Posts Tagged ‘gyvenimo retrospektyva’

Kelionė į Aleppo, Syria. Pas Susan Koyali

Internetas, laikraščiai ir įvairiausi ekranai šiandiena sklidini užrašų su žodžiais Aleppo, Syrija. Tai vienas didžiausių sirų miestų, deja, kasdien vis labiau virstantis į griuvėsius…

Aš niekada nebuvau nei Aleppe, nei toje šalyje apskritai, tačiau prisiminimai apie šį miestą vis dar gyvi. Keista? Taip, keista ir man.

Buvo gal 1978 metai. Nerūpestingos mano jaunystės metai. Jau bene 6 metus dirbau Kauno ekskursijų vadovu, nežiūrint to, kad pats dar buvau jaunas ir be gyvenimiškos praktikos. Tokiame amžiuje greitai pasijunti asu, kietuoliu ar dar kuo norite. Tokiu tada jaučiausi ir aš. Ir ne tik jaunystė tai skatino, man tiesiog sekėsi šis darbas, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis ir begalinis pomėgis.

Jei pirmuosius keturis – penkis metus man teko dirbti tik su tarybiniais turistais, tai tada man jau pakliūdavo užsieniečių – lenkų, vokiečių, bulgarų. Bet vieną dieną sužinojau, kad netrukus sulauksiu turistų iš Arabijos. Sunku, tikriausiai, įsivaizduoti kokie jausmai buvo tada apėmę mane. Ko gero pats tinkamiausias žodis būtų euforija.  Tai neišpasakytas jausmas, kuris be perstojimo svaigino. Tiesa, žinojau, kad šie turistai bus atvežami tik pusdieniui. Iš Vilniaus, kur jie buvo apsistoję savaitei laiko. Tačiau nesvarbu, Tarybų šalies gyventojui žinia, kad jis galės bendrauti, o maža to, dar ir pasakoti sirams, atrodė kažkas aukščiau už realybę.

Tą dieną, kai į Kauną atvyko ši grupė, prisimenu dar ir šiandiena. Nuo pat ryto sukau galvą kaip čia apsirengti, kankino dvejonės tarsi netrukus turėčiau lipti į sceną prieš visą pasaulį… Apie pietus į sutartą vietą atvažiavo autobusas. Paprastai turistus sutikdavome įlipdami į autobusą, prisistatydami ir trumpai nupasakodami ką apžiūrėsime Kaune. Taip buvo ir šį kartą, tik bendravimas nebuvo betarpiškas, mano žodžius, kiek pamąstęs į reikiamą užsienio kalbą išversdavo svečius atlydintis vertėjas.

Vaizdas įlipus į autobusą buvo nuostabus, tiesa, gerokai ir nustebinęs. Per turizmo sistemą “Sputnik” daugumoje važiuodavo jauni keliautojai. Gi šiuo atveju prieš mane sėdėjo daug solidžių “dėdžių”. Arabai, sirai… – ši rasė iki tol man buvo visai nematyta, apie ją mąsčiau gal tik pagal susikurtą įvaizdį iš vaikystės pasakų “Tūkstantis ir viena naktis”. Su savo nacionaline simbolika, rūsčiais žvilgsniais ir emocinga laikysena. Nežiūrint to, nepasimečiau, papasakojau apie miestą, o kiek vėliau ekskursija tęsėsi po senamiestį ir Laisvės alėją.

Tarpe šių turistų neužtrukau pamatyti ir keletą jaunų merginų. Tiesiog sužavėjo jų drąsūs ir aštrūs žvilgsniai bei plačios šypsenos. Gyvenimas tuo ir žavingas, kad tarp mūsų visada veikia mums, o ir mokslui nežinomi magnetai. Tad man į akis kritusios arabų damos netrukus prisigretino prie manęs ir mes jau bandėme kalbėtis “privačiai”. Taip jau sutapo laikas, kad grupei viskas buvo papasakota, tad aš savo svečius “paleidau” porai valandų laisvalaikio, po ko jie turėjo grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių. Bet koks dar laisvalaikis man ir dviem mano kompanijonėms, kurioms ne mažiau nei man norėjosi pabendrauti akis į akį. Be oficialių postų ir trafaretinių ekskursijų. Tačiau grupei pasklidus po miestą, su viešniomis dar liko ir du seni sirai. Seni? Taip, man tada jie tokie atrodė. Ir tik šiandiena, bandydamas atkelti laiko skraistę, aš susivokiu, kad jie buvo gal keturiasdešimtmečiai, bene porą dešimtmečių jaunesni už mane šiandiena. Tačiau maža patirtis su juodo gymio žmonėmis, o ir mano jaunas amžius [buvau gal 27-28 metų], tada viską rodė kitaip.

Iš kažkokių pašalinių šaltinių aš jau nuo mažens žinojau, kad gruzinai, armėnai ar, tuo labiau arabai yra labai valdingi, pavydūs ir griežti bei žiaurūs. Tad kaustė kažkokia pradinė baimė, kad gal diedulės tuoj užsius, kad bendrauju su jų merginomis ir prasidės neprognozuojamas konfliktas. Tačiau ne… Šie du vyrai, priešingai nei aš tikėjausi, netikėtai nusišypsojo ir prisistatė: vienas iš jų pasisakė esąs Aleppo aukso dirbinių parduotuvės savininkas, o kitas… nebepamenu kuo, bet irgi labai jau didelis činas. Tarybų šalyje nebūdavo net mažiausių privačių kioskelių, o prekyba auksu mūsų smegenyse buvo užkoduota kaip išskirtinė valstybės teisė. Tad tokia žinia mane bloškė kaip uraganinis vėjas: negalėjau patikėti savimi, kad kalbu su aukso prekeiviu.

Tačiau netrukus mano oligarchai dar kartą nusišypsojo ir, ko gero, taip pat kaip ir mano prasta anglų kalba pasakė: “You have a big love. Goodbye”. Ir nuėjo.

Likome trise. Merginos, pamenu kaip dabar, paklausė manęs kur gauti ice cream ir mes netrukus jau sėdėjome K.Donelaičio gatvėje buvusioje “Kava ledai”. Sėdėjome, kiek leido laikas ir anglų kalbos žinios, kalbėjome ir mintyse kūrėme būsimą didelę pažintį. Bet laikas negailestingai suko savo rodyklę ir pokabiai ėjo į pabaigą. Visi trys pasikeitėme adresais ir pasižadėjome nuo pat jų grįžimo namo, apsikeisti laiškais ir įspūdžiais iš kelionės apskritai.

Arti keturiasdešimties metų prabėgo nuo tų dienų… Gyvename jau visai kitame pasaulyje. Sirija, kažkada mums mažai žinoma šalis, šiandiena skamba viso pasaulio radijo ir TV kanalais. Aleppo miestas bene ryškiausiai. Aš taip niekada ir nebuvau šiame mieste, bet googlės pagalba atsivertęs jo griuvėsius jaučiuosi tarsi ten buvęs. Ir kažkaip liūdna, jaučiuosi tarsi praradęs kažką savo brangaus. Nors gal ir praradau. Praradau jaunystės idealus, jie jau seniai sudužo. Praradau neįvykusią, tačiau kažkada labai karštai puoselėtą draugystę. Aš taip ir negavau laiško iš Susan Koyali ir jos draugės, o matydamas šio miesto griuvėsius pagalvoju – o gal jos ten, po jais. Žiauru.

Šiandiena, deja, suprantu, kad tai kas sukasi jaunose galvose, yra idealai. O gyvenimas per kurį mums visiems tenka žengti, tėra nevykęs to idealo atspindys. Mes sukuriami tam, kad patys kurtume gėrį. Bet kuriame jo labai mažai, paskui save dažniausiai palikdami juodą šešėlį. Ir niūrų savo idealo atspindį.