Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies   vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties  krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.

This slideshow requires JavaScript.

Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.