R.Matelis: “Apie toleranciją … ir kitus, iš Vakarų atskriejusius “šviesulius“

Man kaskart, o tikiu, kad ir daugeliui, vis dažniau peršama mintis,kad keistis reikia pradėti nuo savęs. Nesutinku su aklai brukama tokia formuluote. Kai dar prieš dešimtmetį nesutikau su dievinama sąvoka apie tolerancijos absoliutumą ir būtinumą. Ir kaip nesutikau su apie prieš penkmetį plačiai propaguotu lozungu “Mes turime dar labiau mylėti save“.

Keliais žodžiais apie toleranciją. Pamenu, viename mano moderuotame forume, nesutikdamas su tolerancijos absoliutumu, įgijau bene 6-8 žmonių priešpriešą. Šiandiena gal jų būtų jau gerokai mažiau, nes daugelis jau pamatė, praregėjo, kad tokia sąvoka kaip tolerancija, yra labai sąlyginė. tačiau mano oponentai nenorėdavo su tuo sutikti. Jie manė, kad visada ir visur nei vienas iš mūsų neturi kištis į nieką: reikia žiūrėti atlaidžiai ir taškas. Tada labai atkakliai aiškinau, kad jų mėgstama tolerancija nėra jokia tolerancija, o yra paprasčiausias abejingumas, kurį daugeliu atveju tiek žmonės, tiek ir oficiali valdžia laiko net nusikalstamu. Primityviausiu pavyzdžiu galima būtų įvardinti pamatytą kito žmogaus skriaudimą. Važiuoju troleibusu ir matau kišenvagį, traukiantį piniginę iš senutės ridikiulio. Toletrantas šiuo atveju man sakytų, kad kiekvieno asmeninė pareiga pasirūpinti savo vertybių apsauga, gi toks teigimas yra nusikalstamas. Nes ir veiksmas nusikalstamas: žinia, nepranešimas apie vykdomą nusikaltimą, dažnu atveju gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau suprantu tolerantus, gi miela į nieką nesikišti, taip nepatirsi ir nemalonumų. Tik ar ne tokia tolerancija Lietuvą atvedė į ten, kur dabar esame? Tai, kaip minėjau, banali tolerancija. Tačiau ne ką geresnė ji ir daugeliu kitų atvejų. Sakykime mes matome iš darbdavio vagiantį kolegą ir tolerantiškai nutylime. Bet ar vieną dieną mes nepradedame ant jo burnoti, kad jis moka mažą atlyginimą? O jei taip, ar pagalvojame iš kur jam mokėti, jei patys vagiame? O tolerancija triukšmo kėlėjams naktį ar net dieną – ar tai tolerancija? Mes matome triukšmaujančius paauglius, suvokiame, kad tai, kas jiems teikia džiaugsmą, gal būt labai skaudžiai atsiliepia sunkiam, netoliese lovoje gulinčiam ligoniui? Ar turime tylėti, o jei taip darysime, ar tai bus tolerancija? O gal paprasčiausiai šiuo žodžiu užmaskuota baimė? Baimė, kad patys nukentėsime nuo triukšmadarių… Be abejo, jei žmogus pasirinko keistą šukuoseną ar šokiruojantį drabužį, mes neturėtume pulti jo auklėti, kad tai atgyvenę ir jis turi persišukuoti, persirengti. Tačiau taip mes dažnai elgėmės visada, be atskiro tolerancijos apibrėžimo.

“Labiau mylėkime save!“, – prieš keletą metų pasigirdo neabejotinai kažkokių viešųjų ryšių specialistų parengta lėkšta agitacija. Tarsi pas mus mažai dar tokių esti. Gerbiamieji, bet gi tai akivaizdi savimylizmo propaganda. Ir kam ji reikalinga? Manote niekam? Ne, ne viskas taip paprasta, čia ir vėl užslėptos užmačios glūdi. Ir tikslas labai akivaizdus – sugriauti žmonėse gėdos jausmą. Nuo neatmenamų laikų žmonės vadovavosi nekintamais, nors ir nerašytais moraliniais kodeksais. Ir savimyla visada buvo smerktina. tačiau šiandiena, masinio Lietuvos turto prichvatizacijos pasekmėje reikia kažkaip save pateisinti. Ir reikia išnaikinti bet kokius bendruomeniškumo saitus. O kas, tokiame reikale gali būti geriau už savęs mylėjimo propagandą: ji tokia patraukli, kas gi jai gali pasipriešinti? Bet gali. Galime mes visi, jei suvoksime, kad tokiais veiksmais bandoma ne mums padėti, o įteisinti ir vėl gi – mūsų abejingumą supančiai aplinkai. Ir šias “idėjas“ propaguoja ne eiliniai žmonės, jos reikalingos tiems, kas nuolatos “inteligentiškai“ nusikalsta. Nes jie stovi prie valstybės seifų, o Jūs, mylėkite save kiek norite, bet netrukdykite ir grobuonims mylėti save. Ar jaučiate kodėl Jums siūloma dar labiau mylėti save? Ogi, paprastais žodžiais sakant, todėl, kad nesipiktintumėte ir kitais “save mylinčiais“. Ir nebesuvoktume, kad jie vagia visų mūsų vertybes.

“Pradėkime nuo savęs“ – bene naujausias ir įžūliausias šūkis plintantis šiomis dienomis. Tiesa ir jis paviršutiniškai žiūrint atrodo nekaltas ir netgi puikus. Čia braunamasi jau į visų sąžines, nes, ko gero, kiekvienas vis tiek kartas nuo karto padarome kažką negero ir turime vienokią ar kitokią graužatį savyje. Tad kaip gi praleisti progą tuo pasinaudoti? Patiklus žmogus tikrai prisimins, kad kažkada ant kažko piktai suburnojo, kažkam gal nepaskolino jam būtino lito ar skubėdamas svarbiu reikalu pralindo kur nors be eilės. Juk ir katalikiškas tikėjimas paremtas kažkuo panašiu – doras tikintysis turi reguliariai eiti išpažinties, o ta prievolė jį verčia susumuoti visas padarytas nuodėmes. Net blogas mintis dera išpažinti.

Taip, visi mes nuodėmingi, tačiau ar visiems mums reikia pradėti nuo savęs? Ko mes dar galime reikalauti iš šiaip jau padoraus žmogaus, tačiau varganai durstančio galą su galu, žmogaus? Juk tai, jei jis permąstęs savo didžiąsias nuodėmes, ateityje nebeburnos ant valdžios, kad ji dažnu atveju nesiskaito su eiliniu piliečiu, bus į mostį tik tiems monstrams, kurie be jokių įstatymų nusprendžia kam reikia socialinio būsto, o kuris tegul tampa bomžu ir tampa galutinai nurašytu iš gyvenimo. Konkrečių situacijų įvairovės nei nevardinsiu, visi žinome vis naujų pavyzdžių. Ir jų žinome daug. Tad belieka dar kartą kritiškai įvertinti tą “Pradėkime nuo savęs“, kad suvoktume, kad pradėti nuo savęs reikia tikrai ne visai visuomenei – daugelis ir be to gyvena sąžiningai, gal tiksliau pasakius – sąžiningai skursta. Pradėti reikia, būtina tiems, kas nuolatos apsilenkia su savo sąžine. O gal ją net išbraukę iš savo gyvenimo paletės.

Todėl raginkime pradėti nuo savęs ne vienas kitą, nes tai yra tik savo vienybės skaldymas, o reikalaukime to iš tų, kurie mano, kad įstatymai yra ne jiems, o tiems, kurie apačioje. Pradėkime nuo niekadėjų.

Tolerancija…