Kelionė į Aleppo, Syria. Pas Susan Koyali

Internetas, laikraščiai ir įvairiausi ekranai šiandiena sklidini užrašų su žodžiais Aleppo, Syrija. Tai vienas didžiausių sirų miestų, deja, kasdien vis labiau virstantis į griuvėsius…

Aš niekada nebuvau nei Aleppe, nei toje šalyje apskritai, tačiau prisiminimai apie šį miestą vis dar gyvi. Keista? Taip, keista ir man.

Buvo gal 1978 metai. Nerūpestingos mano jaunystės metai. Jau bene 6 metus dirbau Kauno ekskursijų vadovu, nežiūrint to, kad pats dar buvau jaunas ir be gyvenimiškos praktikos. Tokiame amžiuje greitai pasijunti asu, kietuoliu ar dar kuo norite. Tokiu tada jaučiausi ir aš. Ir ne tik jaunystė tai skatino, man tiesiog sekėsi šis darbas, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis ir begalinis pomėgis.

Jei pirmuosius keturis – penkis metus man teko dirbti tik su tarybiniais turistais, tai tada man jau pakliūdavo užsieniečių – lenkų, vokiečių, bulgarų. Bet vieną dieną sužinojau, kad netrukus sulauksiu turistų iš Arabijos. Sunku, tikriausiai, įsivaizduoti kokie jausmai buvo tada apėmę mane. Ko gero pats tinkamiausias žodis būtų euforija.  Tai neišpasakytas jausmas, kuris be perstojimo svaigino. Tiesa, žinojau, kad šie turistai bus atvežami tik pusdieniui. Iš Vilniaus, kur jie buvo apsistoję savaitei laiko. Tačiau nesvarbu, Tarybų šalies gyventojui žinia, kad jis galės bendrauti, o maža to, dar ir pasakoti sirams, atrodė kažkas aukščiau už realybę.

Tą dieną, kai į Kauną atvyko ši grupė, prisimenu dar ir šiandiena. Nuo pat ryto sukau galvą kaip čia apsirengti, kankino dvejonės tarsi netrukus turėčiau lipti į sceną prieš visą pasaulį… Apie pietus į sutartą vietą atvažiavo autobusas. Paprastai turistus sutikdavome įlipdami į autobusą, prisistatydami ir trumpai nupasakodami ką apžiūrėsime Kaune. Taip buvo ir šį kartą, tik bendravimas nebuvo betarpiškas, mano žodžius, kiek pamąstęs į reikiamą užsienio kalbą išversdavo svečius atlydintis vertėjas.

Vaizdas įlipus į autobusą buvo nuostabus, tiesa, gerokai ir nustebinęs. Per turizmo sistemą “Sputnik“ daugumoje važiuodavo jauni keliautojai. Gi šiuo atveju prieš mane sėdėjo daug solidžių “dėdžių“. Arabai, sirai… – ši rasė iki tol man buvo visai nematyta, apie ją mąsčiau gal tik pagal susikurtą įvaizdį iš vaikystės pasakų “Tūkstantis ir viena naktis“. Su savo nacionaline simbolika, rūsčiais žvilgsniais ir emocinga laikysena. Nežiūrint to, nepasimečiau, papasakojau apie miestą, o kiek vėliau ekskursija tęsėsi po senamiestį ir Laisvės alėją.

Tarpe šių turistų neužtrukau pamatyti ir keletą jaunų merginų. Tiesiog sužavėjo jų drąsūs ir aštrūs žvilgsniai bei plačios šypsenos. Gyvenimas tuo ir žavingas, kad tarp mūsų visada veikia mums, o ir mokslui nežinomi magnetai. Tad man į akis kritusios arabų damos netrukus prisigretino prie manęs ir mes jau bandėme kalbėtis “privačiai“. Taip jau sutapo laikas, kad grupei viskas buvo papasakota, tad aš savo svečius “paleidau“ porai valandų laisvalaikio, po ko jie turėjo grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių. Bet koks dar laisvalaikis man ir dviem mano kompanijonėms, kurioms ne mažiau nei man norėjosi pabendrauti akis į akį. Be oficialių postų ir trafaretinių ekskursijų. Tačiau grupei pasklidus po miestą, su viešniomis dar liko ir du seni sirai. Seni? Taip, man tada jie tokie atrodė. Ir tik šiandiena, bandydamas atkelti laiko skraistę, aš susivokiu, kad jie buvo gal keturiasdešimtmečiai, bene porą dešimtmečių jaunesni už mane šiandiena. Tačiau maža patirtis su juodo gymio žmonėmis, o ir mano jaunas amžius [buvau gal 27-28 metų], tada viską rodė kitaip.

Iš kažkokių pašalinių šaltinių aš jau nuo mažens žinojau, kad gruzinai, armėnai ar, tuo labiau arabai yra labai valdingi, pavydūs ir griežti bei žiaurūs. Tad kaustė kažkokia pradinė baimė, kad gal diedulės tuoj užsius, kad bendrauju su jų merginomis ir prasidės neprognozuojamas konfliktas. Tačiau ne… Šie du vyrai, priešingai nei aš tikėjausi, netikėtai nusišypsojo ir prisistatė: vienas iš jų pasisakė esąs Aleppo aukso dirbinių parduotuvės savininkas, o kitas… nebepamenu kuo, bet irgi labai jau didelis činas. Tarybų šalyje nebūdavo net mažiausių privačių kioskelių, o prekyba auksu mūsų smegenyse buvo užkoduota kaip išskirtinė valstybės teisė. Tad tokia žinia mane bloškė kaip uraganinis vėjas: negalėjau patikėti savimi, kad kalbu su aukso prekeiviu.

Tačiau netrukus mano oligarchai dar kartą nusišypsojo ir, ko gero, taip pat kaip ir mano prasta anglų kalba pasakė: “You have a big love. Goodbye“. Ir nuėjo.

Likome trise. Merginos, pamenu kaip dabar, paklausė manęs kur gauti ice cream ir mes netrukus jau sėdėjome K.Donelaičio gatvėje buvusioje “Kava ledai“. Sėdėjome, kiek leido laikas ir anglų kalbos žinios, kalbėjome ir mintyse kūrėme būsimą didelę pažintį. Bet laikas negailestingai suko savo rodyklę ir pokabiai ėjo į pabaigą. Visi trys pasikeitėme adresais ir pasižadėjome nuo pat jų grįžimo namo, apsikeisti laiškais ir įspūdžiais iš kelionės apskritai.

Arti keturiasdešimties metų prabėgo nuo tų dienų… Gyvename jau visai kitame pasaulyje. Sirija, kažkada mums mažai žinoma šalis, šiandiena skamba viso pasaulio radijo ir TV kanalais. Aleppo miestas bene ryškiausiai. Aš taip niekada ir nebuvau šiame mieste, bet googlės pagalba atsivertęs jo griuvėsius jaučiuosi tarsi ten buvęs. Ir kažkaip liūdna, jaučiuosi tarsi praradęs kažką savo brangaus. Nors gal ir praradau. Praradau jaunystės idealus, jie jau seniai sudužo. Praradau neįvykusią, tačiau kažkada labai karštai puoselėtą draugystę. Aš taip ir negavau laiško iš Susan Koyali ir jos draugės, o matydamas šio miesto griuvėsius pagalvoju – o gal jos ten, po jais. Žiauru.

Šiandiena, deja, suprantu, kad tai kas sukasi jaunose galvose, yra idealai. O gyvenimas per kurį mums visiems tenka žengti, tėra nevykęs to idealo atspindys. Mes sukuriami tam, kad patys kurtume gėrį. Bet kuriame jo labai mažai, paskui save dažniausiai palikdami juodą šešėlį. Ir niūrų savo idealo atspindį.

Senosios Kauno knaipės: Versalis [Vakaras, Jaunimo kavinė]

Jau senokai esu primiršęs savo siekį aprašyti bent įdomesnius savo laikų restoranus, tačiau prisimindamas savo skaitytojai Kristinai kažkada duotą pažadą, sugrįžtu prie šios temos. Manęs prašyta pasidalinti prisiminimais apie „Versalį“ ir „Žalią kalną“. Pastarasis man žinomas truputį mažiau, nes savo „kolegų“ – daugybės tarybinių Kauno restoranų tarpe buvo gerokai jaunesnis, todėl apie jį, gal kiek vėliau.

Vasario 16-osios [buvusioje Liepos 21-osios] gatvėje daugelį metų žmones viliodavo “Versalis“

Restoranas „Versalis“ šurmuliavo jau labai seniai. Dar tada, kai vaizdžiai sakant, manęs nebuvo nei mano Tėvų „detaliuosiuose planuose“. Kai kurių istorinių šaltinių duomenimis, Versalis buvo trečiasis pagal svarbą Laikinosios sostinės restoranas dar tada, kai jame noriai apsilankydavo ir Prezidentas A.Smetona. Kitų anos kartos žmonių nuomone, jis buvo antrasis, po „Metropolio“. Nesiimčiau tvirtinti to, ko pats nepergyvenau, pagaliau gal tai ir ne taip svarbu: faktas yra tai, kad Metropolis, Versalis ir Konrado kavinė buvo reikšmingiausios vakarinio susibūrimo vietos ikikariniame Kaune.

Bijau tiksliai pasakyti – 17 ar 18 metų buvo man, kai pirmąjį kartą atvėriau šios kavinės duris. Suprantama, tai buvo tarsi koks nusikaltimas, nes pagal to meto įstatymus ir normatyvus, į panašias pasilinksminimo įstaigas buvo galima lankytis tik jau turint 18 metų, tai yra būnant pilnamečiu. Bet į tokius ir panašius įstatymus mes paprasčiausiai nekreipėme dėmesio. Būdamas jaunuoliu aš visada svajojau kuo greičiau išaugti iš šios kategorijos ir tapti suaugusiuoju. Turiu pripažinti, kad man tai gana neblogai sekėsi: daugelis tų, kurie nežinojo mano amžiaus, buvo linkę man duoti 2-3, o gal ir dar daugiau metų. Tada, gal 1972 metais, ši kavinė turėjo primityvų pavadinimą – „Jaunimo kavinė“. Nors mums, to laiko jau „sunokusiems“, kaip save laikėme, jaunuoliams, tokie pavadinimai atrodė be galo lėkšti, neturėdami jokio kito pasirinkimo, šia kavinę vadinome tiesiog „Jaunimke“. Tačiau kažkas netruko prisikasti iki senesniųjų laikų istorijos ir po Kauną išplito žinia, kad Smetonos laikais tai buvo Versalis. Toks pavadinimas skambėjo labai ‘prašmatniai‘, todėl netrukus Jaunimkės vardas buvo išstumtas ir sugrįžo Versalis.

Komunizmo epochos lyderiams tokia situacija tikti negalėjo niekaip – tik pamanykite, jaunimas, gimęs jau gerokai po karo, „nurašė“ oficialųjį ir sugrįžo prie buržuazinio pavadinimo [taip tada buvo oficialiai vadinami Nepriklausomos Lietuvos metai] Versalio! Skandalas, kuris galėjo netrukus pasiekt Vilnių ar net Maskvą ir taip sukelti netgi atitinkamą „valymą“ Kauno partkome ir Vykdomajame komitete. Žmonijos istorijos gūsiuose žinoma daugelis visuomeninių ekonominių formacijų keitimų, tačiau visose jose – viena išliko stabilu ir iki šių dienų: valdžia niekada nenorėjo prarasti savo krėslų. Todėl imta sukti galvas kaip išeiti iš situacijos. Ir netrukus surastas jiems gana pavykęs sprendimas: Jaunimo kavinė uždaryta sąlyginai neilgam remontui, o po jo atidarytas jau restoranas, kurio iškaba skelbė – „Vakaras“. Toks pavadinimas atitiko laikmetį. Nesiimsiu tvirtinti ar tada mes save dar laikėme hipiais ar jau tai blėso, tačiau gyvoje kalboje madinga buvo kalbėti kiek filosofiškai, ką mes tada vadinome paprastu ir visiems suprantamu žodžiu psichodelika. Nors žinojome, kad kažkur Vakaruose labai paplitę narkotikai ir jie yra pražūtingi, jie atrodė mums kietas dalykas. Nes tai yra Vakaruose. Žinojome, kad nuo narkotikų tampama psichais, tačiau labiau priimtina buvo manyti, kad tai yra kaifas, todėl kaifuoti arba būti psichodeliku buvo vienodai intriguojantis dalykas. Tik pačių narkotikų per geležinę siena mes niekada nesulaukėme ir nepabandėme. Šiandiena kai kur randu rašančių žmonių, kurie tvirtina, kad narkotikai buvo paplitę ir prie ruso. Absurdas, bet, ko gero, tai tos pačios ideologinės kovos, tik dabar jau prieš komunizmą, metodas. Tiesa, vienas kitas jaunuolis įsismagindavo gerti paprasčiausias raminančias tabletes didesniais nei galima, kiekiais ir jie tikrai „apsinešdavo“. Kaifo gaudymo dėlei kvailesni jaunuoliai net kavą be nuosėdų šaukšteliais kimšo sau į burnas ir jautėsi apsinešę kaip tikri narkomanai. Bet tema ne apie tai, tad grįžtu prie „Versalio“. Tiksliau – prie Jaunimkės…

Ko gero daugelis mano skaitytojų lieka suintriguotas, kodėl gi restoranai buvo tarsi tabu, o jų vietas buvo užėmę kavinės? Atvirai sakant aš to nežinau ir šiandiena. Tiesiog taip buvo. Tarybų Sąjungoje buvo susiformavusi tradicija, kad restoranas, tai jau kažkas tokio iš laukinių Vakarų, todėl nelabai tinka tarybiniams piliečiui. Kvaila, bet taip buvo. 0 realiai žiūrint į netolimą praeitį, galiu pasakyti tvirtai – tai tik žodžių žaismas. Mes vis tiek mėgome labiau manyti, kad lankomės restoranuose, kaip padvelkus anglų kalbos madai dar vadinome restrongais. Kituose didžiuosiuose TSRS miestuose aš pastebėdavau šiokius tokius nežymius skirtumus tarp šių formuluočių, bet ne Kaune. Pavyzdžiui daugelyje Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų respublikų – restoranuose grojo ansambliai ir buvo šokama, tuo tarpu kavinėse – ne. Restoranuose, šalia vyno, trauktinės, likerio, romo, ar konjako, galėdavai užsisakyti ir alaus. Bet ne Kaune. Kaune alus buvo be rašalo įrašytas į smerktiniausių svaigalų sąrašą, todėl jo net senajame Metropolyje pasitaikydavo itin retai. Alus buvo tik gastronomuose ir aludėse. O šiaip jau – gerti alų skaitėsi prasčiokų ir neišsiauklėjusių tipelių reikalas. Tuo  labiau – netinkantis moterims. Šiandiena tai daugeliui keista ar ne?

Oficialiai Kaune buvo tik trys restoranai: „Metropolis“ Laisvės alėjoje, „Kąstytis“ Šančiuose ir mano jau seniau dalinai aprašyta „Baltija“ tuometiniame Lenino prospekte [dabar – Vytauto pr.]. Tačiau šiaip turėjome jų labai daug. Jau minėjau, nesigilinome kas kaip vadinasi. Viską vertinome pagal tai, ar toje įstaigoje leidžiama šokti, ar groja ansamblis. Ir Kaunas visada pelnytai buvo laikomas šios srities lyderiu Lietuvoje. Puikiai pamenu, kad kažkada kruopščiai skaičiavome kiek turime „restoranų“ ir gautas rezultatas mus net pribloškė: Kaune buvo 33 restrongai. Tiesa, įskaitant ir miesto prieigose buvusius Žibintą, Du milžinus, gal net ir Kubilą. Tačiau mūsų, tuometinio Kauno jaunimo tarpe populiariausi buvo Centro kabakai [tai dar vienas žargonas, analogiškas knaipei ir kitiems] „Orba“ [„Orbita“], „Tulpė“, „Baltija“, „Bialas“ [„Bialystokas“], „Metras“ [„Metropolis“], „Tartukai“ [„Tartu“] ir „Bombėjus“ [Geležinkelio stoties restoranas].

Buvęs pagrindinis įėjimas

Versalis, mums – vyrukams, visada buvo mielas tuo, kad jame nuolatos atsirasdavo nematytų merginų. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, tačiau čia jų dauguma susirinkdavo iš tolimesnių Kauno ir jo priemiesčių rajonų. Na, o po to, kai Jaunimkė tapo Vakaru, čia buvo atrestauruotas ir šokių salytės besisukantis ratas. Tai buvo užmiršta dar nuo Smetonos laikų ir… netikėtai prisiminta. Spėju nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daug maž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. Beje, jei kas sunkiai tai įsivaizduoja, panašų vaizdą gali pamatyti šiandieniniame „Delano“ Hypermaximos patalpose. Tik čia ratu sukami ne šokėjai, o sėdintys su visais staliukais.

Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. Taip jau buvo sureguliuotos valstybinės patiekalų kainos, kad porcijos buvo vienodos, bet norintys papietauti salėje, kuri dirba iki nakties, moka gerokai brangiau. Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. Kartais susimąstau, kad yra gyvenime klausimų, atsakymų į kuriuos nebesužinosiu niekada. Jų tarpe ir tai – o kas gi bendro tarp restoranų ir politikos, kad atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai.

Mano ankstyvos jaunystės metais  Kaunas labai akivaizdžiai dalinosi į grupes pagal gyvenamąją vietą. Centras, Žaliakalnis, Senamiestis, Vilijampolė, Karmalitai ir kiti, visi turėjo savo zonas ir eiti į svetimą buvo ganėtinai pavojinga. Tačiau jau apie 1975 metus teritorinis pasiskirstymas ėmė sparčiai nykti. Matyt vis daugiau įsigydavome automobilių, o tai leido plėsti ir savo pažintines geografijas. Vis tik miesto centras ir Senamiestis jau kur kas anksčiau tapo neutraliomis zonomis, kurios nors ir turėjo savo vadus, jose nebebuvo pavojinga būti ir atvykusiam iš kitur. Versalis turėjo stiprius savo administratorius, kurie būdami kovinių šakų geri sportininkai tobulai suvaldydavo kylančius konfliktus, todėl muštynės čia nebuvo itin dažnas reiškinys, o jei kokie santykių aiškinimaisi iškildavo, jie vykdavo jau už restorano durų. Administratorių pareiga buvo ir užtikrinti padavėjų saugumą, nes senesnių metų kavinėse, beveik be išimties, padavėjomis dirbo merginos ir tik gal nuo 1975 metų ši situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau padavėjų atsirasdavo vyrukų, o ir administratorėmis ėmė dirbti moterys.

Tais laikais, kaip, beje, ir šiandiena, vertinama buvo „gyva“ muzika, tai yra scenoje grojantys muzikantai. Laikai, žinoma, keitėsi, todėl aš per gyvenimą atsimenu bene keturias bangas, kai pakaitomis buvo šlovinama tai muzikantų vedami vakarai, tai garso įrašai. Vis tik Versalyje visada grojo geri ir populiarūs ansambliai, kurie nepalikdavo abejingų, todėl tik labai dideli „mėmės“ išsėdėdavo visą vakarą nepakilę nuo staliuko. Jei kažkada, dar iki man atvykus į pirmąjį apsilankymą prie staliukų susėsdavo daugumoje mišrios kompanijos, tai mano laikais tai jau buvo pakankama retenybė. Paprastai prie staliukų sėdėdavo arba tik merginos arba tik vyrukai ir pastarieji, užgrojus muzikai, nardydavo tarp staliukų, ieškodami sau kadriuko [taip vadindavome vieni kitus]. Sunkiai suprantama buvo ko eiti berniukui su mergina į restoraną, nes tai, šiaip jau buvo naujų pažinčių vieta. Na, o kur jaunimas ir naujos pažintys, ten ir svaiginantis kaifas. Todėl visada į kavines ėjome su didelių džiaugsmu.

Ir dar apie kainas… Dauguma kuklesniųjų, o paprastai tokiais buvo iš provincijų atvykę studentai, kurie ne taip jau greitai adaptuodavosi didelio miesto sąlygomis, net nesuprasdavo kaip nespekuliuojant galima turėti pinigų į restoraną. Ir netgi tie, kurie į juos ateidavo retkarčiais, tik per savo asmenines šventes, buvo tokios pačios nuomonės, todėl jie, jei jau kartą per metus į ten ateidavo, išleisdavo tikrai daug, gal būt tiek pat, kiek „etatiniai“ lankytojai išleisdavo tik per dešimt apsilankymų. Paradoksas? Visai ne. Tiesiog už restoranų durų klaidžiojo mitai, kad restoranuose viskas labai brangu, kad ten reikia visiems mokėti už viską, o jei jau sėdai prie stalo, būtina užsisakyti visko: ir valgyti, ir gerti, ir užsigerti, ir kažkokio deserto. Jis paprastai palikdavo ir arbatpinigių, mokėjo pinigus „šveicarams“ už įėjimą atvykus ir už apsiausto uždėjimą einant namo. Tuo tarpu dažnesnieji dalyviai nebepermokėdavo beveik niekur. Sklandų įėjimą sąlygojo pažintys, prie stalo visai nebebuvo gėda sėdėti su taure vyno ir puodeliu kavos. Tiesa, įsismaginus tekdavo pakloti pinigėlių muzikantams, nes „valdiškas“ grojimas baigdavosi 23:30 val., o  to gi maža. Todėl nešdavome po 5-10 rublių, kad išreikšti muzikinį sveikinimą, dažniausiai, naujai išrinktajai. Tokiu būdu vakarą pratęsdavome pusvalandžiu ir ilgiau. O šiaip – gero vyno taurė kainavo 76 kapeikos, puodelis kavos – 10 kap., tad net su rubliu jau galima buvo dalinai dreifuoti prie staliuko. Tiesa, tokiu atveju naktį reikėtų grįžti namo pėsčiomis, o tai ne visada būdavo saugu. Taigi, bent porą rublių turėti einant namo visada buvo pageidautina, nors šiaip, tais metais tiek daug kelionei taksi neišleisdavome. Jau vien todėl, kad tada taksistai turėdavo pareiga imti pakeleivingus žmones ir skaitliuko mušama suma turėdavo būti dalinama iš keleivių skaičiaus. Tiesa, iš to laimėdavome visi – ir keleiviai, ir taksistai, nes gi mes vis tik palikdavome kiek daugiau kapeikų nei priklauso.

Apie pačias vakarones rašyti sunku: atmintyje jau prasitrynė daugelis tada efektyvių momentų. O ir pasakoti ką nors labiau tiktų vardais ar pravardėmis, tačiau daugelio iš tų laikų dalyvių jau nebėra. Kas Anapilyje, kas vakaruose, kas neaišku kur išnykęs… Vis tik ateityje gal dar ką nors prisiminsiu ir pikantiškesnio, tai nėra būtina prie konkrečiai Versalio temos. Kur kas daugiau išlikusių įspūdžių apie Orbitą, tad gal dar bus daugiau. O gal mano virtualus pašnekovas ką nors papildys? Būtų labai malonu tokių rasti.

Romualdas

_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^_^

Vereta Rupeikaitė, “Kauno dienos“ žurnalistė, pasirodo yra parašiusi straipsnį panašia tema dar praeitų metų pabaigoje: “Legendinių kavinių liūtai… …“

2012 m. reviu (apibendrinimas)

WordPress.com statistika padeda susipažinti Jums su metine 2012 m. Matelio Romualdo rašinukų tinklaraščio ataskaita.

Spauskite ant mėlynos juostos ir matysite ištrauka (anglų kalba):

Kanų kino festivalyje 2012 buvo pateikti 4329 filmų. Apie šį dienoraštį 2012 m. savo nuomonę formavo 18.000 lankytojų. Jei kiekvienas būtų filmas, šis dienoraštis POWER 4 kino festivaliuose (versta Google)

Kad pamatyti pilną raportą apie Matelio Romualdo rašinukus 2012 metais, spauskite čia:

D.Kuolys: Nedideli skirtumai tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD šiandien

A.NAVICKAS

2012 M. RUGPJŪČIO 02 d.

Rubrikose: Politika –» Komentarai ir pokalbiai

Siūlome pokalbį su mokslininku, visuomenininku, visai neseniai tapusiu naujos partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininku Dariumi Kuoliu. Džiaugiamės, jog jis atrado laiko atsakyti į klausimus apie dabartinę politinę situaciją, kurių prisikaupė tikrai daug.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama ją radikaliai pertvarkyti?

Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.

Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.

Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.

Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.

Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.

Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB  pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.

Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?

Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.

Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.

Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.

Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?

Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.

Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias“ akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, už kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?

Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.

Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.

Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.

Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.

Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos,  Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.

Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.

Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis

Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. Ką pats apie tai manote?

Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.

Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su Džodžu Sorošu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?

Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje http://www.kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje http://www.civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.

Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.

Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.

Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.

Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?

Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.

Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.

Kalbino Andrius NAVICKAS    

Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį 2. turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

==== Valstybė ====

Sveiki užeinantys bičiuliai ir nepažįstamieji. Palengva ruošiu savo nuomonę apie Valstybę. Bet, kad ji būtų išsamesnė, man reikalinga Jūsų pagalba.
Kokia?
Ogi visai nesudėtinga. Man paprasčiausiai norėtųsi, kad mano šios temos komentaruose surašytumėte kiekvienas savo nuomonę kokios yra valstybės pagrindinės ir šalutinės funkcijos. Kam mums reikalinga valstybė? Ką ji mums duoda? Kodėl yra gražu būti savo valstybės patriotu ir t.t ir panašiai.
Tikiuosi nerašysite vadovėlinių frazių, nes viskas reikalinga tas, kas plaukia iš širdies.

Iš anksto ačiū! Romualdas.

Linksmi ir liūdni Naujieji metai

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Visų pirma savo skaitytojus, o reiškia bičiulius ir draugus, nuoširdžiai sveikinu su Naujaisiais, 2013 Metais. Ir nors šioje datoje slypi skaičius 13, linkiu, kad velniškumo juose tebūtų tiek, kiek mes jo randame Kauno Velnių [A.Žmuidzinavičiaus] muziejuje. Jei realistišku žvilgsniu, tai vargu ar ne per pigu būtų linkėti laimės, meilės ir pinigų. Šie dalykai ateina [arba neateina] nevartydami kalendoriaus. Ir nekreipdami dėmesio į mūsų buvusius linkėjimus. Vis tik noriu palinkėti to, kas priklauso nuo mūsų pačių, nes jei kažko sieksime, tai ir pasieksime. Todėl visiems linkiu darnos, susiklausymo, vienybės geruose darbuose ir… suprantama, – sveikatos. Tiesa, ji ne visada ir ne  visai mūsų rankose, tačiau pasirinktas gyvenimo būdas labai smarkiai įtakoja ją. Būkime laimingi tiek, kiek tai įmanoma.

☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥_☺_♥

Šio šventinio įrašo pavadinimas jus, ko gero, suklaidino. Pamanėte, kad rašysiu apie gerus ir blogus 2012 metų nutikimus? Ne… Mintis mano kiek kita. Rašau visa tai dar neatėjus Naujiesiems, o kaip žinia, metams baigiantis verta peržvelgti prabėgusius 12 mėnesių. Tačiau aš siūlau prisiminimais peržvelgti ne paskutinius metus, o visą savo gyvenimą.

Net nežinau kaip, kada ir kodėl, bet Naujieji Metai mano gyvenime tapusi svarbiausia švente. Ji sumažino bet kokias asmenines ar net religines progas. Gal pas jus vertybių skalė kiek kitokia, tačiau tai neturėtų mums sutrukdyti prisiminti prabėgusias naujametines šventes. Man [ir ne tik man, o ir visiems skaitytojams, manau] būtų labai malonu, jei Jūs parašytumėte savo įsimintiniausius naujųjų sutikimus. Komentaruose vieta neribojama, tad kodėl gi nepasipasakoti? 😀 ☺

Nors, tiesą sakant, tai įvertinti gal nėra toks jau lengvas reikalas. Vis tik blogiausi naujieji man buvo, ko gero, jaunystėje. Prisimenu, buvau apie 22 metų amžiaus. Tai laikas, kai turi masę draugų, visi jie geri, įdomūs ir nepakartojami. Jaunystėje mes švenčiam bet ką ir visa tai visada teikia džiaugsmą. Tad ir tais, gal 1977 metais, pamenu, mūsų kompanija, gal apie 20 žmonių, buvome sutarę švęsti audringai ir gerokai iš anksto pasiruošus. Nmatėme salę ir ją išsinuomavome. Užsisakėme maistą, gėrimus, muziką. Šventė turėjo būti aukštame lygyje, kaip tada mėgome vadinti. Ir… gruodžio 30 dienos vėlų vakarą, iki saliutų likus bene 25 valandoms, aš… išsikviečiau taksi. Žiema buvo labai snieguota, panašiai, kaip praėjusios Kalėdos. Ir… lipant į atvažiavusį automobilį, paslydo koja ir trakštelėjo kaulas. Kelionės maršrutą teko keisti, vietoje namų, nuvažiavau į Traumatologinį punktą, kur man suteikta naujametinė dovana – gipsas.

Oi kaip skaudu buvo vienam, be kompanijos per langą stebėti raketas ir saliutus…

Tačiau visas tas praleistas progas puiki kompensavo net treji Naujieji, kuriuos galėčiau laikyti geriausiais savo gyvenime. Bene prieš 10 metų sumaniau Naujuosius sutikti kur nors užsienyje. Į taikinį pakliuvo Praha, Čekijos sostinė. Po kelių metų tokį šventimo būdą pakartojau ir išvažiavau į Budapeštą. Nežinau ar visų skonį atitinka toks sutikimas, tačiau net ir šiandiena gailiuosi, kad sėdžiu namuose, prie kompo, nes šventė, sutapatinta su ekskursija į ten, kur esi dar nebuvęs, iš tikro puiki relaksacijos forma. Tokių kelionių metu visi grupėje tampame bendraminčiais ir bendrajausmiais: nereikia niekuo rūpintis, nes užsakytas stalas restorane, pakili atmosfera ir visiems bendra euforija. Tokių švenčių metu akimirksniu tampi savas net su tais, kurių kalbos nei vieno žodžio nemoki. O dar skirtingų šalių skirtingos tradicijos… Pavyzdžiui labai stebėjomės, kad Vengrijoje taip ir nepamatėme nei vienos raketos. Jau nekalbant apie saliutus. Tai draudžia jų įstatymai. Tačiau visa tai kompensuoja jiems tradicinės triūbos, kurios prieš Naujuosius pardavinėjamos kas 5 metrai – visur, net šaltose gatvėse. Vengriškos triūbos būna įvairios, jei taupote pinigus, galite įsigyti net kartoninę, su plastmasiniu įdėklu. Tiesa, jų garsas silnokas. Tačiau jei paaukosite kiek didesnę sumą, įsigysite tokią, kuri švilpia panašiai, kaip garvežys. Taigi, manau jau suvokiate koks miestas būna jau keletą dienų iki naujųjų. Triukšmas, triukšmas ir dar kartą triukšmas. Gal ne visiems, bet man tai labai kėlė nuotaiką.

Bet, ko gero, įspūdingiausi Naujieji man buvo prieš 8 metus. Tą kart nutariau sujungti į vieną – savo 50-metį ir Naujųjų sutikimą. O kokie naujieji, jei be karnavalo? Šiai šventei vienintelį kartą gyvenime tapau net scenaristu: nutariau, kad būsiu smėlio karjerų generolu. Tokio pavadinimo filmas vaikščiojo po Lietuvos kino teatrus mano jaunystėje, deja, dėl nebežinomų priežasčių aš jo likau nematęs. Tad nei nebandydamas plagijuoti tą filmą, susigalvojau koks turėtų būti toks “generolas“. Pasisiuvau geltonos medžiagos kostiumą, parduotuvėse “Armijai ir civiliams“ prisipirkau kariškos atributikos ir, atėjus laikui, patraukiau į užsakytą salę restorane “Metų laikai“. Tuo metu mano šventė dubliavosi su aktyviai veikusiu mano įkurtu internetiniu forumu “Brandūs žmonės“ [kas iš esmės buvo tarsi klubas], turėjusiu vieną išskirtinę savybę – į jį buvo susibūrę tikrai nuostabūs bendraminčiai, o apsiriboti vien bendravimu per ekraną nei vienas nei nemanėme. Mes į natūralius “meetus“ rinkdavomės kas mėnesį ir tokie pobūviai, manau, buvo tarsi restauruota, jau senokai nutolusi jaunystė. Tokių žmonių būryje malonu ir be progos, o čia… buvo du viename. 😀

Hmmm., bene pirmą kartą parašiau tikrai dienoraštį. Ne straipsnį, ne apžvalgą ar konstataciją. Gal būt kai kam iš Jūsų tai bus įdomu ir tai taps užkratu ne tik skaityti, bet ir parašyti apie savo gyvenimo ekstreminius “taškus“? Su didele viltimi lieku laukti.

R.Matelis: Kam skanus istorijos ir perspektyvos mutinys?

Šiandiena jūs išsiruošėte į polikliniką. Pas stomatologą, kur jums jau seniai reikia, nes dar kiek uždelsus, gali tekti išrauti dantį. Jau ir taip neleistinai buvote uždelsęs, na, bet dar gal nevėlu. Reikalas rimtas, nes dantys ne tik išvaizdos klausimas, jie tampriai susiję ir su visa jūsų sveikata, o tai reiškia su visa jūsų gyvenimo perspektyva.

Išsukus į gatvę, regis, tvirtai žengiate pasirinkta kryptimi, tačiau… netikėtai prieš akis išdygsta kolega. Taip, būtent kolega, nes su juo yra tekę dirbti. Draugu jo tikrai niekada nepavadintumėte, nes ne kartą jau įsitikinote jo elgsenos klastingumu: tai žmogus, prieš tavo akis nuolatos demonstruojantis šypseną ir visada už akių niekinantis kitus. Vardan taip jo įsivaizduojamos asmeninės karjeros. Gal jis net savo autoritetą taip suvokia. Na nepakeliui jums su juo, nors niekada į atlapus susikibti ir neteko…

– Kur išsiruošęs, draugeli? – užkalbina jis jus ir sužinojęs, kad einate pas dantistą, suskumba jus atkalbinėti. – Einam geriau į bariuką, vaišinu škotišku viskiu, aš ką tik algą pasiėmęs. Stomatologas niekur nepabėgs…

Jūs intuityviai jaučiate, kad šis žmogus sunerimo, kad jūs galite ir toliau trykšti sveikata ir energija. Ne veltui net pavaišinti siūlosi. Bet pagunda taip pat didelė, tuo labiau, kad viskis iš tikro tas gėrimas, kuriam nesate abejingas. Taigi, jūs stovite moralinėje kryžkelėje. Kryžkelėje, kur gerai žinote, vienas kelias tikras, svarbus ir jums tikrai reikalingas, o kitas abejotinas ir net smarkiai rizikingas. Gi ryt gal ir vėl neberasite nei laiko, nei noro eiti ten, kur šiandiena esate išsiruošęs.

*  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  *  * 

Atleisk man skaitytojau už gal ne visai talentingą literatūrinį bandymą. Jis tiesiog taip, minties mankštai. Dantistas ir kolega – išgalvoti personažai, kurie, mano manymu, padės lengviau susigaudyti tame, apie ką noriu su tavimi padiskutuoti. Tema apie tai ar mokame gyventi plačiąja to žodžio prasme. Ar mokame atskirti kas aplink mus tikra, o kas dažnai mums priverstinai “implantuojama“ į smegenis. O pakalbėti noriu apie daug ką: apie pasaulinį klimato atšilimą ir apie GMO, apie septynis pasaulio oligarchus, kurie nori sumažinti mūsų populiaciją iki 2 milijardų ir apie niekingus krikščionybės nešėjus, okupavusius mūsų kilnias pagoniškas sielas. Tik visko neaprėpsiu, tad tau leidus pradėsiu nuo antro galo. Nuo krikščionybės Lietuvoje. Ir, gal bendrai nuo senosios Lietuvos istorijos.

Kadangi paskutiniais metais vis labiau mintimis susiliejau su kovotojais už Lietuvos šviesesnę perspektyvą, matau, kad reikalai dar nėra tokie blogi, kaip mėgstame kartais visa tai vertinti. Akivaizdu, kad mylinčių Lietuvą žmonių dar su žiburiu ieškoti nereikia. Tačiau, tarsi senoje rusų multiplikacinėje pasakoje, daugelį mūsų apgaubęs tingumo ir pasyvumo debesėlis. Na nėra jis toks labai tirštas, bet ir pakankamas tam, kad tie, kurie kažką bando su ugnele ir užsidegimu, neretai greitai išsikvėptų. Tačiau ir ne pasyvumas pas mus pats didžiausias priešas. Didžiausi kovotojų už teisingumą [jei norite – demokratiją] pavojai tyko įvairaus plauko infiltrantuose, t.y. iškalbingose asmenybėse, kurie nuolatos ir atkakliai stengiasi nukreipti visų dėmesį kitomis, niekaip nesusijusiomis su mūsų nūdiena, kryptimis.

Aš vis dažniau pastebiu nežinia iš kur netikėtai nusileidžiančius straipsnius apie krikščionybės žalą, apie tai kokie niekingi buvo jos nešėjai į Lietuvą, apie žiaurius inkvizicijos laikus ir panašiai. Ir tuose straipsniuose galimai daug tiesos, todėl jie daugelį užkabina. Ne tik diskusijom, gal net ir mąstymo kriterijų pervertinimui. Tačiau tai jau istorija, įvykę faktai, kurių vykdytojų nei palikuonių nebelikę. Na pagalvokime, nuo krikščionybės įvedimo pas mus praėjo jau eilė šimtmečių, o jei įvertintume, kad per šimtą metų pasikeičia apytikriai 5 kartos, tai nesunkiai suvoktume, kad tokių straipsnių autoriai bando revanšuotis prieš tuos, kurie jau prieš 25-30 kartų apleido šį pasaulį. Tad prieš ką kovoti siūlo šių straipsnių autoriai? Prieš bevardes šimtametes vėles?

Šiandieniniame mūsų pasaulyje religija, nors ir turinti tam tikrą įtaką, pasireiškiančią, deja, ir politikoje, nėra didžiųjų blogybių nešėja. Nesvarbu apie kurią bekalbėtume. Priklausomumas katalikams ar pagonims neturi jokios įtakos mūsų socialinei padėčiai ar karjerai. Skirtingai nuo partiškumo, niekas nieko neįkalbinėja eiti į sekmadienines pamaldas, gal, išskyrus kunigus per pamokslus mišiose. Taigi, žilosios istorijos analizė, o tuo labiau emocijos, į kurias neretai įsiveliame, neveda mūsų į jokią šviesesnę perspektyvą. Ir jei mes iš tikro norime šviesesnio rytojaus, tiek moraline, tiek socialine prasmėmis, mes turėtume nepamesti savo tikrųjų vertybių. Nes jos turi būti besąlygiškai orientuotos į ateitį, į perspektyvą, o ne į šimtamečių įvykių analizę. Bent kiek mąstantys žmonės, manau, suvokia – tam tikros visuomenės grupelės suinteresuotos nukreipti mūsų dėmesį nuo realių problemų sprendimo. Daugelis, ko gero, ir puikiai jaučiame – tas ar anas tiesiog infiltruotas skleisti dezorentuojančias temas. Jiems į talką nejučia ateina ir iš tikro keistuoliai, tai yra žmonės, savo veiksmais gana aktyvūs, bet neturintys pastovaus gyvenimo vektoriaus – šiandiena jie teigia viena, o ryt, pasigavę naujų idėjų, jau suka mus kita, gal net priešinga kryptimi.

Ir pabaigai parašysiu savo vieną nuostatą: istoriją palikime specialistams. Ir laisvalaikio skaitiniams palikime. Istorijos rato atgal niekas dar nepasuko, o jei ir pasuko, tai tik dalinai ir labai trumpam. Lietuvai šiandiena labai reikalinga vienybė. O, kad ji atsirastų, visų pirma reikia atkurti pagarbą žmogui. O pagarba neapsiriboja vien rankos paspaudimu. Jei gerbiame žmogų, turime stebėti ir jo gyvenimą ir prireikus jam padėti. Lietuva turi rūpintis savo žmonių išgyvenimo galimybėmis ir solidumu. Tik tada ji ir vėl galės tikėtis būti patriotų šalimi. Tad nesikapstykime religijų šaknyne, o žvelkime į priekį, į ateitį. Nes vienu metu kuriant ateitį ir gręžiojantis į kunigaikštystės laikus, gausime istorijos ir perspektyvos mutinį. Ir tikrai nerealu, kad jis gausis skanus ir pavykęs.

O ką manote Jūs?

R.Matelis: Straipsniukų rinkinys iš serijos “Mūsų laikų restoranai“

Būdamas visą savo mielą gyvenimą kauniečiu, aš ne kartą internetinėse pokalbių svetainėse pajutau, kad daugelis jaunesnių žmonių net nebeįsivaizduoja kokie buvo tarybinių laikų restoranai, kaip jie atrodė savo vidumi ir tvarka. Kaip mes į juos eidavome ir kokiais keliais patekdavome į vidų. Todėl įvairiuose tinklapiuose esu parašęs net keletą straipsniukų. Na, o dabar nutariau juos sukelti čia, į vieną vietą, į vieną bendrą temą.

Su laiku tikiuosi šį savo straipsnyną dar ir papildyti. Tad jei kam įdomu, prašome apsilankyti.

Romualdas Matelis

Kauno “IX dangus“ – “Baltijos“ viešbučio viršus

Jei “Kauką“, “Orbitą“ ar “Bialystoką“ dar daugelis prisimena, tai aš jau labai atsargiai spėliočiau ar atsiras internete bent keletas žmonių, kurie prisimins Kauno restoraną “IX dangus“. Nes jo nebėra jau labai seniai, jis išnyko gerokai anksčiau nei prasidėjo nepriklausomybė. Jis buvo likviduotas dar L.Brežnevo klestėjimo metais. Be to, “IX dangaus“ galite neprisiminti ir todėl, kad jis oficialios iškabos niekada ir neturėjo… Tad šį restoraną, o tada tai vadinosi kavine, gali gerai prisiminti tik tie veteranai, kas jame lankęsis.
Gal kažkam keistokai skamba tokioje temoje sąvoka VETERANAI, tačiau man atrodo, kad ji absoliučiai teisinga. Nes tuo laiku didelė dalis jaunimo sau galėjo leisti dažnus vizitus į pamėgtas kavines, barus ar restoranus.

IX dangus, tai kažkada buvusio “Baltijos“ viešbučio stogas su dar vienu stogu. Pirmame hotelio aukšte buvo tam laikui pakankamai solidus restoranas, IV ir VII aukštuose buvo nedideli bufetukai, o ant stogo – “IX dangus“. Šiek tiek netiksliai vis tik vadinome šį “dangų“, nes jei jau jis buvo ant IX aukšto stogo, tai turėjo tarsi vadintis X dangumi. Bet niekam dėl to dantų neskaudėjo, nes esmė gi ne vien romantiškame pavadinime. Kur kas svarbiau aplinka ir personalas, kuris tave aptarnauja.

Nors gyvenime, atrodo, jau matęs daug ko ir nelabai randu kuo nustebti, mane visada nepaliauja gluminti kai kurių reiškinių tarpusavio ryšys. Tiksliau – jo nebuvimas ir… tuo pačiu metu buvimas. Politika ir restoranai – argi čia yra kas bendro? Ne! O vis tik šiame derinyje per daug nepaaiškinamų dalykų. Prieš sugriūnant imperijai Kaune ir visoje Lietuvoje turėjome gražių, prabangiai įrengtų visuomeninio maitinimo įmonių, į kurias su pasididžiavimu kvietėmės svečius ne tik iš gretimų miestų ar kaimų, bet net ir iš Amerikos atvykusius giminaičius. Ir jie žavėjosi tuo, ką čia pamatydavo. Nepriklausomybę pasiekėme be karo – nebuvo sugriautų pastatų ar nuniokotų visuomeninės paskirties objektų. Tačiau patys gražiausi restoranai ir kavinės netruko užverti duris ir apaugti voratinkliais. Gražiausi pastatai ėmė irti. Tai pasakytina tiek apie mano jau aprašytą “Kauką“, tiek apie Kauno “Žaliąjį kalną“, “Pasimatymą“, “Gildiją“ ir pirmąjį Tarybų Sąjungoje naktinį restoraną “Orbita“. Nebūtis užklupo ir vilniečius “Dainavą“, “Erfurtą“ bei “Šaltinėlį“. Nuvykęs į kažkada tokią mielą “Gėluvą“ Šiauliuose, šiandiena radau tik [atsiprašau kitaip manančių] nusmurgusį marketą. Ilgiems metams Palangoje užsidarė “Birutė“, “Vasara“, “Pajūris“ ir “Baltija“… Teliko klausimas „Kodėl?“. Juk prasidėjus rinkos ekonomikai turėjo viskas vykti atvirkščiai…

Bet grįžtu prie “Baltijos“. Apatinis restoranas, laimei, niekada nenustojo gyvuoti. Po privatizacijos čia pradėjo veikti keistoko pavadinimo, bet visai miela “Amerika pirtyje“. Dviejuose aukštuose dar kurį laiką egzistavo tarsi visų užmiršti bufetukai [jaunimui gal tai nesuprantama sąvoka, tad paaiškinu – tai dabartinių kavinių ir net restoranų sinonimai]. Gi “IX dangus“ jau senokai nepagrįstai priblėsęs kauniečių atmintyse.

Sovietiniais metais, kažkodėl nebuvo nei vienos lauko kavinės. Visas vakarinis ir naktinis gyvenimas, nežiūrint į galimai aukštą vasaros temperatūrą, vykdavo tik patalpose. Dieninis taip pat. Mums net fantazijose nekildavo minčių, kad galima jaukiai leisti laiką gryname ore. Kas tai? Taip pat nesuvokiama tuometinės politikos dalis? Gal būt… Nežinau… Gi “IX dangus“ buvo vienintelė visoje Lietuvoje išimtis – čia, sulyg X aukšto galimomis lubomis buvo iškeltas atviras stogas. Lietaus atveju niekam negrėsė sušlapti, o sienų nebuvo, todėl vasarą gaivus vėjas pasiekdavo kiekvieną kavinės lankytoją. Nuo šio stogo atsiverdavo puiki panorama. Palengva augančiame mieste labai gražu buvo matyti ne tik apačioje esančią žalumą ir mažesniųjų namų stogus. Tada, kai automobiliai buvo begalinis deficitas, jie buvo ir mūsų gatvių puošmena. “Baltijos“ viešbutis buvo vienas iš pirmųjų dangoraižių Kaune, nes iki tol statyta tik penkiaaukščiai. Tad tuo labiau fantastika buvo būti taip aukštai ir dar atvirame ore prie staliuko.
Tiesa, “IX danguje“ niekada nevyko šokiai. Tarybiniai restoranai turėjo griežtą tvarką. Šokama buvo tik restoranuose, gi aprašinėdamas “Baltijos“ stogą, esu netikslus – čia niekada nebuvo restoranas. Tai buvo tik kavinė, nors kodėl vieni vadinosi kavinėmis, kiti – restoranais, tikriausiai nepasakytų nei pats didžiausias žinovas. Paprasčiausiai šie terminai atspindėjo sumanytą statusą.

Netlog’ietis Jotautas, čia, šios temos komentare, parašė vieną iš tada dominavusių versijų – kažkas susigriebė, kad stogo briaunos per žemos, o prisigėręs jaunimas gali susimąstyti jomis pasivakščioti… Ir nukristi… Gal būt. Bet kaip ir visada gyvenime, žinia iš lūpų į lūpas greitai įgauna naujas formas. Taigi aš jau buvau girdėjęs versiją, kad ne tik gali, bet kažkas jau ir nukrito. Už tai uždarė. Tačiau kas toks nukrito, komentuojama nebuvo. Nes galgi niekas ir nenukrito. Vis tik, šiandiena žvelgdamas iš laiko perspektyvos, aš labiau būčiau linkęs manyti, kad tokie gandai atsirado arba pagal tam tikrą užsakymą, arba iš niekur nieko. Aš labiau linkęs manyti, kad šį restoraną uždarė tuometiniai KGB’istai. Nes “Baltija“ nors Kaunas, kartu su Rusijos Gorkio [dabar vėl Nižnij Novgorod] ir dar keliais TSRS miestais buvo uždaras užsieniečiams miestas, vis tik buvo pats gražiausias ir moderniausias viešbutis ir jame būdavo apgyvendinami išimties tvarka į Kauną įleisti užsieniečiai. Tad tokiose mielose kavinėse, užsieniečiai nesunkiai galėjo sueiti į kontaktą su kokiu nors Kauno “kontra nedobytaja“ – taip buvo vadinami nacionalistiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Ir tai būtų labai nepatikę Maskvai. Tai tik mano versija, kurią vargu ar jau kada nors gyvenime kas paneigs arba patvirtins…

Tada kai “IX dangus“ dar klestėjo, Laisvės alėja dar važinėjo mašinos. Tada šia alėja dar tik pradėta riboti judėjimą, o tai buvo daroma gana originaliai – pastatyti kelio ženklai, vairuotojams liepiantys pravažiavus vieną kvartalą, sukti arba dešinėn, arba kairėn. Ir tik gal po ketverto metų sumanyta galutinai sustabdyti važinėjimą Laisve apskritai. Aplink soborą, kuriame tada buvo įkurdinta Vitražo ir skulptūros galerija, ratu apvažinėdavo tie šustriakai, kurie jau tada sugebėjo įsigyti nuosavas mašinas. Prie “Lietuviškų patiekalų“ [beje ten prieš kelis mėnesius ir vėl atsidarė tokio pavadinimo kavinė, o ilgą laiką ten buvo restoraniukas “Prie akmenų“] buvo viena iš gal penkių Kauno taksi sustojimo vietų. Taip, tada šių mašinų buvo mažai, o vėlų vakarą stotelėse nutįsdavo ilgokos eilės. Soboro taksi sustojimas buvo pati arčiausia vieta grįžtantiems iš “Baltijos“… Apie taksi sustojimą šioje temoje rašau ne atsitiktinai. “IX danguje“ rinkdavosi kitaip nei kitur, neįprastai marga publika. Daugumoje, kaip ir visur, čia sėdėdavo jaunimas, tačiau pastovių lankytojų tarpe matydavosi ir žmonės-mįslės: save aukštai nešantys vyrai, sulaukę gal jau 50-60 metų. Jie visa savo povyza rodė aplinkiniams, kas yra neeiliniai, tačiau kas jie tokie, mažai kas ir žinojo. Apie vieną iš jų aš atsitiktinai sužinojau iš savo Tėvų. Gatvėje sutikus berankį pusamžį nuolatinį restoranų liūtą, tėvai man paaiškino – ta garsus pokario metų advokatas Brastavickis. Per karą jis netekęs ne tik rankos, bet ir kojos. Tačiau netektos kojos vietoje meistriškai pritaisytas medinis protezas, o juo naudotis jis išmoko tobulai, todėl to nesužinojęs, nebūčiau nei įtaręs, kad tokia jo būsena. Brastavickis niekada nekalbėjo lietuviškai. Na, beveik niekada, nes retkarčiais vis tik prabildavo. Jis daug gėrė, tačiau niekada neprarasdavo žmogiškos išvaizdos, tuo dar labiau tapdamas paslaptingas. Dantyse jis beveik be paliovos laikė didelę pypkę, o jo leksikone neretai girdėdavosi seniai užmiršti carinės Rusijos terminai sudarj [сударь – ponas] ir baryšnia [барышня – dvaro ponia]. Jo išskirtinai sodrus balso tembras, versdavo atkreipti į jį dėmesį ne tik iš matymo jį jau žinančius, bet ir kiekvieną praeinantį pro šalį arba sėdintį prie gretimo staliuko. Be jokių abejonių advokatas Brastavickis turėjo labai daug pinigų. Prie jo staliuko dažniausiai prisėsdavo tokie pat neaiškūs pagyvenę vyrai. Jie garsiai rusiškai kalbėdavo įvairiomis pabrėžtinomis temomis, nors manau, kad tie kiti būdavo lietuvių tautybės… Savo ruožtu ir šie buvo nemenkai pralobę, todėl viena iš didžiausių atrakcijų, būdavo sulaukti kavinės uždarymo. Tada, paprastai, šie garbūs ponai susiginčydavo kuris iš jų turi mokėti sąskaitą. Pasipildavo ant stalo mėtomi pinigai ir tarpusavio ginčai, kuriam iš jų priklauso teisė atsiskaityti.
Bet tai dar nebūdavo visų įspūdžių viršūnė. Įspūdingiausia būdavo matyti vieno iš jų girtas fantazijas važiuojant namo taksi. Būtent į prie soboro įsikūrusią stotelę susirinkdavo dauguma prisimenamo ir kitų restoranų lankytojai ir dažnai tarpusavyje aptarinėdavo – ateis skrybėlėtasis Brastavickio draugas ar ne. Nes šis, alkoholio ir didybės manijos užkariautas mėgo čia išdarinėti įvairius… na net nežinau ar tai galima pavadinti triukais. Šis žmogus net keletą kartų ėmė po keturi penkis taksi. Nes jam atrodydavo, kad geriausia bus, jei vienoje iš “Volgų“ sėdės jis, sekančioje – sakvojažas [portfelis], dar sekančioje – skrybėlė ir t.t. Gerai nei nebeprisimenu ką jis dar “sodindavo“ į atskirus automobilius. Ir tada ši kolona važiuodavo nežinoma kryptimi, matomai į jo namus…
Taigi tiek apie seniai visų užmirštą, kažkada labai aktyvią praeitį…
__________ __________

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

“Astra“ Kaune

Sekmadienis, 21 birželio 2009 00:33

Šiandiena su žmona buvome pasižmonėti Senamiestyje. O po to ir į Laisvę atsibeldėme. Ne itin linksma joje net vasarą, nes žmonės žiemą nesirenka dėl šalčio ir neturėjimo ką ten veikti, o vasarą susiranda sau mini išvykas į gamtą ar dar kažkur. Bet vis tiek ji gyva ir miela. Numatėme tiesiog kur nors prisėsti puodeliui kavos ir po to sukti link namų.
Netikėtai šovė mintis, kad šiandieninis kinų restoranas “Čanas“, bus pati ta vieta, kur verta prisėsti. Juk čia kažkada buvo mano visiems amžininkams gerai žinoma “Astra“, savo laiku viena populiariausių pasisėdėjimo vietų.
Tiesa, nu ką čia labai apie tą “Astrą“ prirašysi: ji kaip ir viskas gyvenime, turėjo savo klestėjimo ir nuosmūkio laiką. Tačiau kaip ne kaip, o gerokai ilgiau už daugelį kitų blykstelėjusių “novų“, ji buvo populiari ir mėgstama.
“Astroje“ visada buvo du bariukai – vienas labiau romantikams [vyno mėgėjams, o kitas kažkodėl labiau konjakinis-kalvadosinis baras. Prie pastarojo ir salytė su staliukais, tačiau prie jų sėsdavo vyresnieji arba atvykusieji.
Nieko amžino gyvenime nėra, tad ir šiame bare laikas nuo laiko pasikeisdavo barmenės, tačiau daugelį iš jų prisimenu ir šiandiena.. Gaila, tik, kad seniai seniai jau jų nebemačiau.
Vis tik gerai dar pamenu Ziną, Augutę, Bronę. Pastaroji prieš keletą metų ir vėl išniro dažnai matomų žmonių tarpe. Ji netikėtai tapo politike, ir kiek žinau dabar Lilijanos Astros partijai priklauso.
O ar kas nors iš Jūsų prisimena “Astrą“? Gal turite ir Jūs ką apie ją papasakoti?

p.s. Šiam ciklui užvesti mane šiandiena paskatino straipsnis apie senus laikus “Klaipėdos“ laikraštyje, jis čia
—>> http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/miestas/ka…
Klaipėdiečiams jis tikriausiai bus labai įdomus, nes įdomus net ir man, mažai žinančiam šį miestą.

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

“Kauko“ kavinė buvo Kauno pasididžiavimas

Sekmadienis, 22 rugpjūčio 2010 18:35

Kažkada šiame savo mintraštyje aprašiau Laisvės alėjoje buvusią “Astrą“. Tiesa, kodėl buvusią, ji ir dabar yra. Tik pavadinimas kinietiškas. Ir patiekalai. Bet pati patalpa ne ką ten ir pakitusi. Tiesa, Astra niekada nebuvo ta vieta, į kurią užsukę kauniečiai jaustųsi pakilėti į debesis. Tai buvo normali kavinukė – jauki, šilta, bet be jokių prestižo ženklų. O turėjome ir kitokių… Tad apie “Kauką“.

Mano vaikystės, o ir ankstyvos jaunystės metais, Žaliakalnio šlaite, apytiksliai virš buvusios viešosios bibliotekos K.Donelaičio gatvėje, stūksojo apleistas namas. Gal mūrinis, gal tik aptinkuotas – nežinau. Matėsi, kad jis kažkada buvęs prabangus, bet vėliau visai užmirštas. Ir taip keletą dešimtmečių. Tačiau vieną dieną šalia jo sustojo kranai. Tapo aišku, kad prasideda pastato rekonstrukcija, ką norint šiandiena būti moderniu, matyt reikėtų vadinti renovacija.
Na anoks čia stebūklas, remontas tai remontas. Niekam nerūpėjo kas jame numatoma įrengti, kas įsikurs. Tačiau kai darbai buvo jau į pabaigą, pasklido mieste gandai, kad tai bus ketvirtasis Kauno naktinis baras. Ir pats prabangiausias, prestižiškiausias. Turint omenyje, kad tuo metu Kaunas naktinbarių skaičiumi lenkė net Vilnių, o kuris gražiausias – Vilniaus “Erfurtas“ ar Kauno “Žalias kalnas“ vyko nesibaigiančios diskusijos, visa tai tapo labai smalsu ir prasminga. Todėl Kauno jaunimas ėmė nekantriai laukti progos visa tai pamatyti savo akimis. Tiesa, nebuvome naivūs, todėl žinojome, kad pirmąsias porą savaičių čia bus įleidžiami tik tais laikais nusipelniusieji gyventi geriau. Tačiau netrukus durys atsivers visiems. Nes, kad ir kaip ten bebūtų buvę Didžiojoje Blatų šalyje, skirtingai nei Maskvoje ar Leningrade, Lietuvoje nebuvo uždarų, liaudžiai neprieinamų restoranų ar barų.
Tiesa sakant, net jaunystės metuose niekada nebuvau iš tų, kurie veržiasi pirmieji išbandyti visas išreklamuotas naujoves. Taigi negalėčiau tvirtinti, kad į “Kauką“ atėjau vienas iš pirmųjų mirtingųjų. Ne. Mieste jau daug kas džiaugėsi pabuvoję šiame bare, kol prisiruošiau ir aš. Ir vis tik ta diena atėjo…
Jau atėjus prie pastato, kurį paprastai matydavau tik iš apačios, iš miesto centro, širdį užliejo kažkokia nepažinimo banga. Aikštelė aplink namą išklota gražiomis, jau nebestandartinėmis, iki tol įprastomis 50×50 šaligatvinėmis plytelėmis ir visa ji įrėminta pusmetrio aukščio bordiūrais. Kadangi buvo vakaras, aplinkui švietė dekoratyvūs lauko žibintai. Ko gero, buvo besibaigianti vasara, nes prisimenu nuostabų panoraminį žalumos vaizdą, supantį šį pastatą iš bene trijų pusių – namas vienu kraštu ribojosi su garsiaisiais Kauko laiptais, iš dar dviejų – į Žaliakalnio šlaitus ir tik ketvirtąja puse ribojosi su privačiais gyventojų sklypais. Jis visada priminė savotišką pilį. Įėjimas ir lauko durys taip pat skoningo stiliaus. O patekę į vidų, administratorės, vėliau, mandrumo dėlei, imtos vadinti metrdotele, buvome pakviesti į pirmojo aukšto salę. Čia, nedidukėje patalpoje buvo ir bariukas, ir keliolika nedidukų, kompaktiškų staliukų, kiekvieno iš kurių paviršiai buvo šiek tiek skirtingi. Jų paviršiai užlaminuoti, o po laminatu puikavosi nuostabios dekoracijos. Vos prisėdę prie mums parodyto staliuko, sužinojome, kad tai vis tik skaitosi ne restorano, o baro salė, ir, kad po valandos būsime pakviesti į restorano salę antrame aukšte.
Taip taip, nefantazuoju. Čia buvo sumąstyta tvarka, kokios gal niekur kitur ir nebuvo – kiekvienam “Kauko“ svečiui buvo skirtos dvi vietos – viena pirmame aukšte, kur žmonės gurkšnodavo kokteilius ir žiūrėdavo programą [vėliau tai imta vadinti užsienietiškuoju varjete] ir antrą – antrame aukšte, kur būdavo patiekiamas maistas. Jausmas neišpasakytas, čia tikrai galėjai pasijusti tarsi kokioje karališkoje menėje. Beje, ir tvarka buvo nustatyta standartiška – apie 20 valandą atvykę svečiai susodinami pirmame aukšte atsipalaiduoja, pagurkšnoja kas ko pageidauja, o tada, apie 21:30 val. visi kviečiami į antrąjį aukštą. Tuo metu staliukai apačioje sutvarkomi, o kai lankytojai pavakarieniauja, jie leidžiasi atgal į I aukštą, kur netrukus prasidėdavo naktinė programa. Su originalia muzika, su šokiais, su kitais meniniais išmąstymais ir… net su tarybiniu striptizu. Juokais, žinoma, jį taip vadinome. Nes jis būdavo rodomas per pakankamai retą užuolaidinį audeklą. Kauke, kaip ir kituose naktiniuose baruose [taip vadinome pagal rusus, nors iš tikro tai buvo naktiniai restoranai] grojo ir dainavo garsiausieji Lietuvos atlikėjai. Tiesa, skirtingai negu dabar, kai kiekvienas turime automobilius, tada nebuvo mados, kad kauniečiai vieną dien ą koncertuoja Vilniaus, o kitą – jau Palangos restoranuose. Tad ir pas save svečių iš kitų miestų sulaukdavome gana retai. Vis tik mūsų miestas visada turėjo pakankamai gausų atlikėjų ratą, tad deficito šioje srityje nejautėme.
Šokių muzika baigdavosi 1:30 val. Bet tai nereiškė, kad tai jau tikra vakaro pabaiga. Nes po oficialios dalies visada prasidėdavo sveikinimai. Na nebuvo jie tikri, ne tiek jau daug kas turėdavo ką iš širdies sveikinti. Tačiau tai būdavo paprasčiausias muzikinio šokių vakaro pratęsimas. O kitaip, kaip sveikinimu, jie ir nesivadindavo. Esmė būdavo kitame – 5 arba 10 rublių ir vakaras tęsiasi.
Tokie tad prisiminimai apie puikųjį “Kauką“. Tikiu, kad skaitytojų tarpe atsiras ne vienas žmogus, kuris komentaruose papildys mane savo asmeniniais prisiminimais.
=================================================

O kas šiandiena “Kauke“? Deja, kaip ir ankstyvoje jaunystėje, šis pastatas vėl stovi kaip vaiduoklis – niekam neaiškus nei savo priklausomybe, nei paskirtimi, nei perspektyva. Keista, kad politiniai vėjai labai ryškiai įsisuko į pramogų verslą. Atkūrus Nepriklausomybę sužlugdyti visi geriausieji anų laikų restoranai ir barai. Tarsi tie linksmybių “taškai“ būtų didieji komunistai, kuriuos būtų buvę būtina nušluoti iš atgimusio kapitalizmo akiračio. Ilgiems metams kauniečiams užmūrytos ne tik “Kauko“, bet ir “Žalio kalno“, “Pasimatymo“, “Versalio“ bei daugelio kitų garsių sovietmečio barų durys. Dabar kai kas iš jų bando atgimti, deja, nesėkmingai. Įdomus reiškinys, kurio prasmės gal nei istorikai niekada neišanalizuos.

p.s. Ką tik, pagūglinęs, suradau seną Aleksandro Pleskačiausko nuotrauką, kurios kopiją įkeliu ir Jums. Beje, iš šio kraštotyrininko įrašo, galiu pateikti ir keletą konkretesnių duomenų. Pasirodo tai architekto Felikso Vizbaro namas, kuriame būtent 1982 m. atsidarė mano minimas “Kaukas“

++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++++

Anykščių vyninė. Tema -Mūsų laikų restoranai

Trečiadienis, 16 vasario 2011 23:56

Pastarąjį savaitgalį pasinaudojome vieno draugo siūlymu pamėtyti rutulį viename Kauno boulingo klube. Nesu labai didelis šio žaidimo mėgėjas, tačiau saikingai viskas gerai. Tuo labiau, kad mūsų laikų kapitalizmo aušros bendražygis jau kurį laiką apsiprato su boulingo “krupje“ pareigomis ir keletą kartų buvo kvietęsis pas jį apsilankyti. Pažaidėme, išgėrėme kavos, pakramtėme keptos duonos ir… išalkome.

Bičiulis Vytas netikėtai prisiminė, kad Savanorių prospekte yra originali buterbrodinė “SANDWICH BAR“, tad kodėl gi nepabandyti? Nuvykome. O ji, pasirodo, įsikūrusi dar TSRS metais pastatytame monolite, kuris ir iki šiol galutinai nėra išbaigtas. Sumuštiniai čia tikrai įspūdingi, bet ne apie Sandwich šis rašinukas. Netikėtai niurktelėjome į storu dulkių sluoksnių pridengtą mūsų jaunystę.
Kažkas prisiminė, kad kaip tik šioje vietoje kažkada stovėjo garsioji “Anykščių vyninė“.

Tada, gal 1972 metais, kai aš į ją atkakau pirmąjį savo gyvenime kartą, tai buvo nedidukas, neabejotinai po okupacijos nacionalizuotas namukas. Na ne visai toks jau mažas, bet… Paprastai vertindavome “šokamas“ kavines ir restoranus, tai yra užeigas, kuriose grodavo muzikantai, arba kaip tada juos kažkodėl vadindavome – gyva muzika. Deja, “Anykščiai“ nebuvo šokama vieta. Gal todėl ir publika čia būdavo kiek kitokia nei kitose miesto knaipėse. Daugiau kaip rys ketvirtadaliai čia besirenkančiųjų buvo jau tikri seniai, žmonės, sulaukę daug maž keturiasdešimties. Suprantu, kad daugelis skaitytojų dabar šyptelėjo, tačiau tokie negailestingi jau buvome mes “tituluodami“ aplink mus esančius. Gi mums tada buvo vos 18…
Nežiūrint to, kad čia rinkosi palyginus mažokai jaunimo, ši vieta turėjo kažkokį sunkiai nusakomą užtaisą – padavėjos visada sukosi su tautiniais rūbais, prekiaujama buvo be išimčių tik gamyklos “Anykščių vynas“ gėrimais, o susirinkusiuosius kas vakarą linksmino jau ikrai senukai – bene 60 metų muzikantai su akordeonu, violončele, rojaliu ir panašiais, regis iš ano pasaulio sugrįžusiais muzikiniais instrumentais. Malonus vyšnių, serbentų, šermukšnių ar obuolių vyno svaigulys teikdavo tikrai labai mielas emocijas, kurios, deja, daugeliui baigdavosi sekančio ryto aimanomis dėl skaudančios galvos.

Tiesa, “Anykščių vyninė“ dar viliodavo ir savo originaliais bent jau tam laikui patiekaliukais. Prisimenu, mėgdavome užsisakyti riešutų su medumi, varškinio sūrio ir panašių užkandų, kurių su jokiu žiburiu nerastum tradiciniame restorane. Tik būtina prisiminti, kad gyvenome šokių epochoje, todėl tai, kad čia nebuvo šokama, darė šiai užeigai didelį minusą. Gal būt daugeliui šiandiena gali kilti klausimas kaip suprasti šokių epocha? Wikipediškai atsakyti į tai nesiimčiau, tačiau jei savais žodžiais… Na gyvenome tam tikros doros amžiuje. Daug kas, kas šiandieniniam jaunimui nesuvokiamai paprasta, mums buvo labai sudėtinga. Sakykime jaunimui susipažinti šiaip, nei iš šio, nei iš to gatvėje buvo kažkas iš tabu. Nesugebėdavome to beveik niekas. Mums tada savaimiškai aišku buvo, kad susipažinti su mergina galima tik ją pakvietus šokti, t.y. tokiomis aplinkybėmis, kai muzikos gausme gink die, niekas negirdės tavo sumandražintų pirmųjų pažinties sakinių. Pažinties pradžia visada buvo itin asmeninis ir vos ne intymus reikalas. Negalėjome sau leisti padaryti tai nors kiek viešiau, nes be kas iš aplinkinių užsijuoktų, išsišaipytų,o tai būtų nepakeliama našta. Kita vertus, matyt dėl tos pačios priežasties, Kaune, praktiškai ir nebuvo “nešokamų“ restoranų. Iš, kiek leidžia atgaminti atmintis, Kaune buvusių 35 restoranų ir kavinių, tik trys būdavo neskirtos šokiams, o tik paprasčiausiam pasisėdėjimui. Dabar, suprantama, padėtis absoliučiai priešinga – kavinukės mažutės, jose net norėdamas neįsigudrinsi šokti. O tada tai buvo tik “Anykščiai“, “Bombėjus“ [taip kažkodėl vadinome Geležinkelio stoties restoraną ir “Tulpė“. Žinoma, priekabus bendraamžis galėtų man primesti ir dar keletą pavadinimų – “Gildija“, “Vilnelė“, “Ugnė“, “Medžiotojai“, “Putinas“… Tačiau visa tai atsirado jau vėliau, o aš kalbu apie maždaug 1972 – 1976 metus.
Tad tiek metraščio apie “Anykščių vyninę“.