Romualdas Matelis: PERESTROIJKA mano gyvenime

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Šį, deja, ne iki galo pabaigtą savo autobiografinį straipsniuką, pradėjau dar prieš tris metus NetLog’e. Tačiau dabar sumąsčiau jį atkelti į čia, į WordPress‘a. Tikiu, kad mano autentiški prisiminimai iš tokių, tarsi dar nelabai senų laikų, kažkam gyvenime bus įdomūs. Neabejoju, kad kaip ir visur gyvenime, bus ir nepatenkintų – gi rašau viską objektyviai, nei pagražindamas, nei patamsindamas, o ne visiems tiesa patinka. Toks jau tas gyvenimas… Bet gero skaitymo visiems čia užsukusiems

**********=**********=**********=**********=**********=**********=**********

Pradedu savo prisiminimus apie TSRS imperijos paskutinįjį etapą – Perestroijką ir save joje. Gal ne visiems tai bus įdomu, gal tiems, kas jos nematė, o ir girdėjo ne itin daug, tai tik senos nuobodžios pasakos. Tačiau dar daug yra ir mano amžininkų, kurie tikrai su malonumu prisimins tą neseną laiką. O tuo pačiu ir sužinos tai, ko anksčiau nežinojo. :) :) :)

Įžangai – minimaliai apie save
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad dar būdamas vienuoliktoku  susipažinau mielą merginą iš Kauno senamiesčio. Jaunystėje, o gal tai reikėtų vadinti dar paauglyste, gi viskas labai greitai. Tada dar nereikia kažkokių svarių aplinkybių pažinčiai. Tiesiog kažkokiomis aplinkybėmis imi ir susipažįsti.

Tiek šalia jos, tiek šalia manęs visada būdavo dar krūvos geresnių ar menkesnių draugų, tačiau mudu būdavome tarsi vienas kitą suprantantys iš pusės žodžio.
Nežinau kiek laiko mudu jau buvome pažįstami, kai vieną dieną ji man pasigyrė, kad jau apie mėnesį dirba ekskursijų vadove. Nustebau, o tiksliau net nepatikėjau. Pamaniau, kad buvau pervertinęs savo draugę, o ji tokia kaip ir visos – mėgėja girtis ir net meluoti. Tačiau klydau – ji sakė tiesą. Tuo įsitikinau jau po keleto dienų, kai ji mane nusivedė į LLKJS komiteto Kauno miesto skyriuje įsikūrusį Tarptautinio jaunimo turizmo biurą “Sputnik“. Nors pasiryžti eiti ten bandyti tartis, kad ir mane priimtų dirbti ekskursijų vadovu nebuvo lengva, nes maniausi esąs beveik nemokantis rusų kalbos, o tuo labiau dar neturintis ne tik aukštojo, bet ir nesuspėjęs baigti vidurinio mokslo, Nijolė mane įkalbėjo – ji gi irgi dar tik abiturientė, o ją jau priėmė. Be to “Sputnikas“ dar naujai atsiradusi organizacija, todėl pradžioje didelių reikalavimų savo darbuotojams nekelia. O čia ir turistai… taip pat daugumoje yra mokiniai, todėl ir pačiam būti tokiame statuse visai garbinga….
Taigi, tapau ekskursijų vadovu. Nors dar labai menkos orientacijos, o tuo labiau – išprusimo. Kad kokybiškai pravesti ekskursiją po Kauną, reikia – nori to ar nenori, turėti daug istorinių žinių, išmanyti architektūrą, turėti organizacinių sugebėjimų. Na, pastarųjų gal man ir netrūko, tačiau su dviem pirmaisiais reikalai buvo prastoki. Tuo labiau, kad ir istorijos pamokose man dažniausiai buvo nuobodu. Atrodydavo – kas ta istorija? Gi atsilikimas. Va dabar kokie mes kieti esame, o tada, prieš šimtą ar daugiau metų… Ar verta dėl tų negrįžtamai nebūtin išėjusiųjų dar laužyti galvas. Bet dabar, kai suvokiau, kad pradėsiu bent jau laisvalaikiu turistams pasakoti apie savo mielą Kauną, viskas jau atrodė visiškai kitaip. Kaune jau eilę metų veikė alternatyvus biuras – Kauno Kelionių ir ekskursijų biuras. Jis buvo kur kas solidesnis, tačiau man ten dar nesišvietė, nes ten pirmasis reikalavimas buvo aukštasis išsilavinimas. O man jis atrodė dar taip toli… Ten buvo reikalaujama dirbti pagal paruoštą metodinę medžiagą, o visas darbas su turistais buvo paskaičiuotas valandomis ir minutėmis. KKEB savo darbuotojams nurodydavo net ir pilną maršrutą kokiomis gatvėmis reikia vedžioti turistus, tuo tarpu sputnikiečiai turėjo visišką veiksmų laisvę, todėl darbas kurį mes ten dirbome, šiuolaikinio jaunimo terminais sakant buvo vežantis…. Jis užkabindavo daugelį, o mane įtraukė ir visam mano gyvenimui.

Gorbačiovas Michailas, I TSRS prezidentas

Gorbačiovas Michailas, I TSRS prezidentas

Dar gal dešimtmetį iki Gorbačiovo pradėtos perestroijkos, aš dažnai sėdėdavau prie televizoriaus. Tarpe kitų, tikrai tam laikui įdomių laidų iš Maskvos, viena iš įdomesnių būdavo “Kino keliautojų klubas“. Šių laidų metu tarybinis žmogus galėdavo kaip niekada aiškiai pamatyti daugelį uždraustų užsienio šalių. Na ir kas, kad ekrane, vis tiek tokios laidos nepamirštamos, nes kitaip neįpratęs, jausdavaisi kaip pilnateisis turistas. Šiandiena galiu bandyti netgi teigti, kad tai ką pamatydavome tose laidose, buvo informatyviau, negu iš tikro aplankyti užsienio šalį. Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai geriau. Tikra kelionė turi kur kas daugiau savo žavesio ir įspūdžių, tačiau informacijos gavimo požiūriu, žiūrėdami televizijos laidas, mes dažnai galime sužinoti kur kas daugiau nei iš vietinio ekskursijų vadovo.

Bet ne apie TV laidų kokybę noriu pasakyti. Aš iki šiandiena ryškų ryškiausiai prisimenu, kaip dažnai man suspausdavo širdį žiūrint kino kelionių laidas. Pavyzdžiui Maskvos televedantysis kartais pateikdavo tokią frazę: “Monako, miniatiūrinė Europos valstybėlė, kuri neturi jokios pramonės, o visa šalis gyvena tik iš turizmo. Ir gyvena pakankamai gerai“. Ir man netrukdavo užvirti kraujas, o tuo pačių įsismelkti liūdesys – kodėl aš, šiandiena jau pripažintas ekskursijų vadovas, turiu skursti už TSRS sienų, kada laisvame pasaulyje galėčiau gyventi laimingai ir be rūpesčių…
Ir vis dėl to, man buvo lemta sulaukti. Sulaukti to laiko, kada tarsi per didelius šalčius pasigirsta garsai nešildomo pastato sienose, o dabar ėmė braškėti imperijos sienos. Su Gorbačiovo paskelbta Perestroijka jau buvome apsipratę. Tiesa, mažai tikėjome, kad ji gali kažkur nuvesti. Tačiau vieną vakarą, kai aš įprastai žiūrėjau TV programą “Vremia“, aš nebepatikėjau savo ausimis. Vedantysis komentatorius [taip tada dažniausiai vadinome telereporterius], paskelbė TSRS Aukščiausiosios tarybos nutarimą – nuo rytdienos, siekiant dar labiau suaktyvinti tarybinę ekonomiką, leidžiama imti steigti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus, kurie turės konkuruoti su valstybinėmis įmonėmis ir taip kelti bendrą šalies kokybinį ir ekonominį verslo lygį. Ir svarbiausia, kad tai galės daryti jau nebe valstybė, o privatūs asmenys. Tiesa, kaip tada buvo sakoma, kooperatyvai negalės “kabėti“ ore. Jie turės būti steigiami prie esančių giminingų valstybinių įmonių. Nežiūrint to, jie patys reguliuos savo veiklos parametrus, patys ir skirstysis savo gautas pajamas…. Tai buvo neįtikėtina fantastika. Tai buvo kažkas nerealaus. Tai buvo ta žinia, kurios aš laukiau visą savo gyvenimą. Tai buvo pranešimas, kuris man nebeleido tą naktį dorai net užmigti…

Sekantį rytą aš jau pravėriau Kauno vykdomojo komiteto duris… Visur aplinkui – man taip atrodė – jautėsi jau tikrasis Perestroijkos kvapas… Ir jis buvo neįtikėtinai nuostabus… Pagaliau mes tampame žmonėmis.
Niekada nebuvau naivus ar lengvatikis, todėl tikrai nesitikėjau, kad įžengus į Vykdomojo komiteto pastatą būsiu pasitiktas su gėlėmis ir orkestru. Puikiai suvokiau, kad metų metais ten dirbantiems valdininkams, Gorbačiovas tapo tik dideliu šašu ant nosies, kuris maišo žvelgti į jų pasirinktą gyvenimo kelią. Tačiau žinojau ir tai, kad būtent jie visi ten užsibuvo ir patys tai jautė todėl, nors labiau už kitus turi imunitetą bet kokiems gyvenimo atšalimams ir skersvėjams, tampa vis baikštesni. Vis tik Gorbačiovo Perestroijka energijos ir idėjų kupiniems jauniems žmonėms stimuliavo labai didelę, iki tol kažkur genuose glūdėjusią jėgą ir ryžtą. O dabar ji išsiveržė pro visus tuos šarvus, kurie mus saugojo nuo negandų visą ligtolinį gyvenimą. Mane taip pat.
Yra posakis, kuris skelbia, kad kiekviename humore yra bent jau trečdalis teisybės. Gal būt. Prisimenu, kai vienu metu kiek aktyviau bendravau su savo vaikystės kaimynu, kuris perestroijkos metais buvo vienos gydymo įstaigos komjaunimo sekretorius. Apie mano sunkią kovą už turizmo kooperatyvo įsteigimą, vienu metu jis juokais man pasakė: Perestroijka yra tik tam, kad patikrinti kiek dar yra likę jūsų, „kontrų niedabytųjų“[čia rusų kalbos nemokančiam jaunimui noriu išversti – kontra niedobytąją dar Lenino laikais buvo vadinami turtingesni, kapitalistiškai aktyvesni žmonės]. Ir tokie pašmaikštavimai, aišku, visada man kėlė šiokią tokią baimę – o gal jo šiame pasakyme net ne 30, o visas 100% tiesos. Gal manęs, kaip ir mano dieduko, buvusio Lietuvos Armijos karinio komendanto, laukia nauji trėmimai pas baltąsias meškas?

Mano Diedukas, kapitonas Jonas Matelis

Mano Diedukas, kapitonas Jonas Matelis

su savo sūnumis: kairėje mano velionis Tėvukas Algimantas Teodoras Matelis,

dešinėje jo brolis Keistutis Matelis. Deja, nei vieno jau nebėra

Vykdomajame komitete sužinojau, kad dėl kooperatyvų steigimo reikia kreiptis į juristę. Tuo metu tai buvo Živilė U. ir nors ją mačiau pirmą kartą ji man pasirodė maloni ir teikė vilčių. Tačiau tos viltys švytėjo ne ilgiau, negu tęsėsi sapnas pirmąją naktį po to, kai išgirdau apie leidimą kurti kooperatyvus. Susiskambinusi su kažkuo ir kažkur pusvalandžiui pasivaikščiojusi, ji sugrįžo su niūria žinia: turizmo kooperatyvo kurti negalima. Nes tai yra ideologinis darbas. O Maskva leido kurti buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvus.- Gerai, – bandžiau keisti pokalbio trajektoriją. – Tada aš pasakojimui apie Kauną imsiu vadovą iš ekskursijų biuro. O visa kita – nakvynė, maitinimas, transporto paslaugos gi ir yra buitis… Tačiau ne, man buvo nedviprasmiškai parodyta, kad mano svajonės bergždžios ir geriau toliau nebegaišinti nei savęs nei jos.
Bet aš galvojau kitaip, todėl ją gaišinau dar ilgai ir nuobodžiai. Gal apie 6 mėnesius. Tiesa, ne taip jau tankiai, nes po kurio laiko mano vizitai jau suko į Kauno vykdomojo komiteto vadovų kabinetus, pas pirmąjį ir antrąjį LKP partijos sekretorius ir net pas Ministrų tarybos pirmininką. Priimdavo, jie, aišku mane ne taip jau dažnai, bet pavardę buvo išmokę puikiai, net neabejoju. Nes net po metų laiko Laisvės alėjoje mane sutikęs Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zigmas K., stabtelėjęs pakalbino pavarde, žinoma su priklausiniu „draugas“, pasiteiravo kaip mano kooperatyvas, ar jau veikia. Tiesa, tai nebuvo draugiškas jo rūpestis mano firma. Greičiau ironija, nes jis manė, kad aš jo taip ir neturiu. Bet jei taip manė, tai klydo. Nes aš jau sukau savo verslo karuselę.
Bet tiek to tie visi mano keliai ir koridoriai kuriais vaikščiojau. Ilgai aš dar vargau su įvairiais LTSR pareigūnais, kol galiausiai apsisprendžiau važiuoti į Maskvą. Pasiryžau pamatyti patį M.Gorbačiovą ir išdėstyti savo bėdas. Taip, aš buvau kupinas ryžto nugalėti ir tai man vis tik pavyko. Tiesa, ne taip jau tiesiai, tačiau pavyko. Gorbačiovo taip ir nepamačiau, už tai apie valandą laiko diskutavau su jo referente, kuri sugebėjo mane įtikinti, kad šiuo klausimu aš turiu kreiptis į TSRS Aukščiausios tarybos pirmininką A.Gromyko. Šio imperijos vado aš, deja, taip pat nepamačiau, nes tą dieną, kai man buvo paskirtas priėmimo laikas, jis kažkur išvyko, tad mane priėmė pirmasis jo pavaduotojas, Baltarusijos TSR Aukščiausios tarybos pirmininkas Georgijus Tarazėvič‘ius.

Kelionė į Maskvą niekada nebuvo sudėtingas dalykas. Bilieto kaina būdavo pilnai suprantama – 21 rub. jei važiuosi kupė, o plackartiniame vagone pakako ir 17 rublių. Kooperatyvų gimimo epochoje tai nebuvo labai jau iššaukiančiai pigu, nes rublis dar buvo stabilus ir turėjo savo vertę, bet per bent keletą mėnesių kelionei į ten ir atgal galėjo sukrapštyti bet kuris normalus žmogus. Va nakvynė tai buvo epochos galvosūkis daugeliui. Nes bet koks viešbutis tarybų šalyje buvo amžinas deficitas. Nesvarbu kalbėsime apie Rusiją ar Gruziją, Lietuvą ar Kazachstaną. Tiesa, aš turėjau kažkokį net man pačiam nesuprantamą talentą, todėl skirtingai nuo kitų savo draugų ar kolegų, niekada neturėjau apsinakvydinimo galvosūkių. Ir niekada nevežiau jokių kyšių administratoriams, nors kiti net prisikrovę didelius lagaminus, vežė dešras ar dar kažką, kad tik nereikėtų nakvoti sėdint stoties perone. Vis tik nakvynės kainos Maskvoje buvo pakankamai aukštos, bent jau pagal mano tuometinę kišenę, todėl teko pasukti galvą kokį čia originalesnį sprendimą susigalvoti, kad išlaidos būtų minimalios. Bet viskas susiklostė labai gerai.
Tuo metu aš dirbau Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parke, į kurį, beje, papuoliau būtent dėl savo steigiamo kooperatyvo. Nors mano atlyginimas buvo ir labai mizernas – 90 rub./mėn., jį pilnai kompensavo ta aplinkybė, kad parke aš buvau tarsi šešėlinis direktoriaus pavaduotojas. Visada buvau kviečiamas į taip vadintus gamybinius susirinkimus, visada parko vadovai skyrė didelį dėmesį mano nuomonei bet kuriais ten vykusios veiklos klausimais. Tad bemąstant kaip čia susiorganizavus valdišką kelionę į šalies sostinę, man toptelėjo mintis, kad jau keletą metų į Vilnių gastrolėms atvažiuoja čekų luna parkai. Pagal tuometinę spaudą buvo akivaizdu, kad jie yra labai populiarūs, nes atvykus čekų atrakcionams į Vingio parką, Lietuvos keliais nusidriekdavo vilktinės autobusų iš visų jos kampelių. Tad parko Direktorių R.Butkevičių ir užkalbinau vieną dieną: – šefe, niekaip nesuprantu kodėl mes nusileidžiame Vilniui? Argi Kauno Ąžuolynas kuom nors menkesnis už Vilniaus Vingį, kad mes niekada dar nesame sulaukę luna parko?
Į tai direktorius man atsakė su atlaidžia šypsena: Maskvos Kultūros ministerija yra nustačiusi, kad luna parkai gali būti siunčiami tik į milijoninius TSRS miestus. Ir visas sąjunginių respublikų sostines, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Deja, Kaunas neatitiko nei pirmo, nei antrojo reikalavimo.
– Blefas, – tada atsakiau jam. – Maskvoje stebuklingą galią turi lietuviškas servelatas ir spalvota degtinė. Mane “Sojuzgoscirkas“ supras, – bandžiau su humoru paprieštarauti savo vadui. Bet jis turėjo tvirtą savo nuomonę šiuo klausimu, tad mūsų pokalbis pirmą kartą įgavo net nemalonaus konflikto atspalvį. Dar po keliolikos minučių pokalbio jis man išdrožė: – Romualdai, jei tu užsinorėjai pasibastyti po Maskvą, man makaronų nei nekabink. Sakyk tą tiesiai ir nekvailink, kad tu gausi luna parką.
Nieko baisaus neįvyko, jis gal net nujautė, kad aš skverbiuosi į Maskvą dėl savo kooperatyvo, nes daugeliu steigimo klausimų aš su juo konsultuodavausi ir tardavausi visai atvirai. Tik luna-parko tema jį savotiškai sudirgino. Nes, pasirodo dėl jo jau keletą metų kalbėta LTSR Kultūros ministerijoje ir net pats ministras yra bandęs įkalbėti Maskvos šulus, bet tai jam nepavyko. Todėl suprantama, kad suerzino kažkokio eilinio parko kultmasovyko užmojis perspjauti visus kietuolius. Bet manęs giliai nesujaudino net ši žinia, aš intuityviai tikėjau savo pergale. Todėl, tąkart mes priėjome Savotiško kompromiso – jis ir toliau galvos, kad aš tik šiaip noriu patenkinti savo kelionės aistrą, o aš galiu galvoti, kad aš gausiu tą luna parką, bet grįžęs turėsiu nulenkęs galvą atgailauti, kad elgiausi nesąžiningai ir kvailai pūsdamas tokius kvarabus. Ir sutarėme mano komandiruotės datą. Viskas jau būtų gerai, jeigu… jeigu neatsitiktų dar geresnis dalykas. Tuo metu aš laikiau keliasdešimt kambarinių dekoratyvinių paukštelių ir tos pačios dienos, kai galutinai suderinau savo komandiruote vakarą, atėjęs į Kauno Dekoratyvinių paukštelių klubo susirinkimą sužinojau netikėtą žinią: Maskvoje nuolat veikiančioje TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje [ВВДНХ], netrukus bus dviejų savaičių paroda apie namuose auginamus įvairius augintinius.


**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*

**********=**********=**********=**********=**********=*
Lietuvai skirta viena vieta, o tai reiškia, kad vienas žmogus iš Lietuvos turi būti siunčiamas į tą parodą kartu su dalimi savo augintinių. Didieji Lietuvos miestai, kurie turėjo analogiškus klubus, metė burtus kieno atstovas turi važiuoti. Išpuolė Kaunui, o Kauno paukštelių augintojai nutarė siųsti mane. Ne, aš tikrai toli gražu nebuvau surinkęs įdomiausią kolekciją Kaune. Tačiau visiems pasirodė svarbiausia ne paukščiai [jų pas daugelį Maskvos augintojų yra kur kas daugiau ir įvairesnių negu pas bet kurį mūsiškį], o tai, kad aš buvau žinomas kaip daugelį šia tema teorinių veikalų perskaitęs asmuo, tad jei kils kokių klausimų, gėdos Lietuvai neturėčiau padaryti.
Taigi, nors iki komandiruotės buvo likę gal apie dvi savaites, aš, apsiginklavęs dviem komandiruotėmis mintimis jau keliavau į Maskvą.

                                        **********=**********

Kaip jau minėjau, pasiekti Maskvą tarybiniais laikais nebuvo sudėtinga. Netgi priešingai – labai patogu. Nes bene trys kasdiena kursavę traukiniai išvažiuodavo vakare ir anksti ryte keleiviai išsilaipindavo „Baltarusijos“ stotyje [Беларуский вокзал]. Vienas iš jų buvo tiesioginis, Kaunas-Maskva kitas Vilnius-Maskva, o trečiasis į Kauną atvykdavo iš Karaliaučiaus [Калининград]. Kauno traukinys būdavo pats priimtiniausias tiek tuo, kad lengviau būdavo galima pasirinkti vagoną, tiek ir savo išvykimo laiku. Jis į geležinkelio tunelį įlįsdavo 19:15 val., tad jau apie aštuntą vakaro daugelis keleivių skubėdavo į vagoną restoraną, kur net jei esi namuose jau pavakarieniavęs, gali pasiėmęs šimtgramį ar daugiau „Starkos“ ar „Užuovėjos“ pakankamai įdomiai praleisti laiką iki pat pogulio. O anksti rytą, dar valandą iki galinio sustojimo, keliaujančiuosius garsiu balsu pažadindavo palydovės. Ir kelionė baigta. Nors mikriukai jau seniai nebebuvo naujiena ir Kaune, Maskvoje jų maršrutai buvo išsidėstę labai gausiai ir patogiai, tad pasiekti daugelį TSRS sostinės vietų buvo galima net neperlipant i Metro. Tiesa, atvejais, kai tavo pasirinktas kelionės taškas labai toli, kelionė požeminiu traukiniu būdavo patogesnė ir operatyvesnė.
Kaip ne kaip, o mano pirmasis lankytinas taškas buvo VDNCH, nes ten būtent buvau laukiamas kaip parodos dalyvis, tuo tarpu „Sojuzgoscirk“ apie mano egzistavimą šiame pasaulyje nei nenutuokė. Kaip parodos dalyvis aš turėjau gauti nukreipimą į viešbutį, o tai, nors ir nebuvo man didelė laimė, nes tokiems eiliniams kaip aš dalyviams maža vilties gauti geresnį korpusą, buvo pirminis normalaus įsikurdinimo garantas. Tiesa sakant, aš ir iki šiol nesu supratęs koks tikslas ieškotis komfortabilaus viešbučio atvykus į kažkurią užsienio šalį. Man visada svarbu, kad jis būtų arti centro, nes būtent ten aš norėsiu praleisti savo vakarus. O televizorius jame bus ar nebus, aš jo tikrai nesijungsiu. Nedomina manęs niekada ir prabangios vonios ar dideli veidrodžiai jose. Nes ne tuo tikslu važiuoju šimtus ar net tūkstančius kilometrų, kad ten tuoj pradėti gyventi tokį pat gyvenimą, kokį gyvenu namuose kasdienybėje. Viešbutis man yra tik miego prieglobstis ir daugiau nieko. Tad ir Maskvoje žiūrėjau tik į jo geografinę padėti. Ir tai man pavyko, kaip rusai sako – неотходя от кассы. Atsakinga darbuotoja man pasiūlė komfortabilų kambarį gerokai toli tiek nuo centro, tiek nuo parodos. Tačiau sužinojusi, kad mane domina tik atstumas, net nudžiugo ir aš gavau kambariuką pačioje VDNCh teritorijoje. Pasisekė, nes apart mano norimų kriterijų, pasirodė, kad viešbučio direktorius Algimantas Gurauskas. Jūs nesunkiai nuspėsite, kad Maskvoje rasti vadovaujančias pareigas užimantį lietuvį nebuvo labai jau eilinis įvykis. Kaip ir jam pas save sulaukti tautiečio kliento. Todėl, nežiūrint didoko amžiaus skirtumo, tarp mūsų užsimezgė maloni pažintis.

Įėjimas į ВДНХ

-Na ką aš… Aš jau seniai surusėjęs, – pasakė jis man dar pirmojo pokalbio metu. Nors kalba buvo pakankamai švari. Bent jau lyginant su kai kuriais jaunystės draugais, kurie tarybinėje armijoje pabuvę vos porą metų, sugrįžę po tarnybos kartais vos suregzdavo sakinį be rusiškų žodžių. „Tarnavau tam, kur kromie kamneij ničievo nėra“ – kaip dabar prisimenu Vytelio, savo vieno mokyklos laikų draugelio pirmuosius žodžius po kariuomenės. Sunku tai vienareikšmiškai vertinti – vieni, gyvendami dominuojančioje kitoje kalboje net per keliasdešimt metų, jos taip ir neišmoksta, kiti labai greitai pamiršta gimtąją ir prireikia kažkiek laiko, kad galėtų vėl kalbėtis su saviškiais taip, kaip kalbėjo iki išvykimo…
Vis tik Gurausko kalboje labai greitai pagavau nostalgijos gaidelę ir tai buvo malonu, nes jutau, kad žmogus bendrauja noriai ir nuoširdžiai. Tiesa, tai buvo tik šiaip kažkokio artimesnio pašnekovo radimas, nes Maskvoje draugų kaip ir neturėjau. Na, gal išskyrus keletą kažkada buvusių mano turistų, tačiau dabar prieš mane buvo žmogus, kuris per 25 gyvenimo Maskvoje metus, čia viską žinojo puikiai ir aš galėjau tikėtis nuoširdžių patarimų kaip prasibrauti iki M.Gorbačiovo ar bent prie luna-parkų valdžios. Gi ne kiekvienam emigrantui pavyksta tapti Maskvos viešbučio direktoriumi. Ir neklydau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu pasakyti, kad jis ne tik suteikė man pradinę vertingą informaciją apie būsimus vizitus, bet patarė ir kaip parodoje užsiimti geresnes pozicija. O ateityje jis dar ne kartą padėjo ne tik man, bet ir keletą kartų užbroniravo viešbučius į Maskvą įvairiais reikalais vykusiam mano Tėvukui. Gaila tik, kad jis, nors ir mano atkakliai įkalbinėtas sugrįžti į Lietuvą, tam neberado drąsos. Neapsilankė net ir nors kelioms dienoms, jam rodėsi, kad Lietuva ir mylima, bet jis jai jau nebereikalingas ir neįdomus.
Puikiausiai išsimiegojęs, sekantį rytą atvykau į VDNCh trečiąjį paviljoną, kur palengva kurdinosi neaprėpiamos „tėvynės“ kolegos. Iš tikro tai pamačius jų atsivežtą turtą – gausybę retų, natūroje nematytų paukščių, tapo labai nejauku. Jaučiausi tarsi bomželis pakliuvęs į Vienos balių. Nors apranga gal ir nebuvau prasčiausiųjų tarpe, tačiau su savo keliomis nimfomis, kanarėlėmis ir banguotukėmis buvau pionierius tarp studentų diplomantų. Bet tiek to, gi siunčiantieji viską puikiai tai žinojo. Ir jie man sakė – „nesibaimink, svarbu tavo išprusimo lygis. Paukščiais maskviečių vis tiek nenustebinsi“. Tad ir apsiraminau. O gėdintis ir nebuvo labai ko, nes vėliau tokių kaip aš privažiavo ir iš kitų respublikų. Tiek to ta paroda, gal toliau nebevarginsiu su detalėmis. Ne toks šio rašymo tikslas. Tikslas buvo TSKP generalinis sekretorius, todėl sekantį rytą aš jau klaidžiojau metro ir miesto gatvėmis, o apie pietus pasiekiau Kremlių, šalia kurio buvo pastatas skirtas gyventojų priėmimui. Kažkokiu keistu būdu jau po trijų valandų sėdėjau Gorbačiovo referentės kabinete ir įraudęs iš baimės to, ką darau ir savo tiesos įtikinėjimo mišinio, dėsčiau kodėl man būtina pakliūti būtent pas Michailą Sergėjėvičių Gorbačiovą.
Pirmasis mano žygis baigėsi tarsi pralaimėjimu. Ilgai, bet labai įtikinamai ir mandagiai mane „perorientuoti“ bandžius moteris laimėjo. Ji mane įtikino, kad Gorbačiovas nesprendžia kooperatyvų kūrimo klausimų, nežiūrint to, kad jis ir ne kas kitas yra perestroijkos iniciatorius. „Šie klausimai sprendžiami TSRS Aukščiausioje taryboje, todėl Jums reikia pas Andrėjų Gromyko – bene dešimtį kartų vis iš naujo kartojo man referentė. O į mano gana drąsų atkirtimą, kad A.Gromyko yra senosios politikos atstovas, todėl jam pertvarka [perestroijka] tik formalus dalykas ji kantriai atsakinėjo – ne, aš mąstau neteisingai. Būtent anksčiau, dar prie Černenkos ir kitų partijos vadų jis dirbo prisitaikėliškai, o prie Gorbačiovo jam atsivėrė antras kvėpavimas, nes jis įgavo teisę elgtis absoliučiai pagal savo sąžinę. Pasirinkimo kaip ir nebeturėjau. O ir nebegalėjau gi eiti toliau ir bandyti paneiginėti Gromykos sąžinę… Tad porą dienų tolimesniems veiksmams kaupęsis parodoje, ketvirtąjį rytą [buvo ketvirtadienis] išvykau į TSRS Aukščiausiosios tarybos priimamąjį.
Rytas buvo gražus, o klaidžioti labai neteko. Jau buvau išmokęs, ralistų terminais sakant, kelionės legendą iki čionykštės stotelės, tad išlipus iš metro ir autobuso, beliko susirasti gatvę ir namą, pažymėtą man reikiamu numeriu. Bet dar tik atradus reikiamą gatvelę [lyginant su Maskva, ji buvo nedidelė ir siaura, su ne labai aukštais namai], mane ištiko netikėtumo smūgis. Gatvė buvo sklidina žmonių, kažkas panašaus į dabar kartais per TV rodomus gausius streikus Prancūzijoje ar kažkokiame kitame pasaulio krašte… Tačiau ne, niekas čia nestreikavo. Tai kaip supratau vėliau, buvo paprasčiausia minia tokių pat kaip aš, minia žmonių suvažiavusių iš visos TSRS, pabandyti rasti teisingumą, išsikovoti tai, kas jų manymu jiems priklausė. O kadangi priimamasis dirbo nuo 10 valandos, visi laukė kol bus atvertos šio pastato durys.

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis   penkis  žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau,   kad   vienam   piliečiui   skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių.   Stulbinančiai   puiki   darbo  organizacija.  Tik   aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi  darbuotoja  bene  tris  kartus  iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą.  Po to  kažkur  ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė  į  kurį kabinetą  mane siųsti…  Taip,  nuo  pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų,  su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška.  Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto,  kas dėl nusuktos   paskyros  automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus  vadovą  Čerenkovą   [ech  kaip  keistai  jaučiuosi,  kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.

Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė:

„Kak familija?“   [как фамилия?]
Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu.

Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия?

Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.

– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neutroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Man ir šiandiena liko neaišku kaip pastatas, kuris man rodėsi toks nedidelis, galėjo sutalpinti tokią jūrą žmonių. Bet sutalpino. Nes prasidėjus priėmimo laikui visi, kad ir vėžlio žingsniu, netrukus sugužėjo vidun. Pagaliau ir aš peržengiau priimamojo slenkstį ir tada pamačiau prieš save nusidriekusį ilgą holą. Gale buvo tik du langeliai: virš vieno kabėjo užrašas TSRS, virš kito – RTFSR. Tą pačia akimirką mane suėmė juokas, staiga prisiminiau seną tiems laikams anekdotą – „Traukinys Tbilisi – Ryga, vyks per TSRS teritoriją“. Manau kažkas ir iš Jūsų prisimena jį… Šiandiena jaunuolis nebelabai ir supras koks čia juokas, o tada juokėmės. Nes TSRS buvo viskas; ir Gruzija, ir Latvija, ir visa teritorija per kurią važiuodavo tie traukiniai. O šios, neva, traukinių informatorės pranešimo sąskambis buvo toks, lyg tai Latvija ar Gruzija būtų užsienio valstybės… Ech… keičiasi laikai, keičiasi ir sąvokos.
Nežiūrint mano nesulaikomos šypsenos, aš iš karto suvokiau, kad man reikia persirikiuoti į eilę, kuri vedė prie TSRS langelio. Nes Lietuva gi niekada nebuvo Rusijos federacijos dalis. Dar gera valandėlė ir aš buvau jau per 10 žmonių nuo langelio. Tikslas artėjo kažkaip nepastebimai sparčiai, o tuo metu prie manęs priėjo moteris, kuri trumpai instruktavo – „Iš anksto atverskite paso su nuotrauka puslapį ir priėję prie langelio neprašomi jį pateikite viduje esančiai darbuotojai. Tuo pačiu nelaukdami klausimų, informuokite ją kokiu tikslu esate atvykę“. – Tai nors ir nebuvo absoliuti naujiena, visus laukiančiuosius drausmino, o dabar, kai galiu visa tai palyginti su pas mus veikiančiais kompiuteriniais „Vieno langelio“ principais, galiu net tvirtinti, kad gyvas bendravimas su žmogumi buvo tikrai efektyvesnis nei dabartinės elektroninės sistemos. Nes jos veikia nerangiai, dažnai klysta, o interesantus suskirsto pagal logiškai sunkiai suvokiamus principus.
Jau būdamas per keturis penkis žmones nuo tikslo, pagaliau primečiau, kad vienam piliečiui skiriama ne ilgiau kaip 30 sekundžių. Stulbinančiai puiki darbo organizacija. Tik aš sudrumsčiau šią tradiciją. Mano klausimas pasirodė nestandartinis, todėl pasimetusi darbuotoja bene tris kartus iš naujo tikslinosi mano atvykimo tikslą. Po to kažkur ėjo pasitarti ir galiausiai nusprendė į kurį kabinetą mane siųsti… Taip, nuo pirmųjų kooperatyvų gimimo buvo tepraėję vos aštuoni mėnesiai, tad spėju, kad jei ir ne pats pirmasis buvau tokiu klausimu, tai tikrai patekau į pirmąjį penketuką. Tą rodė tiek minimos registratorės, tiek ir kitų pareigūnų, su kuriais teko kontaktuoti veido išraiška. Jei visus susirinkusiuosius buvo galima suskirstyti į keletą kabinetų – kas dėl negauto buto, kas dėl nusuktos paskyros automobiliui, tai skųstis dėl draudimo įsteigti kooperatyvą čia dar niekas nebuvo pramynęs keliuko. Tad galiausiai mane nuspręsta pasiųsti pas skyriaus vadą Čerenkovą [ech kaip keistai jaučiuosi, kai nebeprisimenu jo vardo ir tėvavardžio [очество] – Rusijoje tai visada buvo būtinas pagarbos atributas.
-Sveiki, prašom užeiti, – pakvietė mane Čerenkovas vos man kyštelėjus nosį į kabinetą. – Jūs Matielis iš Lietuvos? – Ir rankos mostu pasiūlė prisėsti. – Tai kame ten pas jus problemos? Kooperatyvo įkurti neleidžia?
Nenoriu būti didelis pagyrūnas, todėl turiu pasakyti, kad pokalbio pradžioje, nežiūrint to, kad buvau lyg ir viską apsvarstęs ir tinkamai pasiruošęs bet kokiems netikėtumams, šiek tiek jutausi sutrikęs, todėl net pats savo balse nelabai girdėjau sau įprasto balso tvirtumo. Tačiau po kurio laiko atsigavau ir tolimesniu pokalbiu jau likau patenkintas. Bet iki tam tikros ribos. Buvau išklausytas, po to apibertas gerai pragalvotais klausimais – kiek gi Kaune gyventojų, kokiame plote jis išsidėstęs, ką jame jau tokio įdomaus gali pamatyti atvykęs turistas, kokias paslaugas aš jiems teiksiu ir tada, kai į dalį jų atsakiau, jis manęs netikėtai paklausė. – O ar Jūs gerai išstudijavote naująjį įstatymą? Ar Jūs atkreipėte dėmesį, kad įstatyme parašyta, kad apie kooperatyvo reikalingumą, tai apsvarstę, sprendžia Vykdomieji komitetai? [suprask – Жираф большой, ему видней]. Įtampa augo, tačiau aš jau nuo mokyklos suolo buvau gerai įsisąmoninęs tarybinę tikrovę: kaip gyvename, taip gyvename, bet santykiuose su partiniais ar vietinių tarybų organais būtina nepamiršti kartas nuo karto įterpti „patriotinių“ frazių. Todėl atsakiau jam, kad šią aplinkybę žinau puikiai, tačiau viename nesename savo pasisakyme draugas M.Gorbačiovas yra nedviprasmiškai pasakęs, kad šalyje nebegalima vadovautis visur tinkančiais standartais, o būtina kiekvieną atvejį spręsti individualiai, įsigilinant į konkrečias aplinkybes. Ir mano atvejis yra būtent toks, prie kurio prieiti būtina labai atidžiai… Nors nuo pat pradžios iki galo pokalbis buvo labai korektiškas ir tokio tono iniciatorius buvo draugas Čerenkovas, po tokių savo pareiškimų pajutau augant sunkiai nusakomą įtampą. Buvau paprašytas paaiškinti kuom gi jau toks ypatingas mano atvejis, kad net Maskva turėtų imtis spręsti mano problemą. Su labai giliai paslėpta ironijos gaidele, jis pasiteiravo: – gi Kaune Ekskursijų biuras egzistuoja ir toliau. Ir tikriausiai dirba visai neblogai? Į tai jam atsakiau, kad ar gerai dirba objektyviai gal galėtų atsakyti Kaune apsilankę turistai, tačiau aš savo veikloje esu numatęs papildomų paslaugų, kurių šiaip ar taip, biuras neteikia ir vargu ar teiks. Tada buvau paprašytas papasakoti ką aš manau tobulinti, kokias teikti papildomas paslaugas. Tai nebuvo sunkus klausimas, jo tikėjausi iš anksto. Tuo labiau, kad ir iš tikro jau buvau savo planuose susidaręs naujas kalkuliacijas, o į jas įtraukęs „Undinės“ pirties lankymą, įskaitant pasiplaukiojimą baseine, turistų pavėžinimą Videotrolibaru, vienos dienos išvyką į Latviją [gal Liepoją, gal Rygą] arba į Kaliningradą, arba į Gardiną. Mano kalkuliacijose buvo numatyta ir po tris nuotraukas kiekvienam turistui prie įdomesnių, atmintinų objektų. Viena iš vakarienių naktiniame bare [gal „Orbita“, gal „Kaukas“, gal „Pasimatymas“, gal…], o pietų maitinimo racioną tikrinti asmeniškai ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Niuansų buvo ir daugiau ir juos su laiku aš sąžiningai įvykdžiau. Bet praktika buvo kur kas vėliau, o dabar tęsėsi dialogas. Ir jis tolydžio sunkėjo. Kai atsakęs į pakankamai detalius, o ir sunkius klausimus aš akimirkai imdavau džiaugtis, kaip studentas va va jau išlaikantis egzaminą, pasigirsdavo naujas, dar sudėtingesnis klausimas. Situacija keblėjo,nes mane ėmė išmušinėti iš vėžių tai, kad klausimai rodė, kad jis pasiruošęs mane bet kokia kaina sudirbti, o intonacija buvo stabiliai maloni. Ėmė atrodyti, kad šis žmogus turi paprasta akimi mano neįžiūrimo sarkazmo dozę ir ja tik puikuojasi. Kai įtemptas pokalbis persirito jau per 50 minučių, aš buvau jau palaužtas. Šmėkštelėjo mintis, kad reikia viską nutraukti ir mandagiai ištarus, kad „Jūs mane įtikinote, kad Tarybų Sąjungai nereikia tokio kooperatyvo ir sprukti iš kabineto į pilkšvą Maskvos gatvę. Bet aš dar delsiau.
Sunku pasakyti kiek dar realiai man būtų užtekę parako toliau ginti savo pozicijas, bet staiga ir visai ne į temą jis ištarė: – „O Jūs žinote? Man patinka jūsų ryžtas. Ir tai ką jūs išdėstėte – taip pat. Ar jūs ilgam atvažiavote į Maskvą? Kada važiuojate atgal? O savaitės? Puiku. Gal jūs galėtumėte užeiti pas mus dar kartą rytoj?
Toks netikėtas posūkis mane tiesiog apsvaigino. Maskva buvo nuostabi, namai gražūs, o žmonės, rodėsi maloniai šypsojosi. Ėjau gatve net nesukdamas galvos kur einu. Koks gi skirtumas, bet kur po manimi kursuoja traukiniai, o Kolcevąja linija iš bet kur parveš į viešbutį.
Bet neperšokęs per griovį, nesakyk OP. Aš ir pats puikiai supratau, kad laukia dar sunkesnis etapas, tačiau dabar, sekantį rytą į vakar sausakimšą gatvę atvažiavau su dar platesne aura aplink savo galvą. Laimėsiu! – sukosi viena mintis. Bet įsukus į Aukščiausios tarybos priimamojo gatvę, pamačiau ją tuščią. „Pasiklydau“, – sunerimau, nes iki paskirtojo laiko buvo likę visai mažai, o jei vėl grįžti atgal į metro, jei aš nuklydau ne į tą pusę, tai taip gali ir sugriūti visa tai, ką puoselėjau bent jau tris mėnesius. O siaube… Bet ne, na gi viskas kaip vakar. Namai gi tikrai tie patys. Va, vakar aš su minia įėjau pro šias duris. Tik kodėl tada nebėra tos masės žmonių? Ir tik vėliau aš sužinosiu, kad aš atsitiktinai buvau patekęs į priėmimo dieną. Tad didžiosios šalies žmonės taip tirštai buvo susispietę ne vien todėl, kad jų geografija išsidėsčiusi per kelis žemynus, bet ir todėl, kad savaitėje buvo tik dvi priėmimo dienos… O dabar aš, lyg ir neabejotinai atpažinęs duris, pabandžiau paklibinti jų rankeną. Tą pačią akimirką už stiklinių durų, viduje aš įžiurėjau ten stovinčius keturis milicininkus su Kalašnikovo automatais ant pečių. Nustėrau ir ėmiau trauktis atgal. Matyt vis tik ne čia atsiradau. Tačiau iš už durų netruko išlįsti ir vienas milicininkas, kuris skardžiu balsu manęs paklausė: „Kak familija?
– Oi ne, aš paprasčiausia ne čia pataikiau – išlemenau išsigandusiu balsu. Bet jis to nenorėjo girdėti ir vėl sukomandavo – „Kaк _фамилия?

Pasakiau, kur gi dėsiesi, tačiau jutausi tarsi būčiau kažką vogęs ir esu pagautas. Kažkoks siaubas, iš kur čia taip? O tada jis išsitraukė nedidelį bloknotėlį, parkeriuku pervedė per vieną jo lapelį ir kareiviškai apsisukęs „Aplink“ padavė sekančią komandą – „Следуите за мной“. Kur? Kodėl jis čia manęs laukė? – apėmė neramios mintys. – Kodėl ginkluoti jie? Gal ne veltui mano vaikystės draugelis sakė, kad perestroijkos tikslas yra surinkti visus kontras niedobytas ir išvežti į Sibirą, taip užbaigiant antrąjį etapą? Gi niekas, absoliučiai niekas niekada ir nesužinotų kur aš pakliuvau. Nes apie šį vizitą nepasisakiau net naujiems kolegoms viešbutyje. Nes nenorėjau, kad žinotų. O dabar va. Bet ėjau, kur gi dėsiesi.
Įžengęs į liftą jis be žodžių pasislinko į šoną, taip parodydamas, kad su juo keltis kažkur viršum turiu ir aš. O kai lifte pastebėjau, kad jis spaudžia septintą aukštą, ir jis dar ne paskutinis, supratau, kad esu ne tokiame jau mažame name, kaip jis man atrodė vakar. Atsidarius lifto durims patekome į koridorių. Pakankamai tamsų ir niūrų. Bent jau man tada taip atrodė, o daugiau gyvenime aš jame ir nebuvau. Čia dar viena netikėtumas – milicininkas man kažkodėl liepė užsirašyti – „Вас принимает первый заместитель председателя президиума верховного совета CCCP, товарищ Георгий Станиславович Таразевич“. Nesitikėjęs tokio posūkio taip pat kareiviškai greita sugriebiau kišenėje buvusį popieriuką, parkeriuku ir viską užsirašiau. O po to nusekiau paskui jį koridoriumi. Rankos mostu man parodytą durys kur turiu užeiti ir tuo pat momentu jis dar pratarė – „Jus pakvies, palaukite čia“.
Kabinete sėdėjo gal septyniese. Nežinau ar dar kas nors atėjo po manęs, bet man per akis pakako ir tų, kurie ten jau buvo. Nors regis ir visko matęs gyvenime, šįkart suvokiau, kad dar nesu matęs gyvų aukštų karininkų. Trys iš buvusiųjų laukiamajame buvo su vienokia ar kitokia karine uniforma. Teatskyriau vieną iš jų, kad jis iš laivyno. Bet visų trijų žvaigždės ant pečių buvo kažkokios galingos, deja man nežinomos. Admirolai? Generalisimusai ar dar kažkas? Nežinau. O trys ar keturi buvo civiliai, tačiau jų veidai rodė kažkokią labai didelę gyvenimo patirtį ir aukštą visuomeninį rangą. Visi tylėjo, veidai jų buvo marmuriniai, kas rodė, kad nei vienas iš jų nenusiteikęs imti kitą kalbinti.
Po keleto minučių, atsigavęs ir truputi apsipratęs su aplinka kaip kuri nors mano iš prekybos parsinešta papūgėlė pabandžiau pragysti. Kariškius kalbinti neišdrįsau, todėl užšnekinau solidų, bene septyniasdešimties metų vyriškį: „- Ar Jūs čia visi laukiate į priėmimą pas draugą Tarazėvičių?“ – Į tai sekė galvos linktelėjimas ir tyla tęsė savo spektaklį. Tada surezgiau sekantį klausimą. – „Jūs čia kokiais nors tarnybiniais reikalais ar asmeniškai?“ Ir matyt pataikiau, vis tik norėjosi jam išsikalbėti dar prieš susitikimą su vierchu. Tad jis prabilo netikėtai ir gana noriai.

– Aš esu TSRS Mokslų akademijos tikrasis narys. Aš jau penki metai esu padaręs išradimą kaip galima išgydyti vėžį. Tačiau mano valdžia sąmoningai mane ignoruoja ir neregistruoja mano išradimo. Įsivaizduojate? Žmonės masiškai miršta nuo šios ligos, o kažkas, dėl savo asmeninių ambicijų, spjauna į mano išradimą. Per tiek metų mes gi galėjome oho kiek žmonių išgelbėti. Laikas baigti su tuo. Tikėjausi pakliūti pas draugą Gromyko, deja jis netikėtai iššauktas į Kremlių, tad peršnekėsiu su jo pavaduotoju Georgijum Stanislavovičium. Sako – neblogas jis vyras, tikiuosi kad pajudės reikalai. O jūs ko čia?“
Pokalbis dar kiek pasirutuliavo toliau, į jį įsijungė ir vienas kariškis, kuris, neva, žino kaip galima pilnai nukenksminti neuroninę bombą, bet ir jam kiša pagalius į ratus vadai. Kiti du kariškiai tik akimis sekė mūsų pokalbį, bet taip ir neprabilo. Iš kabineto išėjus vienam prie manęs įėjusiam interesantui, netikėtai nuskambo mano pavardė. Tikėjausi, kad tokia kaip atėjau eile ir būsiu kviečiamas, o pasirodo kažkodėl tapau antru.
Vos įžengus į kabinetą, suvokiau kad tai visai ne kabinetas, o didelė salė. Tokios pakaktų pusės Lietuvos senjorų šokių šokėjams, kurie susispiečia ankštose mokyklų salėse. Su lyg pirma mano įėjimo į šią salę akimirka į mane prapliupo blicų kruša. Net negalėjau įžvelgti kas ir iš kur fotografuoja, tačiau buvau tikras, kad jų ne mažiau kaip dešimt. Ir vėl nuginkluotas, o kojos ėmė smulkiai virpėti. Dabar jau galima sakyti, kad nuginkluotas buvau eilinį kartą…

Po truputį bandau žvalgytis po salę ir greitai suvokiu bent jau pagrindinius kas yra kas. Viduryje patalpos stovi rusiškos „G“ [nežinantiems rusų abėcėlės, parašau – „Г“] formos stalas, kurio vienoje linijoje matau vadą, antroje gi sėdi bene penkiese. Ir kai tą jau suvokiu, išgirstu valdingą, bet malonų balsą: „Būkite malonus, prieikite“, o man priartėjus ir pasiūlymą prisėsti. Nenorėdamas varginti pažodiniu sakinių atpasakojimu, nors tai gal galėčiau padaryti pakankamai tiksliai net prabėgus šitiek metų, apeisiu įvairias nereikšmingas detales, nes tuo metu kai man buvo užduodami pirmieji mano asmenybę patikslinamieji klausimai, aš jau sugebėjau ir į juos atsakinėti ir po truputį bandyti dairytis kas gi čia tie žmonės, kuriuos prisimenant kažkokį klasiką, drąsiai galima vadinti „люди, приближонные к императору“ [imperatoriui artimi žmonės]. Ir tada netikėtai labai nudžiungu. Nudžiungu taip, tarsi sutikęs seną draugą. Trečias nuo draugo G.S.Tarazėvičiaus, sėdi Čerenkovas. Tas pats priimamojo skyriaus vedėjas, kuris dar vakar mane apie valandą laiko „tarkavo“ įvairiausiais klausimais ir provokacijomis. Pagavęs mano žvilgsnį, jis suokalbiškai mirkteli ir linkteli galvą, tarsi sakydamas – „Vakar atlaikei mano ataką, atlaikysi ir šiandiena. Pažadu.“ Ir nuo šios minutės pasijuntu tarsi atgavęs laisvą kvėpavimą. „Niekas čia nesiruošia manęs vežti į jokį Sibirą, be reikalo tryzniuoti pradėjau“ – mintyse imu barti pats save. Suvokiu, kad paprasčiausiai priėjau labai sudėtingą savo kovos etapą, pasiekiau beveik tai, apie ką svarsčiau ir kam ruošiausi dieną naktį pastaruosius kelis mėnesius. Na, taip, ne Gorbačiovas, tik Tarazėvičius, tačiau ir tokio etapo nepasiekia net dažnas Maskvos činas [rusiškai – svarbi asmenybė, analogiškai angliškam – VIP], o aš esu čia. Ir man tereikia protingai ir drąsiai išdėstyti savo mintis ir planus…
Vis tik paimituosiu keletą šios man įtemptos dramos frazių…
G.T.: Tai sakote nutarėte įkurti turizmo kooperatyvą? Hm, gal ir neblogai sugalvota. Tik kodėl manote, kad jis kam nors reikalingas?
: Tarybinio turizmo sistemoje dirbu jau virš 18 metų. Ši sritis man absoliučiai žinoma. Su visais savo privalumais ir trūkumais. O kadangi taip, norėtųsi turizmą Lietuvoje padaryti dar labiau patraukliu.
G.T.: Žodžiu turite energijos ir planų, bet jums viskam trukdo vietinės valdžios?
: Deja, taip.
G.T.: Tačiau ar Jums žinoma, kad TSRS Vyriausybė spręsti kas kokioje vietovėje reikalinga, o kas ne, pavedė vietinėms taryboms? Ir pagal įstatymą būtent joms ir suteikta teisė tarti galutinį žodį tokiose situacijose.
: Taip, žinau.
G.T.: Tada…?
Aš: Žinau. Bet žinau ir kitką. Žinau ir pagrindinę perestroijkos liniją. Nuo šiol turi būti šalinamas biurokratizmas ir jo sudaromos įvairios kliūtis gerai, pažangiai ir liaudies ūkiui reikalingai bei naudingai veiklai. Taip, gal būt Kauno miesto valdžiai plėtoti ar tobulinti turizmą ir nėra didelės būtinybės, tačiau šalies mastu tai labai opus klausimas. Ir aš pasiryžęs aktyviai prisidėti prie jo sprendimo. O kur gi kitur turėčiau kreiptis kai kalba eina apie visos TSRS reikalus?
G.T.: Sakote visos šalies reikalas. O kuom tai galite pagrįsti?
Aš: Per daugelį metų teko kalbėtis su turistais tiek iš Vidurinės Azijos, tiek iš Centrinių šalies rajonų, tiek iš Tolimųjų Rytų. Ir visi jie vienbalsiai pasakodavo, kad kelialapių į Pabaltijį reikia laukti net keturis, penkis ar daugiau metų. Jie man sakydavo, kad paradoksalu, bet į Lenkiją, Bulgariją ar Čekiją nuvažiuoti jiems kur kas lengviau negu pas mus į Lietuvą.
G.T.: Ir kaip Jūs įsivaizduojate savo kooperatyvo veiklą? Pas jus sunku atvažiuoti, kiek aš žinau, vien todėl, kad trūksta viešbučių. Ar jums žinoma ši situacija? Ir jei taip, tai iš kur Jūs paimsite tuos viešbučius?
Aš: Kaip jau ne kartą yra sakęs draugas Michailas Gorbačiovas, kooperatyvai neturi atiminėti kažko iš valstybinio sektoriaus. Visa kooperatyvų esmė yra tame, kad jie turi ieškoti papildomų, kažkur esančių užslėptų rezervų. Ir juos suradę, imtis vystyti savo veiklą. Būtent šiuo kaliu aš žadu ir eiti. Nėra naujiena, kad daugelis Lietuvos turizmo firmų jau keletą metų turistus apnakvydina pas vietinius gyventojus. Privačiuose jų butuose. Tačiau tai kas padaryta, jau senokai nebeplėtojama. Aš esu įsitikinęs, kad galėdamas už nakvynę gyventojams mokėti brangiau negu Ekskursijų biuras, sugebėsiu surasti ir naujų butų, kuriuose įsikurs atvykę turistai.
G.T.: Daleiskime… Bet turizmas yra ne vien nakvynė…
Aš: Taip, turizmas yra kur kas platesnė sąvoka. Turizmui būtina ir maitinimas, transporto paslaugos, muziejai ir dar daug kitų pasitaikančių poreikių.
G.T.: Ir kaip čia?
Aš: Jau greit metai, kai prasidėjo kooperatyvų veikla. Kaune jau šiandiena galėčiau suskaičiuoti apie 20 kooperatinių kavinių ir valgyklų. Jos su mielu noru maitintų mano turistus. Transportas, nors kol kas dominuoja valstybinis, nėra deficitas, tad autobusus galima užsisakyti ir valdiškame parke. Kita vertus jau atsirado galimybė privatiems vairuotojams nuomotis valstybinius autobusus ir užsiimti savo verslu. Kai kurie jau tą daro, o žinodami apie mano darbo pasiūlą, tikiuosi ir kiti iniciatyvūs vairuotojai galės pasekti savo pirmtakų pėdomis. Muziejai niekada nebuvo neįveikiamas barjeras – juose visada telpa tiek kiek yra norinčių.
G.T.: Tada šiek tiek kitaip. Kodėl jūs manote, kad tarybinis turistas rinksis būtent Jūsų, o ne valstybinį biurą?
Aš: To tikiuosi, nes mano veikla ne tik atkartos valstybinio biuro darbą, bet turės ir eilę pranašumų. Pradžia gal bus sunki, nes išsireklamuoti nebus paprasta, tačiau su laiku ledai turėtų pajudėti.
G.T.: Ir kokie gi bus tie pranašumai?
Aš: Na aš neatsivežiau sudarytų kalkuliacijų, tačiau už labai panašią kainą mano turistai apart to, ką gauna valstybiniame biure, be papildomo apmokėjimo dar gaus tris nuotraukas prie įsimintiniausių Lietuvos objektų, jiems bus organizuota papildoma apžvalginė ekskursija aplink Kauną su jau veikiančiu video-troli-baru, į kelialapio kainą įeis maudynės viename prabangiausių TSRS pirčių kompleksų – Kauno „Undinėje“, bus ir dar keletas malonių smulkmenų. Be to aš esu numatęs, skirtingai negu valdiškame turizme, turistus maitinti ne vis toje pačioje valgykloje, o virtuves keisti bent kas trečią maitinimą į vis kitą. Bus atliekama ir reguliari maisto asortimento kontrolė.
G.T.: Gerai, tada jūs man pasakykite dar tokį dalyką. Va aš, maskvietis, galiu bet kurį vakarą sėsti į traukinį Maskva – Kaunas. Įsėdu 20 valandų 15 minučių, išsimiegu ir ryte septintą aš jau Kaune. Keletas autobuso sustojimų ir aš jau jūsų gražuolėje Laivės alėjoje. Pasižvalgau, pasivaikščioju, aplankau jūsų Velnių muziejų, Čiurlionį, tada papietauju pavyzdžiui „Orbitoje“, pasiklausau Varpų muzikos koncerto arba Sobore vargonų muzikos koncerto ir vakare 21 valandą 10 minučių aš jau vėl sėdu į traukinį, kuris mane atveža atgal į Maskvą. Kam man dar jūsų kooperatyvo paslaugos?

Šioje vietoje aš ir vėl akimirksniui sutrinku. Tarazėvičius parodo neįtikėtinai gerą Kauno žinojimą. Maža to, jis dar atkartoja tikslų traukinių judėjimo grafiką. Kas tai? Negaliu patikėti, kad jis būtų specialiai ruošęsis mano priėmimui net tiek detaliai, kad studijuotų Kauno turizmo planą ir traukinių judėjimo grafikus. Bet visa tai, kuom dabar jis bando mane priremti prie sienos, yra nenuginčijamai tikslu… Ne, kažkokia nesąmonė, kad jis taip ir daręs kaip čia dabar kalba… Vėliau aš vis tik prieinu išvados, kad jis kažkam iš pavaldinių pavedė jau iš vakaro išanalizuoti būsimo pokalbio detales, tad nesunkiai įsidėmėjo ir keletą pavadinimų bei laikų.
Į tai jam atsakau: Taip, Jūsų prielaidos yra pakankamai teisingos. Tik truputi supaprastintos. Man labai malonu sužinoti, kad Jūs taip daug žinote apie Kauną, tačiau norėčiau Jumis papildyti. Taip, Kaune tarybiniam turistui, plačiausiai žinomos Jūsų paminėtos vietos. Visgi turėčiau gerokai papildyti tai, ką Jūs pavardinote. Kaunas Lietuvoje garsus ne tik Velniais ir Čiurlioniu. Jame yra apie 12 muziejų, kurie bet kada būtų įdomūs daugeliui turistų. Ir tai – neskaitant memorialinių muziejų. Pavalgyti Orbitoje tikrai skanu ir malonu. Bet ši kavinė jau nebe naujausia ir ne pažangiausia. Kur kas geresnės virtuvės yra „Pasimatyme“, „Kauke“, „Nemune“. Tikrai maskviečiai dažnai atvažiuoja į Kauną Jūsų paminėtais traukiniais. Tačiau jie nenori važiuoti vieną naktį į Kauną, o sekančia vėl dundėti atgal, todėl net ir maskviečiai pas mus važiuoja kaip minimum trims dienoms. Vienadienė ekskursija būtų labai varginanti ir mažai informatyvi. Pagaliau Maskva, jei ir ranka pasiekiama, tai to nebūtų galima pasakyti apie Jakutską, Tomską, Taškentą ir daugelį kitų didelių TSRS miestų. Kai kuriems, o ypač sibiriečiams tektų traukiniu važiuoti vos ne savaitę, tad argi jiems būtų malonu pabuvoti tik vieną dieną?
Šiuo metu aš jau pakankamai įsidrąsinęs, kaip sakant ant bangos, todėl tvirtas mano balsas ir ypač – nusistatymas, jaučiu ima sudaryti visai gerą atmosferą. Akimis dar kartą bandau peržvelgti visą salę ir tada pastebiu, kad tolimiausiame salės kampe sustatyti dar gal penki stalai, šiek tiek atskirti vienas nuo kito. Prie kiekvieno iš jų sėdi po žmogų, tačiau tik vienas iš jų akylai stebi mano kalbą. Kiti gi kažką rašo ir man atrodo, kad aš jiems neikiek neįdomus….
Neapsirinku. Vienas iš jų netrukus man užduoda pakankamai, jo akimis, kompromituojantį klausimą: ar aš jau tikrai viską išbandžiau Lietuvoje, kad ryžausi atvažiuoti net į Maskvą. Tą akimirką imu įtarti, kad tai bus kažkoks LTSR pasiuntinybės Maskvoje darbuotojas. Iš dalies tai išduoda ir jo šiek tiek nerusiškas, netgi baltiškas akcentas. Bet tai nėra sunkus klausimas, nes aš tikrai jau viską išbandęs Lietuvoje. Gal vieno tik neišbandęs – kam nors pasiūlyti kyšį. Bet gi Perestroijka, o aš bent jau tuo metu šventai tikiu, kad tas, kas širdimi už socializmo kardinalią pertvarką, kyšių ir nelaukia. Gal klydau, bet tada man taip atrodė… Tad mane užkalbinusiam oratoriui malonia intonacija atrėžiu – „taip, man regis, kad padariau viską, nes net ir į Ministrų tarybą esu važiavęs ne vieną kartą“. Ir šio atsakymo pakanka, atstovas daugiau nieko ir nebeklausia, matyt skaito, kad jau parodė, kad sėdi toje salėje ne vien dėl kvapo.
Dar keliolika klausimų ir netikėtai G.Tarazėvičius pakeičia pokalbio kursą:
-Gerai, – sako. – Šiandiena aš jums nepažadu, kad mes tikrai sudarysime sąlygas įkurti šį kooperatyvą, nors jūs mane jau beveik įtikinote. Tačiau aš jums pasakau štai ką – mes paprašysime draugo Sakalausko, kad jis pats asmeniškai pasigilintų į esamą situaciją ir duotų jums ir mums išsamų atsakymą kodėl šiandiena yra būtent taip kaip yra. Ir paprašysime, kad į jūsų klausimą pažiūrėtų nuoširdžiai, neformaliai. Ar jums tiktų toks mūsų nutarimas? Beje, ar jūs pažystate Sakalauska? [Šioje vietoje aš netikėtai pasijuntu esąs egzaminuojamas kaip mokinukas]
Aš: Na ne, asmeniškai jo tikrai nepažįstu. Tik tiek žinau, kiek jį žino ir visi kiti Lietuvos žmonės.
G.T.: Suprantu. Bet ar Jūs žinote kas toks yra Sakalauskas?
Aš: Be abejo, žinau…
G.T. O kas tada jis toks?
Aš: LTSR Ministrų tarybos pirmininkas.
G.T. Teisingai, džiaugiuosi, kad jūs tinkamai susipažinęs su vietine valdžia [šiuos jo žodžius nulydi šiek tiek, beveik nepastebima sarkastiška šypsenėlė.
Aš: Taip, be jokios abejonės mane tenkina toks klausimo sprendimas.
G.T. Tada gerai. Jūs ramiai grįžkite namo ir mėnesį luktelėkite kol jūsų klausimas bus apsvarstytas ir išnagrinėtas. Aš tikiuosi, kad atsakymas pagaliau tenkins ir jus. Tačiau, jei vis tik tas atsakymas jūsų netenkintų, aš neturiu kito varianto, kaip tik pasiūlyti jums atvažiuoti pas mus dar kartą. Tada, kai jau turėsime abiejų pusių išsamias nuomones, galėsime jei to prireiks, viską pabandyti spręsti ir čia, vietoje.
Nors atvirai sakant nei karto nebuvau susimastęs apie tai kaip atrodys mano galutinė vizito situacija, vis tik nei važiuodamas į Maskvą, nei jau būdamas joje nebuvau ant tiek lengvamintis, kad tikėčiausi, kad Gorbačiovas, pokalbio su manimi metu pakels ragelį ir paskambinęs V.Sakalauskui į Vilnių ir griežtu tonu pasiteiraus kodėl man trukdo įkurti kooperatyvą. Ne. Tikėjausi kažkokio teigiamo sprendimo, bet dabar jutausi nugalėtoju, kaip bet kuris poetas tikriausiai tai pavadintų – „pakylėtas ant sparnų“. Todėl ta diena mano gyvenime įsirėžė kaip viena iš išskirtiniausių. Nebebuvo jokio nusivylimo, kad pakliuvau ne pas Gorbačiovą, o pas Tarazėvičių. Buvau garantuotas, kad pagaliau apėjau eilę mėnesių mane kankinusią tylos sieną. Net neabejojau, kad Vilnius nebeišdrįs toliau gilinti konfliktą ir tokiu būdu užsitraukti galimą Kremliaus nemalonę…
Šiandiena, prabėgus vos ne dvidešimčiai metų, turiu pasakyti, kad vis tik liko keletas klaustukų. Ir atsakymų į juos aš nebesužinosiu jau niekada gyvenime. Taip, prabėgus kelioms savaitėms, aš iš tikro gavau atsakymą iš LTSR Ministrų tarybos. Tačiau jis nebuvo toks kokio aš tikėjausi. O ir pasirašė jį ne LTSR premjeras, o tik kažkoks kanceliarijos vadovas Grigalevičius. Aš gavau atsakymą, kuris tarsi nieko gero ir nežadėjo. Bet tarp eilučių tarsi jautėsi kažkokia paslėpta mintis – „tu veik, pradėk dirbti. Ir nors mes tau oficialiai neleidžiame, mes prie tavęs nesikabinsime… Bet apie tai kiek vėliau. Dabar manęs laukė dar dviejų komandiruočių pabaiga, viena iš kurių buvo tik hoby, o kita turėjo pateisinti mano Vytauto parke įgytą pasitikėjimą. Bet ji, žinant, kad net LTSR Kultūros ministras nieko nesugebėjo padaryti, turėjo būti taip pat labai sudėtinga ir varginanti…

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Tiesa sakant, nors dekoratyvinė paukštininkystė buvo mano pakankamai didelis hoby, apie mano dalyvavimą parodoje nelabai yra ką rašyti. Tuo labiau, kad per tiek metų įspūdžiai jau gerokai priblėsę. Na taip, susipažinau ten su keletu įvairių, tuo metu garsių TSRS paukštininkystės specialistų, su „Птицеводство“ žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Kirilu Roždestvenskiu, bei kitais įdomiais žmonėmis. Bet tai privatūs įspūdžiai, kurie mažai kam būtų įdomūs.
Ilgai nedelsdamas, po dienos ėmiausi ieškoti „Sojuzgoscirk“ administracijos.

Союзгосцирк

Союзгосцирк

Sakvojaže [taip tada vadinome tam tikros rūšies portfelius] jau eilę dienų ilsėjosi pora buteliukų „Malūnininko“ – dar tarptautinėje jaunimo stovykloje „Žemčiužina“ išbandytas, rusus užburiantis gėrimas ir solidus gabalas gerai išdžiovintos dešros. Sakysite kyšis? Na, taip, tačiau jis kiek kitoks nei tai būna šiandiena. Visų pirma jis buvo parinktas ne asmeninėms, o visų kauniečių ir labiausiai – mažųjų pramogoms patenkinti. Antra, toks tada buvo tarpžinybinis bendravimas, gi priešingu atveju nevertėtų nei eiti, nei važiuoti. O man labai jau norėjosi įnešti kažką naujo, įdomaus į kauniečių pakankamai monotonišką kasdienybę.
Su orientacija aplinkoje problemų neturėjau niekada, tad kiek pasiklausinėjęs, nesunkiai atradau šią firmą. Nustebino tai, kad pastatas senas ir neišvaizdus. O joje gi sėdi tokie garbūs ir garsūs veikėjai… Kyštelėjęs nosį į vieną kitą kabinetukus, netrukus atsiduriau pas senyvą, bet labai energingą žydelį. „Igor Zacharovič Raoitman – direktor gastroliruojūščich Luna parkov“, – prisistatė jis man ir tuoj pat pasidomėjo kas aš ir ko norėčiau…
– Esu iš tokio Lietuvos miesto Kaunas, – atsakiau jam. – Nors mūsų miestas Tarybų Sąjungoje gal ir ne visur žinomas, tačiau Lietuvoje jis antras pagal dydį, – pasigyriau. Ir be pauzės pridūriau, kad atvažiavau prašyti luna parko vasarai į Kauną.
Čia Zacharovičius energingai ėmė juoktis. „Kokių naivuolių dar pasitaiko“, ko gero mąstė jis, tačiau visa tai jis padarė kažkokiu draugišku tonu, todėl manęs nei kiek neišmušė iš vėžių ir aš čia pat sumečiau, kad su tokiu svajoku galima kalbėtis tarpiniu variantu: iš dalies apsimetant naiviu kaimietuku, iš dalies atviru ir ryžtingu blatniaku. Tad tiesiai jam ir pasakiau: „palaukite, ko gi juokiatės? Matyt dar nežinote, kad lietuviai turi įvairių patrauklių fantų, kurie jiems kartais leidžia pasiekti ir sunkiai įmanomus dalykus“.
– Nagi nagi, labai įdomu ką gi čia turi omenyje, – paklausė jis ir tuo momentu pažvelgė į mano sakvojažą. Ko gero pajuto, kad jame slypi mano stebuklingoji fleita.
– Na nieko ypatingo, tiesą sakant, gal ir neturiu, bet vis tiek tikiuosi, kad Jums tai patiks, – pralemenau tarsi kiek susigėdęs ir atsegęs portfelį ištraukiau savo „fantus“, kuriuos tvarkingai sudėliojau ant jo stalo. – Pabandykite grįžęs namo, turėtų patikti. O Jei atvažiuosite į Lietuvą, tokių dalykų ir daugiau surasti nebus problemos. O aš gal ryt pas Jus užeisiu dar kartą?
– O tu jaunuoli, atkaklus, – šyptelėjo jis man. Ir pridūrė, kad jei jau taip, tai užeičiau ryt 10 valandą.
Nebeįdomu būtų viską detaliai aprašinėti ir toliau, tačiau kitą dieną pokalbis buvo nuo pat pradžios dalykiškas, tarsi aš būčiau atvažiavęs ne prašyti, o tik į eilinę komandiruotę suderinti savaime suprantamų klausimų. Net pats nesitikėjau, kad viskas gausis taip elementariai, Roitmanas buvo labai mielas žmogelis, su juo jau kalbėjausi kaip su senu pažįstamu. Tiesa, tolesnis bendravimas jau nebebuvo toks mielas, bet visa tai vyko jau po kelių mėnesių Kaune. Čia jis kasdiena [išbuvo visą trijų savaičių laiką kartu su gastroliuojančiu lenkų luna-parku „Polonija“] buvo irzlus, visur įžvelgdavo kasininkų ir bilietų kontrolierių sukčiavimus ir nuolatos kėlė skandaliukus. Nedidelius, bet jie nuotaikos vis tiek niekaip negerino.
Vis tik aš jaučiausi tada, o ir dabar, labai pakiliai, nes pavyko padaryti tai, ko niekas netikėjo ir laikė, kad tai neįmanoma. O kaip matote, kita vertus visa tai gavosi labai paprastai. Gal ne veltui sakoma, kad genialu tai kas paprasta. Bet tikriausiai visa sėkmės priežastis tame, kad į kaip ir visuomeniniam reikalui aš atsidaviau visa savo širdimi. Į luna-parko gavimą žiūrėjau tarsi į sau asmeniškai labai aktualų klausimą. Tada aš dar net nežinojau, kad atrakcionų gastrolės iš dalies atvers naują puslapį ir mano asmeniniams gyvenime. Tik prieš pat jo atvykimą sužinojau, kad tokiuose parkuose būna net trys direktoriai – lenkų [arba čekų], rusų ir lietuvių. Kauno Vytauto parke be jokių svyravimų buvo nespręsta, kad lietuvių direktoriumi būsiu paskirtas aš. Ir šis darbas man buvo tikrai gera ir įdomi pamoka gyvenime: visų pirma aš pirmą kartą buvau oficialus vadovas, antra – tai buvo mano charakterį itin atitinkanti sfera. Teko organizuoti visai naujų, laikinam darbui priimamų žmonių veiklą ir juos įdėmiai kontroliuoti. Trečia – luna-parkas neįtikėtinai išplėtė mano pažinčių ratą bei leido ir vėl sutikti daug jaunystės dienų draugų, apie kuriuos jau seniai buvo pamiršta. Tad tokia ta nedidelė mano atrakcioniška biografija. Tiesa, po metų laiko jau be didesnių pastangų į Kauną atkeliavo naujas gastroliuojantis atrakcionas – čekų luna-parkas, kuriam direktoriauti ir vėl teko man. Bet Igorio Zacharovičiaus Roitmano su juo jau nebebuvo. Ir kaip nekeista, buvo kažkodėl liūdnoka, nors kaip minėjau, jis sukeldavo gana daug konfliktų. Kita vertus, tie jo skandaliukai buvo visai pagrįsti, nes sezoniniam darbui susirinkusieji kasininkai ir bilietų kontrolieriai iš tikro labai gviešėsi pinigų ir visomis išgalėmis bandė jų kuo daugiau susirinkti.

[…bus daugiau…]

Reklama

6 responses to this post.

  1. Posted by Viktoras on 2012.01.29 at 13:47

    Sveikas, Romualdai,
    su didžausiu dėmesiu perskaičiau tavo aprašytos darbinės autobiografijos tarpsnio istoriją. Patiko tavo kietas ir ryžtingas būdas, siekiant užsibrėžto tikslo. Gerai, kad randi laiko ir noro perteikti savo nuveiktų darbų istorijas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad savo laiku įnešei kai kurių teigiamų permainų ne tik savo, bet ir daugumos Lietuvos gyventojams. Sėkmės, toliau rašant ir siekiant pertvarkų dabartiniame etape.
    Pagarbiai, Viktoras Morozovas

    Atsakyti

  2. […] R.Matelis: Perestroijka mano gyvenime […]

    Atsakyti

  3. Posted by Rimanta on 2012.06.03 at 15:10

    Susidaro toks ispudis, kad “ tenai“ prasibrauti buvo labai sunku, bet jei jau prasibrovei, tai taves ne tik isklausys, bet ir isgirs. Kad taip pas mus, arne? Nereiktu ir tu mitingu beprasmiu.Nereiktu ir tu patranku :).
    Ar vis dar turite tiek energijos ir verzlumo? Ar tikejimas Jusu dar neapleido?

    Atsakyti

    • Atvirai sakant pradedu suprasti, kad viskas gyvenime laikina. Ne tik pastatytas namas nestovės amžinai, bet ir sureguliuoti žmonių gyvenimai anksčiau ar vėliau vėl ir vėl kažkieno sugriaunami. Ir sugriaunami, kaip ne paradoksalu, vaikų, į kuriuos savo laiku milžiniškas viltis dėjo tėvai, visuomenė. Materialius daiktus griauna laikas. Jis juos ardo, gairina, gludina ir taip sunaikina. Žmonių santykius taip pat koordinuoja laikas, tačiau kiek kitaip. Rūdis, kirvarpas, pelėsius, mes visi įvardiname vienareikšmiai – tai parazitai. O, deja, žmones, kurie griauna tai, kas visuomenei buvo gerai, kai kurie palaiko. Daugelis dėl kvailumo, kiti – dėl savo piktos valios ir egoizmo.
      Ar turiu energijos? Savaime suprantama, su metais jos mažėja. Tačiau didelė neteisybė tiek mano, tiek mano aplinkos žmonių atžvilgiu, ją vis atgaivina. Na negalima gi pasiduoti tiems, kurie mano, kad tu esi netikėlis ar mulkis. Turi jiems įrodyti, kad yra priešingai. O tikėjimas – sąlyginis dalykas. Aš visada buvau realistas, tikėjau ir tikiu. Tik patirtis man parodė, kad teisybė iškovojama, bet ne būtinai visai tokia, už kokią kovojai. Vis tik ji visada būna panaši, todėl jos siekti būtina. Nustojęs siekti tiesos, imi “kirmyti“ ir nykti.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: