R.Matelis: Vilos Neringoje. Tragedija ar išpūstas burbulas?

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

© Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jau praeitų, 2011 metų pabaigoje, tarsi gerokai prigesęs laužas, vėl plykstelėjo Neringos arba Arvydo Sabonio problema dėl ten atsiradusių pastatų, kuriuos imta vadinti bent jau man iki šiol negirdėtu terminu BOTELIAI. [Ką gi, turtėja mūsų kalba, šalia viešbučių kažkada atsirado gostinicos, kempingai, parkingai, vėliau hoteliai, dar vėliau – moteliai, o štai jau turime ir botelius]. Tiesą sakant, dar niekada nesu su niekuo diskutavęs šia tema. Ir, tikiuosi, kad smarkiai nediskutuosiu ir ateityje. Nes gyvenime turime kur kas opesnių problemų, negu gal keliasdešimties arų žemės lopinėlis, tegul ir labai gražiame Lietuvos kampelyje. Bet vieną kartą noriu pareikšti savo nuostatas šiuo klausimu, nes jos, bevartant laikraščių ir interneto puslapius, jau spėjo susiformuoti galutinai.

Miškai, upės, kalnai ir ežerai. Lygumos ir dykumos… Tai grožis, kurį, jei pasakysiu, kad Dievas sukūrė žmogui, tikriausiai niekas nesiginčys. Bet tada pasiginčysiu pats su savimi. Nes niekas iš mūsų negalime būti tikri, kad kūrėjas turėjo norą taip gausiai apdovanoti mus, žmones. O gal atvirkščiai? Gal Dievas sukūrė mus tam, kad mes, turėdami išskirtinį protą, tinkamai prižiūrėtume visą gamtos grožį? O jeigu taip, tai tada mūsų tiesioginė paskirtis visa tai ir daryti. Tvarkyti miškus, tame tarpe.

Akivaizdu, skirtingi žmonės skirtingai supranta šią pareigą, tačiau labiausiai dominuojanti nuomonė, deja, tokia, kad gamtoje mes turime nedaryti nieko. Nenulaužti šakelės, nepersodinti laukinio augaliuko, netvenkti upių ir, savaime suprantama, nešiukšlinti gamtos. Jei su pastaruoju teiginiu nesutikti negalima, tai visi kiti man labai abejotini. Nes Dievas sukūrė gamtą tokią, kad ji dažniausiai sugeba atsinaujinti: nulaužtas medis išleidžia net keletą atžalų, miške skurstanti nykstanti žibutė, parnešta ir patręšta mūsų darželyje sutviska visu savo įmanomu gražumu, o sugadintą orą įkvepia augalai ir jį sugražina vėl prisotintą deguonimi. Tad neretai man kyla mintis, kad tokia gamtos sauga tėra mišinys minčių tų žmonių, vieni iš kurių linkę viską palikti savieigai, kiti bijo konkurencijos, kad jo gausiai auginamas atsivežtines rožes su laiku gali nukonkuruoti mūsų laukų ir miškų gėlės, treti tiesiog tingi mąstyti ir aklai atkartoja kieno nors garsiai ištartus teiginius. Ne mielieji, jokiu būdu nesupraskite, kad aš pasisakau prieš gamtos apsaugą! Ne, gamtos priežiūra yra būtina. Jau vien dėl to, kad daugelis mūsų, homo sapiens’ų, paprasčiausiai tokiais nėra. Jie be jokių motyvų gali darkyti gamtą ir tikrai padaryti sunkiai pataisomą žalą planetai, o joje ir mums visiems. Tačiau ar nevertėtų dar ir dar kartą peržiūrėti nusistovėjusias nuostatas? Patikrinti ar tikrai jos pačios geriausios, ar jos visada atitinka Kūrėjo valią. Bet kadangi nesu itin religingas žmogus, toliau apie Dievo valią gal nei nesvarstysiu. Tačiau paanalizuosiu viską žmogiškomis akimis. Ir, kadangi, tema apie Neringą, kalbėsiu labiau apie miškus ir parkus.

Miškai yra viena svarbiausių Lietuvos problemų gamtosaugos klausimais. Nes į juos nuolatos, siekdami asmeninės naudos, kėsinasi kai kurie verslininkai. Tai ta kategorija žmonių, kurie be gailesčio galėtų išpjauti ir parduoti tokius plotus, pajamos už kuriuos jiems užtikrintų ne tik jų visą gyvenimo materialiąją kokybę, bet ir dar dešimtims kartų. Su tokiais monstrais būtina kovoti nuolatos. Tačiau ta kova turi būti protinga ir gerai suorientuota. Negalima neskirti kenkėjiškos veiklos mastų, tikslų ir pasekmių. O man atrodo, kad dažnai kovojama ne dėl daromos žalos, o dėl pavydo, kad kažkas gyvens gražesnėje aplinkoje nei kiti. Visose gyvenimo srityse šie reiškiniai matomi plika akimi, gamtosauga taip pat ne išimtis. Aklas įstatymų taikymas, mano įsitikinimu, nėra gėris. Kartais net žalingas. Nes įstatymų leidėjas, net jei jis ir labai išmintingas, popieriaus lape negali numatyti visų gyvenimo paletės spalvų. Aš prieš bene dešimt metų vienoje pamiškėje aptikau keletą nuskurusių žibučių. Jos neabejotinai ten atsitiktinai pasisėjo, bet perspektyvos ilgai išgyventi neturėjo. Parsivežiau į namus 6 augaliukus ir pasodinau tarpe kitų turimų gėlių. Per keletą metų jos sustiprėjo, tačiau vieną dieną pas mane atėjęs draugas pranešė, kad žibutės įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, tad galėčiau dėl to turėti nemalonumų. Gal… juokas pro ašaras. Nes aš tas žibutes, nors ir pažeisdamas įstatymą, išgelbėjau. Su metais jos ėmė daugintis, tačiau nusprendžiau, kad man jų daug nereikia, todėl apsiribojau ties skaičiumi 15, o kitas, per keletą metų esu išnešęs ir pasodinę Kauno ąžuolyno pakraštyje. „Jokio čia didvyriškumo, nes žibučių ir taip visada buvo ąžuolyne“ – pasakys kuris nors skaitytojas. Ir jis bus teisus. Tačiau aš įsitikinęs, kad vis tik atlikau tą mažą gerą darbą, nes padauginau nykstančią rūšį, o dalį jų iškeldamas į parką, taip sustiprinau ir jų genetinį fondą: juk visuotinai žinoma, kad susikryžmindami su genetiškai tolimos šaknies kitais augalais, jie sutvirtėja.

Bet grįžkime prie miškų. Miškas yra nenuginčijamas mūsų gyvenimo gėris. Net išgyvenimo šaltinis, nes jis teikia ne tik maistą, bet ir valo orą. Tačiau požiūris į miškus, įvairiose pasaulio šalyse skiriasi smarkiai. Vienur pripažįstami sutvarkyti, išvalyti nuo sausuolių miškai, kitur manoma, kad visos išvartos turi išlikti, o žmogus neturi teisės niekaip kištis į šį procesą. Kaip minėjau, aš manau, kad labai galimas dalykas, kad žmonės tiesiog susireikšmino, manydami, kad miškas sukurtas tik jų naudai. Taip nėra, miškas ir žmogus, naudodami vienas kitą, turi sudaryti vieningą harmoniją. Aš įsitikinęs, kad kaip savo namų buitį, miestus ir visą supančią aplinką, taip ir miškus žmogus privalo prižiūrėti, juos valyti ir netgi atsodinti. Ir nemanau, kad kas nors blogo, jei žmogus įsikuria miške ar šalia jo. Deja, dalis visuomenės kažkodėl apie tai nesusimąsto ir skelbia arčiausiai nosies esančius teiginius. Tai atsitikę su automobilių parkavimu miestuose, taip yra ir miškuose – kažkas ima isteriškai kelti triukšmą dėl ne vietoje pastatyto namelio ir tuo triukšmu sugeba aplink save sutelkti daug „bendraminčių“. Rašau kabutėse, nes manau, kad dalis tokių žmonių aplamai neturi minčių išgarsintais klausimais, o tik kitokių tikslų skatinami įsijungia į „koncertą“ – pažiūrėkite, ir aš proto bokštų galerijoje. Liūdna. Prisimenu spaudoje plačiai garsintą Loretos Graužinienės istoriją. Nuosavam miške moteris pasistatė kilnojamą vežimėlį. Tragedija sukelta neregėto mąsto, o į ją įsijungė bene visos žiniatiekos priemonės. Tuo tarpu neabejotinai praleisdamos kitas svarbias žinias, nepastebėdamos tikrų pavojų, kurių pasekmėje visa visuomenė klimpo į korupcijos liūną. Parašiau moteris, bet akivaizdu, kad daliai rėksnių tai nebuvo tik moteris. Ji gi seimūnė, tuo metu dar pakankamai puolamos darbo partijos viena iš lyderių. Na gi tikrai kažkam buvo begalinis malonumas bent jau taip pakenkti žmogui. O iš esmės kas čia blogo ar nenormalaus? Nediskutuotina būtų jei ji tą vagonėlį pasistatytų valdiškoje žemėje ir nemokėtų mokesčių už naudojamą žemę. Bet ji pasistatė ten, kur žemė jos, kai tuo tarpu beveik visos daugiabučių namų bendrijos gyvena neišsipirkusios žemės ir nemoka prideramų mokesčių Valstybei. Ir tai nieko, nes tokių žmonių gal daugiau kaip pusė Lietuvos. O va Graužinienė viena, tikrai puikus malonumas įkasti už veiksmą, kuris neatnešė niekam jokios žalos. Na, bet esame žmonės, todėl visi vis tik dar kažkiek galime suprasti tą savyje nešiojamą bjaurų, deja, neišgyvendinamą jausmą – meilę arba neapykantą vienai ar kitai politinei jėgai. Tačiau Arvydas Sabonis! Lietuvos šlovė! Savo juodžiausiu darbu padėjęs pasaulio žmonėms pradėti ir vėl atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Nes gi anksčiau mažai kas žinojo tokią Lithuania. O ši, pasaulinio ryškumo krepšinio žvaigždė leido pasauliui mus pažinti kaip lietuvius. Už ką bandoma keršyti jam ar jo bendrovei?

Aš suprantu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, gyvena įvairių tautybių žmonės. Suprantu, kad tam tikrai daliai nei neįdomu ar žinoma ta Lietuva ir jei žinoma, tai ar kaip gėrio ar blogio šalis? Aš suprantu, kad tai daliai žmonių vienintelis tikras malonumas yra kąsti. Nesvarbu kam, svarbu kąsti. Neturinčių gėrio sampratos asmenų visada buvo ir bus. Bet mane stebina jų gausa. Ir savo tokių nuostatų atviras paviešinimas stebina… Aš suprantu, kad tai tokie žmonės, kurie manosi, kad pasieks savo šlovės viršūnes, aklai propaguodami įstatymų šventumą, nors vargu ar kitose situacijose patys nepažeidinės įstatymų. Bet garsiai jie visada postringaus apie įstatymų šventumą, net tada, kai įstatymai akivaizdžiai kreivi.

Tačiau manau, jog protingi ir sąžiningi žmonės, turėtų mąstyti kur kas plačiau. Gyvename šalyje, kurioje plika akimi matosi, kad teisingumas tapęs dideliu deficitu. Gal jo tiesiog net nebėra. Nežiūrint to, kažkas iš aukštai aukštai, nuolatos mums bando parodyti, kad tas teisingumas yra. Ir tuo tikslu pasirenka į aukas garsius žmones… Tai labai panašu į tarybinių laikų paveldą. Tada, žmonės plačiai pasakojo, kad, pavyzdžiui, Kauno Mėsos kombinato kratėjos [taip tada vadindavosi dabartiniai apsaugininkai], vieną kartą per mėnesį smarkiai prisigerdavo. Kodėl? Ogi todėl, kad sąžinė jų to reikalavo, nes jiems būdavo nurodyta artimiausiu metu „suėsti“ ką nors iš savo tarpo. Situacija labai paprasta būdavo – visi dirbo kartu, visi vogė, bet kratėjai iš viršaus gaudavo nurodymus vieną iš iki tol pavyzdingai duokles mokėjusių asmenų suareštuoti, po ko jie pakliūdavo į kalėjimą. O tai buvo daroma dėl akių – atseit niekas tarybinėje visuomenėje nevagia, o jei toks netyčia atsiranda, jis tuoj pat deramai nubaudžiamas.

Kur link suku? O suku link to, kad šį kartą už auką pasirinktas A.Sabonis. Pasaulyje gerai žinomas sportininkas, kuris į turtingų žmonių sąrašus pakliuvo ne taip, kaip pas mus dažniausiai pasitaiko – ne su korumpuota komanda, o vienas, savo asmeninio darbo pasekmėje.
Pažiūrėkite:

Tiesa, kas galėtų paneigti, kad jis pasirinktas visai atsitiktinai? Gi galima kelti įvairių versijų, tarpe kurių įtarti net ir L.R. įtakingąją korporaciją, kuri galimai keršytų Saboniui už jo atkaklią meilę „Žalgiriui“ ir nesitaikstymą su antrosios komandos įgeidžiais. Bet nesu taip toli siekiantis, kad galėčiau tai tvirtinti, tai tik atsitiktinė mano spėlionė.

Ir vis tik kodėl už „pamoką“ tautai pasirinktas A.Sabonis? Gal jis korumpuotas kyšininkas? Ne, tokių žinių dar nepaskleidė niekas. Tai gal aklas pavydas, kad jis tapo milijonieriumi? Gal… Tokios versijos neatmetu. Tačiau gerbiamieji, ar jis savo milijonus susikrovė klasta, apgaule, kažką engdamas ar mulkindamas? Ne, jis juos susikrovė savo juodu darbu [vargu ar daug kas iš mūsų būtume turėję tokią valią, net jei būtume 2,5 metrų aukščio], savo sveikatos sąskaita [žmogus gal galėtų pretenduoti į liūdną labiausiai traumuotųjų sportininkų Gineso rekordą]. O ir jo neseniai patirtas širdies infarktas neabejotinai sporto pasekmė. Kas dar taip gražiai pašlovino Lietuvą? Gi daugelis skaitėme nostalgiškus Amerikos garsiausiųjų krepšinio grandų gailestį, kad jų šaliai taip ir neteko pamatyti pačios galingiausios formos Sabonio. Amerikiečiai, svetimos šalies piliečiai sugeba gražiai pagerbti mūsų garsų žmogų, o mes ką? Mes jam stengiamės įkąsti… Suprantu kaip skaudu turėtų būti žmogui, visą save atidavusiam Lietuvos šlovei ir manais už tai gaunančiam šaltą akmenį. O jūs ar suprantate?

O gal tikrai Sabonis labai subjaurojo Neringą, Lietuvos pasididžiavimą? Gal jis ten numato ateityje su danais auginti kiaules? Ne… Nieko panašaus. Tie pastatai, kuriuos man teko matyti tik ekranuose, yra tikrai gražūs. Čia ne Klaipėdos [N.Puteikio bylos] variantas, kur miesto centre, prie nieko nepriderinti išdygtų stiklo dangoraižiai. Ir tik skonio reikalas, kad vieniems jie gražūs, kitiems – ne. Pagaliau ar visi tie, kurie taip norite “atkeršyti“ Saboniui, tikrai esate įsitikinę, kad jie jums nepatinka? Abejoju. Šioje vietoje, mano giliu įsitikinimu, aklai tikima kraštosaugininkų išaiškinimais. O jie, man ne visada suprantami. Pavyzdžiui ar ne kvailystė, kai kur nors pamiškėje žmogus priverčiamas savo žemėje ieškotis kokių nors senų pamatų ir tik juos radęs ten gali statytis namą. Savoje žemėje… Man keistos tokios situacijos, tarsi tie, kurie gyveno prieš 100 metų, buvo tikresni tos žemės šeimininkai negu dabartiniai. O gal nepagalvojate, kad prie juos, dar tūkstantį metų anksčiau gyveno dar kiti žmonės… Ir jei jie ten neturėjo namo, tai gal imkime tikrinti ar tie, kur tie pasistatė ten namus prieš 100 metų, turėjo teisę ten statytis? Taip galime nueiti iki absoliutaus absurdo. Tačiau, kad to neatsitiktų, aš siūlau viską daryti remiantis savo protu. Nes niekas, dar laimei, niekada nebandė įrodinėti, kad mes, šios epochos žmonės esame kvailesni už savo protėvius.
O gal tikrai Sabonio boteliai griauna Lietuvos teisinę sistemą? Ir teisingumą joje? Gal jis tikrai niekadėjas, pasikėsinęs sugriauti mūsų iki šiol puikiai veikusius įstatymus? Abejoju ar nors vienas sutiksite su tokia prielaida. Kodėl mes, tylime arba tik panosėje bambame kai realiai išteisinamas seimo ekspirmininkas Viktoras Muntianas? Kodėl mes nekovojame prieš įvairias rentas ir manome, kad politikai yra išskirtinai Lietuvai nusipelniusieji? Kodėl mes tylime, kai valdžios atstovai išsimoka dešimtūkstantines algas ir premijas už labai abejotinos kvalifikacijos darbus? O gal jau esme susitaikę, kad tobuloje visuomenėje turi būti pateptųjų klasė ir jiems taip gyventi priklauso? Gal mes tikrai įtikėjome, kad visur pas mus jau tvarka ir laikas peržiūrėti tikrų Lietuvos patriotų negausų sąrašą? O gal Sabonis tik eilinis karjeristas ir joks ne patriotas? Tada siūlyčiau prisiminti, kaip atkakliai jį bandė į Rusiją išlupti Aleksandras Gomelskis. Kiek pastangų jį pasisavinti dėjo visa TSRS valdžia. Bet jis nepasidavė, jis visada norėjo atstovauti Lietuvai. Ir jai, kol jautėsi itin reikalingas, visada nuoširdžiai atstovavo. Tik vėliau, kai jau buvo apmažusios realios viltys tapti milijardieriumi, jis trumpam paliko Lietuvą, Europą ir išvyko į Ameriką.

Kodėl parašiau šį straipsnelį? Gi puikiai suvokiu, kad mano mintys neturi jokios įtakos tolimesnei teisinei įvykių eigai. Vis tik manau, kad kažkas prabus, susivoks ir pažvelgs į šią situaciją iš kitos pusės. Aišku, ne visi.

*************************

p.s.1.   Kai vakar dar tebuvau parašęs šio straipsnelio impulsyvųjį variantą, ir paskleidžiau savo šią nuomonę vienoje laiškų grupėje – demokratinio judėjimo erdvėje, sulaukiau kelių pritariamų komentarų. Bet, nors nenustebau, sulaukiau ir priešingo komentaro. Jame pilietis A.R., pasiūlė man „nekristi po traukiniu kaip viena signatarė kad daug kartų darė”. Nežinau kuri čia signatarė taip darė, bet žmogiškai pasidarė kur kas smalsiau sužinoti ką nors plačiau apie šio laiško autorių. Mūsų laikais tai iš dalies leidžia visagalis internetas, nes pavardė ir vardas man žinomi. Tik iš pagarbos vyresnio amžiaus žmogui jos net nebandau viešinti, gi visi klystame. Vis tik jo pasakyta sekanti mintis – „Kaip sakė A. Solženicinas- NESUSIKURKITE STABŲ“, leido pajusti, kad žmogus ne itin suvokia garsaus rusų disidento mintis. Nes Sabonio niekas niekada nevadino ir nelaikė stabu. Jį paprasčiausiai žmonės gerbė už jo realius darbus. Stabai yra visai kas kita. Tai situacijos, kai mes gerbiame žmogų už nieką. Na, gal tik už gražbylystes.

p.s.2.  Vakare man paskambino viena draugė, kuri pasiūlė: O tu jų paklausk, kodėl Sabonio boteliai turi būti nugriauti, o Palangoje, praktiškai ant kopų stovinčios vilos, kurios akivaizdžiai taip pastatytos pažeidžiant įstatymus, taip ir nejudinamos?

Linksma, paklausčiau aš “jų“, tik kas tie jie? Teisėjų gi nepakalusiu. Vyriausybė, jau įsitikinau anksčiau, į mano rimtesnius klausimus neatsakinėja. Tad gal skaitytojai man ką galite atsakyti?