R.Matelis: Nuosavybės klausimai juda skausmingai lėtai. Bet juda.

 Paskutiniu metu mano bylinėjimosi su įvairiais valdininkais maratone buvo susidariusi tam tikra pauzė. Ją sąlygojo ilgesni terminai sprendimų paskelbimui ir kitos, panašios aplinkybės. Tačiau…

…šią savaitę suplaukė daug naujos informacijos, kurią nuodugniai išanalizuoti dar nesuspėjau. Vis tik, labai apibendrintai, jau galiu paskelbti, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas [kitur dar ir LVAT], mano byloje prieš Nacionalinę žemės tarnybą ir Lietuvos vyriausybę [nors pastaroji  taip iki galo ir nebuvo pripažinta kaip atsakovė], kur bylos pradžia susiformavo po to, kai pernai netikėtai iš eilės neatlygintinai gauti naują, iki 20 arų žemės sklypą Kauno mieste, buvo išbraukta mano velionė Mama Birutė Matelienė, pakankamai plačiai praskleidė gaubusį paslapties šydą, apie ką rašiau šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, savo straipsniuose Vyriausiojo administracinio teismo vadovai pateikė mįslę  ir Į Vyriausiojo administracinio teismo mįslę man neatsakyta. Spalio 25 dieną LVAT priėmė nutartį, kuri vienaip žiūrint gal ir labai nebloga, tačiau ją vertinant kitais kriterijais, manęs itin džiuginti gal ir negali: aukštasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės kai kurie veiksmai nuosavybės atstatymo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai. Liūdna šioje situacijoje tai, kad kaip žinia, Konstituciniame Teisme viskas sukasi labai lėtai, tad, ko blogo, byla bus išnagrinėta tik po keturių metų, o turint omenyje, kad mano gyvenimo didelė dalis jau suaukota laukiant teisingumo ir jau artėja prie kritinės ribos, tai be galo ilgas laikas. Tuo labiau turint omenyje, kad Konstitucinis teismas ne visada priima sprendimus, kurie mums būna pilnai suvokiami ir gali dar tekti prašyti pagalbos iš tolimojo Strasbūro, kur bylos prigula poilsio dar solidesniam laiko tarpui, ši nutartis tikrai jau neatrodo labai džiugi. Vis tik kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinys, sušildo smarkiai, nes LVAT teisėjai jį surašė labai įtikinamai, praktiškai nepraleisdami nei vieno mano kelto klausimo. Bet tai mano pirminės nuostatos šiuo klausimu, gal gi įdėmiai išstudijavęs visus 14 lapų rasiu dar ir kitokių niuansų, bet kol kas jaučiu labai didelį dėkingumą šios ir, aišku, prieš tai buvusios kolegijų teisėjams bent jau už tikrai nuoširdžią ir giliai analitinę visos bylos analizę ir mano keltų problemų teisingą suvokimą. Tačiau apie šią LVAT bylą dar grįšiu artimoje ateityje, o šiandiena, nekantriausiems savo ištikimiems skaitytojams jau įdedu nuorodą į Konstitucinio teismo tinklapį, kuriame ši kreipimasis jau atspausdintas ir jam suteiktas numeris 82.

 Šiandiena noriu pasidžiaugti kitu – Klaipėdos apygardos teismo sprendimu… Kai kas iš Jūsų, manau, pamenate kai kuriuos mano rašinukus apie Palangos savivaldybės administracijos akibrokštus teismų atžvilgiu. Omenyje turiu savo bylą, kuri buvo laimėta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dar 2009 metų balandžio mėnesį, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas LVAT, o šis teismas, dėl tuo metu susidariusiu didelių eilių, tik po metų laiko peržiūrėjęs šį Palangos savivaldybės administracijos skundą, jį atmetė. Taigi, Klaipėdos administracinio teismo sprendimas, kuriuo savivaldybė buvo įpareigota pateikti visą išsamią informaciją apie mano senelių turėtą žemę topografinėje medžiagoje, įsigaliojo 2010 metų birželio mėnesį ir turėjo būti įvykdytas jau po mėnesio laiko. Tačiau ne. Palangos savivaldybės administracija nei už ką nenorėjo pateikinėti išsamios informacijos, nes tada paaiškėtų, kad dar daug mano paveldimos žemės yra laisvos ir ją privalu grąžinti. O administracijos direkcija, matyt buvo [ir tebėra] įsitikinusi, kad yra kur kas mielesnių už mane žmonių, kurie su džiaugsmu priglaustų mano priklausančias žemes, tad kaip gi čia dabar imti ir atiduoti tą žemę teisėtiems jos paveldėtojams… Vilkinant sprendimo vykdymą, buvo atlikta eilė nusikalstamų veiksmų, pradedant imitaciniu naujo įsakymo surašymu, teismo sprendimo vykdymą prižiūrinčios antstolės veiksmų skundimu į teismą ir panašiais veiksmais, laikas slinko, aišku, ne mano naudai. Neabejotinai buvo tikimasi, kad toks nesiskaitymas su įstatymais, palauš mane galutinai ir aš, kaip ir daugelis lietuvių analogiškose situacijose, mintyse palaidosiu man priklausančią nuosavybę… Apsiriko. Baudžiamuosius šios istorijos aspektus jau kelintą kartą nagrinėja Klaipėdos STT [tyrėja J.GAVEIKIENĖ], į kurios rankas, per Klaipėdos apygardos prokuratūrą visa medžiaga pateko iš Generalinės prokuratūros ir viliuosi, kad šį kartą Klaipėdos STT jau iš esmės peržvelgs šią bylą, nors, kad to daryti labai nenori, aš supratau jau per ankstesnius jų tyrimus. Vis tik anksčiau ar vėliau, tikiuosi, ši institucija privalės pamiršti savo simpatijas kai kuriems Palangos aukštiems veikėjams ir turės priimti sprendimus, kuriuos diktuoja ne emocijos, o Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo atveju noriu padėkoti kai kuriems Generalinės prokuratūros pareigūnams ir pačiam Generaliniam Prokurorui Dariui VALIUI, kuris buvo mane priėmęs asmeniškai ir, panašu – suprato, kad Palangos mieste ir Klaipėdos apygardoje jau pernelyg ryškiai toleruojamas nebaudžiamumas ir savavaldžiavimas.

Grįžtant prie teismų „karuselės“ Palangos klausimais, nebesiplėtosiu į visas detales. Tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad teismo posėdžių ir sprendimų bei nutarčių lavina mane vienu metu jau išmušinėjo iš pusiausvyros tikrąja to žodžio prasme. Nes jų per tą, sąlyginai neilgą laiką jau buvo ne vienas ir ne dvi dešimtys. Vis tik prieš porą metų Palangos apylinkės teismas, nors ir labai nenoriai, Palangos savivaldybės administracijos buvusiam direktoriui Valerijui Kuznecovui paskyrė 200 lt. baudą. Sutikite, bauda tikrai simbolinė, nes vienas mano vizitas į Palangą man kainuodavo ne ką mažiau. Tačiau netrukus po šios baudos, ir toliau savivaldybei nevykdant minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo, antstolė paprašė teismo skirti ir antrąją baudą. Palangos teismas ir toliau rodė didelę meilę savo miesto valdžiai, todėl antrąją baudą paskyrė tik 600 lt. Nors sprendimas vilkinamas buvo jau ne mėnesį ir ne du, o visus pusantrų metų. Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė su tokia bauda nesutiko ir apskundė šį sprendimą Klaipėdos apygardos teismui, o šis [teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS] nesugebėjo išspręsti ar ankstesniojo teismo sprendimas įvykdytas, baudą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti atgal į Palangos apylinkės teismą iš naujo… Nesu mėgėjas sąmokslo teorijų, tačiau šiuo atveju man išliko įtarimas, kad tai galėjo būti tolimesnio nuosavybės atstatymo vilkinimo sudėtinė dalis: gi Klaipėda ir Palanga vos ne vienas ir tas pats miestas, o dar turint omenyje, kad kai kurie teisininkai galimai susiję ir studijų laikų ryšiais… Tiek to, nesigilinsiu į tai, ko tiksliai gal niekada ir nesužinosiu. Kur kas svarbiau, kad į vilkinimo grandinę, tiesiogiai ar ne visai, įsijungė ir Palangos Temidė. Keletą teismo posėdžių buvo paskirta apgaulei, man siūlyta Taikos sutartis, kurios iš tikro nei nebandyta siekti. Nebent aš nei iš šio, nei iš to pradėčiau manyti, kad man visai ir nereikia atgauti visko, kas priklauso. O paskutinis Palangos teismo posėdis ir įvykiai po jo, mane privertė jau kreiptis į teisėju etikos komisiją [apie tai taip esu rašęs šiame savo tinklapyje], nes teisėja Liucija Paulauskaitė ne tik, kad be pagrindo priėmė Palangos savivaldybės administracijos direktorės išteisinamąjį sprendimą, bet ir jo net man neišsiuntė, taip bandydama atimti mano galimybę apskųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Vis tik aš, net ir neturėdamas šios nutarties, ją apskundžiau Klaipėdos apygardos teismui. „Be motyvų“, tačiau taip sustabdydamas laikrodį. Nors ir to bandyta nepripažinti. Vis tik, ko gero mano skundas pasiekęs Teisėju tarybą suvaidino savo vaidmenį ir mano atskirasis skundas buvo priimtas, o prabėgus netrumpam laikui, pagaliau ir išspręstas. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas mano skundą nukreipė nebe minėtajam teisėjui Ž.Bertašiui, kuris kaip parodė ankstesnės bylos nagrinėjimas, ne itin pajėgus nuspręsti kada koks teismo sprendimas būna įvykdytas, o kada ne, o pakliuvo Teisėjai Danguolei MARTINAVIČIENEI. Teismas vyko rašytinio proceso tvarka, tad man nei netekę matyti šios Teisėjos, tačiau ir be to reiškiu jai didžiausią pagarbą, nes jos nutartis, kitaip įvardinti nei negalėčiau, tarsi gaivaus oro gūsis priplėkusioje lietuviško Temidės aplinkoje. Be abejo, aš puikiai suprantu, kad bet kurioje byloje kiekvienas iš mūsų vertina tuos teisėjus, kurie priėmė jiems palankius sprendimus, tačiau mano byla kiek kitokia: čia esmė ne tame, kad sprendimas palankus man. Čia svarbiausia, kad atsirado Teisėja iš didžiosios raidės, kuri sugebėjo įžvelgti daugelį mūsų suvyniojusį teisinį nihilizmą, valdininkų nepagarbą įstatymams ir teismų sprendimams, pasityčiojimą iš bet kokio teisinės valstybės statuso, kurį deklaruoja Lietuva ir nusprendė tam duoti atkirtį. Ji negrąžino, kaip dažniausiu atveju įprasta, bylos dar kartą nagrinėti į L.Paulauskaitės teismą Palangoje [jei neklystu, per tą laiką ši teisėja tapo Palangos apylinkės teismo pirmininke, gal todėl jos etiką svarstyti ir atsisakė teisėjų taryba?], o nutarė pati išspręsti šią bylą iš esmės. Ir tai padarė – paskyrė Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI ne 600, o visą 1000 litų, t.y. maksimalią, įstatymu numatytą baudą. Suprantu, kad tokių pareigų asmenims tūkstantis litų yra, liaudiškai sakant, tik drambliui bombonkė, tačiau čia ne mažiau svarbus ir ženklas tai pačiai administracijai, kad pakaks! Kad atėjo laikas laikytis įstatymų, nes ne visi Lietuvos piliečiai yra teisiniai analfabetai.

Artimiausiuose Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžiuose bus sprendžiami kiti, ne mažiau aktualūs mano nuosavybės atstatymo klausimai: vienas iš jų, atviras Palangos teisininko Vytauto KORSAKO apsimetinėjimas Nežiniuku. Jis mat, atstovaudamas tą pačią direktorę, neįtaria nieko blogo, kad važinėti į savo valdą man priklausančiu žemės ruožu Palangos savivaldybė kažin kokia forma leidusi, ko gero, įtakingam palangiškiui Arūnui GRIGALAUSKUI. Šis Lietuvos teniso federacijos prezidento pavaduotojas, Vėtros poilsio namų direktorius, Rotary klubo atstovas, prieš dešimtmetį buvęs Palangos tarybos narys dar tada patylomis susitvarkė sau leidimus disponuoti mano giminei grąžintina žeme, o Palangos savivaldybė galimai taip ilgai ir nevykdė Klaipėdos teismo sprendimo, nes reikėjo truks plyš išlaikyti paslaptyje šį antikonstitucinį veiksmą. Taigi, viliuosi kad artimiausiame teismo posėdyje ponui Korsakui jau bus atšalęs noras neteisiniams veiksmams įteisinti pasitelkinėti vietinius gyventojus, kurie, neva, gali patvirtinti, kad man negražinamos žemės negrąžinamos „zakonno“.

Tai tokia mano šios dienos nuomonė, o kaip bus iš tikro, netrukus parodys ateitis.

37 responses to this post.

  1. Posted by MLRT on 2012.11.04 at 07:38

    Kažin, kaip šiame istoriniame laikmetyje geriau vadinti teismus? “Teismų virtinė“ mus neša tarsi žąsys mažąjį Nilsą… “Teismų karuselė“ supa taip smagiai, kad net užsimirštame nuo realybės… “Teismų gausa“, tarsi grybai, liudijantys rudenį. Ir kas pasakys, kad nėra valstybės… Bet kur karuselės, ten ir juokų kambarys. Tad siūlau juoktis.

    Atsakyti

    • Posted by Alfonsas on 2012.11.04 at 12:50

      Teismai, tai viena virtinė palaikanti vieną kitą, kad nepritrūktų darbo ir parodytų, jog turi labai daug darbo. O iš teismų, manau, kad tai tik suinteresuotumas kažkam padėti, o kažką ir nuskriausti. Bet tai netaikintina sąžiningiems teisėjams.

      Atsakyti

  2. Posted by Romualdas Nekrašas on 2012.11.04 at 08:40

    Šviesa tunelio gale?

    Atsakyti

    • Posted by Alfonsas on 2012.11.04 at 12:54

      Neaišku, kada tą šviesą pamatysime, nes teisėjai mano nuomone, tai anos valdžios (sovietinės) palikimas, o nauji teisėjai, tai anos valdžios mokiniai.

      Atsakyti

  3. Posted by Taip on 2012.11.04 at 08:44

    Taip Jūs Romualdai tik patvirtinate laudies išmintingą teiginį kad viltis miršta paskutinė…

    Atsakyti

  4. Posted by Aronas on 2012.11.04 at 08:47

    Aš vis dar tikiuosi, kad pasikeitus valdžiai, keisis ir teisėjų veiksmai, o gal ir taps daugiau teisiški pagal įstatymus, juk Kubiliaus laikais įstatymų
    laikytis buvo nebūtina!!!

    Atsakyti

  5. Posted by COPY on 2012.11.04 at 09:16

    optimistas, 2012-11-03 15:44
    Atsiprasau,jei pasirodys ne i tema.:)
    Nuosavybes iliuzija.
    Kazka “tureti“- ka is tiesu tai reiskia?Ka reiskia padaryti kazka “mano“?Jei tu atsistosi Niujorko gatveje,rodusi i dangoraizi ir sakysi “sis pasatatas mano,as ji isigijau“,reikstu kad tu esi labai turtingas,suklaidintas arba melagis.Bet kuriuo atveju,tu pasakoji istorija,kurioje minciu forma “as“ ir minciu forma “pastatas“ susilieja i viena.Taip veikia proto sukurta nuosavybes koncepsija.Jei visi sutiks su sia istorija ir bus pasirasyti popieriaus lapai,kurie patvirtins si susitarima.Tu esi turtingas.Jei niekas nesutiks su tavo istorija tai pasius tave pas psichatra.Arba tu esi suklaidintas arba melagis.
    Cia yra svarbu suvokti,kad pati istorija ir minciu formos kurios ja sukure,neziurint i tai ar zmones sutiks su tuo ar ne,neturi absoliuciai nieko bendra su tuo kas tu esi.Net jei zmones sutiks su tuo ,tai vis tiek yra visiska fikcija.Daugelis zmoniu,kol jie neguli mirties patale,kol viskas ju akyse pradeda griuti,nesuvokia kad jokie daiktai niekada neturejo nieko bendra su tuo kas jie yra.Besiartinant mirciai ,visos nuosavybes koncepsijos atsiskleidzia kaip visiska beprasmybe.Paskutinemis ju gyvenimo akimirkomis,tai ko jie ieskojo visa gyvenima,kad labiau patenkintu saves jausma,tai ko is tikruju ieskojo -Buties,is tiesu tai visada buvo cia pat,bet buvo labai uzgozta ju susitapatinimo su daiktais,kas reiskia susitapatinimo su protu.
    “Tebunie palaimintieji tyrieji dvasia“ pasake Jezus,“jiems bus dangaus karalyste“.Ka reiskia “tyri dvasia“?Neturintys vidinio bagazo,su niekuo nesusitapatine.Nei su daiktais,nei su jokiomis,turinciomis saves pojuti jose,proto nuostatomis.O kas yra “dangaus karalyste“?Paprastas bet tikras Buties dziaugsmas,kuri patiriame kada atsisakome visu tapatinimusi ir tampame “tyri dvasia“.
    Stai todel senoves Rytu ir Vakaru dvasinese praktikose buvo atsisakoma visu turtu.Taciau turtu atsisakymas automatiskai jusu neislaisvins nuo ego.Jis bandys surasti ir uzsitikrinti savi islikima susitapatindamas su kazkuo kitu,pavyzdziui proto sukurtu saves,kaip kazko atsisakiusio bet kokio materialinio suinteresuotumo ir nuosavybes ir todel esancio pranasesniu,ivaizdziu.Yra zmoniu kurie atsisake viso savo turto,bet turi ego didesni nei kai kurie milijonieriai.Jei tu atsisakysi vieno tapatinimosi budo,ego greitai suras kita.Jam nera svarbu su kuo tapatintis,svarbu buti susitapatinus.
    Antivartotojiskumas ir antinuosavybiskumas,butu kita minciu forma,kita proto pozicija.,kuri pakeistu tapatinimasi su nuosavybe.Per ja tu gali daryti save teisiu ir kitus neteisiais.O saves darymas teisiu,o kitus neteisiais yra viena principiniu egoistinio proto pastangu,viena pagrindiniu nesamoningumo formu.Kitais zodziais,ego turinys gali kisti; proto struktura kuri daro ego gyvybingu,nekinta.
    Viena is savininkiskumo tapatinimosi su objektu fikcija,yra nesamoningas tikejimas kad isorinis materialaus objekto tvirtumas ir ilgaamziskumas kazkokiu budu suteiks ir tavo paties saves pojuciui tvirtumo ir ilgaamziskumo.Tai taikoma konkreciai pastatams ir dar labiau zemei,nes tu manai kad tai vienintelis dalykas kuris yra nesunaikinamas ir kuri tu gali tureti.Kazko turejimo absurdiskumas tampa dar labiau matomas zemes atveju.Tais laikais, baltuju apsigyvenimo laikais,Siaures Amerikos indenams zems nuosavybes koncepsija buvo jiems nesuvokiama.Jie prarasdavo ja kai europieciai pasirasydavo popieriaus lapus ir tai taip pat buvo jiems nesuvokiama.Jie jaute,kad jie priklauso zemei,o ne zeme priklauso jiems.
    Ego stengiasi prilyginti turejima,- Buvimui.As turiu reiskia as esu.Ir kuo daugiau turiu,tuo didesnis esu.Ego gyvena palyginimais.Toki koki tave mato kiti,tampa tuo koki tu matai save.Jei visi gyventu prabangiuose namuose arba visi butu turtingi,tavo paties namas ir turtai nebetarnautu tavo paties pojucio stiprinimui.Tuomet tu persikraustytumei i kuklia budele,atsisakytum turto, ir atstatytum savo kaip dvasingesnio nei kiti, tapatybe.Toks koki tave mato kiti tampa veidrodziu pasakanciu koks tu esi ir kas tu esi.Ego saviverte dauguma atveju apsiriboja tuo,kaip tave vertina kiti.Tau reikia kitu,kad suteiktu tau saves pojuti,ir jei gyveni kulturoje kurioje daugumoje vertinamas pagal tai ka ir kiek turi,ir jei negali sios kolektyvines iliuzijos permatyti,tu busi pasmerktas iki savo gyvenimo pabaigos vaikytis daiktu siekdamas tuscios vilties cia rasti savo verte ir isbaigtuma.
    Kaip atsisakyti susitapatinimo su daiktais?Net nebandyk.Tai neimanoma.Susitapatinimas su daiktais isnyks pats kai tu nustosi ieskoti saves juose.Siuo metu tik stebek savo susitapatinima.Kartais gal tu net nezinai,kad esi prisirises prie kazko,tai yra susitapatines,kol tu neprarandi arba iskyla pavojus netekti to.Jei tu tuomet nuliusti , prarandi ramybe susierzini ir panasiai,reiskia tu prisirises.Jei tu pastebi kad esi susitapatines su daiktais,tuomet susitapatinimas nebera toks stiprus.“As esu demesys kuris pastebi,kad cia buta susitapatinimo“.Tai samones trasformacijos pradzia.
    Eckhart Tolle

    Atsakyti

  6. Yra tiktai iliuzija, manyti, kad nuosavybes klausimai juda. O jeigu is vis juda, tai ne i geresne puse. Jus, kaip ir as, kovojate pries sistema. Rezimas negali pripazinti, kad Jus esate teisus, arba visi kiti antra karta neteisetai nusavinti savininkai laimes savo bylas. Gal mums mokes kompensacija uz tai, kad valdininkai desimtmecius vilkindavo bylas, niekada mums negrazins musu paveldeta zemes “natura“ (pagal slapta susitarima su Europos Sajungos “virsunemis“, padaryta apie 1990 m. su Gorbaciovu ir Jelcinu: “demokratizuokite komunistini isvaizda, tada mes nepaliesime nusavinto nekilnojamo turto klausima …Liko tiktai, kreiptis i Jungtiniu Tautu Zmogaus Teisiu komiteta Dzeneve/Sveicarijoje, kur ne sedi Lietuvos rezimo itakos agentai is Lietuvos (taciau, reikia manyti, itakos agentai is Rusijos, del to reikia iteikti atitinkama skunda pagal opcionalini protokoloa anglu kalboje).

    Atsakyti

    • Nežinau, gal Jūs ir teisus, Kristijonai, bet asmeniškai aš niekada nelinkęs tikėti tokiomis teorijomis. Lietuvoje mes turime savą rėžimą ir, manau, klaidinga ieškoti problemų šaknų kažkur toli. Mes patys pas save turime daug blogų žmonių, o jie, kaip taisyklė – prasiskverbę į valdžią ir daro juodus darbus. Ir tokiems niekšams labai patogu būti nematomais, todėl būtent jų interesas ir yra mus klaidinti: “Ieškokite blogio ten, kur jo niekada nepasieksite, ieškokite Vakaruose arba Rytuose“. O tas blogis įaugęs ne kur kitur, o pas mus, Lietuvoje. Ir savo piktžoles turime rauti čia, o ne Strasbūre ar Arizonoje, ne Maskvoje ar Minske.
      Be abejo, blogis bujoja ir užsienyje, tai faktas. Tačiau jis ir ten gajus tik todėl, kad vietinius žmones kažkas klaidina, jiems rodydamas pirštu į dar kitas užsienio valstybes. Būkime protingi, supraskime, kad, sakykime, Kubiliaus valdžios niekšybes nuosavybės klausimais turime susitvarkyti patys, nekaltindami jokių užsienio valstybių

      Atsakyti

      • Galu gale Jus esate teisus, reikia keisti rezima, o Kubiliaus rezimas buvo pats blogiausias nomenklaturininku valdzios variantas.

  7. Posted by Liudvyga on 2012.11.04 at 11:54

    Sveikas gyvas p. Romualdai. Sarkastiška ir realistė pasirodo esu ne tik aš. Dabar jau kitokią nuomonę nei jūsų priimate gal ne taip skausmingai. Tačiau jūsų optimizmas ir tikėjimas gera valia sveikintinas. Ir aš iš ties linkiu jums nepasiduoti.Gal netgi pagal išgales padėti galėčiau. JŪs labai pasikaustęs juridiniais terminais ir aplamai žurnalistikoje esate vykęs. Gal būt net verslininkas esate geras, ko aš galėčiau iš jūsų tikėtis. Tad linkiu tvirtai stovėti savo barikados pusėje
    Palaikome

    Atsakyti

    • Ačiū už nuomonę, Liudvyga. Matau ir Jūs keičiate šiek tiek poziciją, kaltinimus, kad aš nenoriu jungtis su kitais nukentėjusiais dėl nuosavybės atstatymo, keisdama į kiek lengvesnį toną. 🙂 Nes aš ne prieš ir palengva siekiu apjungti skriaudžiamuosius, tačiau žinau, kad tai daryti reikia neskubant ir LABAI įdėmiai. Nes kai atsiduria kolektyve infiltrantai, viskas gali gautis veltui. O tokių yra, man jau teko su keletu susidurti.
      O kas liečia Jūsų pastebėjimus apie mane – su tuo sutinku. Teisė ir žurnalistika visada buvo tarsi mano pašaukimas. Bet netapau nei tuo nei anuo, nes į teisę stoti buvo bene vienintelė vieta kur buvo būtina būti komjaunuoliu, o man to neleido vidiniai įsitikinimai, o žurnalistikai reikėjo perskaityti begalę man neįdomių kūrinių. Tam nesugebėjau save priversti, visada maniau, kad geriau pačiam rašyti ką manai esant aktualiu, nei skaityti tai kas kažkam vertinga, o tau ne prie širdies.

      Atsakyti

  8. Posted by elona anta on 2012.11.04 at 15:51

    Ačiū už info. Klaipėdos admin. teismas, mano manymu, ir buvo mažiausiai korump. iš tų teisėsaugos institucijų. http://human-rights-lithuania.org/wordpress/?p=1599

    Atsakyti

  9. Posted by Gileta on 2012.11.04 at 16:33

    Romai, belieka tik sveikinti jūsų optimizmą ir tikėtis, kad visa, ko tikitės, ateity tikrai bus išspręsta taip, kaip turi būti:)

    Atsakyti

  10. Posted by Danguole. on 2012.11.04 at 18:10

    Sveikatos ir istvermes Jums kovojant su siais nieksais ir parazitais.

    Atsakyti

  11. Posted by Eglė on 2012.11.04 at 18:57

    Tokių istorijų per visą Lietuvą begalės. Onuškyje gyvena moteris Irena Tiševič, auginanti nuo vaikystės protiškai neįgalų sūnų. Ant jos žemės gražioje pakrantėje pasistatė namą Seimo narė Dangutė Mikutienė, o vargšei moteriškei buvo pasiūlyta pelkė.
    Žmonės pasakojo, kad tarp Vievio ir Elektrėnų lygiai taip pat ponia Mikutienė gavo 6 savininkams negrąžintus sklypus ir juos skubiai pardavė.
    Vievyje moteris padavė dokumentus atstatyti nuosavybę, bet dokumentai dingo!
    Ir t.t. ir pan.
    Jei kiekvienas turėtų tiek sveikatos, atkaklumo, dvasinės stiprybės siekti teisingumo, kaip jūs Romai, gal Lietuva būtų kitokia.

    Atsakyti

    • Gerbiama Egle, sveikatos man jau senokai ėmė trūkti ir prie to aiškiai prisidėjo dalis žemės nuosavybės atstatymo klausimus reguliuojančių personų. Ir net kai kurie teisėjai, kaip nebūtų liūdna. Nevardinsiu pavardžiui. Nesu itin pavyzdingas katalikas, tačiau kažkokia nuojauta sako, kad jei ko nesuspėsiu susitvarkyti čia, anapus ribos kažkokia jėga tinkamai įvertins niekadėjų elgseną ir sustatys viską ten kur reikia. Be jokių pareiškimų ar skundų rašymo. Gal klystu, kažkada tai tikriausiai sužinosime.

      Atsakyti

  12. Posted by ... on 2012.11.05 at 12:43

    ..naivusis Matelis tikisi pasikeitus valdžiai teigiamų sprendimų! Kokia Jums pasikeitė valdžia jei ji Lietuvoje dar nei karto per 22 metus nebuvo pakeista.Valdo vis tie patys,buvusieji,tik užsimetę spalvotas kaukes…negi neaišku? Ir iš to eilinio cirko tikėtis pasikeitimų daugiau nei naivu.

    Atsakyti

    • 😀 kodėl Jūs taip? Ar kur nors radote, kad aš dedu viltis į naujas valdžias? Jei taip būtų, tada nebūčiau į teismus ėjęs…

      Atsakyti

      • Posted by ... on 2012.11.08 at 13:23

        Aš vis dar tikiuosi, kad pasikeitus valdžiai, keisis ir teisėjų veiksmai, o gal ir taps daugiau teisiški pagal įstatymus, juk Kubiliaus laikais įstatymų
        laikytis buvo nebūtina!!! o tai čia ne Jūsų paties mintys?

      • Daugtaški, šiame rašinyne, jei nėra nuorodos į kitą šaltinį, yra tik mano mintys. Tačiau kai rašote, kad naivusis […] tiki naujos valdžios gerumu, neteisinga konstatacija. Nes nesu naivus, žinau, kad teisingumą dėl nuosavybės atstatymo reikią “išlupti“ teismuose. Dažniausiai… Tačiau daugelyje sričių gyvenime labai svarbu ir valdžia. Konservatorių valdžia elgėsi įžūliau už bet kurią kitą, todėl vargu ar dar galėtų būti kokia kita vyriausybė, kuri elgsis taip neįstatymiškai. Todėl esu įsitikinęs, kad TS-LKD nuėjus nuo lyderių pozicijos į šešėlį, gyvenimas tikrai pagerės. bent jau kažkiek.

      • Posted by ... on 2012.11.08 at 14:45

        Nuo kada Lietuvoje teismuose galima rasti teisingumą? ten kolkas vyksta tik netiesos pardavimai tiems kam to reikia…

  13. Nusikalstami valdininkai ir zemetvarkininkai yra tiktai uzdaros sistemos dalis. Uzdaros! Nekilnojamo turto teiseti savininkai, kurie pabando Lietuvoje siekti teisingumo, yra sistemos (Zemetvarka, valdininkija teismai) tycia laikyti kaip ziurkenai begamame rate…

    Atsakyti

  14. Gal sitas straipsnis bus Jums naudingas:

    SOVIETŲ NETEISĖTAI ATIMTO TURTO (PO LIETUVOS
    NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO PATEKUSIO LIETUVOS
    VALSTYBĖS ŽINION) VALDYMO STRATEGINĖS PROBLEMOS

    (Kam nuosavybės teise priklauso sovietų neteisėtai atimtas
    turtas)

    Adolfas Povilas Zamalaitis Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos
    ir vadybos fakulteto docentas, Vilniaus vadybos akademijos docentas
    socialinių mokslų daktaras. Pašto dėžutė 562, LT-01014 Vilnius
    Tel. 8-656-30801 El. paštas: Zamalaitis@yahoo.com

    Sovietų „nacionalizuotą“ (vartojant jų terminologiją) ar kitaip neteisėtai atimtą turtą po 1990 m. kovo 11 d., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos valstybė pasiliko teisę grąžinti ar negrąžinti tiems asmenims, iš kurių sovietinė okupacinė valdžia tą turtą neteisėtai atėmė, palikti asmenų, kurie tą turtą užvaldė sovietiniais laikais, nuosavybe, parduoti kitiems asmenims, išpirkti visuomenės poreikiams ar kitaip su juo pasielgti. Nuosavybės teisės teoretikams natūraliai kyla klausimas, ar turi teisę Lietuvos valstybė šitaip elgtis. Kitas klausimas – (jeigu tarsime, kad Lietuvos valstybė teisėtai valdo tą sovietų neteisėtai atimtą turtą) kaip geriau jį Lietuvos valstybės ir jos žmonių labui valdyti. Šios problemos ir pradedamos nagrinėti šiame darbe, ir padaroma išvada, kas yra to sovietų neteisėtai atimto turto savininkas. O atsakymas į tą klausimą turi kardinalios reikšmės sprendžiant visas kitas to turto valdymo
    problemas. Jas nagrinėsime kituose savo darbuose.

    Įvadas

    Sovietinė žemės ir kito turto „nacionalizacija“ palietė ir dabar svarbi daugumai Lietuvos žmonių, nes žemė buvo „nacionalizuota“ ir šitaip neteisėtai atimta iš visų Lietuvos žmonių, netgi iš tų, kurie turėjo tik gabalėlį žemės ir toje žemėje nedidelį namelį. Ir jeigu to namelio neišliko ar jį sovietinė, prosovietinė ar posovietinė Lietuvos valdžia pardavė privačiam asmeniui, dabartinė valdžia to žemės sklypelio ar namelio savininkui nebegrąžina, o siūlo tik menkutę kompensaciją, nepaisant to, kad tas sklypelis ir namelis dažnai yra labai geroje vietoje ir jų rinkos kaina yra labai didelė, dažniausiai daug kartų didesnė už tą „kompensaciją“, kurią siūlo už juos dabartinė valdžia. Be to, ir tos menkutės kompensacijos Lietuvos valdžia iš karto nemoka, žada mokėti tik po nežinia kiek metų. Nemokamos ir palūkanos už kieno nors naudojimąsi tuo negrąžinamu kapitalu.Tų šitaip dabartinės valdžios skriaudžiamų žmonių dar yra nemažai, jie jau seni, gauna tik labai mažą pensiją, kitų pragyvenimo šaltinių neturi. Todėl vienintelė jų viltis pagerinti savo gyvenimą yra atgauti sovietų iš jų neteisėtai atimtą turtą ar gauti už jį teisingą kompensaciją arba bent jau teisingas palūkanas už valstybės ar kitų asmenų naudojimąsi tuo jiems negrąžinamu turtu. Šitie žmonės turi vaikų, anūkų ir proanūkių, kurie, negrąžinant jų protėviams sovietų neteisėtai atimto turto, taip pat yra skriaudžiami. Yra aktualus ir sovietų ne tik iš lietuvių, bet ir iš kitų tautybių žmonių (pvz., žydų) atimtos nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Todėl tuo, kad dauguma sovietų neteisėtai atimto pačio vertingiausio turto nėra grąžinama
    to turto tuomečiams savininkams ar jų teisių paveldėtojams, yra nepatenkinti daugelis Lietuvos žmonių.

    Tai, kad „… piliečių nuosavybės teisių į žemę ir žemės grąžinimo darbai … susiduria su sunkumais … tinkamai neišaiškinti, nesusisteminti, ekspertų … neįvertinti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir grąžinimo eigą … nėra suformuotos vienodos teismų praktikos…“, konstatuoja ir Lietuvos Respublikos Seimas savo 2004 m. liepos 15 d. rezoliucijoje „Dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės grąžinimo eigos baigiamojo etapo darbų stebėsenos“ [8]. Analogiškos Seimo rezoliucijos priimamos ne pirmą kartą [9]. Todėl
    tai, kaip dabartinė Lietuvos valdžia sprendžia nuosavybės teisių į sovietų neteisėtai atimtą turtą atkūrimo problemas, kėlė ir tebekelia daugelio Lietuvos žmonių nepasitenkinimą. Dėl to klausimas, kaip bus sprendžiamos Lietuvoje sovietų neteisėtai atimto turto sugrąžinimo to turto savininkams, Lietuvos piliečiams, problemos, yra labai aktualu. Pažymėtina, kad sovietų neteisėtai „nacionalizuoto“
    turto, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atitekusio valdyti Lietuvos valstybei, valdymas yra bendros valstybinio ir valstybės žinioje esančio turto valdymo problemos dalis, kartu ir bendro mokslo apie Lietuvos valstybės valdymą dalis. Juk nuo efektyvaus valstybinio ir valstybės žinioje esančio turto valdymo priklauso valstybės ir visų jos gyventojų gerovė ir ramybė. Todėl klausimas, kaip geriausiai yra valdyti sovietų neteisėtai „nacionalizuotą“ ir dabar Lietuvos valstybės valdoma turtą, yra aktualus ir šituo platesniu požiūriu.

    Tai, kad valdant net valstybinį turtą yra daug problemų, rodo ir V. Obrazcovo bei kt. Monografijos „Valstybės ir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: teorija ir praktika“ [21] pasirodymas ir populiarumas. Sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės atkūrimo bylos yra labai dažnos Lietuvos teismuose. Jas nagrinėjant yra keliama daug teisinių problemų [16]. Sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės teisių atkūrimo bylas dažnokai nagrinėja ir Lietuvos Konstitucinis Teismas. Jose taip pat yra keliama ir sprendžiama daug sudėtingų teisinių problemų [12]. Sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės Lietuvoje bylos labai dažnos ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Vieną bylą Lietuvos valstybė jau yra pralaimėjusi [10]. Tačiau teorinių šitos srities darbų, galima sakyti, nėra, nes jie skelbti jau senokai, be to,
    yra publikuoti daugiausia ne mokslinėje spaudoje [18]. O nesant problemų, kylančių atkuriant nuosavybės teises, nuodugnių teorinių nagrinėjimų, tikėtis gerų ir teisingų įstatymų bei teismų praktikos nėra pagrindo. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau – Lietuvos Respublikos VAT) penkių teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A/6-6432002 pareikšta nuomonė, kad „Asmenys, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą
    pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nėra žemės savininkai“ [15]. Šis teismo teiginys nuosavybės teisės teorijos požiūriu, mūsų nuomone, yra labai abejotinas, tai toliau ir diskutuojama.

    Todėl šio darbo tikslas tėra tik menkutis bandymas užpildyti didžiulę spragą, susidariusią teorinių sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės statuso tyrimų srityje, padedant įgyvendinti minėtą Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 15 d. rezoliuciją „Dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės grąžinimo eigos baigiamojo etapo darbų stebėsenos“ [8], bei apskritai įgyvendinant teisingumą sprendžiant sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės grąžinimo ar negrąžinimo
    asmenims, kurie tą nuosavybę turėjo iki sovietinės okupacijos, problemas.
    Šio darbo tyrimo objektas yra nuosavybės santykiai, kilę sovietinei okupacinei valdžiai neteisėtai atėmus didžiąją dalį Lietuvos žmonių turėto turto, kurie trunka iki šiol. Minėta Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 15 d. rezoliucija [8] geriausiai rodo, kad šių santykių sureguliavimas Lietuvoje toli gražu netobulas.
    Straipsnyje naudojant analitinį, loginį, teorinį, istorinį, lyginamąjį, teismų praktikos analizės metodus, analizuojamas sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės teisinis statusas dabartinėje Lietuvoje ir pateikiama autoriaus nuomonė, kas buvo ir yra sovietų neteisėtai atimtos nuosavybės savininkas tol, kol bus galutinai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, tai yra kol sovietų neteisėtai atimtas
    turtas arba bus natūra grąžintas asmenims, tą turtą nuosavybės teise valdžiusiems iki sovietinės okupacijos (arba jų paveldėtojams), arba kol jis bus iš tų asmenų išpirktas įstatymų nustatyta tvarka ir, be to, kol su jais bus iki galo atsiskaityta už tą išpirkimą.

    Tyrimo rezultatai ir jų pagrindimas Lietuvos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime [11], manytume, teisingai konstatavo, kad vykdant tokią sovietinę „… visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.“ Iš šitokios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvados išplaukia kita logiškai ir teisiškai neabejotina išvada, kad „tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu …“ [11] ne tik kad „… negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė…“ [11], bet negalėjo nutrūkti ir nenutrūko ir teisėta iki sovietinės okupacijos turėjusių savo nuosavybėje tą turtą asmenų nuosavybės teisė į tą turtą (nes neteisės pagrindu teisė negali ne tik atsirasti, bet ir nutrūkti).

    Taigi jeigu dabartinė Lietuvos valdžia ir mes manome, kad 1940 metais Lietuva Sovietų Sąjungos buvo okupuota, tai mes visi, būdami visiems vienodai teisingi ir logiški, neturėtume taikyti ir tų sovietinių okupacinių įstatymų dėl žemės ir kito turto „nacionalizacijos“, o turėtume sakyti, kad ta „nacionalizacija“ nesukėlė jokių teisinių padarinių, kartu nesukėlė Lietuvos valstybei ir teisės disponuoti tuo turtu, o dėl to turėtume suteikti tam turtui teisinį režimą, buvusį iki sovietinės okupacijos ir sovietinės turto nacionalizacijos, ir tik paskui spręsti, kokį turtą reikėtų išpirkti visuomenės poreikiams ar galbūt ir rekvizuoti. O šitai reiškia ir tai, kad sovietinės, prosovietinės ar posovietinės valdžios įvykdytas n e t e i s ė t a s masinis turto atėmimas negalėjo nutraukti ir nenutraukė nuosavybės teisių į tą neteisėtai atimtą turtą tų savininkų, kuriems tas turtas nuosavybės teise priklausė jį atimant, o tik atėmė iš jų r e a l i ą g a l i m y b ę valdyti savo turtą, juo naudotis ir disponuoti
    [detaliau žr. 18.1.].

    Šiuolaikinis nuosavybės teisės teorijos mokslas taip pat teigia esant visuotinai pripažintu, kad nei vagystė, nei plėšimas, nei kitoks neteisėtas turto atėmimas negali nutraukti ir nenutraukia neteisėtai atimto turto savininko nuosavybės teisių į tą turtą,
    t. y. jo teisės tą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, kartu ir ieškoti to turto, o suradus – išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Tai buvo įtvirtinta ir Lietuvoje iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 142–143 straipsniuose. Tai įtvirtinta ir naujojo Lietuvos Respublikos CK 4.93-4.96 straipsniuose. Analogiškų nuostatų yra Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos civiliniuose kodeksuose [17, p. 220–226].
    O šitai savo ruožtu reiškia, kad dabartinė Lietuvos valdžia sovietų neteisėtai atimtą turtą valdo be įstatymo ar sandorio nustatyto pagrindo ir (remiantis iki 1991 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos CK 512 straipsniu, kuris nustatė, jog „asmuo, kuris be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita, privalo grąžinti pastarajam be pagrindo įgytą turtą. Tokia pat pareiga atsiranda, jeigu pagrindas,
    kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau“; analogišku naujojo Lietuvos Respublikos
    CK 6.237 straipsniu; Lietuvos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 276 straipsniu, kuriame nurodyta, jog „Pasisavinimas rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo didelės vertės turto“ yra baudžiamas baudžiamąja tvarka, analogiškais naujojo Lietuvos Respublikos BK 183 ir 185 straipsniais), privalo tą turtą grąžinti asmenims, iš kurių jis sovietų buvo neteisėtai atimtas ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pateko Lietuvos valstybės valdyman. O šitai savo ruožtu taip pat reiškia, kad, kol sovietų „nacionalizuoto“ turto savininkams nėra sumokėta teisinga kompensacija už tą turtą, jų nuosavybės teisės į tą turtą ir teisė reikalauti jį grąžinti natūra ar kompensacijos už jį dar nėra nutrūkusios.

    Tokios nuostatos buvo ir tebėra įtvirtintos ir daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų ir poįstatyminių aktų. Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 8 straipsnyje teigiama, kad „Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečio nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ją valdantis subjektas negali parduoti. Tokią žemę šio įstatymo nustatyti subjektai gali įsigyti tik po to, kai pagal įstatymus bus atstatytos Lietuvos piliečio nuosavybės teisės ir žemės nuosavybė bus įstatymo nustatyta tvarka įregistruota“ [3].

    Panašiai skamba ir dabartinės šio įstatymo redakcijos 8 straipsnis [4]. Analogiškai teigiama ir Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje [7]. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – NTAĮ) nėra nuostatų, prieštaraujančių minėtam konstituciniam įstatymui [12]. NTAĮ bendrosiose nuostatose yra teigiama, jog „… Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“.

    Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad „savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės“ [6]. 2000 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 65 patvirtintos prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos 3 punkte nustatyta, jog „žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Valstybės žinios. 1997, Nr. 65-1558) grąžinant žemę natūra, visuomenės poreikiams paimama tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre“ [13].

    Naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d. (kurio nuostatos, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu bei paties CK 1.3 straipsniu [5], turi viršenybę kitiems įstatymams), 4.100 straipsnio 4 dalyje taip pat teigiama, jog „nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą nekilnojamąjį daiktą valstybei
    pereina nuo nekilnojamojo turto įregistravimo viešame registre momento, tačiau įregistruoti tokį daiktą kaip valstybės nuosavybę viešame registre galima tik nuo atsiskaitymo su nekilnojamojo daikto savininku momento.“ Vadinasi, iki to momento tas turtas priklauso nuosavybės teise tiems asmenims, iš kurių jis sovietų buvo neteisėtai atimtas ir iš kurių dabartinė Lietuvos valdžia jį išperka. Beje, išpirkti turtą taip pat galima tik iš to turto savininkų, todėl tai, kad NTAĮ skelbia apie sovietų neteisėtai atimto turto išpirkimą ir kompensacijas už jį moka tiems asmenims, iš kurių sovietinė valdžia tą turtą neteisėtai atėmė, reiškia tik viena: tas įstatymas ir jo asmenyje dabartinis Lietuvos įstatymų leidėjas asmenis, iš kurių sovietinė valdžia neteisėtai atėmė turtą, pripažįsta to turto savininkais iki pat to turto faktinio išpirkimo
    iš jų momento.Todėl tiek Lietuvos teismai, tiek EŽTT savo sprendimuose negali
    motyvuoti, kad esą Lietuvos valstybė nėra pripažinusi iki sovietinės okupacijos Lietuvos piliečių įgytų nuosavybės teisių, nėra pripažinusi sovietų „nacionalizuoto“ turto savininkais tų asmenų, kurie tą turtą nuosavybės teise valdė iki sovietinės okupacijos. Todėl visiškai klaidingas yra ir teiginys, kad sovietų „nacionalizuoto“
    turto savininkai tokie dabar nėra tol, kol nuosavybės teisių į tą turtą jiems neatkurs (ir
    jeigu atkurs) dabartinė valdžia.

    Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime [11] teigdamas, kad „…valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą“, mūsų tvirtu įsitikinimu, turėjo galvoje tai, kad tik po tokio sprendimo asmuo, iš kurio sovietinė valdžia buvo neteisėtai atėmusi turtą, atgauna į tą turtą nuosavybės teises v i s a a p i m t i m i , tai yra turi ne tik juridinę teisę reikalauti tą turtą jam sugrąžinti, bet ir realią galimybę tą turtą valdyti, juo
    naudotis ir disponuoti. Todėl tą Konstitucinio Teismo teiginį reikia suprasti taip: „… valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento … savininkas įgyja v i s a s savininko teises į tokį turtą, iš jų ir realią galimybę nedelsdamas tuo turtu disponuoti ar naudotis savo nuožiūra“, t. y. tas sprendimas atkurti nuosavybės teises turi lygiai tokią pačią juridinę reikšmę, kaip ir kiekvienas teismo sprendimas, kuriuo kieno nors neteisėtai valdomas turtas yra priteisiamas grąžinti jį to turto savininkui.

    Būtent taip, mūsų tvirtu įsitikinimu, reikia suprasti aptariamą Konstitucinio Teismo teiginį. Kitaip reikėtų konstatuoti, kad Konstitucinis Teismas šioje vietoje šiurkščiai suklydo. Suklydo, nes taip teigdamas tais 1994 metais vadovavosi ne nuosavybės teisės teorija, tarptautinės teisės normomis, gerais papročiais ir gera morale, o neteisinga tuomete NTAĮ redakcija (kuri dabar pataisyta), o to Konstituciniam Teismui visai nedera daryti. Tai, kad dabartinė NTAĮ redakcija asmenis, iš kurių sovietinė okupacinė valdžia neteisėtai atėmė turtą, jau pripažįsta, kaip minėta, to turto savininkais, pripažįsta ir jų nuosavybės teisių tęstinumą, geriausiai įrodo, kad Konstituciniam Teismui niekad ir jokiais sumetimais sprendžiant bylas nedera savo nutarimus grįsti galiojančiais įstatymais, ypač tais, dėl kurių prieštaravimo Konstitucijai yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą.

    Konstitucinis Teismas savo nutarimus turi grįsti tik Lietuvos Konstitucija, teisės teorija, tarptautinės teisės normomis, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais ir gera morale bei gerais papročiais. Kitaip, Seimui pakeitus įstatymą, kuriuo rėmėsi Konstitucinis Teismas, kaip yra ir šiuo atveju, gali nukentėti Konstitucinio Teismo autoritetas. Specialaus minėto Lietuvos Respublikos piliečų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo [6] daugelis nuostatų, ignoruojančių sovietų atimto turto savininkų nuosavybės teisių į tą turtą tęstinumą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o tai reiškia, kad jos automatiškai negalioja.

    2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo ir paskelbė prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai ir negaliojančiomis kai kurias šio įstatymo nuostatas (ta apimtimi, kai piliečiui yra negrąžinama sovietų atimta žemė, nors tos žemės ir nėra konkretaus visuomenės poreikio) [12]. Todėl šį įstatymą (NTAĮ) reikėtų vertinti labai kritiškai, o teismai turėtų ryžtingiau kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo tam tikrų nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai. Teisė paveldėti (ir sovietų neteisėtai atimtą turtą) yra neatskiriama nuosavybės teisės dalis, todėl ją taip pat neabejotinai, mūsų nuomone, gina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Lietuvos Respublikos CK 5.1–5.76 straipsniai bei Europos žmogaus 6
    teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo [1] 1 straipsnis.

    Pažymėtina, kad pagal nuosavybės teisės teoriją ir, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 ir 4.100 straipsnius, Lietuvos valstybė tapti sovietų nacionalizuoto turto savininke gali tik tokiais būdais: pagal sandorius; paveldėjimu; pasisavinant bešeimininkį turtą (remiantis Lietuvos Respublikos CK 4.58 straipsniu bešeimininkis turtas valstybei gali būti perduotas tik teismo sprendimu); įgyjamąja
    senatimi; atlygintinai paimant turtą visuomenės poreikiams).

    NTAĮ numato, kad sovietų neteisėtai atimtas turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti tik išperkant tą turtą visuomenės poreikiams, tačiau specialios tvarkos atlygintinai išpirkti sovietų nacionalizuotą turtą nenumato, todėl ir išperkant visuomenės poreikiams sovietų nacionalizuotą turtą yra būtina laikytis bendros turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtintoje prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkoje [13] ir naujojo Lietuvos Respublikos CK 4.100 straipsnio 4 dalyje. O remiantis tomis teisės normomis, kaip jau minėta, sovietų neteisėtai atimtas turtas gali būti išpirktas visuomenės poreikiams tik, kai į jį bus atkurtos nuosavybės teisės tiems asmenims, iš kurių tas turtas sovietų buvo neteisėtai atimtas (arba tų asmenų nuosavybės teisių paveldėtojams), ir tik paskui, kai tas turtas bus užregistruotas kaip tų asmenų nuosavybė nekilnojamojo turto registre, o kaip valstybės nuosavybė tas turtas gali būti užregistruotas tik nuo atsiskaitymo su išperkamo daikto savininku momento, taip pat laikantis kitų taisyklių.

    Specialaus kitokio būdo Lietuvos valstybei tapti sovietų neteisėtai atimto turto savininke Lietuvos įstatymai, iš jų ir NTAĮ – nenumato. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad NTAĮ tik numato, jog sovietų atimtas turtas g a l i b ū t i išperkamas visuomenės poreikimas, b e t j a u i š p i r k t u j o n e s k e l b i a ! Nenumato, kaip jau minėta, NTAĮ ir specialios sovietų neteisėtai atimto turto išpirkimo tvarkos. Iš šito išplaukia tvirta išvada, kad sovietų neteisėtai „nacionalizuotas“ turtas, kol jis nebus dabartinės valstybės išpirktas bendra Lietuvos Respublikos CK 100 straipsnyje ir minėtoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams tvarkoje nustatyta tvarka, lieka nuosavybė tų asmenų, iš kurių tą turtą neteisėtai „nacionalizavo“ sovietai. Analogiškos yra ir kitų valstybių nuosavybės teisės nuostatos [17, p. 220–226].

    Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas būtent nuosavybės teisių į sovietų neteisėtai „nacionalizuotą“ turtą problemas, 2001 m. balandžio 2 d. nutarime [12] taip pat pabrėžė, kad „Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo“, o tai aiškiai reiškia, kad nėra automatiškai laikomas išperkamu, o juo labiau – jau išpirktu
    ir esančiu valstybės nuosavybe visas tas turtas, kuris yra išvardytas NTAĮ 12 straipsnyje tol, kol dėl kiekvieno atskiro konkretaus žemės sklypo išpirkimo nebus priimtas konkretus įgaliotos institucijos sprendimas.

    Čia vertėtų prisiminti ir Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo [11] teiginį, kad „Įstatymas, kol jis nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria“. Taigi logiška ir teisinga, vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsniu, garantuojančiu visų asmenų lygybę įstatymui, yra suformuluoti taip: Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus sovietų neteisėtai nusavinto turto išpirkimo visuomenės poreikiams, pats savaime subjektinių teisių nesukuria, tai yra neduoda pagrindo teigti, kad NTAĮ 12 straipsnyje paminėtas kažkokios kategorijos nekonkretus turtas (bendrinis jo pavadinimas), duoda pagrindą kam nors, tame tarpe ir valstybės pareigūnams bei teismams, teigti, kad koks nors tokios kategorijos konkretus turtas jau yra valstybės išpirktas ar išperkamas.

    Tas išpirkimas turi būti atliktas įstatymų nustatyta bendra tvarka, kurio metu turi būti nustatyta, kam tas turtas priklauso nuosavybės teise, kiek to turto yra, kokios yra konkrečios tos konkrečios išperkamos žemės ribos, kokia yra tos žemės ar kito turto rinkos vertė ir kitos aplinkybės.“ Kaip sako liaudies patarlė, nors ir esame neturtingi, tačiau būkime visiems vienodai teisingi, o nesukiokime logikos ir įstatymo taip, kaip mums arba valstybės pareigūnams yra naudinga ar jiems atrodo esant naudinga, nes valstybei ir visuomenei nėra naudingas joks įstatymo pažeidimas ir joks įstatymas, pažeidžiantis Konstitucijos 29 straipsnį, numatantį visų piliečių lygybę įstatymams.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtintos prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams nagrinėjimo tvarkos 3 punkte taip pat pabrėžia, kad „Žemė, į kurią piliečiai yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinant žemę natūra, visuomenės poreikiams paimama tik atkūrus į ją piliečių nuosavybės teises ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre“
    [13].

    Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/99 [14] taip pat pabrėžė, kad jeigu NTAĮ nėra specialios normos, reguliuojančios tą ar kitą klausimą, tai ir atkuriant nuosavybės teises gali būti taikomos ir bendrųjų įstatymų normos. Nei NTAĮ, nei jo įgyvendinimo Tvarkoje, kaip jau minėta, nėra specialių normų, reguliuojančių klausimą, kokia tvarka turi būti
    sprendžiama, kuri konkreti žemė, iš ko būtent ir kiek būtent jos turi būti išperkama pagal NTAĮ tuo ar kitu konkrečiu atveju. Kaip jau minėta, naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., nuostatos, remiantis šio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 3 straipsniu bei paties CK 1.3 straipsniu [5] turi viršenybę kitiems įstatymams,veikusiems iki to
    Civilinio kodekso įsigaliojimo. Be to, remiantis minėta CK 1.3 straipsnio
    2 dalimi, jeigu yra CK ir kitų dabar galiojančių įstatymų prieštaravimų, taikomos Civilinio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai Civilinis kodeksas pirmenybę teikia kitų įstatymų normoms.

    Civilinis kodeksas NTAĮ pirmenybės niekur nesuteikia. Todėl ten, kur NTAĮ nuostatos
    prieštarauja CK nuostatoms, turi būti taikomos CK nuostatos. Juo labiau turi būti taikomos tos CK nuostatos, kurios nustato turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarką, kadangi, pačiame NTAĮ skirtingų nuo CK nuostatų, nustatančių sovietų neteisėtai atimto turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarką, nėra. Nėra ir kitokio specialaus teisės akto, nustatančio kitokią, negu numatyta CK, sovietų neteisėtai atimto turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarką, nors bandymų sukurti tokią
    specialią tvarką buvo [19], tačiau to nėra padaryta iki šiol.

    Lietuvos Respublikos CK 1.8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra kažkokius
    santykius reguliuojančio įstatymo, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija). Civilinis kodeksas yra bendresnė, palyginti su NTAĮ įstatymu, teisės norma, todėl pačiame NTAĮ nesant normų apie sovietų neteisėtai atimto turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarką, turi būti taikoma bendra turto išpirkimo
    visuomenės poreikiams tvarka, numatyta Civiliniame kodekse bei minėtoje Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Turto išpirkimo visuomenės poreikiams tvarkoje.
    Pažymėtina, kad EŽTT byloje Papamichalopoulos ir kiti prieš Graikiją buvo tos nuomonės, kad asmenys, iš kurių valstybė neteisėtai atėmė turtą, išlieka to turto savininkais ir gali ginti savo teises EŽTT būtent kaip savininkai, o neatlygintinis turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams yra ne nacionalizacija, o konfiskacija [20].

    Pažymėtina, kad dar 1789 metais Džeremis Bentamas „Įvade į įstatymų leidybos ir moralės principus“ [22, p. 19] įstatymų leidybos tikslu nurodė esant visuomenės gerovę (naudą). Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Lietuvos civilinio kodekso 5 straipsnis nurodė, kad „Įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės
    moralės principus“. Naujojo Lietuvos Respublikos CK 1.81 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja“. Remiantis naujojo Lietuvos Respublikos CK 2.36 straipsnio 1 dalimi „Valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai“. Vadinasi, valstybė, išpirkdama sovietų neteisėtai atimtą turtą ir nustatydama to turto išpirkimo tvarką bei kainą, kaip lygiateisė
    civilinių santykių dalyvė, tai turi daryti vadovaudamasi tais pačiais principais, kaip ir reguliuodama kitų civilinių santykių dalyvių santykius, tai yra vadovaudamasi valstybės ir kitų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principais, taip pat geros moralės ir gerų papročių principais (CK 1.2 str., 1.81 str.), nes kitaip tai bus piktnaudžiavimas teise ir Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas.

    R. Bakševičienė teisingai pažymi, kad „jei įstatymų leidėjas nori, kad visuomenė paisytų įstatymų, jis turi kuo labiau priartėti prie joje susiklosčiusių papročių … įstatymas turi būti įprastas visuomenėje“ [22, p. 21]. O visuomenėje jau nuo senų senovės yra susiklostę geri papročiai ir gera moralė, remiantis kuriais svetimo turto ne tik vogti negalima (vienas iš dešimties Dievo įsakymų yra „nevok“!!!), bet ir vogto ar kitaip neteisėtai įgyto ar rasto daikto ir pirkti negalima, juo labiau už menką kainą, negalima jo ir veltui pasisavinti, jeigu atsiranda to daikto savininkas. Todėl ir valstybė, vadovaudamasi tais lygiateisiškumo, teisingumo, geros moralės ir gerų papročių principais, neturi teisės savintis sovietų neteisėtai atimto turto ir netgi jo išpirkti už ne visą rinkos kainą.

    Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, mūsų tvirtu įsitikinimu, Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo penkių teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A/6-6432002 pareikšta nuomonė, kad „Asmenys, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nėra žemės
    savininkai“ [15], yra neteisinga. Taip pat esame įsitikinę, kad tikrai aiškiai
    neteisinga yra Lietuvos Respublikos VAT penkių teisėjų kolegijos minėtoje nutartyje pareikšta nuomonė, jog „… išlikusių nekilnojamųjų daiktų išpirkimui nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti taikomos turto paėmimo visuomenės poreikiams reglamentuojančių teisės aktų normos, jeigu tokio taikymo galimybės nenumato nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai“ [15, p. 165].

    Mūsų nuomone, susiklosčiusia vadovaujantis pirmiau išdėstytais motyvais, jau vien tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato individualaus akto dėl konkrečios žemės ar kito turto, į kurį pretenduojama atsikurti nuosavybės teises, išpirkimo visuomenės poreikiams tvarkos, rodo, kad tie aktai jau numato, jog šiuo atveju ne tik gali, bet ir turi būti taikoma bendroji žemės ir kito turto
    išpirkimo visuomenės poreikiams tvarka! Todėl Lietuvos valstybė, norėdama sovietų
    neteisėtai atimtą turtą išpirkti visuomenės poreikiams, privalo laikytis tiek bendrų nuosavybės teisės pagrindų, tiek turto išpirkimo visuomenės poreikiams bendros tvarkos. Tačiau tiesioginis kiekvieno turto paskelbimas valstybės nuosavybe, nesilaikant nurodytų nuosavybės teisės teorijos ir Lietuvos įstatymų numatytų būdų išpirkti turtą visuomenės poreikiams, prieštarauja ne tik Lietuvos Konstitucija ir įstatymams, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui, o tai reikštų, kad Lietuvos valstybė dar nėra teisinė valstybė, ir gina ne tikrųjų turto savininkų, o valstybės pareigūnų, dabar valdančių tą turtą, interesus, ar kitų asmenų, jau spėjusių užvaldyti tą turtą, interesus.

    Išvados

    Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, asmenys, iš kurių sovietinė, prosovietinė ar posovietinė valdžios neteisėtai atėmė turtą Lietuvoje, tebėra to neteisėtai atimto turto savininkai ir bus jais tol, kol jiems tas turtas bus grąžintas ir paskui iš jų nuosavybės teisės teorijos, tarptautinės teisės ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka bus išpirktas konkretiems visuomenės poreikiams, arba bus rekvizuotas, arba kol jie patys to turto kam nors neperleis pagal sandorį, arba kol tas turtas nebus iš jų konfiskuotas už nusikaltimo padarymą, arba atimtas iš jų teismo sprendimu už skolas. Negali kilti jokių abejonių, kad Lietuvos įstatymai jau pripažįsta juos tokiais savininkais, o nepripažįsta kažkodėl tik kai kurie Lietuvos teismai ir kitos Lietuvos valstybės institucijos! Ši teorinė išvada, kad sovietų neteisėtai atimto turto savininkai tebėra tie asmenys, iš kurių sovietai tą turtą neteisėtai atėmė, turi labai didelę strateginę ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę, nes iš šios fundamentalios išvados išplaukia ir kitos svarbios teorinės ir praktinės išvados.

    Šis darbas tėra pradžia gerokai platesnės apimties autoriaus darbų, kuriuose bus toliau nagrinėjamos sovietų neteisėtai atimto turto valdymo problemos: to turto perleidimo trečiųjų asmenų nuosavybėn teisėtumas ar neteisėtumas; išpirkimo visuomenės poreikiams pagrindai ir tvarka; asmenų, iš kurių tas turtas sovietų buvo neteisėtai atimtas, ir asmenų, kurie tą turtą dabar valdo, interesų suderinimas;
    kai kurio sovietų neteisėtai atimto turto ar jo dalies rekvizavimo galimybė, to turto grąžinimo žydams ir kitų tautybių asmenims ypatybės ir kitos problemos.

    LITERATŪRA

    1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3016.
    2. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
    3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas // Valstybės žinios. 1996, Nr. 64-1503).
    4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003, Nr. 34-1418.
    5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262;
    6. Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 65-1558.
    7. Žemės reformos įstatymas // Valstybės žinios. 1991, Nr. 24-635.
    8. Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 15 d. rezoliucija „Dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės grąžinimo eigos baigiamojo etapo darbų
    stebėsenos“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 115-4286.
    9. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 70-3176;
    Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl piliečių teisių į žemę atkūrimo teisėtumo sustiprinimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 102-4588.
    10. Europos žmogaus teisių teismo byla Nr. 451510/98.
    11. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 42-771.
    12. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 29-938.
    13. Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarka // Valstybės žinios. 2000, Nr. 07-188.
    14. Lietuvos Respublikos Aukčiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/99.
    15. Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo penkių teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A/6-6432002 // Administracinių teismų praktika. 2002, Nr. 3, p. 165–184.
    16. Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2- 146/2003); Kauno apylinkės teismo byla Nr. 2-99-03/04);
    17. Úąęäąíñêîå č òîšãîâîå ïšąâî êąïčòąėčñòč÷åñêčõ ãîñóäąšñòâ / Îòâ. påä. Å. Ą. Âąñčėüåâ. Ìîñêâą, 1993. 356 c.
    18. E. Monkevičius. Nuosavybės teisių Lietuvoje idėjos // Lietuvos teisininkų draugijos ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos 1994 m. kovo 19 d. konferencijos
    „Žemės ir kito nekilnojamojo turto grąžinimo problemos“ medžiaga „Tėviškės žemė šaukiasi teisingumo“; A. P. Zamalaitis. Sovietų atimto turto savininkų nuosavybės teisės į tą turtą niekada nebuvo nutrūkusios // Lietuvos teisininkų draugijos ir Lietuvos
    žemės savininkų sąjungos 1994 m. kovo 19 d. konferencijos „Žemės ir kito nekilnojamojo turto grąžinimo problemos“ medžiaga „Tėviškės žemė šaukiasi
    teisingumo“; c) Zamalaitis A. P. „Ar turi teisę valstybė disponuoti turtu, atimtu iš tikrųjų jo savininkų?“ // Lietuvos aidas, 1997, saus. 22, Nr. 14; A. P. Zamalaitis. „Ar teisėtai sovietinė nomenklatūra nusipirko namus pagal LSSR Ministrų Tarybos 1989 m.
    nutarimą Nr. 54?“ // Lietuvos aidas, 1997 vas. 12, Nr. 29. A. P. Zamalaitis. „Ar ir toliau bus neteisėtai įgyjamas bei realizuojamas sovietų pagrobtas turtas?“ // Voruta. 1997-05-(10-16), Nr. 18 (300).
    19. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 1-237 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų papildymo ir pakeitimo įgyvendinimo tvarkos“ 3 dalies 2 punktas // Valstybės žinios. 1993, Nr. 32-726.
    20. Vincent Berger. „Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija“ // Vilnius:
    Pradai, 1997. 713 p.
    21. Obrazcovas V. ir kt. „Valstybės ir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: teorija ir praktika“. Vilnius, 2003. 328 p.
    22. Bakševičienė R. „Teisės vertinimo suvokimas Lietuvoje: istorinės prieigos, šiandienė situacija, ateities gairės“ // Teisė. 2004, Nr. 50, p. 17–25.

    Deutsche Zusammenfassung

    Der Litauische Staat begann das vom unrechtmäßigen Besatzungsregime verstaatlichte (laut ihrer Terminologie „nationalisierte“) oder auf andere Weise widerrechtlich eingezogene Vermögen nach dem 11. März 1990, d.h. nach der Ausrufung der Unabhängigkeit Litauens, zu verwalten. Er hat sich dazu befugt, dieses Vermögen zurückzugeben bzw. nicht zurückzugeben, es im Eigentum derjenigen Personen zu belassen, die dieses Vermögen zu Zeiten des unrechtmäßigen Besatzungsregimes in Besitz genommen haben, es weiteren Personen zu verkaufen, es für gesellschaftliche Bedürfnisse zu verwenden oder anderweitig darüber zu verfügen. Aber die Theoretiker des Eigentumsrechtes stellen selbstverständlich die Frage, ob der Litauische Staat das Recht hat, so zu verfahren, ob der Staat der Eigentümer dieses Vermögens ist, und ob die von fünf Richtern des Kollegiums des Obersten Verwaltungsgerichts der Republik Litauen im Entscheid vom 14-03-2002 in der Verwaltungssache Nr. A/6-643/2002 geäußerte Meinung richtig ist, daß „Die Personen, die Wiedereinsetzung in ihre Eigentumsrechte im Sinne des Gesetzes über die Wiedereinsetzung der Staatsangehörigen der Republik Litauen in ihre Eigentumsrechte auf das erhalten gebliebene Vermögen beanspruchen, keine Eigentümer des Bodens sind“.

    Das Litauische Verfassungsgericht hat meiner Meinung nach in seinem Entscheid vom 27. 05. 1994 zu Recht festgestellt, daß die sowjetische Okkupation und die danach durchgeführte sowjetische Massenverstaatlichung des Vermögens widerrechtlich sind und kein staatliches Eigentum gebildet haben, und daß das vom unrechtmäßigen Besatzungsregime eingezogene Vermögen, das nach der Wiederherstellung der litauischen Unabhängigkeit in die Zuständigkeit des gegenwärtigen Litauischen Staates überging, nur das vom Staat tatsächlich zu verwaltende Vermögen ist, wobei dieser kein Recht hat, darüber zu verfügen. Es ist aus dieser Schlußfolgerung des Verfassungsgerichts der Republik Litauen die weitere logische und gesetzlich unbezweifelbare Schlussfolgerung zu ziehen, daß rechtmäßiges staatliches Eigentum auf Grund dieser eigenmächtigen Akte des Besatzungsregimes weder entstehen konnte, noch entstanden ist.

    Wir sind der Meinung, daß der Litauische Staat dieses von der Sowjetmacht widerrechtlich entzogene Vermögen rechtlich lediglich verwaltet, wie es eben zu Gunsten des Litauischen Staates und seiner Bürger am besten zu verwalten ist. Man beginnt nämlich bereits, die in dieser Arbeit genannten Probleme zu erörtern, und es wird auch schon die Frage gestellt, wer der Eigentümer dieses vom unrechtmäßigen Besatzungsregime widerrechtlich eingezogenen Vermögens ist. Und die Antwort auf diese Frage ist von wesentlicher Bedeutung bei der Lösung aller weiteren auf die Verwaltung dieses Vermögens bezogenen Probleme, was wir in den nächsten Arbeiten behandeln werden.

    Atsakyti

    • Ačiū, Kristojonai. Tiesa, šį gerą tekstą jau turėjau gavęs iš kitų likimo brolių. Deja, dar nepavyko niekaip susisiekti su p. Zamulaičiu. Į E-mail’ą jis man kažkodėl neatsakė…

      Atsakyti

  15. Posted by Česlovas on 2012.11.06 at 09:09

    Pabandysiu gerb. Romualdai parašyti komentarą štai tokią formą:
    LIETUVOS VALSTYBĖS UŽGROBIMAS IR PASEKMĖS
    1.Teisingumo nebuvimas
    a) Sena sovietinė teisėsauga jau virš 70 metų valdanti supuvusiais sovietiniais metodais
    b) Teisingumas perkamas už pinigus.
    c) Teisingumas dažniausiai nustatomas to piliečio naudai, kuris užima aukštesnį socialinį sluoksnį.
    d) Teisingumas Lietuvoje yra stambaus verslo nuosavybė ir eiliniam Lietuvos piliečiui nėra prieinamas .
    e) Stambių verslinininkų , neretai buvusių KGB-istų ir komunistų sau naudingų įstatymų pirkimas, pažeidžiant ir įgnoruojant kitus verslo subjektus, bei Lietuvos piliečių konstitucines teises.
    f) Pats pagrindinis ir svarbiausias principas toks:
    Nėra desovetizuota sovietinė teisėsauga.
    2. Įstatymų ledžiamosios valdžios ( seimo) nusikalstama veikla dėl 1 punkto egzistavimo.
    3.Žalinga ir pavojinga Lietuvos Valstybėje parlamentaro veikla suteikianti teisę išvengti teisinės atsakomybės už nusikalstamų įstatymų priėmimą taip pat dėl 1 punkto egzistavimo.
    4. Nusikalstamos Rusijos imperijos nematoma spec. saugumo tarnybų veikla, įtakojanti priimant ypatingai žalingus sprendimus ir įstatymus Lietuvos Valstybėj ir ypatingai naudingus nusikalstamai ir antidemokratinei oligarchinei Rusijos imperijai.
    5.Dėl nedesovietizuotos Lietuvos visuomenės, valdžios struktūrų, dabartinių Tėvynės išdavikų visiškas nebaudžiamumas ir netgi premijų už nusikaltimus skirimas, paaukštinimas pareigose ir pilnas išlaikymas Lietuvos visuomenės mokesčių mokėtojų sąskaita.
    6. Rusijos KGB ar FSB (vienas ir tas pats) padalinio pasivadinusio VSD departamentu ypatingai žalinga veikla nukreipta prieš Lietuvos Valstybę. Ši įstaiga irgi yra išlaikoma iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų.
    7. Lietuvos STT ; FNTT ir to pačio VSD departamento veikla didinanti šešėlinę ekonomika skatinant ir tiesiogiai dalyvaujant kontrabandos ir korupcijos operacijose. Išlaikoma ši įstaiga taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų.
    8. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių visiškai monopolizuota energetikos rinka ypatingai žalingomis sąlygomis Lietuvos Valstybei ir tai yra paranku Rusijos oligarchinei imperijai.
    9. Visiškas Lietuvos energetinės strategijos nebuvimas ir darbo vietų naikinimas pririšant Lietuvos energetika prie parazituojančios oligarchinės Rusijos imperijos ir jos energetikos.
    10. Lietuvos valdininkų iniciatyva žaliosios ir alternatyvios energetikos ignoravimas, nusikalstamai nenorint panaudoti Lietuvos Valstybės vidinius energetinius resursus ir žmogiškuosius išteklius, ignoruojant darbo vietų kūrimą , nes tai neparanku oligarchinei Rusijai, terorizuojančiai per energetikos prizmę Lietuvos Valstybę.
    11. Labai svarbus korupcijos prevencijos įstatymo nebuvimas dėl visų ausčiau paminėtų priežasčių. Tame įstatyme turėtu būti numatytas punktas nacionalizuoti Lietuvos KGB-istų, komunistų ir kitokių nusikaltėlių turtą , kurie nesugeba įrodyti jo egzistavimą gaunamomis legaliomis pajamomis.
    12. Progresinių mokesčių įstatymo ignoravimas , dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių.
    13.Lietuvos KGB-istų, komunistų ir kitų nusikalstamų struktūrų LR Valstybės užgrobimas , imituojant ,,demokratinius“ rinkimus į LR seimą ir LR prezidento postą.
    14. Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių visiškas aukščiausio šalies įstatymo LR Konstitucijos ignoravimas ir iš anksto numatytas Lietuvos Valstybės laipsniškas, bei kryptingas naikinimas.
    15. Lietuvos KGB-istinių, komunistinių ir kitokių nusikalstamų struktūrų masinio informavimo priemonių žiniasklaidos, televizijos, radijo stočių užgrobimas, visiškai nušalinant Lietuvos visuomenę nuo šalies valdymo.
    Pagarbiai:
    Česlovas Kasperavičius
    Manau tai atsako į dauguma Jūsų klausimų dėl žemės nuosavybės atstatymo. Lauksiu atsakymo.

    Atsakyti

    • Ačiū už nuomonę, Česlovai. Tiesą sakant nelabai ką turiu ir atsakyti ar papildyti. Tavo sklandžius tekstus skaitau gi jau ne pirmą kartą, jie puikūs…
      Vis tik mano asmeninė nuojauta nėra tokia kategoriška Rusijos atžvilgiu. Anksčiau aš gal būčiau labiau besąlygiškai sutikęs su kiekvienu tavo žodžiu, bet dabar, kai intensyviai gilinuosi į daugelį, kažkada nereikšmingomis atrodžiusių detalių, manau, kad nėra teisinga pasirinkti tik vieną pusę. Turiu omenyje, kad klysta [bent jau mano nuomone, nors jos nesistengiu niekam primesti] ir tie, kurie visas problemas mato rytuose, ir tie, kurie “piešia“ velnius vakaruose. Čia ilga tema, gal kada nors ir surašysiu savo nuomonę visais šiais klausimais. Tačiau trumpai sakant, jau pakankamai tolokai nukeliavusi ta KGB. Negalima nesutikti, kad daugelis jų nepatyrė jokių problemų dėl Nepriklausomybės sugrįžimo. Tačiau tikrosios KGB jau likę tik trupiniai. Dabar pas mus valdo EGOIZMAS, MORALINIS NUOSMŪKIS IR SĄŽINĖS STOKA. Ir aš esu įsitikinęs, kad mūsų valdantiesiems vienodai miela girdėti mus – kaltinančius arba rusus arba vakariečius. Nes visos tos kalbos nukreipia žmonių dėmesį nuo savų tranų ir despotų. Mes imame ieškoti kaltininkų už Lietuvos ribų, o jie visi iki vieno sėdi čia, Lietuvoje. ir nebūtinai vykdo kažkieno užsakymus. Greičiausiai dažniausiai jie vykdo tik savo egoistinius planus.

      Atsakyti

  16. Posted by J8rat4 on 2012.11.06 at 11:33

    Sveikas , Romai
    Perskaičiau Tavo rašinį. Stebiuosi tokiais žmonėmis kaip Tu. Bandau suvokti, kiek reikia kantrybės ir nuoseklumo vykdant visą šitą kova su valdininkais ir teisėsauga, kiek tai užima laiko ir , pagaliau , kiek tai reikalauja lėšų . Man ta kova primena Sizifo akmens ritinimą į kalną . Juk tu niekada nežinai, koks teisėjas nagrinės tavo skundą, kokį spendimą jis priims. Ir kai atrodo jog kažkas pasiekta , vėl gali grįžti į pradinį tašką. Keistai atrodo kai tuos pačius klausimus teisėjai išsprendžia skirtingai , priima prieštaringas nutartis galimai gindami kažkokių suinteresuotų asmenų interesus.
    Aš žinau , kad Tu nenuleisi rankų , žinau , kad ir toliau kamuosi juos ( valdininkus) savo raštais. LABAI LABAI NORIU , KAD TAU PASISEKTŲ. Tik žinau – tai gali užtrukti ir labai labai ilgai……….
    Jūratė

    Atsakyti

    • Ačiū Jūrate, už manęs suheroinimą. 😀
      Iš tikro visa tai, ką tenka patirti kovoje už teisingą nuosavybės atstatymą, yra sunkus ir smarkiai alinantis darbas. Tačiau net jai tai Sizifo akmens ridenimas į kalną, tai turiu pasidžiaugti, kad tas kalnas tampa vis nuožulnesniu.
      Pradžioje, kai samdžiausi advokatę, buvau nepatyręs teisminėje srityje. Nei raštų rašymas, nei savęs vedimas posėdžio eigoje nebuvo paprasti dalykai, nes visame kame buvo gana didelis šešėlis, atrodė – gal to, gal ano negalima daryti ar sakyti. Tiesą sakant ir iš tikro ne viską teismuose galima sakyti. Čia kiekvieną žodį turi pasverti, nes neatsakingai ar netiksliai ištartas, jis gali tave arba nublokšti į kaltinamųjų pusę arba tiesiog būti atgręžtas prieš tave patį, kalbant jau apie kitą, tačiau susijusį klausimą. Tačiau prie visko su laiku kažkiek priprantame ir teismai tampa labiau suprantami. Viena iš svarbiausių sąlygų yra ta, kad dažnai tai, kas tau atrodo taip savaime aišku, teisėjams gali būti tikrai neaišku. Kai pasigilini, tai natūralu. Todėl svarbu viską, ką nori pasakyti teisme, kalbėti tarsi pamokoje – viską nuodugniai ir detaliai. Ir čia negalima manyti, kad kas nors yra savaime suprantama. Kita vertus – negalima manyti, kad teisėjai ką nors padarys už tave. Nieko panašaus. Nori laimėti, išdėstyk viską. Tiesa, posėdžio metu jie tave neretai bando užtildyti, tačiau tai numatant pravartu savo kalbą turėti popieriaus lape ir posėdžiui pasibaigus tą raštą prijungti prie bylos. Vis dažniau įsitikinu, kad tie raštai būna pakankamai įdėmiai perskaitomi ir išanalizuojami… Ir duoda rezultatų. Jei pateikus skundą vėliau kyla naujų minčių, jų negalima pasilikti sau – rašyk ir siųsk papildymą prie savo pareiškimo. Va, pavyzdžiui, mano šios bylos atveju, tik gerokai vėliau, dar ir dar kartą skaitant Nuosavybės atstatymo įstatymą, pastebėjau, kad įstatyme numatyta, kad vyriausybė NUSTATO neatlygintinai suteikiamo sklypo dydį miestuose ir tai daro savivaldybės prašymu. Tada nutariau sužinoti ar Kauno administracija tikrai patylomis padarė tokį veiksmą. Ir jei padarė, tai kas personaliai iš tarybos narių balsavo už sklypų dydžių sumažinimą… Į paklausimą merui atsakė urbanistikos vadovas, kuris patvirtino, kad savivaldybė niekada vyriausybės neprašė mažinti žemės sklypus Kaune… Įstatyme parašyta, kad vyriausybė nustato [vienaskaita], o ne nustatinėja ir tuo labiau – keičia, o šiuo atveju buvo atliktas pakeitimas ir be savivaldybės prašymo. Norėdamas teismui įrodyti [nors manęs to nebuvo klausiama], kad “nustatyti“ ir “keisti“ nėra viena ir tas pats, parašiau paklausimą Lietuvių kalbos institutui ir gavau atsakymą, kad tai nėra adekvačios sąvokos, tuo labiau, ne sinonimai. Tada jau tapo akivaizdu, kad vyriausybės akibrokštas, 20 metų vilkinus nuosavybės atstatymą, vietoje atsiprašymo ar prarasto laiko kompensavimo, dar ir beveik dvigubai sumažinti skiriamo sklypo dydį, yra paprasčiausia savivalė, niekaip neatitinkanti paties įstatymo. Na ir visa tai išsiunčiau teismui papildomu raštu. Manau, kad tai tikrai prisidėjo prie teisėjų gilesnio problemos supratimo.

      Atsakyti

  17. Pirma: pagal privaloma tarptautine teise teiseti nekilnojamo turto savininkai Lietuvoje turi teise i turto grazinima “natura“, labai labai retais atvejais i pinigine kompensacija pagal rinkos kaina (pavyzdziui, jeigu asteroidas krito i atitinkama zemes sklypa arba ant atitinkamo zemes sklypo buvo pastatyta ligonine).
    Antra: vadinami nuosavybes “atkurimo“ istatymai grubiai ir sistemingai pazeidzia privaloma tarptautine teise, nuo kurios valstybems neleidziama nukrypti …
    Trecia: pagal privaloma tarptautine teise visos NETEISETO okupacinio rezimo organo priimtos deklaracijos/priimti “teises“ aktai ir sprendimai (tarp tu organu irgi vadinamieji liaudies teismai) yra niekines/niekinai ir negalioja nuo pat pradzios. O tai reiskia, kad neteiseto okupacinio organo “liaudies seimo“ priimta 1940-7-22 deklaracija yra niekine ir negalioja nuo pat pradzios. Taciau, “nuosavybes atkurimo“ istatymai butent remiasi ta deklaracija. Isvada – tie istatymai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradzios.
    Ketvirta: manau, kad vadinamuju sklypu kompensaciniams reikalams dydis buvo sumazintas nuo 2000 kv.metru (plius papildomi sklypai, jeigu paveldetas sklypas buvo didesnis negu 2000 kv. metrai!) iki 1200 kv. m., o dar iki 400 kv.m., ar ne?

    Atsakyti

    • Šiandiena, Kristijonai, skubu į naują Klaipėdos teismą, parašysiu savo komentarą kitą dieną.

      Atsakyti

    • Tiesą sakant, Gerb. Kristijonai, vakar skubėdamas parašiau, jog šiandiena atsakysiu į Jūsų mintis, tačiau šiandiena, jau grįžęs iš teismo Klaipėdoje, perskaičiau įdėmiau ir matau, kad viską surašėte idealiai teisingai. Nebeturiu ką bepridurti.

      xxxxxxxxxxxxxxx
      Man, o gal būt ir skaitytojams dabar lieka įdomu sužinoti koks bus sprendimas vakarykščio Teismo. Trumpai paminėsiu, kad jame prašiau panaikinti Palangos miesto savivaldybės direktorės A.Kilijonienės š.m. kovo 5 d. įsakymą, kuriuo man buvo numatyta sugrąžinti 13,69 aro žemės sklypą Palangoje, turėtoje vietoje. Iš pirmo žvilgsnio, gal kam bus keista, kad nesutinku, jog man būtų grąžinta žemė… Tačiau reikalas tame, kad šiuo teisiniu aktu Palangos administracija nenatūraliai suskaldo mano žemę ir atiduoda tik mažesnę jo dalį, kitą palikdama neva keliams, kurie nerealiai išplatinami. Sunku nupasakoti viską, nemačius padėties vietoje, tačiau geras orientyras bus skaitytojui sužinoti, kad mano žemės rėžyje numatoma grąžinti 13,69 aro, tuo tarpu gatvei skiriama nerealiai ir pažeidžiant bet kokią logiką arba protingumo kriterijus – didesnė dalis, t.y. 14,5 aro. Tokiu atveju gatvės ruožas, praeinantis pro mano sklypą taptų pačiu plačiausiu visoje Palangoje, o savo išvaizda primintų mini-aerodromą. Neabejotina, kad tai savivaldybės kerštas man už tai, kad per daug suprantu ir kovoju už teisingumą. Belieka viltis, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai įvertins tokias užmačias.

      Atsakyti

    • Labai ačiū, seniai norėjau susirasti šį saitą… Pagal jį bus atskira tema,,, nes čia nėra mano pavardės, o ji turi būti!!! Aš esu rašęs taip pat į Strasbūrą, bet manęs čia nėra, kas leidžia manyti, kad man buvo atsiųstas suklastotas atsakymas…

      Atsakyti

  18. Ne tiktai atsakymas Jums buvo suklastotas, jie gali nebaudziamai veikti ir paslepti, klastoti, ką tik nori. Mano archyve yra daug irodymu, rastu, kokiu budu jie veikia. Tai yra sistema. Pagal TM saita Varnienes ir mano bylos yra siuo metu “apsvarstomos“. Kadangi mano skundas buvo jau iteiktas gruodzio 10 d. 2004 metuose, tai reiskia, kad ne visi teisejai yra Jocienes nuomones – “atmesti“ skunda

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: