Archive for the ‘Valstybė’ Category

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

Šiandiena gruodžio 30 diena. Realiai – paskutinė metų darbo diena, nes rytoj visi jau mintimis bus prie savų ar miesto eglučių. Tačiau ši diena šį kartą išskirtinė ir kitu kampu: šiandiena paskutinė diena D.Kedytės perdavimo jos motinai L.Stankūnaitei. Keista diena parinkta Kėdainių teismo: sulaukta žiemos [nors kaip ne keista, šiltos], išlaukta iki pat metų pabaigos. Na, bet tiek to tas datas ir orus, nors jie kažkam kažką tikriausiai reiškia – galima spėlioti, bet galima ir nepataikyti.
Visą šios pedofilijos bylos laiką aš pakankamai akylai stebėjau vykstančius įvykius. Tiesa, Klonio gatvėje buvau tik porą kartų. Ir tai todėl, kad mano galva nepajėgi iki galo užčiuopti tiesą. Gal ir todėl, kad asmeniškai niekada neteko matyti pedofilų, gal ir todėl, kad ši byla itin supainiota ir net turintiems įgūdžių belieka kelti versijas, tuo tarpu nustatyti tikros tiesos nepavyksta. Situacija tokia, manau, neatsitiktinai, nes, ko gero, ją naudojasi ir tiesioginiai dalyviai ir ji imta naudoti pašalinių asmenų visai kitų tikslų įgyvendinimui. Kažkur vakar skaičiau, kad čia gal net tarpvalstybinių klausimų sfera tapęs klausimas, tik labai gudriai užmaskuotas. Tikiu ir aš tokia versija, nors pagrinde, manau, čia slypi tikrai valstybę užvaldžiusių įtakingų mafijozu interesai.
Asmeniškai aš, deja, neturiu tvirtos nuomonės kas čia teisus, kas aferistai. Nežinau ir kas nuoširdžiai klysta, o kas nori tik išgarsėti po svetimo skausmo vėliava. Tiesa, aš kur kas labiau liknęs tikėti Venskų versijomis, jiems atiduočiau 75% savo patiklumo. L.Stankūnaitės interesams didesnio palankumo nedrįsčiau reikšti. Bet… O gal… Vis tik ji akivaizdžiai pralošinėja visuomenės reitingų prasme. Pralošinėja visų pirma todėl, kad daugelis tiki, jog ji pardavinėjo, skolino ar nuomavo savo dukrą, o su tokiomis motinomis tauta nelinkusi taikstytis. Visuomenė geriau sutiks gyventi alkana ir nuskurdusi, tačiau skriaudžiamų ir išnaudojamų vaikų ji nelinkusi palikti nelaimėje. Tai puikus žmonių bruožas, tačiau lygiagrečiai eina ir linčo jausmas, o jis ne visada geras, nes dažniausiai kyla ne iš tikros tiesos, o iš emocijų ir panašumų į tiesą. L.Stankūnaitės nelaimė ir jos arogancija: ji natūraliai nemoka būti švelni, moteriška ir net nemoka to suvaidinti. Todėl iš tikrai su šia situacija nesusijusių žmonių tarpo pritarimo sulaukia tik iš kitų, tokių pačių “stuobrių“, gal dar ir iš dorovės jausmo neturinčių asmenų. Nes ne paslaptis, kad nors ir nežymi dalis, tačiau tarp mūsų yra ir tokių, kurie pedofilijose neįžiūri nieko blogo – pamanykite, palaižė vaiką, gal kyštelėjo šipuliuką ir sukelti tokią tragediją! Ką gi, kiekvienas mūsų dar vaikystėje įgavome vis skirtingas gyvenimo vertybių pamokas ir jas nešamės per savo gyvenimus… Nors nepažinęs asmeniškai žmogaus, negaliu apie nieką konkrečiai to teigti.
Vis tik teisūs visi tie, kurie tvirtina, kad Lietuvos teisėsaugos sistema yra absoliučiai neįgali.
Pradedant nuo žemiausių policijos grandžių ir baigiant aukštais prokurorais ir teisėjais. Na neturėtų normaliame pasaulyje taip būti, kad tikros tiesos pagrindinės gijos tarsi teisėsaugininkų rankose, o pačios tiesos jau pusantrų metų niekas nesugeba išvilkti į dienos šviesą. Maža to, man atrodo, kad mūsų teisėsauga nori bet kokia kaina, be skurpulų tą tiesą palikti ramybėje ir sukurti savąją, taip tarsi padėdami tašką šioje kraupioje byloje. Ir tai atrodo neatsitiktinai. Teisėjo V.Kondratjevo priimtas sprendimas akivaizdus to įrodymas. Čia jau nereikia būti dideliu aiškiariagiu: skubėjimas akivaizdus, deja, neparemtas jokiais motyvais. Toks teisėjas tikrai akivaizdus Lietuvos teisėsaugos pūlinys. Nes jis net nepasivargino savo veiksmų [tiksliau – priimto sprendimo absurdiškumo] pavynioti į vatą. Matyt tikėjosi, kad teisėjai ir šiuo atveju liks dievai ir niekas neišdrįs jų sprendimų revizuoti. Net ne teisininkui labai lengvai suprantama, kad Kedžių šalininkų ir net neutralių žmonių [turiu omenyje visų pirma V.Landsbergį] išsakytos mintys apie tai, kad mergaitei neleista teisme pareikšti savo nuomonės, kad ji bus perduota į absoliučiai nesaugią aplinką, kad sprendimas perduoti vaiką motinai, kol nepasibaigę kiti, tiesiogiai su tragedija susiję teismai, yra pirmalaikis, leidžia suvokti, kad kažkas teisėjui Kondratjevui yra pasufleravęs, kad kitos bylų baigtys yra nuspręstos jau iš anksto, o tai didelė klaida. To išsiduoti protingas, tegul ir tendencingas teisėjas neturėjo.
Jei kalbėti apie vaiko nuomonės formavimą, aš manau, kad visai žmogiška, kad abi šalys, pernelyg nekreipdamos dėmesio į galiojančius įstatymus ar kokius nors moralinius kodeksus, deda savo karštligiškas pastangas vaiko palankumui laimėti. Ir jei taip, tai čia viena iš šalių yra teisi, kita – aferistinė. Nes vos ne visi konflikto dalyviai žino didžiąją dalį tiesos. L.Stankūnaitė tikrai žino ar jos dukra buvo tvirkinama, N.Venskienės pusė, reikia manyti, žino ar Drąsius bent jau susijęs su žudynėmis. Sakau “didžiąją dalį“ neatsitiktinai. Nes manau, kad kai kurie įvykiai prie šios istorijos yra tikrai prikabinti ir apie juos negalėjo žinoti nei gyvi išlikę istorijos dalyviai, nei kuris nors iš anapilin išėjusiųjų. Nesuvokiamai skubiai įvyko komisaro V.Račkausko ir jo kolegos Ulpio pašalinimas. Man kažkodėl visa tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą ar net į nuvarytų arklių pašalinimą. Liudininkas taip pat man neatrodo tikras. Dar labiau – jis nepanašus net į savo iniciatyva “gimusįjį“. Sklandi eiga šiuo klausimu, man panaši į gerą veiksmų sukoordinavimą: atėjo, pasakė, prokurorai nedelsdami patikrino, o visi nebepageidaujami pareigūnai surašė atsistatydinimus ir išsiskirstė. Tada liudininkas kaip sraigė susitraukė į savo kiautą ir užmigo žiemos miegu. Gal pavasarį prabus, o gal jau ir ne…
Panašu, kad šiandiena D.Kedytė nebus paimta iš jau jos tapusių namų. Tai šaunu, tačiau kokia bus viso to tolimesnė eiga, belieka spėlioti. Labai panašu, kad kažkas labai rimtai bando šiuo pagrindu nuversti Prezidentę. Tačiau aš kažkodėl manau, kad tai nepavyks. Nes D.Grybauskaitė labai protinga moteris, ji galimai išstudijavusi buvusio prezidento R.Pakso klaidas. Ir esant rimtiems bandymams ją nuversti, aš nenustebčiau jei ji, kaip vyriausias kariuomenės vadas, trumpam įvestų net tiesioginį prezidentinį valdymą. O su ja kovoti šešėlinėms struktūroms būtų ir kur kas sunkiau. Nes mūsų Prezidentė jau gerai žinoma ir visoje Europoje ir pasaulyje. R.Paksas buvo silpnesnis, silpnesnė buvo ir jo komanda, bet jį nugnybti buvo taip pat nelengva ir pergalė prieš jį pasiekta vos ne vos. O šiuo atveju riešutėlis dar kietesnis. Laimei. Ir priešai jos, tokie kaip A.Sakalas, regis jau su atšimpančiais snapais…Be to labai akivaizdžiai išsiduoda savo kėslus [žr., kad ir šią laidelę, kur Aloyzas pakviestas kalbėti apie Kedžio tragediją, nukrypsta prie Prezidentės]
Tačiau budrumo ir atsargumo prarasti neturėtume nei mes, tauta, nei Prezidentė.

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie planuojamą indėlių apmokestinimą

Jei apie prabangos mokesčius, kurie liečia nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones dar galima kažką diskutuoti, tai kalbėti, svarstyti ar dvejoti apie indėlių apmokestinimą tiesiog absurdiška. Nes tokie planai paneigia bet kokią demokratiją ir jos liaupsinamą rinkos ekonomiką. Jie nukreipti prieš savo piliečius, įmones ir bankus, o reiškia – prieš Lietuvos valstybę. Na ar ne paradoksalu? Lietuvos Respublikos Seimas užsimojo prieš savo Valstybę.

Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip  vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos. Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?

Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!

Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis  piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos rūšies nusikaltimų banga, kai tik garbės žodžio tvarka patvirtinti sandoriai bus netęsimi, kas iššauks ne tik naują teismų bangą, bet ir nugriaudės įvairiais kriminaliniais nusikaltimais. Pagaliau, būkime atviri, 400 litų palūkanų per metus gi yra niekingai maža suma. Žmonės, norintys susitaupyti savo nuosavam butui [nekalbu jau apie namą], jų bus priversti laukti dar ilgesnį laiką. Ar valstybės vadovai ir jiems artimi sluoksniai gerbia tuos, kurie sunkiai dirba ir taupo savo geresniam gyvenimui?

Pagaliau kaip tai atsilieps bankams? Čia atsakymas taip pat aiškus. Bankai nuo tokio apmokestinimo nukentės gana smarkiai. Visi. Nes, kaip minėjau, tikėtina, kad didelė lėšų dalis iškeliaus į užsienį arba nuguls po lovomis ir kilimėliais. Lietuva, savo nemokšiška ekonomine politika, jau ženkliai sunaikinusi smulkųjį ir vidutinįjį verslą, panašu, pradeda vidutiniųjų bankų ir smulkių kredito unijų griovimą. Tik ar užteks jai tada lėšų apmokėti bankrutavusių kredito įstaigų indėlininkų nuostolius?

Paimkime patį paprasčiausią ekonominį pavyzduką. Atsiverskime šios dienos bankų mokamų palūkanų puslapį tinklapyje bankai.lt ir pažiūrėkime kas ką siūlo. Čia matome, kad labiausiai išsireklamavę stambieji „Sweedbank“ ir SEB bankai siūlo tik atitinkamai 1,7 ir 1,8 % metinių palūkanų. Tuo tarpu smulkiosios, ko gero, sunkiai išgyvenančios, bet kur kas humaniškesnės kredito unijos – „Sostinės kreditas“, „Centrinė taupomoji KU“ ir „Vilniaus KU“, gyventojams už laikomus indėlius siūlo net 4,7-4,8 % metinių  palūkanų. Tai pakankamai skirtingos palūkanos, tačiau… Jei iki šiandiena daugelis turėdavo pakankamai nelengvą galvosūkį: rinktis didesnes palūkanas ir, tarsi rizikuoti, nes tas gerasis bankas gali bankrutuoti [tokia nuomonė gana gaji], o tada, nors valstybė ir pilnai apdraudusi indėlius iki 350000 lt. jie gali būti ilgam prarasti [o nepamirškime, kad didelė žmonių dalis, paskutiniuoju metu vis labiau nepasitiki Valstybės garantijomis] ar pasitenkinti mažesnėmis palūkanomis, save paguodžiant, kad didieji bankai išgyvens kur kas ilgiau, tai dabar tokio galvosūkio tarsi ir nebelieka. Atsakymas aiškus, vis tiek iš manęs bus atimta dalis uždirbtų palūkanų, tai kam man rizikuoti? Eisiu ten, kur mažesnis prieauglis, bet didesnė ramybė. Tiesa, asmeniškai aš niekada negalvoju, kad iš tikro SEB ar Sweedbank bankai turi mažesnę tikimybę bankrutuoti, deja, mane supančių žmonių nuomonės gana akivaizdžiai tokios.

Pabandykime paskaičiuoti… Sakykime, aš turiu susitaupęs 15000 lt. Pasidėjęs juos banke su mokamais 1,7 %, aš per metus uždirbsiu 255 lt. ir nuo šios sumos man nereikės atiduoti valstybei nieko. Dabar, aš dar nesugriautos rinkos ekonomikos pasekoje, galiu rinktis ir Akademinę kredito uniją, kur už tuos pačius 15 tūkstančių po metų  uždirbsiu 480 lt. Tačiau jei palūkanos virš 400 litų bus apmokestinamos 15 %, aš užmiršiu kelią į šią ar kitas, geras palūkanas mokančias unijas ir bankus. Nes nuo 480 lt. atskaičius 15 procentų [72 litus], man liks tik 408 litai. Ir tada man nebeliks stimulo eiti į smulkiuosius bakus: gi dėl 8 litų per metus tikrai nebeapsimoka gaišti laiko net ieškant kas kokias palūkanas moka. Jausimės tarsi sugrįžę į sovietmetį, kur ir kainos ir palūkanos visur buvo vienodos.

Aš, jokio mokslinio laipsnio neturintis, eilinis ekonomistas. Bet numatomų sprendimų absurdiškumą suvokiu labai akivaizdžiai. Manau, tai suvokia ir bet kuris skaičiuoti mokantis žmogus. Tad kyla pagrįstas klausimas, ką gi veikia mūsų valdžia? Netikiu, kad didžioji seimūnų ir Vyriausybės aparato darbuotojų dalis, o tame tarpe ir premjeras A.Kubilius, nesuvoktų tokių paprastų dalykų: vien neapgalvotų įstatymų pataisų projektų paskelbimas pakerta ir taip šlubą piliečių pasitikėjimą savo Valstybe. O be pasitikėjimo kur nueisime? Nejaugi šalies vadovai abejingi Lietuvos ateičiai?


O čia –>>> jei dar yra noro ką nors paskaityti. Visi vampyrai bijo šviesos

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie ruošiamus transporto mokesčius

Nors intuityviai tarsi jaučiu, kad mano skaitytojų gretose tarsi daugiau vyresnių skaitytojų,  žinau,  kad užeina ir jaunimas. O jie gal ne viską pamena, ne viską žino iš tų laikų, kas man atrodo tarsi buvę vakar. Taigi, keliais žodžiais apie tokius tolimus ir tuo pačiu artimus perestroikos laikus… Jei iki M.Gorbačiovo pradėtos demokratizacijos ar  kaip tą laiką bepavadintum, darbinės veikos srityje gyvenome pakankamai santūrų ir monotonišką gyvenimą, tai pradėjus liberalizuoti individualią, o kiek vėliau ir kooperatinę veiklas, Lietuvoje gyvenimas tarsi užvirė. Suaktyvėjo entuziastingi žmonės, kurie troško veikti plačiau, turėti daugiau ir siekė gyventi pagal sugebėjimus. Deja, šiuo metu “entuziazmą“ rodyti ėmė ir nusikalstamas pasaulis, kuris pajuto nebaudžiamumą ir ėmė elgtis tolydžio vis labiau šokiruojančiai. To pasekmėje   pradžioje ištuštėjo restoranai, nes juose būti tapo pavojinga, vėliau ėmė tuštėti ir gatvės. Bent jau tamsiu paros metu. Nuo cenzūros vis labiau atrišama spauda pradėjo garsinti įvairias kriminalines kronikas, o turguose pradėjo suktis taip vadinti nuoperskai – antpirščiai, po kuriais būdavo pametinėjamas juodas angliukas ir žaidėjas [paprastai pasirinkta auka] turėdavo atspėti po kuriuo iš jų jis liko kai visi trys antgaliai sustabdomi. Formavosi taip vadinamos šešėlinio pasaulio šeimos. O joms augant skleidėsi vėl ir vėl nauji nusikalstami akibrokštai, savo apimtimi primenantys visas vaivorykštės spalvas. Spauda paskelbė, kad mafijozai iš čigonų ėmė reikalauti mokėti duokles už lietuvišką orą, o nepaklūstantieji būdavo fiziškai “apdorojami“. Bet čigonų Lietuvoje ne tiek jau daug, tad “apetitą“ imta tenkinti ir savųjų sąskaita. Tuo metu viena geriausių automašinų Tarybų sąjungoje buvo laikomas 7-tas Žiguli [arba VAZ]. Kauno, o ir kitų Lietuvos miestų “šeimos“ nutarė, kad su septintukais važinėti gali tik jų leidimą gavusieji. O tai būdavo arba jiems priklausantys autoritetai arba už tokią galimybę susimokantys žmonės….

Toliau nebekapstydamas praeities, noriu skaitytojo paklausti: ar Jums tai neprimena dabarties? Bus apmokestintos prabangios / brangios mašinos? Ir tie pinigai eis į “kasą“? Tiesa, šeimynine kasa vadintos rinkliavos dabar skamba solidžiau – biudžetas. Tik ir anų laikų kasa ir dabartinis biudžetas turi daug panašumų. Tiek savo užpildymu, tiek ir ištuštinimu. Bent jau man. Nes nei tada, nei dabar nelabai bandoma atsiskaityti už biudžeto panaudojimą. O galvoti apie pasitarimus su tauta negali būti nei kalbos. Su naiviu sarkazmu tad galima paspėlioti – gal gi tuometinės šeimos jaunimas suaugo? Ir gal dabar šias tradicijas bando tęsti valstybiniu mastu? Norėčiau klysti, bet kol kas nerandu tvirtų argumentų kitokiai nuomonei.

Bet nebūdami valdžioje ar arti biudžeto, gal tiesiog pilietiškai pasvarstykime apie tai ką skubama pradėti daryti. Nesigilindamas į konkrečius teisinius aktus, paprasčiausiai, iš bendro teisinio išprusimo žinau, kad už vieną nusižengimą negalima bausti du kartus. O kaip su tais nusidėjėliais, kurie dirba ir uždirba daug? Ar juos galime bausti kelis kartus už tą patį? Už tai, kad jie turi daugiau nei vidutinis žmogus, pinigų? Regis ne. Regis, kad vardan to, kad būtume civilizuota ir bent kiek teisinė valstybė, turime apsispręsti ir “bausti“  tik vieną kartą. Taigi, normaliu atveju atskaitos tašku turėtų būti atlyginimas. Ir nuo jo atskaičiuojami mokesčiai… Tačiau dabar, panašu, manoma, kad nuo algos reikės atskaičiuoti progresyvinę tvarka. Su tuo sutinka dauguma žmonių, aš tame tarpe. Tuo labiau žinant, kad daugelis valstybinių įmonių pareigūnų gauna pernelyg aukštus atlyginimus, jei juos vertinsime pagal analogiškas veiklas privačiame sektoriuje. Ir jei pagal pagrindinių būtinųjų prekių kainas vertinsime. Taigi, sutarkime – nuo didėjančios algos, turi būti atskaitomas ir didesnis procentas. Tačiau su likusiais pinigais, žmonės turi turėti laisvą valią elgtis kaip tinkami. O prie ko esame vedami? Atsakymas nesunkiai suvokiamas: prie švaistūniško gyvenimo būdo. Jei likusią dalį pinigų pilietis pravalgys, pragers ar dar kažkur išmėtys, tai jis nebebus antrą kartą valstybės “baudžiamas“. Viskas kas liko – jo. Bet jei jis sutaupys brangiai, galingai mašinai, tai turės dar kartą atsegti savo piniginę ir sumokėti jau transporto rinkliavą. Tad retorinis klausimas skaitytojui – ar tai gera tvarka, kuri braunasi į mūsų gyvenimus?

Patikėkit mielieji, aš tikrai nelinkęs proteguoti turčių. Tuo labiau, kad niekada jų tarpe ir nebuvau. Rašau tai grynai iš sąžinės paskatų. Ir iš to jausmo, kurį savyje manyčiau galiu vadinti padorumu. Gyvenime būna sunkių klausimų, kada atsiduri tarsi kryžkelėje ir turi rinktis vieną iš keleto krypčių. Todėl aš manau, kad dubliuoti mokesčius yra tikrai netoliaregiška ir negarbinga. O tuo labiau, turint omenyje, kad tai ir neperspektyvu. Turtingi žmonės, ne mes, eilinukai. Jie sugebės greitai pasipriešinti tokiai tvarkai. Ir tai ateityje gali tapti tik akstinu jiems visai išsivaduoti iš bet kokių padidintų mokesčių, tame tarpe ir progresyvinio atskaitymo nuo atlyginimo gaunantiems dideles pajamas. O tai jau būtų nesąžininga ir liūdna kitų, eilinių, sunkiai gyvenančių piliečių atžvilgiu. Antra vertus, berods K.Masiulis tvirtino, kad jei bus uždėti mokesčiai brangioms mašinoms, netrukus bet kokie automobiliai pateks į prabangiųjų sąrašą. Tad po kelių metų, neva visi turėsime mokėti už automobilius. Aš tikiu tokia perspektyva ir todėl sakau, kad tai, visumoje būtų papildomas žmonių ir jų bent kokio verslumo žlugdymas. Nes net beviltiškai barškantis automobilis jau ir taip yra daugeliui piliečių prabanga. Kuro kainos nežmoniškos ir valstybės realiai nereguliuojamos. Prie to dar pridėkime tepalus ir įvairius remontus. Nepamirškime ir PRIVALOMOJO vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo [kuris jau dešimtmetį man kelia ironišką juoką vien dėl savo pavadinimo] ir mokesčių, kurie iš mūsų reketuojami už automobilių parkavimą miestų gatvėse. Taigi vairuotojai gręžiami kasdien ir iš visų pusių. Gal pakaks? Na, o jei jau bus įvesti tie prabangaus transporto mokesčiai, tai jie turi būti tikrai tik prabangioms mašinoms, kurių rinkos vertė ne mažesnė kaip 60000 lt.

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies   vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties  krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

This slideshow requires JavaScript.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.

Virtualių draugų patikusios mintys: Liudas Vedeckis apie mūsų gyvenimą

Kartas nuo karto šiame dienoraštyje “įamžinsiu“ virtualių bičiulių man patikusias mintis. Liudas Vedeckis, kartu su dvyniu broliu Juliumi, jam leidus, sakyčiau vienas iš Radviliškio krašto aktyvių visuomeninkų. Neabejoju, kad tokie žmonės kai kam nepatinka, todėl jiems neretai gyvenimas dar sunkesnis nei tyliam susitaikėliui. Bet tegul kalba pats Liudas…

Man nesvarbu kokio raudonumo, ar rudumo partija, man svarbu ko ji siekia ir ar tai daro tik kalbom, ar realiais veiksmais. Mane šiurpas nukrečia kai mano motina Tėvynė (Prezidentė, Seimo pirmininkė) pasako – “reikia mažinti socialines išmokas, kad žmonės būtų suinteresuoti ieškoti darbo“. Man tokie pasisakymai atrodo, kad aš, kaip tėvas, savo dukrai priekaištauju, kad ji neparsidavinėja turtingam kaimynui, ar raišam, iškrypusiam ir skūpiam užsieniečiui!!! Kaip ciniška!!!, arba parsiduoti už pavalgymą (minimumą) savam okupantui, spėjusiam prisivogti iš tų pačių varguolių, kol jie nesuprato kaip vyko prichvatizacija ir nieko nedarė, nes vis tikėjo, kad Tėvynė jų neužmirš ir suteiks motinišką šilumą, prieglobstį ir meilę. Nekartą sakiau ir sakysiu, kad vaikai šeimoje neturi ieškoti kaip padėti tėvams išlaikyti vaikus – tėvai turi sugalvoti vaikams darbo, kad jie ne tik padėtų išsilaikyti visai šeimai, bet ir sveikai augtų, – išmoktų (pagal mano mamos posakį) tarnauti Dievui ir Tėvynei! Valstybė tai didelė šeima, o jos aukščiausi vadovai-tėvai ir jie privalo (valstybė, savivaldybės) žmonėms duoti darbo! Žmonės nepametė darbo ir jie jo neturi ieškoti, o dar labiau ciniška aiškinti, kad reikia ieškoti darbo, kai visi žino, kad jo nėra!!! Aš (pvz.) niekur nerandu darbo, o kai kurie veikėjai prisijungę po TS – LKD vėliava, įveisę pinigų plovimą net per “šventas“ bažnyčias ir t.t. ir beveik uzurpavę konservatorių partiją, kaip tai padarė AMB su socdemais, o šie kaip akli kurmiai dar to vis nemato ir džiaugiasi, kad per bažnyčių apgaulę ir rinkimų klastojimus pateko į Seimą ir dabar trempia Lietuvą kartu su bedieviais kridemais. Kai mane neteisėtai atleido iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų ir tik už tai, kad nebūčiau pavyzdžiu kitiems valstybės tarnautojams, kurie žiūri ne į darbą, o į atkatus ir t.t., tai niekur nerandu darbo, o pagal įstatymus – kas atleido neteisėtai, tas turi įdarbinti atgal. Nenoriu girtis, bet kai kalba eina apie darbą, tai visada primetama žema profesinė pasirengtis, tad sakau Jums kokias profesijas turiu: pedagogas ((aukštasis), masinių renginių režisierius, scenaristas, kompozitorius, atlikėjas ir t.t. (baigęs Klaipėdos fakultetus, prieš tai Kauno J.Gruodžio muzikos technikumą), JAV Oklahomos tarptautinį krikščionių institutą (aukštasis – teologijos magistras – evangelistas, misionierius), KTU viešojo administravimo magistras (aukštasis – Valstybės valdymas ir savivalda) bei kitos profesijos: stalius, mūrininkas, tinkuotojas, santechnikas, šeštos kategorijos šaltkalvis, AK elektrikas, suvirintojas (dujomis ir elektra), šeštos kategorijos radijo aparatūrų reguliuotojas, vairuotojas profesionalas, buldozerininkas, ekskavatorininkas, kranininkas (auto kranai) ir t.t. Sporto veikla: gerai žaidžiu šachmatais, šaškėm, tenisą ir kt. Beja (tai dabar labai svarbu darbdaviams, o taip pat ir valstybės tarnautojams ir kt.), gerai valdau kompiuterį, esu leidęs (pats vienas) vieno lanko savaitraščius, rašau kompiuteriu tokiu greičiu (akla sistema) kaip lėtai kalba žmogus ir t.t. Turiu pasakyti ir tai, kad esu talentingas, pareigingas, Dievobaimingas, teisingas, jautrus kitų sielvartui ir t.t. begaliniai darbštus, nes pokary užaugau 14 asmenų šeimoje ir jei visi nebūtų dirbę – nebūtume nei vienas išgyvenęs. Bet ir tokiam Lietuvoje darbo nėra! – niekas nepriima net už minimumą, kad ir kanalizacijas valyti, nes sako netinki su tokiais išsilavinimais… Tai kur man dirbti ponai?! Čia ne valstybė, o prakeiksmas, ne valstybės vadovai, o ir net nerandu žodžių, kurie tikrai apsakytų mūsų kraugerius. Ir jei kam atrodo, kad giriuosi, tegul patikrina ir įsitikins, kad tai ne pagyros, o konstatavimas ką sugebu.
Valstybė, savivaldybės turi milijardus litų, kuriuos išvagia, arba ištaško, tą patį daro ir su ES lėšomis. Valstybė, užuot davus savo piliečiams darbo (statyti socialinius bustus, remontuoti valstybės, savivaldybių pastatus, kelius, ruošti kurą savivaldybių katilinėms, ruošti maistą (tame tarpe ir auginant gyvulius) ligoninėms, mokykloms, turėti savo parduotuves varguoliams, steigti paslaugų kombinatus (žmonėms remontuoti būstus, nušienauti jų sodybas pagal individualius užsakymus beveik savikaina ir t.t. ir t.t., kur darbų ir pinigų yra begalės!), kur visi žmonės turėtų darbo ir grįžtų iš užsienio dirbti Lietuvai ir Lietuvoje!!! Tad ir mokesčių nereikėtų didinti ir pašalpų mokėti, netektų mažinti pensijų ir t.t. Bet atsirastų viena problemą – būtų sunku išvogti Lietuvą, o otkatų iš darbininkų negausi
.
ES pinigai, kai jie švaistomi tam, kad būtų daugiau skūrlupių, tai taip pat cinizmas – tie pinigai turi būti naudojami tik VISOS TAUTOS LABUI, O NE PAVIENIAMS PONAMS! Už ES pinigus turi būti remontuojami keliai, kuriamos Lietuvos valstybinės gamyklos ir t.t., t.y. tik ten, kur tais pinigais naudojasi visi Lietuvos žmonės, nes juos turės tie patys žmonės ir atiduoti. Dievas sako: “aš pasakysiu tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ Mes (NVO) tai darome – mes stengiamės žmonėms pasakyti tiesą, todėl esame nemėgiami neteisingų žmonių, bet mes turim eiti prieš vėją, nes pavėjui lekia tik šiukšlės, o Dievas sako: “Jūs esat žemės druska ir jei druska išsidvoktų, tai tektų išpilti po kojom žmonėms sumindžioti“ Neišsidvokit!!!, mano mylimieji bendražygiai ir tiesos bei teisingumo ieškotojai! Tebūna amžina šlovė geros (ir teisingos) valios žmonėms!
Pagarbiai,
Liudas Vedeckis


Magistras