.Matelis: Siekti asmeninės gerovės, bet kokia kaina. Apie kinologus

  _  

Nežinau kaip kitiems, bet mane apima toks šlykštus jausmas, kada tampa sunku net valdytis, kai matai žmogų, kuris bet kokia kaina bando tave paversti kvailiu. Ir visa tai daroma grynai vardan savo galimos finansinės gerovės. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume rasti aibes, tačiau klausimas ne kiek ir kokių jų yra, o tame, ar mes patys save gerbiame, jei mums kartais demonstruojama tokia nuomonė? Pasakysiu dar plačiau: ar gerbia save redakcijos, spausdindamos akivaizdžiai finansinės naudos siekiančius straipsnius? Aš manau, kad ne. Nors suprantama, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, būdamas laikraščio savininku aš tikrai neleisčiau gadinti savo leidinio prestižo. Ir tegul atlaidžiai žiūri į mano šiuos teiginius dienraščių redaktoriai ar bosai, nes tame, ką tvirtinu, tiesos daug. Bet čia teoriniai pamąstymai, o dabar pereisiu prie konkrečios temos.

Vakar dienos žinių sraute pasitaikė ir toks rašinukas: Prekiautojus keturkojais veja iš turgaus. Jei vertinti ir neabejotinai jo užsakovų komentarus po straipsniu, tai tuščias, nieko įdomaus nepranešantis, bet savo esme man šlykštus rašinėlis. Niekada giliai nesidomėjau “Ūkio banko“ savininko kapitalo apimtimi, bet neįmanoma nežinoti, kad “Kauno diena“ tarsi jam priklausantis laikraštis. O jei jau taip, tai tuo labiau manęs niekas neįtikins, kad koks nors šunų augintojas sugebėjo papirkti patį V.Romanovą. Ne, matyt savininkas tinkamai neprižiūri savo nuosavybės, o tuo puikiai pasinaudoja redaktoriai ar kiti atsakingi darbuotojai.

Straipsnio esmė [tingintiems skaityti], ne nauja. Veislinių šunų ir kačių savininkai jau daug metų nori įkinkyti Lietuvos įstatymdavystę savo finansinei padėčiai pagerinti. Ne visi jie tobuli, todėl tai išsidavę jau ne kartą ir įvairiose situacijose. Tikslas jų tik vienas – ne išveisti ar išsaugoti kokią nors įdomią, unikalią ir patrauklią veislę, o paprasčiausiai uždirbti daug pinigų. Kažkas gali ir toliau manyti, kad kinologų ir panašūs klubai turi paskirtį suburt šunų augintojų fanus, o aš, manau nedaug suklysiu, teigdamas, kad tai tik eilinė grupuotė, turinti vieną tikslą – pinigus. Kodėl sakau, kad mažai suklysiu? Ogi todėl, kad tarpe jų neabejotinai yra tikrai fanų, kurie čia pakliuvę dėl didelio susidomėjimo augintiniais. Tačiau tokie entuziastai paprastai lieka be postų, kuriuos užima pelno siekiantys karjeristai.

Dar prieš eilę metų man teko ilgokai klavišais kautis su tokiais žmonėmis “Bitėplius“ forume. Tada buvo bukai kalama mintis, kad reikia priimti įstatymą, kuris draustų beveislių šunų ir kačių laikymą. Motyvuota, kad tik klubininkai gali deramai patikrinti šunų psichiką nuo pat jų gimimo, todėl taip jie išgelbėtų pasaulį nuo šunų dantų. Nenorėjo girdėti tada to forumo “entuziastai“ nei, kad spaudoje daug aprašytų atvejų, kai būtent žmones ir vaikus apkandžioja veisliniai, klubuose įsigyti šunys [tada buvo šviežia istorija apie Jonavoje smarkiai apkandžiotą vaiką Čiau čiau veislės šuns. Neįdomūs jiems buvo ir mano argumentai, kai aš parašiau, kad gal ir maistą leiskime auginti tik tiems, kas sėklas naudoja ne savo, o perka parduotuvėse, nes kas žino kokia bus suvalgyto agurko psichika? :))

Komentaruose keliais vardais pasirašę veikėjai labai pritaria straipsniui. Nors be abejonės tie pritariantys patys tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Kai kurie pavirkauja kaip sunku užauginti veislinį šuniuką. Na tai neauginkite jei Jums neapsimoka. Bet auginate, reiškia meluojate, kad tai neva ne pelninga, o grynas nuostolis.

Bet tiek to tie žmogeliai, kurie labai jau nori priverstinai žmones suvaryti pirkti iš jų. Tokiu amoralių asmenybių buvo ir bus. Tačiau jei toks įstatymas ar kitas norminis aktas iš tikro būtų priimtas, jų iniciatorius tikrai turėtume įtraukti į Gėdos knygą. Tai būtų absoliutus demokratijos sutraiškymas. Kokią teisę man kažkas turi nurodyti, kad aš turiu puikuotis kažkieno išrašytu “diplomu“? Mano skonis yra mano skonis ir man dažnu atveju gali būti kur kas gražesnis jokios veilsės neturintis šuo, negu jūsų pudeliai, straforšyrai ir t.t. Aš nesuvokiu kodėl žmogus turi ploti tada, kai jam nepatiko spektaklis. Aš nesuprantu kodėl turėčiau girti architektą, nesugebėjusį nieko sukurti ir todėl Kauno pilį padariusį tarsi bičių korį. Ir tuo labiau nesuprantu kodėl turėčiau mokėti pinigus kažkokiam klubininkui už tai, kad jis savo kalę ar šunį nuvežė pas tokį patį klubininką vokietį. Ne, nerevizuoju aš jų hobio, tegul vežioja jei turi iš to džiaugsmą. Bet ar turi tą džiaugsmą? Labai abejoju, man atrodo, kad jie turi tik pinigų siekį.

Berašant šias mintis ką tik toptelėjo mintis – o ar veislinių šunų ar kačių veisėjai moka LATGA’i? Autorinių teisių reketininkams… Gi turėtų, nes išveista šuns veislė, be jokių abejonių toks pat autorinis darbas, kaip ir sukurta kompiuterinė programa ar Druskininkuose, Grūto parke stovinti Lenino skulptūra. Labai abejoju, bet manau, kad va čia vertėtų kelti šį klausimą viešumon. Gal tada “kuklesniais“ taptų bent jau ta įžūlioji klubininkų dalis, kuri už dviejų gyvenimo džiaugsmą patiriančių gyvūnų sutenerystę įsigudrinę jau priverstinai imti reikalauti pinigų. Iš visų, be išlygų.

“Sterilizuoti [iškastruoti – R.M.] reikia beveislius šunis ir kates“ – skelbia klubininkai proto bokštai. O gal patys mielieji sterilizuokitės, a? Idant ateities kartoms nepersiduotų jūsų reketiški siekiai REIKALAUTI PINIGŲ iš bet ko, kuris nori namuose turėti paprastą šuniuką ar katytę. “Pilnos gatvės kakučių, va koks rezultatas beveislių šunų mylėtojų“ antrina kitas. O ne, mielieji, čia joks ne įrodymas, netgi priešingai. Beveislių šunų augintojai dažniausiai jų ir nevedžioja po miestą. Juos laiko savo kiemuose ir susitvarko patys. O “veisliniai“ entuziastai kaip tik veržiasi į gatves pademonstruoti savo “kūrinius“ ir sukrauna masę “turtų“ šaligatvių pakraščiuose. Nekraukite savo įpročių ant beveislių gyvūnų augintojų.

Gėda, tikrai nuoširdžiai gėda, kad kažkas atranda savyje drąsos pradėti tokias temas, brukti pseudo argumentus visai tautai. Laimei, tikiuosi, tokių nėra daug. Tik jie garsiai rėkauja.

Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

Nors Lietuvos Rytui didelių simpatijų niekada nejaučiau, turiu pripažinti, kad kartais maloniai nustebina jų operatyvumas.

STT Kaune sulaikė pažymas apie neįgalumą pardavinėjusius veikėjus, kratų metu rastos didelės pinigų sumos (nuotraukos)

Na, o sekančią dieną straipsnį ta pačia tema radau jau ir “Kauno dienoje“

Kaune sulaikyti neįgalumo pažymas pardavinėję valdininkai

Kaune sulaikyti neįgalumo pažymas pardavinėję valdininkai

Informacija beveik ta pati, tačiau įdomu paskaityti apviltų žmonių komentarus…

Nežinau kaip kitiems, bet man tokie veikėjai primena šį, savimi patenkintą, Rytų dievuką