R.Matelis: Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta

Keletą dienų neturėjau laiko apsilankyti savo rašinukuose, nes vakar Vyriausiame administraciniame teisme vyko netrumpai lauktas teismo posėdis, kuris turi išsklaidyti visas iki šiol esančias abejones dėl mano, jau prieš gerą pusmetį paskelbto klausimo: Lietuva TEISINĖ ar tik TEISmINĖ valstybė? Tiesa, tas atsakymas bus tik spalio 25 dieną, nes būtent tą dieną, 15:00 valandą Vilniuje bus skelbiamas sprendimas arba nutartis.

Vakar jaučiausi tikrai ne itin…, jautėsi nuovargis, nes kovoti prieš vyriausybės vykdomas neteisines veikas Lietuvoje, eiliniam piliečiui viltys ne tokios jau didelės. Tačiau aš jų neprarandu.

Turiu pasidžiaugti, kad šiandiena atsivertęs savo svečių šiame tinklapyje apsilankymų statistiką, radau konstataciją – paskutines dvi savaites mano tinklapį aplankę žmonės dažniausiai skaitė mano rašytą straipsniuką “Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę“. Tai, iš dalies ir tapo akstinu bent jau kažką parašyti. Suprantu, kad Jums įdomu sužinoti “o kas toliau?“

Deja, nieko džiugesnio pasakyti negaliu: LVAT vadovas su atsakymu vėlavo ir atsiuntė jį man tik šiandiena, t.y. praėjus 20-čiai valandų po teismo posėdžio.  Būdamas mandagus ir susipratęs, nes puikiai žinau, kad esu nulis ir negaliu niekaip revizuoti ne tik teisėjų, bet, tuo labiau, ir teismo pirmininko darbo, neimsiu niurzgėti ir interneto eteriui aiškinti, kad toks atsakymas man buvo reikalingas prieš bylą, o ne po jos, kas šiuo atveju liko jau tik kaip atributas asmeniniam archyvui. Tiesa, ne mažiau keista aplinkybė man buvo ir tai, kad nors praktiškai savo raštą pateikiau LVAT pirmininkui R.Piličiauskui [pokalbio metu jis man pasiūlė savo raštą užregistruoti raštinėje], atsakymą man pasirašė  Laikinai einantis teismo pirmininko pavaduotojo pareigas – Romanas Klišauskas. Rašau “atsakymą“, nors priekabesnis skaitytojas galėtų teisingai suabejoti ar tai laikytina atsakymu [po poros dienų įkelsiu jo kopiją]. Nes į mano keltus klausimus, vargu ar atsakyta. Man, dar ruošiantis teismo procesui, buvo būtina žinoti “ar Valstybė laikoma atsakovu šioje byloje?“, tačiau net ir šiandiena to nežinau, deja… Matyt pavaduotojas šios vietos nepastebėjo… Aišku, spalio 25 dieną jau žinosiu.

Apytikriai po keturių mėnesių, kai išsiunčiau ir internete paskelbiau savo viešą laišką premjerui Andriui Kubiliui, kuriame jo prašiau Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  Nutarimo   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, mane, man jau netikėtai, susirado A.Kubiliaus patarėja Eglė Stonkutė ir pakvietė atvažiuoti, pasiaiškinti visą situaciją. Suderinome laiką ir liepos 12 d. aš jau buvau vyriausybės rūmuose. Pokalbis, suprantama, buvo tarsi ir malonus, tačiau aš dar tada nesusilaikiau jos nepaklausęs ar ne per mažai liko laiko iki kadencijos pabaigos, kad pakeisti situaciją, į ką išgirdau atsakymą, kad labai norint,- suspėti galima. Liko tik neištartas klausimas “ar tas noras bus?“ Ir šiandiena jau galiu į jį atsakyti – deramo noro nebuvo. Dar to paties apsilankymo metu kilo įtarimas dėl tokios valios atsiradimo tikrumo, nes E.Stonkutė išdėstė keistoką informaciją – ji netrukus, po kelių dienų išeina mėnesio laiko atostogoms, tad norinti pilnai išsiaiškinti problemą ir iki atostogų pavesti kažkokiems ekspertams viską išsiaiškinti. Kad grįžus būtų jau aišku kas ir kaip, ir būtų galima imtis veiksmų. Deja, realių veiksmų imtasi nebuvo, ko gero tai buvo tik priešrinkiminė manipuliacija mano veiklumu skleidžiant tiesą apie konservatorių darbą. Nes, logiškai mąstant, jau rugpjūčio viduryje patarėja turėjo grįžti atgal į darbą, o ant jos stalo jau turėjo gulėti išvados…

Tačiau aš nesulaukiau jokio pranešimo nei rugpjūčio viduryje, nei gale. Suprantama, nesėdėjau rankų susidėjęs ir rugsėjo pradžioje ėmiau skambinėti pats. Nesisekė, keletą dienų man nebuvo atsiliepiama, tačiau vėliau prisiskambinau. Ekspertai dar nebuvo baigę savo pavedimo… Dienelė po dienos ir aš skambinau vėl ir vėl. Pagaliau panelė Eglė paskambino man pati ir vėl pakvietė pokalbiui. Antrą kartą, jos kabineto duris pravėriau rugsėjo 24 dieną. Ir… netrukus supratau, kad važiavau veltui. Tą informaciją, kurią gavau atvykęs, galėjau išklausyti ir telefonu, vis tik vienas reisas į Vilnių kainuoja 80 lt., o tai didelio džiaugsmo neteikia. Aišku, jei žinios būtų iš tikro geros ir vertos gyvo aptarimo, negaila būtų ir kur kas didesnės sumos, bet… sužinojau “naujieną“, kuri buvo mano paties atskleista jau birželio mėnesio LVAT teismo posėdžio metu. O ji tokia: Vyriausias administracinis teismas jau be manęs, dar 2010 ir 2011 metais buvo nagrinėjęs mažiausiai dvi bylas, kur piliečiai skundėsi Nacionalinės žemės tarnybos veiksmais, nes tiems piliečiams, kuriems jų turėtoje vietoje buvo atstatyta nuosavybė į bent dalį buvusios žemės, buvo teigiama, kad jiems  yra neatlygintinai suteikta žemės, todėl duodant kitą plotą naujoje vietoje, atgautasis žemės gabalas išminusuojamas kaip jau neatlygintinai suteiktas. Abejose bylose LVAT pripažino, kad tai buvo ne gavimas neatlygintinai, o nuosavybės atstatymas, todėl ta žemės dalis negali būti išminusuojama iš kitoje vietoje suteikiamo sklypo dydžio. Šios dvi precedentinės bylos jau yra padariusios takoskyrą šiais klausimais ir vargu ar kas nors begalėtų priimti kitokią nutartį, tačiau dar vasaros pabaigoje, kai kreipiausi į Kauno žemėtvarką su raštu, kuriuo prašiau, nelaukiant šiame straipsnyje aptariamos bylos pabaigos, sugrąžinti atgal į eilę mano mirusią mamą [ironiškai gi skamba, ar ne, toks mirusiųjų “mėtymas“ iš eilės ir atgal jų atstatymas?], gavau Kauno žemėtvarkos atsakymą, kad atgal į eilę Mama nebus atstatoma, kol nepriimtas naujas sprendimas teisme…. Tai kiek gi galima tą patį klausimą aptarinėti teismuose, mieli žemėtvarkininkai? Bet  Dabar gi, Nacionalinės tarnybos ekstremalių situacijų komisija nusprendė, kad ir be naujo teismo verdikto reikia visus Lietuvos išbrauktus piliečius sugrąžinti atgal į eilę… Nes suprato, kad interneto laikais vis tik žmonės jau susiranda NŽT pralaimėtas bylas ir tų pralaimėjimų ilgiau slėpti nebėra prasmės…

Išeinant iš antrojo vizito Eglės kabinete, ji manęs paklausė ar sutinku, kad mano kelionė pas ją buvo “ne veltui“[?] į ką kukliai neatsakiau, tad atsakymas pateikiamas dabar, šiame straipsnyje… Kubiliaus vadovaujama vyriausybė nepadarė absoliučiai nieko gero, kad mes, porą dešimtmečių vedžioti už nosies, galėtume jam nors puse lūpų padėkoti. Priešingai, ši vyriausybė, blogiau nei bet kuri, buvusi iki šiol, ėmė priiminėti nesuvokiamai neteisinius ir žmogiškumui prieštaraujančius aktus. O kas liečia pačią E.Stonkutę… na, aišku, negaliu nieko blogo pasakyti. Jos toks darbas, ji tiesiog atliko tą vaidmenį, kurį jai buvo pavedęs A.Kubilius.

Tiek tad šiandiena, mieli skaitytojai. Šių temų tęsinys, tikėkimės, gal jau gerokai džiugesnis, bus paskelbus vakarykščio teismo sprendimą…Nenoriu išankstiniai aprašinėti vakarykščios bylos niuansų, viską dar reikia susidėlioti mintyse. Pasakysiu tik viena – Kauno Žemėtvarkos tarnyba teismo salėje keletą kartų bandė mane “įkalbėti“ sudaryti TAIKOS sutartį… Juokas pro ašaras. Sudaryti taikos sutartį, kuria pripažinti, kad vyriausybės nutarimas teisėtas? Ir dar netekti galimybės net atsiimti teismo išlaidas? Nors mano kaltės šiose bylose net didžiausias priešas nerastų…

Netrukus rinkimai… Aš net labai prašomas nesugebėčiau balsuoti už TS-LKD [konservatorius]… Gal Jūs kitaip?