R.Matelis: Facebook. Google. (…) Apie atgimstančią cenzūrą

Kokių tik sąmojų neprikūrusi tauta apie, neva, populiariausią tinklapį Facebook. O jei dar žinotume kitų pasaulio šalių gyventojų vertinimus… Vieningas čia tik trumpinys FB, o šiaip, man dažniausiai pasitaikanti sutikti frazė skamba šlykštokai – „Snukiaknygė“.

Cenzūra

Bet nesijungsiu prie grubių terminų mėgėjų, nes grubijonu būti nepagirtina, net jei po tavo žodžiais iš dalies įsikūnija ir didelė dalis tiesos. Kaip ne kaip, o bet kuriame tinklapyje pagrindinis veikėjas ir to saito dalyvis, o blogiečiai nėra niekur pagrindinę masę sudaranti visuma. Facebook‘e, kurį man mieliau įvardinti lietuviškai – Feijsbūke, tikrai daug mielų žmonių, todėl netinkamai pravardžiuojant tinklapio steigėją, taip galima kažką ir įžeisti.

Žmonės kaip žmonės, visuose tinklapiuose pasitaiko visokių. Tačiau man šiuo metu norisi pakalbėti apie tuos, kurie tampo FB „virvutes“ ir tokiu būdu neteisėtai ima valdyti mus. O tas valdymas jau tapo matomas plika akimi: nebūtina nei būti IT specialistu, kad pamatytum kas yra kas šioje svetainėje, save nepelnytai vadinančia „socialiniu tinklu“. Vienoje laiškų grupėje neperseniausiai vienas kolega rašė:

„DĖMESIO, TEGYVUOJA GOOGLE CENZŪRA   google.lt valdoma TS-LKD, nes Lietuvoje ji valdoma. Kubiliaus sūnus įvedė cenzūrą. Cenzūruojami ne tik žurnalistiniai straipsniai, bet ir mokslo žmonių pateiktos nuomonės. Valio, tegyvuoja demokratinė TS-LKD valdoma google cenzūruota minčių ir žodžio laisvė. <…ура товарищи…> tegyvuoja demokratinis GLAVLITAS. Glavlitas (Главное управление по охране государственных тайн в печати, ГУОГТП (ГУОТ)) – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta 1922m. Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir TSRS kultūrinio gyvenimo sritis Pagal google glavitišką cenzūrą, yra straipsniai, kuriais negalima dalintis net su draugais.“

 Nesiimdamas vertinti kiek šiame įraše tiesos, kai kalbama apie Kubiliaus sūnų, nes niekada neturėjau jokios patikimos informacijos apie tai, kitoje dalyje visai su autoriumi sutinku. Cenzūra būdinga tiek Google‘i, tiek Facebook‘ui, tiek ir daugeliui kitų, populiaresnių tinklalapių. Tik cenzoriai, deja, ne kokie nors etikos specialistai, o paprasčiausi samdiniai, kurių pareiga filtruoti bet kuriuos tekstus aktualesnėmis valdžiai temomis. Čia Jūs paklausite manęs – „Kuriai valdžiai“? Apgailestauju, bet tikslaus atsakymo pateikti tikrai negalėsiu. Tuo labiau, įvertinant, kad centrinė FB būstinė, ko gero, yra anapus Atlanto, tegalima daryti vieną vienintelę išvadą, kad tai agentų kontroliuojami tinklai. O kas tie agentai ir kaip juos pavadinti – visai nesvarbu. Esmė čia slypi ne pavadinime, o tame, ką jie stengiasi ištrinti iš bent kiek platesnio visuomenės akiračio. Ir kokiais metodais tą daro.

Metodai  apgaulingai brutualūs.  Ir labai susišaukia su šiurpiais sovietinės sibiriados laikais. Šių eilučių autoriui, tiesa, neteko patirti tų laikų siaubo savo akimis ar sėdint mokyklos suole apie juos skaityti vadovėliuose, tačiau yla visada vienaip ar kitaip išlenda iš maišo ir šiandiena ji žmonėse žinoma kaip komunizmo „genijaus“ Berijos sparnuotoji frazė „Duokite mums žmogų, o straipsnį mes jam surasime patys“. Tiesa, dabartiniai anų laikų braižo perėmėjai elgiasi kiek švelniau – vis tik ne ta epocha, tačiau gavę neribotą valdžią galimai ir pralenktų savo pirmeivius.

Na kokiai valdžiai gali patikti jos kritika? Gal jokiai, tačiau kita tikriausiai iš jos darytų išvadas ir bandytų bent jau kažkiek sušvelninti savo negerus poelgius. Gi dabartiniai cenzoriai paprasčiausiai savo turimomis priemonėmis tave ima ir „užčiaupia“. Kalbu apie savo daugelį straipsnių, orientuotų į dar vakar buvusios Lietuvos  valdžios kritiką. Jų ne tiek jau daug, nes rašau juos tik tada, kai nebegaliu tylėti, tačiau ir tai kažkam pasirodo pernelyg daug, todėl prieš 5-6 dienas, pabandęs prisijungti prie savo FB paskyros, radau iššokusį sekančio turinio anglišką raštelį:

Friend Requests Blocked for 7 Days We received feedback that you sent multiple friend requests to people you don’t know, so you won’t be able to send friend requests for 7 days. To keep this from happening again, please only send friend requests to people you know. I understand that sending friend requests to people I don’t know isn’t allowed on Facebook.

Nesu geras anglų kalbos mokėtojas, bet man to ir nereikia. Bent jau šiuo atveju. Iš teksto galima susidaryti nuomonę, kad aš įkyriai peršuosi į virtualius draugus ir tas kažkas nebeapsikentė ir pasiskundė, o Feijsbuko valdžia, patikrinusi skundo esmę, ėmė mane ir užblokavo 7 dienoms. Tiesa, atrodo nesu visai užblokuotas, čia tarsi rašoma, kad 7 dienas nebegalėsiu tik priekabiauti prie žmonių, t.y. suradęs pažįstamą jaunystės dienų bičiulį, negalėsiu tapti jo virtualiu feijsbukiniu draugu. Tačiau apatinėje eilutėje esantis langelis reikalauja, kad jį atžymėčiau, taip tarsi pripažindamas save esant niekadėjus, piktybiškai gadinančiu nuotaiką kažkam šioje erdvėje. O nesutinkant jo atžymėti, nėra įmanoma ir prisijungti su savo pavarde ir vardu.

Vieną vertus, tokie veiksmai galėtų sukelti tik juoką. Anokia čia bėda  – atimta galimybė savo tikrą draugą Feijsbuke vadinti draugu. Kas tikra, jaučiama ir be žodžių. Tačiau visame tame slypi esmė – tai nebylus bandymas priversti nerašyti apie tai, kas kažkam ne prie širdies. Cenzūra. Ir tuo viskas pasakyta. Liaudiškai sakant, galima paprasčiausiai nusispjauti ant tokių veiksmų. Tačiau panašiai viskas vyksta ir kitur.

Kol dar nebuvau įsisavinęs WordPress‘o, ne tiek jau mažai savo minčių buvau patikėjęs Delfi blog‘ui. Savaime suprantama, kad mūsų rašomi straipsniai, savotiška prasme yra tarsi praeito gyvenimo etapo dienoraščiai. Ir jie, bent jau mums patiems sau, turi nemenką liekamąją vertę. Save gerbiantys tinklapiai, į kuriuos norėtųsi įrašyti ir Delfi, to negalėtų neįvertinti, todėl kartą jau sukūrę blog‘ų svetainę, ją turėtų truks plyš išsaugoti iki savo pačių egzistencijos pabaigos. To, neabejotinai, tikisi bet kuris nuoširdžiai dėstantis savo mintis, žmogus. Tačiau tą dieną, kai manęs nebeprijunginėjo FB, pasukau link savo Delfiblog‘o ir čia taip pat radau pakabintą spyną: tinklapis paprasčiausiai nebeatsidarinėjo. Ką gi, gal tai tik sutapimas… Parašiau laišką esančio Delfi „pagalbos“  adresu, bet tądien atsakymo taip ir nesulaukiau. Jis atėjo vėliau ir savo turiniu paprasčiausiai šokiravo: „Delfiui blog‘ai jau atsibodo, todėl juos jie uždaro“, – atsakyme slypėjo tokia paprasta trumpa mintis. Bet vardan to, kad neinterpretuočiau visko savaip, gal paprasčiausiai perspausdinsiu tuo mini susirašymus:

====================================================== > On 2013.02.03 13:33, Realistas wrote: > > Sveiki, > > jau kuris laikas kai negaliu prisijungti prie savo blogo > > http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis > > Ar čia koks nors techninis gedimas galėtų būti? > > > > Ačiū už atsakymą, > > Romualdas ======================================================= Понедельник, 4 февраля 2013, 9:18 +02:00 от mail pagalba <pagalba@mail.lt>: Sveiki, DELFI projektas blog`as po truputi  uždaromas ir neaptarnaujamas. Atsiprašome už nepatogumus. Marius DELFI Mail pagalba pagalba@mail.lt <sentmsg?compose&To=pagalba@mail.lt> ====================================================== On 2013.02.05 01:21, Realistas wrote: Ir tai daroma tylomis, neįspėjant žmonių, kurie keletą metų patikėjo savo mintis Jums? Gi turėtų būti informuojama, kad žmonės galėtų savo straipsnius ar įrašus išsisaugoti arba perkelti į kitus tinklapius? Iki kada dar jis veiks? ====================================================== Sveiki, Nesu informuotas iki kada veiks. Greičiausiai dar daug metu veiks tiesiog niekas neaptarnauja to blogo. Marius DELFI Mail pagalba pagalba@mail.lt <sentmsg?compose&To=pagalba@mail.lt>

 Taigi gal ir viskas šia tema. Tema apie tai, kokioje griežtai valdomoje ir dar griežčiau cenzūruojamoje demokratijoje mes šiandiena gyvename. Iš esmės, gal apie tai nei rašyti nevertėjo. Tačiau žiūrint  kitu kampu – gi daugelis iš mūsų vis dar prisibijo rašyti tiesiai ir atvirai tą ką galvoja. O jei taip, tai nei neįtaria, kokios kliūtys statomos tiems, kas bent kažką bando rašyti.

Atrodo peršasi naujai sena išvada: turime rašyti tai, ką nori matyti mūsų “kuratoriai“. Tik kodėl tada sakoma, kad Baltarusijoje Aleksandras Lukašenka blogai elgiasi?

O gal aš klystu? Gal kažkas iš mūsų valdžios atstovų, sužinoję apie šias situacijas kreipsis oficialiai į FB administraciją ir padėtis kaip mat pasitaisys? ))) Paskutinieji du sakinukai buvo skirti Jūsų palinksminimui nuo monotoniškai pilko straipsnio.

D.Kuolys: Nedideli skirtumai tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD šiandien

A.NAVICKAS

2012 M. RUGPJŪČIO 02 d.

Rubrikose: Politika –» Komentarai ir pokalbiai

Siūlome pokalbį su mokslininku, visuomenininku, visai neseniai tapusiu naujos partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininku Dariumi Kuoliu. Džiaugiamės, jog jis atrado laiko atsakyti į klausimus apie dabartinę politinę situaciją, kurių prisikaupė tikrai daug.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama ją radikaliai pertvarkyti?

Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.

Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.

Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.

Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.

Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.

Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB  pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.

Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?

Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.

Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.

Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.

Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?

Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.

Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias“ akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, už kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?

Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.

Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.

Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.

Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.

Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos,  Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.

Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.

Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis

Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. Ką pats apie tai manote?

Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.

Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su Džodžu Sorošu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?

Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje http://www.kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje http://www.civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.

Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.

Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.

Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.

Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?

Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.

Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.

Kalbino Andrius NAVICKAS    

R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

R.Matelis: Donatos Rimšaitės istorija. Nors dar ne istorija…

Atėję šalčiai kelia šiokį tokį nerimą, nes jei tikėti tuo, kuo paprastai netikiu – sinoptikais, artimiausiomis dienomis gamta žada padaryti metinį balansą: ilgai toleravusi neaišku kokį orą, pavasarišką ar rudenišką, netrukus paspirginti iki minus 32 laipsnių. Matysime, kaip čia bus, tačiau mano buitis nėra tokia tvirta, kad galėčiau būti ramus, jog neužšals vamzdynai.

Tačiau net mąstant apie ne pačius maloniausius klausimus, nori nenori akys krypsta į visur forsuojamą penkiakovininkės Donatos Rimšaitės gyvenimo problemą. Štai Tomas Čyvas, šiame pat, WordPress blog’e savo rašinį pavadino labai negražiai: “Būčiau paleidęs tą vargetą D. Rimšaitę“. Nežinau, gal jis tikrai turi žinių, kad ji vargeta, bet aš taip nevadinčiau net sau nelabai patikusio žmogaus. O tuo labiau viešame tinklapyje. Aišku, kiekvienas savaip suprantame savo autoriteto formavimą, bet man atrodo, kad ši sportininkė nenusikalto būti taip vadinama… Nemira Pumprickaitė dienraštyje “Kauno diena“ tikrina LTOK prezidento Artūro Poviliūno gyvenimo vertybių nuostatas ir čia jau galima šiek tiek atsikvėpti: nors šis žmogus ne itin slepia savo asmenines nuostatas, jis bent jau sugeba parinkti žodžius, kurie dera tokio rango ir dar jau ilgai užsibuvusiam savo poste asmeniui. Tiesa, kiek stebina nenuosaikūs atsakymai, kur šalia vienas kito sugulę teiginiai “tas sprendimas, kuri priėmėm, yra ne politinis ar dar koks nors, o tai yra Olimpinės chartijos reglamentacija“ ir “Iš tiesų, čia galima daug prisigalvoti, kad tai ir politinis klausimas“, bet tebūnie, man patinka žmonės, kurie nemoka meluoti, nes manau, kad tokiais žmonėmis kaip ne kaip galima patikėti. Blogiau kada melagis užkietėjęs ir jo visas tekstas suderintas “be priekaištų“. Tiesa, dar užklydau į Kęstučio Rimkaus straipsnį “Lietuvos ryte“, iš ko paaiškėjo, kad apie šios sportininkės pasirinkimą Lietuva žinojo dar 2010 metų gruodžio mėnesį ir į seną “Kauno dienos“ laikraštį, kur praeitų metų rugsėjį buvo prognozuojama, kad D.Rimšaitė pretenduoja tapti gražiausia Rusijos sportininke.

Visa ši ne itin išsami informacija apie Donatą man dar ir dar kartą sukėlė liūdesį. Tiesa, turiu prisipažinti, kad apie penkiakovę nesuprantu nieko ir niekada nebuvau šios sporto šakos fanu, tad ir liūdesys nesusijęs su talentingos sportininkės netektimi. Liūdina kitkas. Liūdina bent jau didelės dalies tautiečių žmogiškumo stoka. Ir liūdina menkai, po permatoma skraiste paslėpti dvigubi standartai. LTOK pasauliui akivaizdžiai parodė savo pavydą žmogui. Tebūnie ši sportininkė išvyko į Rusiją ir ne dėl meilės, o tik dėl jos kvalifikaciją atitinkančio pažadėto atlygio. Argi tai blogai? Gal taip galėtume galvoti, jei nematytume į Ameriką išvažiuojančių daugelio mūsų krepšininkų. Bet krepšinis kitam standarte, čia negražu būtų net kritiškesnį straipsnį parašyti. O dar Amerika… O šiuo atveju mat neišmanėlė pasirinko Rusiją… Liūdna ir, kad nenorima susivokti, kad lietuvis ir Afrikoje lietuvis. Ir jei jis laimės olimpinį medalį, Lietuva tik oficialiai nebus to medalio laimėtoja. Tačiau tauta galėtų didžiuotis: va, lietuvė laimėjo olimpinį medalį! O kas dabar? Dabar mes galėsime eilinį kartą patvirtinti pasauliui, kad mums ne tauta rūpi, o valstybė, kuri jau 20 metų neišgali priartėti ne tik prie vakarietiškų, bet ir prie rusiško pragyvenimo lygio. Nes Lietuva nesugeba savo sportininkams mokėti ir tiek, kiek tai gali nabagė Rusija.

Į klausimą ar D.Rimšaitė nesunkiai galėtų grįžti į Lietuvą, A.Poviliūnas be išsisukinėjimo atsako, kad jei būtų jo valia – NE. Bet taip elgtųsi jis asmeniškai, o kaip nuspręstų mūsų kolegos iš Olimpinio komiteto, jis negali prognozuoti… O kodėl gi ne? Ar tai ne kerštas? O jei taip, tai kame jo šaknys? Nes “valstybė įdėjo į Rimšaitę didelius pinigus, todėl tokia nuoskauda yra“? Nejuokinkit, patriote. Aš jau minėjau, kad nesu joks specialistas penkiakovėje, tačiau kame gi tie dideli pinigai, manau turėčiau susivokti. Bet nesuvokiu. Gal kelionėms į sportines varžybas? Bet jei taip, tai ji, regis iš ten parveždavo medalius. O gal jai į baseiną būdavo pilamas kitoks vanduo, gal koks mineralinis “Boržomis“? Lietuva rengia daugelį sportininkų, bet tik nedaugelis jų tampa garsūs, daugiau už kitus sugebantys. Nejaugi vieniems sukišami dideli pinigai, o kiti, kurie nieko nepasiekė, nieko ir nekainavo? O man norisi tikėti, kad geras sportininkas ne brangiau kainavo, o pats, asmeniškai daugiau dirbo. Tik to jo darbo niekas nenori vertinti. Ir maža to, dar prisiskiriamos, neva, išskirtinai didelės išlaidos tokiems žmonėms.

Tiek to, dedu tašką. Nes nesinori lysti dar giliau į šią moralinę pelkę. Tik tokie olimpiečių balsavimai leido susidaryti prielaidą, kad Lietuva negarbingai kerštinga.

2012-02-06 d. PRIERAŠAS: Malonu pranešti, kad 2012-02-05 d. laikraštyje “15 min.“ mano mintims tarsi paantrino BNS vadovas Artūras Račas.

2012-04-16 d. rastas video. http://tv.lrytas.lt/?id=13282855441326848782

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

Šiandiena gruodžio 30 diena. Realiai – paskutinė metų darbo diena, nes rytoj visi jau mintimis bus prie savų ar miesto eglučių. Tačiau ši diena šį kartą išskirtinė ir kitu kampu: šiandiena paskutinė diena D.Kedytės perdavimo jos motinai L.Stankūnaitei. Keista diena parinkta Kėdainių teismo: sulaukta žiemos [nors kaip ne keista, šiltos], išlaukta iki pat metų pabaigos. Na, bet tiek to tas datas ir orus, nors jie kažkam kažką tikriausiai reiškia – galima spėlioti, bet galima ir nepataikyti.
Visą šios pedofilijos bylos laiką aš pakankamai akylai stebėjau vykstančius įvykius. Tiesa, Klonio gatvėje buvau tik porą kartų. Ir tai todėl, kad mano galva nepajėgi iki galo užčiuopti tiesą. Gal ir todėl, kad asmeniškai niekada neteko matyti pedofilų, gal ir todėl, kad ši byla itin supainiota ir net turintiems įgūdžių belieka kelti versijas, tuo tarpu nustatyti tikros tiesos nepavyksta. Situacija tokia, manau, neatsitiktinai, nes, ko gero, ją naudojasi ir tiesioginiai dalyviai ir ji imta naudoti pašalinių asmenų visai kitų tikslų įgyvendinimui. Kažkur vakar skaičiau, kad čia gal net tarpvalstybinių klausimų sfera tapęs klausimas, tik labai gudriai užmaskuotas. Tikiu ir aš tokia versija, nors pagrinde, manau, čia slypi tikrai valstybę užvaldžiusių įtakingų mafijozu interesai.
Asmeniškai aš, deja, neturiu tvirtos nuomonės kas čia teisus, kas aferistai. Nežinau ir kas nuoširdžiai klysta, o kas nori tik išgarsėti po svetimo skausmo vėliava. Tiesa, aš kur kas labiau liknęs tikėti Venskų versijomis, jiems atiduočiau 75% savo patiklumo. L.Stankūnaitės interesams didesnio palankumo nedrįsčiau reikšti. Bet… O gal… Vis tik ji akivaizdžiai pralošinėja visuomenės reitingų prasme. Pralošinėja visų pirma todėl, kad daugelis tiki, jog ji pardavinėjo, skolino ar nuomavo savo dukrą, o su tokiomis motinomis tauta nelinkusi taikstytis. Visuomenė geriau sutiks gyventi alkana ir nuskurdusi, tačiau skriaudžiamų ir išnaudojamų vaikų ji nelinkusi palikti nelaimėje. Tai puikus žmonių bruožas, tačiau lygiagrečiai eina ir linčo jausmas, o jis ne visada geras, nes dažniausiai kyla ne iš tikros tiesos, o iš emocijų ir panašumų į tiesą. L.Stankūnaitės nelaimė ir jos arogancija: ji natūraliai nemoka būti švelni, moteriška ir net nemoka to suvaidinti. Todėl iš tikrai su šia situacija nesusijusių žmonių tarpo pritarimo sulaukia tik iš kitų, tokių pačių “stuobrių“, gal dar ir iš dorovės jausmo neturinčių asmenų. Nes ne paslaptis, kad nors ir nežymi dalis, tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie pedofilijose neįžiūri nieko blogo – pamanykite, palaižė vaiką, gal kyštelėjo šipuliuką ir sukelti tokią tragediją! Ką gi, kiekvienas mūsų dar vaikystėje įgavome vis skirtingas gyvenimo vertybių pamokas ir jas nešamės per savo gyvenimus… Nors nepažinęs asmeniškai žmogaus, negaliu apie nieką konkrečiai to teigti.
Vis tik teisūs visi tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos teisėsaugos sistema yra absoliučiai neįgali.
Pradedant nuo žemiausių policijos grandžių ir baigiant aukštais prokurorais ir teisėjais. Na neturėtų normaliame pasaulyje taip būti, kad tikros tiesos pagrindinės gijos tarsi teisėsaugininkų rankose, o pačios tiesos jau pusantrų metų niekas nesugeba išvilkti į dienos šviesą. Maža to, man atrodo, kad mūsų teisėsauga nori bet kokia kaina, be skurpulų tą tiesą palikti ramybėje ir sukurti savąją, taip tarsi padėdami tašką šioje kraupioje byloje. Ir tai atrodo neatsitiktinai. Teisėjo V.Kondratjevo priimtas sprendimas akivaizdus to įrodymas. Čia jau nereikia būti dideliu aiškiariagiu: skubėjimas akivaizdus, deja, neparemtas jokiais motyvais. Toks teisėjas tikrai akivaizdus Lietuvos teisėsaugos pūlinys. Nes jis net nepasivargino savo veiksmų [tiksliau – priimto sprendimo absurdiškumo] pavynioti į vatą. Matyt tikėjosi, kad teisėjai ir šiuo atveju liks dievai ir niekas neišdrįs jų sprendimų revizuoti. Net ne teisininkui labai lengvai suprantama, kad Kedžių šalininkų ir net neutralių žmonių [turiu omenyje visų pirma V.Landsbergį] išsakytos mintys apie tai, kad mergaitei neleista teisme pareikšti savo nuomonės, kad ji bus perduota į absoliučiai nesaugią aplinką, kad sprendimas perduoti vaiką motinai, kol nepasibaigę kiti, tiesiogiai su tragedija susiję teismai, yra pirmalaikis, leidžia suvokti, kad kažkas teisėjui Kondratjevui yra pasufleravęs, kad kitos bylų baigtys yra nuspręstos jau iš anksto, o tai didelė klaida. To išsiduoti protingas, tegul ir tendencingas teisėjas neturėjo.
Jei kalbėti apie vaiko nuomonės formavimą, aš manau, kad visai žmogiška, kad abi šalys, pernelyg nekreipdamos dėmesio į galiojančius įstatymus ar kokius nors moralinius kodeksus, deda savo karštligiškas pastangas vaiko palankumui laimėti. Ir jei taip, tai čia viena iš šalių yra teisi, kita – aferistinė. Nes vos ne visi konflikto dalyviai žino didžiąją dalį tiesos. L.Stankūnaitė tikrai žino ar jos dukra buvo tvirkinama, N.Venskienės pusė, reikia manyti, žino ar Drąsius bent jau susijęs su žudynėmis. Sakau “didžiąją dalį“ neatsitiktinai. Nes manau, kad kai kurie įvykiai prie šios istorijos yra tikrai prikabinti ir apie juos negalėjo žinoti nei gyvi išlikę istorijos dalyviai, nei kuris nors iš anapilin išėjusiųjų. Nesuvokiamai skubiai įvyko komisaro V.Račkausko ir jo kolegos Ulpio pašalinimas. Man kažkodėl visa tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą ar net į nuvarytų arklių pašalinimą. Liudininkas taip pat man neatrodo tikras. Dar labiau – jis nepanašus net į savo iniciatyva “gimusįjį“. Sklandi eiga šiuo klausimu, man panaši į gerą veiksmų sukoordinavimą: atėjo, pasakė, prokurorai nedelsdami patikrino, o visi nebepageidaujami pareigūnai surašė atsistatydinimus ir išsiskirstė. Tada liudininkas kaip sraigė susitraukė į savo kiautą ir užmigo žiemos miegu. Gal pavasarį prabus, o gal jau ir ne…
Panašu, kad šiandiena D.Kedytė nebus paimta iš jau jos tapusių namų. Tai šaunu, tačiau kokia bus viso to tolimesnė eiga, belieka spėlioti. Labai panašu, kad kažkas labai rimtai bando šiuo pagrindu nuversti Prezidentę. Tačiau aš kažkodėl manau, kad tai nepavyks. Nes D.Grybauskaitė labai protinga moteris, ji galimai išstudijavusi buvusio prezidento R.Pakso klaidas. Ir esant rimtiems bandymams ją nuversti, aš nenustebčiau jei ji, kaip vyriausias kariuomenės vadas, trumpam įvestų net tiesioginį prezidentinį valdymą. O su ja kovoti šešėlinėms struktūroms būtų ir kur kas sunkiau. Nes mūsų Prezidentė jau gerai žinoma ir visoje Europoje ir pasaulyje. R.Paksas buvo silpnesnis, silpnesnė buvo ir jo komanda, bet jį nugnybti buvo taip pat nelengva ir pergalė prieš jį pasiekta vos ne vos. O šiuo atveju riešutėlis dar kietesnis. Laimei. Ir priešai jos, tokie kaip A.Sakalas, regis jau su atšimpančiais snapais…Be to labai akivaizdžiai išsiduoda savo kėslus [žr., kad ir šią laidelę, kur Aloyzas pakviestas kalbėti apie Kedžio tragediją, nukrypsta prie Prezidentės]
Tačiau budrumo ir atsargumo prarasti neturėtume nei mes, tauta, nei Prezidentė.

R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – „Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui“ iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas

R.Matelis: Seimo prabudimas? Džiugu ir liūdna tuo pačiu metu

Jau kelintą dieną per kai kurias radijo stotis pasiklausau informacijos apie pakankamai plačiai nušviečiama kai kurių seimo narių iniciatyvą pažaboti GRAFFENIJUS [graffiti “genijus“]. Atvirai sakant, pastatų ir tvorų gadinimas mane piktino jau prieš 20 metų, t.y. tada kai visa tai tik prasidėjo. Iki šių dienų aš jau išmokau į tai nebereaguoti, nes suvokiau, kad savyje nuolatos nešiotis šleikštulį paprasčiausiai kenkia sveikatai. :))
Vis tik ši informacija labai pradžiugino, nes niekada nemaniau, kad taip susirinkdami Vakarų šiukšles, tapsime modernesniais, laisvesniais, kad nuo to imsime gyventi geriau. Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai šie akibrokštai tik prasidėjo. Tada, tuo pačiu metu plačiai ėmė plisti ir kita bacila – mokyklose nenorintys mokytis mokinukai vis dažniau imdavo informuoti direktorius ir policiją apie užminuotas mokyklas. To pasekoje į mokyklą sulėkdavo spec pajėgos, jas, nors ir intuityviai jausdami, kad tai paauglių apgaulė, tikrino, o vaikams tą dieną nebūdavo pamokų. Tai buvo du, šalia vienas kito einantys galvosūkiai teisėsaugai ir ilgai tai tęstis negalėjo. Kai atsirado tikras noras užbaigti paauglių patyčias su mokyklomis, viskas išspręsta gana greitai – priimti atitinkami teisiniai aktai ir visa mokyklų problema liko užmarštyje. Tačiau seimūnams ir vyriausybei, graffiti, matomai, pasirodė visai linksmas šposas. Todėl šis klausimas užsitęsė kelis dešimtmečius.
Niekada neturėjau ryškesnės nuomonės apie seimo narį V.Žiemelį. Na pasiklausydavau, kad jo sūnus kažkoks žemių pirklys, besiruošiąs susipirkti visą Lietuvą, bet tam dėmesio niekada neskyriau, nes kur nekilnojamas turtas, ten visada ir pavydas. O pavydas neretai grindžiamas melu. Bet va dabar jau apie šį parlamentarą turėsiu nuomonę. Ir, deja, pakankamai prastą. Kelis kartus paklausęs jo motyvų, buvau lengvai šokiruotas. Tik pamanykite, gaila jaunimą skriausti, nes gal tas paauglys ateityje norės tapti geru teisėju, o mes jam būsime jau sugadinę gyvenimą. Na tiek to, nedėstysiu savo nuomonės ar labai geri būtų teisėjai, kurie nuo jaunų dienų be gailesčio gadino žmonių turtą. Tačiau smalsu, o ką gi V.Žiemelis mąsto apie analogiškas bausmes tiems paaugliams, kurie “minuoja“ mokyklas? Aišku, nesužinosiu ką jis mano. Ir tiek to. Tik jei sutikčiau Vidmantą, būtinai paklausčiau ar jis yra ėmesis kokių nors priemonių mokyklų “minavimo“ legalizavimui. Juk dvigubi standartai nėra demokratinės valstybės bruožas.

This slideshow requires JavaScript.

p.s. Pastatų bjaurojimas, mano giliu įsitikinimu, yra viena šlykščiausių mūsų visuomenės ydų. Tiesą sakant aš nesu tikras, kad tuo užsiima viena jaunimas. Tačiau teršalų šalinimas neabejotinai kainuoja labai brangiai. Todėl metų metais jie vienus piktina, o kiti, kuriems iš savo lėšų tenka tai tvarkyti, skaudina. Problema yra ir ją spręsti būtina. Apie tai esu rašęs jau prieš metus ir seniau.

O šioje foto vaizdukas iš Vilniaus: bandymas atstatyti pastato šalia ŽŪ ministerijos išvaizdą nesėkmingas