Sveiki atvykę pabendrauti Matelio Romualdo rašinukų temose

Savo rašinukus dėstau visada atvirai ir nuoširdžiai, be užkulisinių minčių. Ir visada džiaugiuosi skaitytojų išsakytomis mintimis. Nesvarbu ar jos sutampa su manosiomis. Gi gyvenimas ir susideda iš nuomonių įvairovės.

Deja, pasitaiko ir savo šešėlio bijantys intrigantai, kurie save pavadina keistais ‘nikais’, o prieš komentuodami pasirūpina ir savo identifikacinio kodo suklastojimu… Nebendrauju aš su tokiais žmonėmis, todėl komentarai su “modifikuotais“ IP, gali būti tiesiog ištrinti.

Nuo 2015 metų įvedu skyrelį “MANO LAIŠKAI“. https://matelis.wordpress.com/mano-laiskai/ Čia surašysiu savo raštiškus kreipimuosis į įvairias personas. Tikiuosi tai bus Jums įdomu. O šį skyrių rasite paspaudę nuorodą I_I_I_I_I_I_I_I_.

 Gerų emocijų. 😀

+ + + + + + + + + + + + ++ + + + + + +  + + + + + + + + +

O čia kelios nuorodos. Gal bus Jums įdomios…

Parašai referendumo  sušaukimui  teismų  sistemos pertvarkai   2012-03-29 d. viso čia buvo 2526 parašų

Ėriukas gamina žuvų taukus. Tikite?  Daugelis baidosi GMO. Aš to tikrai nebijau…

Internetinė bankininkystė man nepriimtina. Daug kas jos nebijo, yra laimingi, kad gali sumokėti nepakėlę užpakalio nuo kėdės. Ilgam?

VTEK sprendimas dėl Palangos  administracijos direktorės A.KILIJONIENĖS, neteisėtaI iš biudžeto išsimokėtos “premijos” už teismo sprendimo nevykdymą, sprendžiant  man grąžintinos nuosavybės klausimus

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Už savaitės nauji mero rinkimai. Matijošaitis ir toliau?

Senieji Mero Matijošaičio pažadai

I dalis

Netruko prabėgti mero Visvaldo Matijošaičio kadencija ir jau už kelių savaičių nauji rinkimai. Tokiu atveju, manau, kiekvienas savo balsą gerbiantis rinkėjas turi kritiškai pergalvoti kas mums, kauniečiams buvo žadėta ir kas nuveikta.
=====================================================

Pirmasis pažadas: “Nevogsiu ir neleisiu vogti kitiems“

Vogti – sąvoka pakankamai aiški. Deja, paskutiniaisiais metais mūsų tautoje šis žodis vis plačiau vartojamas ten, kur tiesioginės vagystės kaip ir nėra. Nes vagyste turėtume laikyti faktą, kai patylomis nugvelbiama žmogaus pinigai ar kažkas kito materialaus. Tiesa, šiuo terminu jau drąsiai galima vadinti ir intelektinio turto pasisavinimą, t.y. atvejus, jei kažkas pavagia idėjas, mintis ar kitas kažkurio žmogaus nuostatas, o tuo labiau mokslinius darbus. Nors tai tik asmeninė mano nuomonė, aš įsitikinęs, kad tikrai neteisinga sakyti, kad, tarkime, “visi seime vagia“. Nesąžiningam politikų veiksmų apibūdinimui, jei tokie atsitinka, turėtų būti taikomos kitos sąvokos, kaip papirkinėjimas, parsidavimas, nepotizmas, protekcionizmas ir kiti terminai.

Skaitant mero išankstinius pasižadėjimus nevogti ir neleisti vogti kitiems, galima daryti išvadą, kad jis, skelbdamas plakate duotą pasižadėjimą, apeliavo į liaudyje naudojimus netikslius vagystės apibrėžimus. Nes negi kas galėtų įtarti, kad būsimas meras galėtų žadėti nevogti kažkieno kieme stovinčio automobilio ar neištraukti iš kišenės kažkieno piniginės? Tokios prielaidos būtų absurdiškos. Todėl manau, kad šūkis “Nevogsiu ir neleisiu vogti kitiems“ turi būti suprastas kaip “Būsiu sąžiningas ir neleisiu sukčiauti kitiems“. O tai turėjome suprasti kaip pažadą priiminėti tik finansiškai miestui gerus sprendimus, užkertant kelią pavaldžių valdininkų galimai pasitaikysiantiems bandymams “susikombinuoti“ sau antrą, trečią ar dar didesnį atlyginimą šalia pagrindinio, netraukti į savivaldą savo asmeninių bičiulių ir giminių, neimti kyšių ir panašiai. Tokia mano nuomonė šiuo klausimu.

Deja, laikraščių straipsniuose, jų komentaruose, kituose interneto tyruose ir gyvuose žmonių pokalbiuose apie šios kadencijos Kauno miesto savivaldybės darbą tekdavo neretai išgirsti nuomonių, kurios skleidė mintis, kad būta neskaidrių sandorių bandant persodinti daugumą miesto gatvių naujais brangiais olandiškais medžiais, perkant kinišką granitą Laisvės alėjos naujai dangai, iš patalpų iškeldinant veik visas visuomenines organizacijas… Nemanė dalis gyventojų ir kad naudingas kauniečiams sprendimas apmokestinti automobilių parkavimą visame Savanorių prospekte bei su juo gretimose gatvelėse iki pat Vilniaus autostrados, o pradžioje naujuoju meru besidžiaugusieji vyresnieji žmonės liko nuliūdinti ir dėl neatšaukto ankstesnės kadencijos vadovų nustatyto apmokestinimo prie Kauno klinikų Žaliakalnyje. Nes dažnai sergantieji, neretai susimokėję už automobilio stovėjimą atvykus pas gydytoją, o jei dar ne laiku sugrįžo į savo opeliuką [kas dažnai būna ne dėl jų kaltės] sulaukę skausmingos baudos, dažnai ją sumokėję nebeturi už ką nusipirkti vaistų, kuriuos tąkart išrašė daktaras.
Tad tokios mano mintys apie buvusį pirmąjį mero Visvaldo Matijošaičio pažadų punktą. Nors puikiai suprantu, kad nuomonių apie tai gali būti visokių. O kokios jos, netrukus, tikiuosi, pamatysime Jūsų komentaruose.

28Ruta Sky, Rūta Pilkaitė-Zakarauskė ir Dar 26 žmonės 69 komentarai2 bendrinimai

II dalis

28Rimgaudas Sepetys, Rūta Zabielienė ir Dar 26 žmonės   43

Antrasis ir trečiasis pažadai: „Nevažinėsiu duobėtomis gatvėmis“ ir „Neleisiu skurdinti kauniečių komunalinių paslaugų įkainiais“.

Duobėtos gatvės tikrai tapo lygesnėmis, gražesnėmis ir tvarkingesnėmis, tas tiesa. Klausimas tik ar tikrai kokybiškai buvo atlikti visi darbai. Prieš kurį laiką, čia, Feijsbuke rašiau apie naujai perdengtą Aukštaičių gatvės dangą, įdėjau kelias šviežiai padarytas nuotraukas. Šviežias asfaltas visada nuteikia maloniai, tačiau to tikrai nepakanka. Paviršiaus dangos nelygumai važiuojamos dalies pakraščiuose buvo akivaizdūs, tad netrukus, iškritus pirmajam lietui, kaip ir maniau, susidarė plačios balos. O bala, kai šalia ir pėsčiųjų šaligatvis, visada sukelia pavojų, kad pravažiuojantis automobilis apipils tave purvu nuo galvos iki kojų. Tas nuotraukas įkėliau ir į FB savivaldybės puslapį, tačiau reakcija buvo lygi nuliui. Kitų panašių situacijų nei nebefotografavau. Ir nors man asmeniškai, pasiilgus lygių, tvarkingų gatvių buvo nemažai džiaugsmo stebint mūsų gatvių atnaujinimą, neretai spaudoje pastebėdavau ir kelininkų darbo kritikos, ypač apie labai ilgai užsitęsusį Prancūzų gatvės remontą ir visai pamirštas kai kurias gatves. Vieną jų, kaip labai ryškų pavyzdį galima būtų paminėti Žaliakalnyje esančią Balio Sruogos gatvę.
Daug pasipiktinimo kauniečiams sukėlė ir žalios dviratininkų juostos Laisvės alėjoje. Ir nors man pačiam jos visai patiko, argi nevertėjo pasitarti su visuomene? Tuo labiau, kad dažų, mokamų kauniečių lėšomis tam sunaudota tikrai daug. Ir žinant, kad netrukus prasidės remonto darbai, kurie šiandiena jau vyksta, ar tai nebuvo nesiskaitymas su iš mūsų dažnai prievarta išreikalaujamais pinigais?
Tačiau didžiausią mano asmeninį nepasitenkinimą gatvių ir šaligatvių srityje sukėlė jau atrestauruotos Laisvės alėjos dalies potvyniai. Tikrąja to žodžio prasme – potvyniai. Vandens surinkimo loveliai padaryti siauri, vos kelių centimetrų ir esant gausiam lietui jie nepajėgūs jo surinkti. Taip gražiau? Gal… bet gi esame homo sapiens – mąstantys žmonės, todėl privalome sugebėti į visuomenei svarbius darbus žvelgti pamatuotai ir atsakingai. Visi puikiai gi suprantame, kad Laisvės alėjoje kiekviename kvartale nepasodinsime po visą parą budintį valytoją, kuris be perstojo valytų gatvės paviršių. Žmonės yra žmonės, turime ir labai netvarkingų, aplinkai abejingų piliečių, kurie bet kada savo šiukšles meta po kojomis. O tai ir saldainių popierėliai, ir parduotuvių čekiai, ir reklaminės skrajukės, ir medžių lapai, kurie krenta ne tik rudenį. Ir visa tai esant net nedideliam lietui, suplaukia į tuos siauručiukus lovelius. Taigi, liekame kvailio vietoje, nes bet kuriame mini kanale popierius ir lapai užkemša pratekėjimus ir to pasekmėje užliejama pėsčiųjų šaligatviai. Net koktu skaityti architektų ar kitų valdininkų pasiteisinimus, nes kanaliukai kimšis ir toliau. Ne atsitiktinai ankstesnieji buvo dešimt kartų platesni. Taigi nereikia išradinėti dviračio be ratų, nes tai ėjimas į niekur. Dabar remontuojami dar bene 7 kvartalai, tad ar leisime ir toliau tęsti šio broko gamybą? Gi vėliau reikės visa tai perdarinėti ir tai bus ne tik nauji milijonai nepelnytų išlaidų, bet ir nauja gėda prieš savo gyventojus ir užsienio svečius. Ir naujas nepatogumas vaikštant po mūsų „vizitinę“ gatvę – Laisvės alėją. Būtina stabdyti šią kvailystę, nors panašu, kad meras V.Matijošaitis tam nepasiruošęs.

O jei jau kalbėti apie antrąją pažado dalį – komunalinius mokesčius, tai gi visi puikiai žinome kaip „vieningai“ buvo nusavinta 14,5 milijono eurų iš mūsų asmeninių biudžetų [ačiū Valstybinei kainų kontrolės komisijai už sustabdytą lupikavimą]. Tačiau ne vien šildymo kainos… Ar susimąstome kokius didelius pinigus, lyginant su daugelio iš mūsų pajamomis, plėšia šiukšlių surinkėjai „Kauno švara“. Visų pirma ši įmonė, nusižengiant galiojantiems įstatymams, yra įteisinta MONOPOLIJA, antra – nesąžiningas mokesčių dydis už atliekų išvežimą priklausomai nuo gyvenamo ploto kvadratūros turi kuo skubiau būti sustabdytas. Pagal dabartinę situaciją, kai galimai tik kokius 150 eurų pensijos gaunantys piliečiai atliekų surinkėjams turi kas mėnesį mokėti 8 eurus, juoktis jau nebėra iš ko. Nes mokame už išvežamą orą. Realus atliekų kiekis pas nepasiturinčius piliečius, yra itin mažas, mokesčio dydis pagal kai kurias ES direktyvas neturėtų viršyti 1 procento gaunamų pajamų. O kiek tokie žmonės moka? Jie moka apie 6 procentus nuo gaunamų pajamų. Tad kur gi tas „Neleisiu skurdinti kauniečių komunalinių paslaugų įkainiais“? O ką jau kalbėti apie pabrangintą pravažiavimą autobusais ir troleibusais. Europa vis garsiau kalba apie nemokamą važiavimą viešuoju transportu, o daugelyje šalių bent jau neįgalieji ir senatvės pensininkai tai jau turi. Bet mes einame kita kryptimi? Deja, taip. Ar beverta minėti „originalų“ sprendimą apmokestinti automobilių vairuotojus, stabtelėjusius bet kurioje Savanorių prospekto vietoje ar gretimai esančiose gatvelėse? Jei Europos kai kuriuose miestuose iš tikro parkavimas apmokestintas [nors toli gražu ne visose ES šalyse, kaip tai bandoma teigti] miestų senamiesčiuose ir centruose, tai mokesčio Kauno Savanoriuose prie Gričiupio, o tuo labiau Muravos dalyje kitaip, kaip lupikavimu nepavadinsi.
Tad ar kauniečiams reikia tokio „gėrio“ tąsos?

Papildymas: šią sekmadienio popietę nutariau nuvažiuoti į atrekonstruotąją Laisvės alėjos dalį ir parodyti visiems nepakankamai pastabiems žmonėms, kokio dydžio lovys įrengtas visam gatvės vandeniui surinkti. Kad labiau būtų suprantamas latako plotis, numečiau cigarečių pakelį, tačiau parsinešęs ir peržiūrėjęs nuotrauką, supratau, kad tai net nebuvo būtina: griovelyje matosi natūraliai įkritęs liepos žiedas. Tai kaip Jums, mieli bičiuliai, visa tai atrodo? Ar įmanoma, kad toks latakas šalia senų liepų kada nors būtų neužkimštas?

 III dalis

Pirmuosius tris ketverių metų senumo Kauno mero V.Matijošaičio priešrinkiminius pažadus jau tarsi šiek tiek apmąsčiau ankstesnėse Feijsbuko temose, na, o ketvirtojo – „Neleisiu juodinti Kauno įvaizdžio „auksiniais tualetais“ gal nei neaptarinėsiu. Tiesiog gražus pažadas, kuris, manau, ištesėtas. Nes neteko girdėti apie naujų brangių tualetų statybas. Tai pasikartoti, manau, nelabai ir galėjo, nes tik kvailiai po kelis kartus gali lipti ant to pačio grėblio. O meras Visvaldas gi išmintingas pilietis. Na, o jei kas nors mano, kad pastaraisiais metais prisodinta labai daug labai brangių medžių, už kuriuos sumokėta nesuvokiamai dideli pinigai vakarų šalių verslininkams [o gal tarpininkams iš Klaipėdos], tegul apie tai kiekvienas mąsto savarankiškai. Kainyno man neteko matyti, manau, to nematė ir absoliuti dauguma kauniečių, tad ką gali žinoti, gal gi tie medeliai iš tikro visai nebrangūs buvo. O, be to, meras ir nežadėjo neleisti juodinti Kauno įvaizdžio „auksiniais medžiais“.

O va pažadas „NELEISIU SAVIVALDYBEI APLAIDŽIAI TVARKYTI DAUGIABUČIŲ KIEMUS“, akivaizdžiai, buvo absoliučiai užmirštas ir net nebandomas vykdyti. Gal suveikė senovinė tautos išmintis „Pažadėjai – patiešyjai, neišpildei – nesugriešijai“? Tiesa, daugeliui iškils klausimas ką reiškia žodis PATIEŠYTI, tad nenorėdamas skaitytojo varginti rausiantis žodynuose, paaiškinu – pirmoji prasmė nurodo, kad patiešyti reiškia paguosti, paraminti ar net palinksminti. O mes, dauguma Kauno naivuolių nei nenujautėme, kad tokie pažadai mums turėjo sukelti juoką – ėmėme ir patikėjome tuometinio pretendento pažadais.

Žinoma, nereikėtų atmesti ir galimybės, kad gal pažadus vykdyti sumaišė besaikis noras pauždarbiauti iš gatvėse automobilius pasistatančiųjų asmenų, nes pagundos gyvenime kai kuriems žmonėms toks stiprus narkotikas, kad jo reikia vis daugiau ir daugiau. Kitaip kaip gi vertinti automobilių stovėjimo apmokestinimą Savanorių prospekte iki pat Klaipėdos – Vilniaus autostrados? Manau, čia Kaunas jau gali pretenduoti į Europos lyderius. Ne tiek jau daug teko Europoje matyti aplamai apmokamų stovėjimų gatvėse [bet gal gi per mažai jos mačiau, kalbu tik apie Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Olandiją ir Vokietiją], bet matyti mokamą stovėjimą NE miesto centrinėje dalyje, neteko.

Bet pagalvokime kaip rinkėjas tada suprato pažadą neleisti savivaldybei aplaidžiai tvarkyti daugiabučių kiemus? Tikiuosi sutiksite, kad tai reiškia, jog savivaldybė, su metais išaugus kauniečių galimybei ir poreikiui įsigyti vis daugiau automobilių, parengs naujus daugiabučių kiemų projektus ir nuolatiniams gyventojams įrengs automobilių laikymo aikšteles, kurios atitiktų LR Statybos įstatymą ir iš jo išplaukusį LR Aplinkos apsaugos ministro 2014 m. balandžio 17 d. įsakymą Nr. D1-533 bei 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. D1-839.

Kadangi automobilių parkavimas prie savo daugiabučių namų aktualus ne tik man ir visiems mano namo, bet ir daugelio kitų daugiabučių namų gyventojams, pasidomėkime kas gi nurodoma šiuose įsakymuose. 2016 metų įsakymo 2 dalyje pridedamoje lentelėje Nr.30 nurodoma, kad prie gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų – daugiaaukščių) pastatų turi būti ne mažiau automobilių stovėjimo vietų nei viena vienam butui. Tai teisinga šio įstatymo nuostata, tačiau ar jos laikosi šiandieninė Kauno miesto savivaldybė?

Deja, ne! Pastarųjų metų susirašinėjimas su šia Kauno instancija parodė absoliutų teisinių normų ignoravimą. Maža to, iš savivaldybės gautų atsakymų, nesunku susidaryti įspūdį, kad savivaldybė turi nuostatų paprasčiausiai reketuoti daugiabučių gyventojus. Kodėl? Kokie kriterijai sąlygoją tokią mano išvadą? Ogi visai paprasti, nereikalaujantys didelių įžvalgų. Į prašymus spręsti automobilių prie namų parkavimo klausimus man buvo atsakyta: susiprojektuokite ir įsirenkite.

Visa tai, nors ir suvokiant Kauno miesto savivaldybės nusišalinimą nuo jos pagrindinių funkcijų tvarkyti daugiabučių kiemus, gal būt dar galima būtų ir suprasti, tačiau pasiteiravus „ar bus galima išsipirkti kiekvienam butui vienam automobiliui suformuotą žemės sklypelį?“ ir sulaukus atsakymo „NE, tai liks savivaldybės nuosavybė“, matosi, kad ieškoma kvailių. Kvailių, kurie savo sunkiai uždirbtomis lėšomis įrenginėtų savivaldybei parkavimo vietas. Visi gi jau seniai suprantame, kad šiuolaikiniame gyvenime mūsų yra tik tai, ką mes turime įsiforminę savo vardu ir įregistravę Registrų centre. Priešingu atveju nesunku nuspėti, kad mūsų pinigais įrengti plotai vieną dieną savininko gali būti sunaikinti, net nepabandžius pamąstyti apie kokią nors kompensaciją kažkada savo išteklius įdėjusiems žmonėms. Pagaliau jei tai nebus įsirengusiojo nuosavybė, kas užtikrins, kad stovėjimo aikštelė priklausys tikrai jam, o ne kuriam nors kitam, jaunesniam ir įžūlesniam kauniečiui?

Taigi, už gražią naujai perdengtų gatvių dangą merą taip mylintys kauniečiai, manau, turėtų susimąstyti ar tikrai jau toks nekaltas tas senovinis lietuvių juokelis „Pažadėjau – patiešyjau, neišpildžiau – nesugriešijau“. Gal vis tik kur kas svarbiau turėti merą, besilaikantį savo žodžio?

 

Sūnus paklydėlis, tikiuosi, grįš į namus WordPress’e

Keletą metų nepagrįstai buvau užmetęs savo rašinukus. Nes čia mano draugai mažai komentuodavo, o kai grįžtamojo ryšio trūksta, matyt tai logiška išdava.

Visą tą laiką vegetavau Feijsbuke, nors širdies gilumoje jo taip niekada ir nepamėgau. Jame man visada trūko nuoširdumo, jautėsi nuolatinė cenzorių akis. Tik ta akis buvo valinga, ji sugebėdavo apčiuopiamai neišsiduoti. Laimei, paskutiniu metu ji ėmė stokoti valios, nebesislėpdama pradėjo demonstruoti savo galią. Vis dažniau pakliūdavo straipsneliai, kurių autoriai guodėsi laikinais užblokavimais [banais] dėl vienokio ar kitokio teksto jų įrašuose ar komentaruose.

Vakar Feijsbuko botagas trinktelėjo ir man. Nebegalėjau prisijungti. Na ne tai ne, pamaniau, o šiandiena vis tik buvau prijungtas, bet iš manęs anglų kalba pareikalauta nurodyti savo tikrąją pavardę. Jokia paslaptis mano pavardė, bet per prievartą to reikalauti? Man tai nepriimtina.

Ką gi, virtuali erdvė nėra kažkoks alternatyvus pasaulis, veikiantis atskirai nuo mūsų kūnų ar minčių. Teisus buvau dar prieš 15 metų pareiškęs, kad internetiniai bendravimai tėra gerokai patobulintas telefonas. O telefonu naudotis mes išmokę jau nuo pat vaikystės. Bent jau daugelis iš mūsų. Taigi, atsinaujinus šaltajam karui pasaulyje, jis prasidėjo ir Feijsbuke. Nieko labai keisto.

WordPress visada kitoks. Jis niekada netrukdė laisvai minčiai, nevykdė rašančiųjų persekiojimo. Nors neesu garantuotas, kad laikai ir čia nepasikeis, tikiu, kad šiai dienai jis vis dar išlikęs demokratiškas ir solidus. Tuo pačiu WordPress’as visada sugeba pašalinti niekam neįdomiu spam’us ar flood’us, apsaugo mūsų rašinukus nuo grubių ar net ciniškų išpuolių, o surinktus nereikalingus komentarus vis tik palieka dienoraščio savininkui patikrinti – gal gi elektronika kažkada ėmė ir apsiriko.

Taigi, bičiuliai, lieku laukti jūsų minčių ir pasiūlomųjų temų.

Su viltimi į mielą bendravimą.

 

Romualdas, 2018-03-02

R.Matelis: Apie baimę būti diskredituotam

 

Gyvenime mes sutinkame daug įvairių žmonių. Pasitaiko malonių, su kuriais regis galėtum būti nuo ryto iki vakaro. Pasitaiko nuobodžių ar įkyrių asmenybių, kurioms nesinori gaišinti savo gyvenimo. Bet pasitaiko ir tokių, kurie be užuolankų, pasako tiesiai tau tai, ko tikėjaisi, jog niekas nemato, nežino, nesuuodžia. Pastarųjų nors ne tiek jau daug, jie mus išbalansuoja, paverčia mus bejėgiais ir silpnais. Taip pasitaiko, ko gero, kiekvienam iš mūsų. Tik kai skirtingos mūsų nuodėmės, skirtinga ir mūsų reakcija į jas. Taip yra realiame mūsų gyvenime. Ne kitaip ir virtualiame pasaulyje, tame tarpe ir Feijsbuke.

Jei natūraliame gyvenime mes šias problemas išspręsti galime gana sunkiai, nes netikėtai sutikus tokį žmogų, pabėgti nuo jo gana keblu – jis gali ateiti pas tave į namus ar darbą, tai virtualusis pasaulis tarsi leidžia visa tai išspręsti kur kas paprasčiau. Paspaudi mygtuką „Blokuoti“ ir bėdos kaip nebūta. Nei jis tavęs, nei tu jo nebematysi. Ir tik nebent tavo nemielas pažįstamas susikurs naują anketą, paprastai klonu vadinamą, teks padirbėti ši naujo ir dar kartą sugrįžti prie mygtuko „Blokuoti“.

Blokavimas nėra garbingas veiksmas, ypač jei esi viešas asmuo ir tave kas nors puola, apnuogindamas tavo tamsiąją gyvenimo pusę. Neretai virtualus tavo kaukės nuėmimas baisesnis už neigiamą nuomonę spaudoje, nes laikraščiai greitai nueina į nebūtį, o pasenusių straipsnių žmonės ne itin mėgsta. Tuo tarpu internetiniai pokalbiai, jei jų iniciatorius to nori, išlieka be galo ilgam, o stebukladarės internetinės paieškos akimirksniu iškelia aukštyn net dešimties metų senumo informaciją ar tiesiog šiaip rašytinius tekstus. Tad šis rašinėlis apie blokavimą, kuris mano nuomone, būna kartais ir pateisinamas.

Istorija yra parodžiusi, kad ne tik priešai, bet ir gerbėjai kartais gali būti kenksmingi ir net pražūtingi. Tikriausiai prisimenate atvejų, kai psichiškai sutrikę žmonės kėsinosi nužudyti jiems patikusias pramogų verslo žvaigždes, politikus, netgi valstybių prezidentus ir monarchus… Tiesa, nebūtina būti žvaigždute, gali būti tik eilinis žmogutis, bet į tavo virtualią aplinką ima ir įsisuka koks nors silpnos psichikos veikėjas, kuris ne tik nuolatos kompromituoja ir erzina tave, bet paprasčiausiai išmuša tave iš kasdienybės vėžių. Imi tada ir paspaudi tą primityvųjį „Block“ ir toliau gyveni savo gyvenimą… Ne tik silpnapročiai gali tave atakuoti internete. Čia gali pasitaikyti ir apsimetėlių nusikaltėlių, kurie vaidins tavo faną, o iš tikro sieks grėsmingų tikslų. Ar verta su tokiais išdykauti? Manau ne, manau, kad atsikratymas tokiais asmenimis nėra gėdingas veiksmas. Todėl esu ir pats užblokavęs keletą personų. Tačiau to niekada nedarau su tais, kurie nors ir priešingų gyvenimo vertybių išpažintojai, neperžengia padorumo ribų.

Šių vertybių skatinamas ir pats visada elgiuosi etiškai, o savo nuomonę dėstau ją motyvuodamas, įrodinėdamas kodėl taip ir ne kitaip. Nežiūrint to, esu užblokuotas ar bent jau pašalintas iš taip vadinamų draugų [ironiška, bet internetiniai „draugai“ dažnai net nepanašūs į draugus, o jais tampame vien todėl, kad norime sulaukti pranešimų apie oponento veiksmus] bene dešimties virtualių asmenybių. Kai kuriuos iš jų labai suprantu. Na nesutampa nuomonės nors tu ką ir ilgainiui tai tampa nepakenčiama, tad žmonės nebeištveria.

Bet kai mane blokuoja užsilipusieji ant didžiosios Lietuvos scenos, apima toks sarkastiškas džiaugsmas: „Aš buvau teisus. Tu pritrūkai argumentų, todėl pasislėpei nuo manęs. Bet aš gi tik eilinis nuomonės reiškėjas, o tu..? Tu save laikai tautos garsiakalbiu, išmintimi, vertybe, manaisi esąs politiku. O pasirodei daug silpnesniu už mane“.

Suprantu, kad daugeliui skaitytojų smalsu kas iš tų, neva, žvaigždučių yra mane užblokavęs. Sąrašas neilgas – tai Rasa JUKNEVIČIENĖ, Aušra MALDEIKIENĖ ir „Lietuvos žinių“ korespondentė Jurga TVASKIENĖ. Skardūs metalofonai, transliuojantys, deja, prasto skambesio muziką. O paskata šiam mano rašinėliui buvo žinia, kad Aušra MALDEIKIENĖ neištvėrė ne tik mano kritikos. Pasidavė ji ir gana gerai žinomai politikei Agnei ZUOKIENEI. Tad kas gi ji, ta virtualiai gležnoji Aušra? Mano akimis tai Vytauto Šustausko, Petro Gražulio ir kai kurių kitų politikų antrininkė. Tik save jau eilę metų reklamuojanti kaip ekonomikos žinovė. Mokslininkė, apie kurios pasiekimus mažai kas ką yra girdėjęs.

O plačiau apie šią situaciją rasite čia —>> Socialiniuose tinkluose susikirto dvi žinomos moterys – Agnė Zuokienė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė. Panašu, kad konfliktas tarp moterų kilo tada, kai SODRA paskelbė visų šalies įmonių vidutinius darbuotojams mokamus atlyginimus

NEMUŠKITE VALATKOS, NES KAS GI ŽINO KOKIA BUS JŪSŲ SENATVĖ

Dažnai su pasibaisėjimu girdime žmonių padūsavimus: nusenusi mama nebepažįsta dukters, močiutė nustebusi klausia savo anūkės – kas tu esi ir iš kur čia atsiradai? Senatvė iš tikro baisus dalykas ir kas gi žino kokia ateitis laukia mūsų pačių. Tiesa, jei jau kažkada pradėsime nusišnekėti, tikriausiai to tikrai nebesuvoksime ir save laikysime pačiais išmintingiausiais žmonėmis. Todėl manau, kad negražu kai jauni ir tvirti žmonės lupa senukus.

Jei kažkada, kai velionis signataras Algirdas Patackas seime gerai vožtelėjo kolegai Rimvydui Valatkai, tai atrodė tikrai verta dėmesio sensacija. Tačiau dabar reaguoti į pastarojo nusikalbėjimus, manau, jau ir neverta, ir net negražu. Atėjo metas, kai turime atlaidžiau žiūrėti tiek į senukų kliedesius, tiek į jų vis stiprėjantį norą ką nors protingo pareikšti. Ir nebe jų kaltė, kad tai nebesigauna. Jei iš inercijos dar vis nepavyksta akimis praeiti pro, manyčiau, devalvuotą pavardę, būkime atlaidūs, tegul kalba… Tegul kalba, kas kaip sakoma, ant liežuvio galo.

Aš jau senokai žvilgsniu peršoku per šios personos straipsnius, neužsukdamas paviešėti į jų terpę, tačiau šį kartą vis tik peržvelgiau sapaliones, kurios, kaip pastaraisiais metais jau tapo beveik įprasta, išbarstytos Delfi straipsnelyje „R. Valatka: Kalėdos – be Kristaus, valstiečių valdovas – be vieno cveko“. Tam pastūmėjo mano bičiulio Kęstučio nuoroda Feijsbuke.

Na kaip kitaip pavadinsi tokias padrikas mintis kaip „Seimo vaikams reikia naujo fortepijono“,  „Anei valstiečių balsų, anei jų parašų skripkos, anei mokytojams – papildomo pyragėlio“, „Užmuškit Saulę pavogusią gyvatę! Muškit blukį!“, „Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis – doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei“… Noras parodyti save kaip tautosakos žinovą? Duok Dieve jei tik tai. Bet man regis, Rimvydui atėjo laikas, kai galvoje girdisi jaunystėje girdėtų muzikinių žanrų mišinys ir jam tai atrodo labiausiai vykusi jo poema.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-kaledos-be-kristaus-valstieciu-valdovas-be-vieno-cveko.d?id=73273466

Kelionė į Aleppo, Syria. Pas Susan Koyali

Internetas, laikraščiai ir įvairiausi ekranai šiandiena sklidini užrašų su žodžiais Aleppo, Syrija. Tai vienas didžiausių sirų miestų, deja, kasdien vis labiau virstantis į griuvėsius…

Aš niekada nebuvau nei Aleppe, nei toje šalyje apskritai, tačiau prisiminimai apie šį miestą vis dar gyvi. Keista? Taip, keista ir man.

Buvo gal 1978 metai. Nerūpestingos mano jaunystės metai. Jau bene 6 metus dirbau Kauno ekskursijų vadovu, nežiūrint to, kad pats dar buvau jaunas ir be gyvenimiškos praktikos. Tokiame amžiuje greitai pasijunti asu, kietuoliu ar dar kuo norite. Tokiu tada jaučiausi ir aš. Ir ne tik jaunystė tai skatino, man tiesiog sekėsi šis darbas, jis buvo ir pragyvenimo šaltinis ir begalinis pomėgis.

Jei pirmuosius keturis – penkis metus man teko dirbti tik su tarybiniais turistais, tai tada man jau pakliūdavo užsieniečių – lenkų, vokiečių, bulgarų. Bet vieną dieną sužinojau, kad netrukus sulauksiu turistų iš Arabijos. Sunku, tikriausiai, įsivaizduoti kokie jausmai buvo tada apėmę mane. Ko gero pats tinkamiausias žodis būtų euforija.  Tai neišpasakytas jausmas, kuris be perstojimo svaigino. Tiesa, žinojau, kad šie turistai bus atvežami tik pusdieniui. Iš Vilniaus, kur jie buvo apsistoję savaitei laiko. Tačiau nesvarbu, Tarybų šalies gyventojui žinia, kad jis galės bendrauti, o maža to, dar ir pasakoti sirams, atrodė kažkas aukščiau už realybę.

Tą dieną, kai į Kauną atvyko ši grupė, prisimenu dar ir šiandiena. Nuo pat ryto sukau galvą kaip čia apsirengti, kankino dvejonės tarsi netrukus turėčiau lipti į sceną prieš visą pasaulį… Apie pietus į sutartą vietą atvažiavo autobusas. Paprastai turistus sutikdavome įlipdami į autobusą, prisistatydami ir trumpai nupasakodami ką apžiūrėsime Kaune. Taip buvo ir šį kartą, tik bendravimas nebuvo betarpiškas, mano žodžius, kiek pamąstęs į reikiamą užsienio kalbą išversdavo svečius atlydintis vertėjas.

Vaizdas įlipus į autobusą buvo nuostabus, tiesa, gerokai ir nustebinęs. Per turizmo sistemą “Sputnik“ daugumoje važiuodavo jauni keliautojai. Gi šiuo atveju prieš mane sėdėjo daug solidžių “dėdžių“. Arabai, sirai… – ši rasė iki tol man buvo visai nematyta, apie ją mąsčiau gal tik pagal susikurtą įvaizdį iš vaikystės pasakų “Tūkstantis ir viena naktis“. Su savo nacionaline simbolika, rūsčiais žvilgsniais ir emocinga laikysena. Nežiūrint to, nepasimečiau, papasakojau apie miestą, o kiek vėliau ekskursija tęsėsi po senamiestį ir Laisvės alėją.

Tarpe šių turistų neužtrukau pamatyti ir keletą jaunų merginų. Tiesiog sužavėjo jų drąsūs ir aštrūs žvilgsniai bei plačios šypsenos. Gyvenimas tuo ir žavingas, kad tarp mūsų visada veikia mums, o ir mokslui nežinomi magnetai. Tad man į akis kritusios arabų damos netrukus prisigretino prie manęs ir mes jau bandėme kalbėtis “privačiai“. Taip jau sutapo laikas, kad grupei viskas buvo papasakota, tad aš savo svečius “paleidau“ porai valandų laisvalaikio, po ko jie turėjo grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių. Bet koks dar laisvalaikis man ir dviem mano kompanijonėms, kurioms ne mažiau nei man norėjosi pabendrauti akis į akį. Be oficialių postų ir trafaretinių ekskursijų. Tačiau grupei pasklidus po miestą, su viešniomis dar liko ir du seni sirai. Seni? Taip, man tada jie tokie atrodė. Ir tik šiandiena, bandydamas atkelti laiko skraistę, aš susivokiu, kad jie buvo gal keturiasdešimtmečiai, bene porą dešimtmečių jaunesni už mane šiandiena. Tačiau maža patirtis su juodo gymio žmonėmis, o ir mano jaunas amžius [buvau gal 27-28 metų], tada viską rodė kitaip.

Iš kažkokių pašalinių šaltinių aš jau nuo mažens žinojau, kad gruzinai, armėnai ar, tuo labiau arabai yra labai valdingi, pavydūs ir griežti bei žiaurūs. Tad kaustė kažkokia pradinė baimė, kad gal diedulės tuoj užsius, kad bendrauju su jų merginomis ir prasidės neprognozuojamas konfliktas. Tačiau ne… Šie du vyrai, priešingai nei aš tikėjausi, netikėtai nusišypsojo ir prisistatė: vienas iš jų pasisakė esąs Aleppo aukso dirbinių parduotuvės savininkas, o kitas… nebepamenu kuo, bet irgi labai jau didelis činas. Tarybų šalyje nebūdavo net mažiausių privačių kioskelių, o prekyba auksu mūsų smegenyse buvo užkoduota kaip išskirtinė valstybės teisė. Tad tokia žinia mane bloškė kaip uraganinis vėjas: negalėjau patikėti savimi, kad kalbu su aukso prekeiviu.

Tačiau netrukus mano oligarchai dar kartą nusišypsojo ir, ko gero, taip pat kaip ir mano prasta anglų kalba pasakė: “You have a big love. Goodbye“. Ir nuėjo.

Likome trise. Merginos, pamenu kaip dabar, paklausė manęs kur gauti ice cream ir mes netrukus jau sėdėjome K.Donelaičio gatvėje buvusioje “Kava ledai“. Sėdėjome, kiek leido laikas ir anglų kalbos žinios, kalbėjome ir mintyse kūrėme būsimą didelę pažintį. Bet laikas negailestingai suko savo rodyklę ir pokabiai ėjo į pabaigą. Visi trys pasikeitėme adresais ir pasižadėjome nuo pat jų grįžimo namo, apsikeisti laiškais ir įspūdžiais iš kelionės apskritai.

Arti keturiasdešimties metų prabėgo nuo tų dienų… Gyvename jau visai kitame pasaulyje. Sirija, kažkada mums mažai žinoma šalis, šiandiena skamba viso pasaulio radijo ir TV kanalais. Aleppo miestas bene ryškiausiai. Aš taip niekada ir nebuvau šiame mieste, bet googlės pagalba atsivertęs jo griuvėsius jaučiuosi tarsi ten buvęs. Ir kažkaip liūdna, jaučiuosi tarsi praradęs kažką savo brangaus. Nors gal ir praradau. Praradau jaunystės idealus, jie jau seniai sudužo. Praradau neįvykusią, tačiau kažkada labai karštai puoselėtą draugystę. Aš taip ir negavau laiško iš Susan Koyali ir jos draugės, o matydamas šio miesto griuvėsius pagalvoju – o gal jos ten, po jais. Žiauru.

Šiandiena, deja, suprantu, kad tai kas sukasi jaunose galvose, yra idealai. O gyvenimas per kurį mums visiems tenka žengti, tėra nevykęs to idealo atspindys. Mes sukuriami tam, kad patys kurtume gėrį. Bet kuriame jo labai mažai, paskui save dažniausiai palikdami juodą šešėlį. Ir niūrų savo idealo atspindį.

R.Matelis: Ką daryti kai noriu į valdžią, o pasigirti nėra kuo? Arba gėdingi veiksmai

Šį kartą pabandysiu apžvelgti politiką Lietuvoje iš kitos pusės. Tai yra ne tuos, kurie yra valdžioje, o rinkėju valia nusmukdytuosius į opoziciją. Ar verti rinkėjų pasitikėjimo šie žmonės?

Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Tėvynės sąjungos pirmininkas, „buvęs Europos parlamento narys kritikavo Žemės ūkio ministeriją ir V.Baltraitienę dėl korupcijos“, – 2016 m. rugpjūčio 26 d. skelbė virtualraštis „Delfi“. Praėjus vos trims dienoms po šios publikacijos savo puslapyje Feijsbuke jam antrina tos pačios konservatorių sąjungos vienas iš lyderių [atsiprašau jei klystu, nes tam yra ir kai kurių abejonių] Jurgis Razma. Ši partija, ilgus metus save nuolatos ramsčiusi savygira, prieš keturis metus rinkėjų valia buvo nustumta į politikos antraeilininkų gretas, tad tokiu elgesiu stebėtis gal ir neverta. Nei kiek nestebina ir politikos posto paveldėtojo G.Landsbergio elgesys. O va Jurgis Razma, stebina. Nes net ir nuolatos buvęs tarp parlamentarų, daugeliui kurių pagarbos pajusti man taip niekada ir nepavyko, asmeniškai jis sugebėdavo išlikti pakankamai solidus, objektyvus, nenusirisdavo iki pigaus bulvarinio politiko lygmens. Bet va, matyt, artėjantys rinkimai anksčiau ar vėliau padaro savo. O jei komanda abejotino solidumo, gal net nevalia pernelyg išsišokti…[?]

Bet absurdo vertę, bandydamas save sureikšminti, pradėjo G.Landsbergis, tad nuo jo pareiškimo ir pradėsiu.

„Dėl nuolatinių korupcijos skandalų ir iškilusių abejonių (…) siūlysiu TS-LKD frakcijai Seime (…) inicijuoti interpeliacijos procedūrą V.Baltraitienei“ – sako konservatorių sosto paveldėtojas. Garsus šūktelėjimas, kurio įgyvendinti jis, ko gero, nei nepabandys. Tačiau gi verta kažkada pabandyti prabilti, pasirodyti veikliu, tegul ir nuo zonduojamojo pareiškimo. Tik ar turi šis žmogus tokią moralinę teisę? Nes demokratinei valstybei, kokia esant Lietuvą deklaruoja vos ne absoliučiai visos politinės jėgos, nėra ir negali būti būdinga vietų partijos pirmininko poste, paveldimumas. Tikrai demokratinis pasaulis vienodai griežtai smerkia ir korupciją ir protekcionizmą. Nes pastarasis yra tik vienas iš sudėtinių korupcijos dalių. O kaip gi kitaip galima vertinti padėtį, kai buvęs partijos pirmininkas A.Kubilius savo paveldėtoju pasiūlo savo pirmtako anūką ir visi paklusniai pakelia rankas – „pritariam“. Ir akimirksniu mažai kam girdėtas anūkas tampa vienos iš ilgiausiai valdžiose užsėdėjusių vadu. Šioje vietoje turiu pastebėti, kad kai kurie TS-LKD gerbėjai jau kuris laikas įsidrąsino šią personą vadinti partijos lyderiu. Bet ar tikrai lyderis? Ne, mielieji, lyderiai ne skiriami, jais tampama už savo aktyvią ir pažangią veiklą. O gal aš paprasčiausiai atsilikęs? Gal kas nors žinote šio žmogaus iškilių darbų? Apart to, kad jis ir rinkimų sąraše savojoje partijoje tapo nereitinguotinu pirmuoju numeriu…

O kaip su Jurgiu Razma? Kažkurioje žiniatiekoje teko girdėti, kad jį jaunieji konservatoriai ėmė stumti į šoną, kaip ir daugelį senbuvių, ir dėl to įsižeidęs jis net atsisakė būti partijos rinkimų štabo nariu. Bet politikoje karščiuotis dažnai pavojinga, tad manau, kad gerbiamas Jurgis tai netrukus suprato todėl nutarė bent jau šioje kvailoje „interpopuliacijoje“ pasirodyti savu ir veikliu.

Pasigilinkime ką jis rašo savo Feijsbuko paskyroje… Kaip ir dera save sunkiasvoriu politiku laikančiam veikėjui, savo rašliavėlę jis pradeda nuo ultimatyvaus sakinio: „Žemės ūkio ministrė turi nedelsiant trauktis iš pareigų. A.Butkevičius turi atsiprašyti Latvijos ministro“. Ir toliau jau dengiasi Prezidentės skydu, esą po jos išsakytos nuomonės ministrė, net jei ji ir niekuo nekalta, turėjo bėgte lėkti pas premjerą, o šis stverti ragelį ir skambinti kaimyninės šalies ministrui. Tik ar tikrai turėjo? Ar taip būtų elgęsis jo buvęs patronas Andrius Kubilius? Ir nuo kada tokios ministro pirmininko pareigos? Liūdna, kad tiek metų politikoje besisukinėjantis seimūnas taip mažai išmano apie vyriausybės veiklą. Žinoma, atsiprašyti gal ir gero tono ženklas. Bet atsiprašymą jau ir padarė pati ministrė. Tad… Bet gi jau tas laikas kai trūks plyš reikia rodyti savo veiklumą, ko gero gerokai praretėjusiems rinkėjams. Tad ko gi nepadarysi dėl savojo AŠ.

O pabaigai – pasvarstymai apie ministrės kaltes. Tiek „lyderis“, tiek ir Razma postringauja, kad ŽŪM kontroliuojamų įstaigų vadovai įtariami korupcinėmis veikomis. Įtariami buvo ir tos pačios ministerijos buvusio ministro Kazio Starkevičiaus pavaldūs asmenys „mailiaus“ byloje, tik ar tada tą patį kalbėjo šiedu veikėjai? O, pagaliau, ar teismas nuteisė tuos įtariamuosius? Ne, teismas išteisino ir ponas Razma šiandiena gal gali teigti, kad jie buvo nekalti, todėl teisingai darė, kad Starkevičius neatsistatydino. Bet gi niekas nenuteistas ir šiuose įtarimuose. Tad kodėl Baltraitienė turėtų elgtis kitaip nei Starkevičius? Įtarimai įtarimais, o jei dėl kiekvieno įtarimo pradėsime švaistytis pareigūnais, tai ar netrukus į ministrus nebūsime priversti skirti kiekvieną melžėją, kuri anot seno proletariato vado gali valdyti valstybę?

Ir baigiamajame žodyje noriu paklausti ar tikrai nuoširdžiai kas nors mano, kad ministro pareiga bėgti į šoną nuo bet kurio sutikto verslininko? Net laukinių gentys, ko gero, nesugalvotų teigti tokias „išmintingas idėjas“. Civilizuotų šalių vadovai į keliones su savimi vežasi ne vieną ir ne du verslininkus. Nes jie nori, kad vystytųsi jų prekyba, gamyba ir ekonomika. Lietuviai – ne išimtis. Prezidentas Valdas Adamkus į kelione į užsienio šalis taip pat veždavosi dešimtis pramonininkų. Ir visa tai piešėme šviesiomis spalvomis. O kas gi nutiko blogo čia? Sąmokslo teorijos ir niekinga konkurencija dėl vietos po seimo kupolais. O kai nebėra minčių kaip tą padaryti civilizuotai, tinka ir nevykėliškai sukurptas skandalas? Šiuo atveju bandoma begėdiškai pasinaudoti ministrių B.Vėsaitės ir R.Šalaševičiūtės vertimo istorijomis. Bet ne visada švento Jono dienos. Regis šiuo atveju lėkšti tekstai nepadės. Nes rinkėjai jau susivokė, jiems reikalingi veiklūs, solidūs ir garbūs lyderiai.

LR Teisingumo ministrui: paklausimas dėl Strasbūro teismo detalių. 1

LR Teisingumo Ministrui p. Juozui BERNATONIUI Gedimino pr. 30, Vilnius, 01104 2015-06-11 Romualdo MATELIO, Xxxxx x. ZZZ-ZZ, Kaunas, 99999 PRAŠYMAS [tik elektroniniu paštu]  Gerbiamas Ministre. Jau 25 metus neatgaunu nuosavybės į išlikusį, tarybų valdžios metais nacionalizuotą savo tėvų nekilnojamąjį turtą [žemę]. Teismai, deja, taip pat priėmė, mano absoliučiu įsitikinimu, neteisingus sprendimus, todėl esu priverstas pradėti išsamiai domėtis EŽTT tvarka ir kita tarptautine teisine praktika. Dėl šios priežasties parašau man atsakyti į žemiau pateikiamus klausimus.  1.   Kokios bylos yra atrenkamos ir spausdinamos tinklapyje „Vyriausybės atstovas Europos Žmogaus teisių teisme“? http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/vyriausybei-perduotu-bylu-statistika-pagal-proceso-eztt-stadijas 2.   Jeigu čia spausdinamos visos keliamos [priimtos, nepriimtos, laimėtos ir pralaimėtos] bylos, kodėl šiame sąraše nėra mano bylos ECHR-LLit11.0R MCE/Ipa [pareiškimas Nr. 3268/15], kuri 2015 m. gegužės 28 d. paskelbta nepriimtina ? 3.   Kokioje svetainėje yra skalbiami analogiški duomenys paties EŽTT [originalo kalba]? 4.   Kokiais norminiais aktais remiantis EŽTT laiko, kad pareiškėjui, kurio skundas yra nepriimtinas, nėra reikalo teikti jokios informacijos nei apie „vieno teisėjo sudėties Teismo posėdį, nei apie priimtą nutarimą“? Dėkoju už būsimą atsakymą. Pagarbiai Romualdas Matelis

Laiškas Kauno Merui V.Matijošaičiui. Apie miesto želdinius

Apie Kauno žaliąjį rūbą formuojančių bendrovių galimus slaptus interesus, miesto gėlynų skoningumą ir priklausomybę, bei kitus reikaliukus galite pasiskaityti čia: https://matelis.wordpress.com/mano-laiskai/ [antras laiškas]

Naujas rašinukas naujame skyrelyje

Ką tik atidariau savo tinklapio naują skyrelį – “mano laiškai“.

Čia kol kas įkėliau dar tik pirmą savo laišką seimo nariui Linui BALSIUI.

Jį rasite paspaudę šią nuorodą: https://matelis.wordpress.com/mano-laiskai/

Lieku laukti Jūsų komentarų. Ačiū už bet kokio pobūdžio nuomones.

R.Matelis: Nykios Kauno puošmenos. Prie jų sugrįšime po metų ir kitų

Pagaliau nurimo rinkiminės batalijos, o Kaunas išsirinko naują, labiausiai geidžiamą merą. Konservatorius Andrius KUPČINSKAS, nepateisinamai ilgai užsibuvęs šiame poste, tikėkimės susipras ir daugiau nebesitaikys į mero kėdę. Na, o ar tikrai pradžiugins naujasis meras Visvaldas MATIJOŠAITIS, pamatysime netrukus.

Tačiau ši mano tema ne teoriniams pamąstymams. Nueinanti konservatorių dauguma miestą paliko tikrai rūgščios išvaizdos. Nežiūrint to, kad vieną kitą vietelę gal šiek tiek ir padailino. O aš, pasiėmęs savo fotoaparatuką, perėjau prabėgomis per miestą ir “įsidėjau“ kai kuriuos nykius vaizdelius. Tikiuosi, kad jau po metų šie vaizdai bus bent dalinai kitokie, o po pusės kadencijos ir visai užmiršime tai kas buvo.

R.Matelis: Mero A.KUPČINSKO man jau pakaks. Tikiuosi ir Jums

 II dalis

 

I dalis ČIA
Jei manęs kas nors paklaustų kas per žmogus yra Andrius KUPČINSKAS, ko gero, nieko blogo pasakyti negalėčiau. „Žmogus kaip žmogus“, – tikriausiai suformuluočiau atsakymą. Tačiau Kaunas ne tik didelis ir svarbus Lietuvos miestas, jis yra ir daugelio mūsų vilčių, lūkesčių ir poreikių patenkinimo miestas. O kas žino, esant tokiai politikai kaip šiandiena, gal dar ir vėl sostine jam teks būti… Todėl jam vadovauti turi ne eilinių gebėjimų, o apsukrus, talentingas ir teisingas žmogus. Kita vertus, Kauno meras turi būti ORUS, o jo išsakyti ŽODŽIAI TURI BŪTI SVARŪS ir niekam nekelti abejonių dėl jų teisingumo. Ar tokioje rolėje sugeba ir gali būti A.Kupčinskas?

Ko gero, ne. Ko gero Kauno merui dar stipriai trūksta solidumo, todėl net per rinkimus, prasidėjus II turui, daugelį smarkiai papiktino neetiška ir nekorektiška reklama su milicininko [suprask – Matijošaičio] ir kažkokio eigulio [suprask – patrioto Kupčinsko] kepurėmis. Beje, meras neretai mėgsta pabrėžti, kad jis nėra pralobęs ir gyvena pagal savo ne itin didelį atlyginimą, tad kaip gi čia su tais milžiniškais stendais, kurių kainos šiaip jau yra kosminės? Ar jie merui iškabinti su nuolaida, ar vis tik jiems pinigų “pavyko“ užsidirbti? Bet tiek to tą savigarbos stokojančią Andriaus reklamą… Kur kas bjauriau yra tai [nes parodo TS-LKP partijoje dar vis tūnant kažkurį nevykėlį, kuris „komponuoja reklaminius veiksmus“], kad akivaizdžiai buksuojantys “tradiciniai“ politikai konservatoriai, nuolatos bando niekinti žmogų pagal profesiją. Taip bandyti susirinkti balsų sau yra paprasčiausiai kvaila ir neperspektyvu. Negaliu neprisiminti akivaizdžiai to paties konservatorių „chormeisterio“ kai buvo puolamas R.PAKSAS: pamanykite, prezidentu būti išdrįso lakūnas… O ar lakūnas kuo nors nepagarbi profesija tokioms pareigoms? Tikriausiai toks kritikas pats net keleiviu į lėktuvą bijotų įlipti… Taip ir čia – bandoma kąsti už milicininko [policininko] buvusią veiklą? Ir kam čia tada pataikaujama? Nusikaltėliams? Gal… Vis tik tai tikrai apgailėtini brovimosi į mero postą Kupčinsko metodai. Kaip ir tai, ką vakar perskaitėme spaudoje – Žaliakalnio gyventojams į dėžutes sumėtyti lapeliai, juodinantys V.MATIJOŠAITĮ! Na ne, sere mere, taip į savo nusėdėtą krėslą jūs jau nebesugrįšite. Garantuoju!

Jau minėjau, kad Kauno meras, be jokių diskusijų turi būti teisingas žmogus. O va prieš rinkimų pradžią jis paskelbia, kad TS-LKD Kauno skyrius, pirmieji pagaliau atpigino šildymą Kaune. Gerbiamieji skaitytojai, ar tai ne viršūnė? Tai akivaizdus veiksmas, parodantis, kad Kupčinskasi rinkėjus vertina ne labiau, nei mažamečius vaikus, kurie, jo manymu, net nesugeba aritmetinių tiesų suvokti. Jokia paslaptis, kad 2013/2014 metų žiema buvo gana šilta, tačiau šių metų žiema jau ir rekordiškai įvardinta: šalčių tarsi visai nebūta. Deja, sąskaitos už šildymą daugiabučių gyventojams jei ne didesnės, tai bent jau tokios pat. O turėjo būti smarkiai mažesnės. Ir tai įvardinama kaip atpiginome šildymą? Eigulių bendruomenės organizuotame gyventojų susitikime su pretendentais į merus viena senyva moteris atsistojo ir pasakė tiesiai, be užuolankų: „Man nereikia jokio atsakymo, nes tai ką aš pasakysiu yra ne klausimas, o paprastas pastebėjimas: Andrius KUPČINSKAS meluoja, kad atpigino šildymą. Jis neatpigo nei kiek, mes visi tą žinome. Negražu taip elgtis“ [čia cituoju iš atminties]. Ir vietoje mero dalyvavęs šiaip jau gana sėkmingai gebantis manipuliuoti auditorija Marijus PANCERIS, šioje vietoje tapo bejėgiu. Nes faktas niekada nebūna nuginčijamas gražbylystėmis.

Nueinantis meras eilę metų mėgsta vis džiaugtis Kaune įrengtais duračiu [čia mano asmeninis terminas, aš įsitikinęs, kad ateityje žodis „dviratis“ bus pakeistas į teisingą žodį „DURATIS“] takais, kažkada net pats žadėjo į darbą duračiu važinėti. Gerbiamieji, na gal ir aš ne viską suprantu, bet kame gi čia tas žygdarbis? Ar per Laisvės alėją ir Ąžuolyną nubrėžtos baltų dažų linijos? Tada jau jūs man atleiskite, kad aš nieko nebesuprantu. Ar čia merui reikia šlovintis dėl tokių „žygdarbių“? Bet va apie Laisvės alėja tai jau ir laikas pakalbėti… Dar prieš ketvertą penketą metų buvo gyvai kalbama, kad „atgaivinsime Laisvės alėjos dvasią“. Bet kalbomis retai kas ir retai kada atsigaivina, o darbų jokių nesimatė. Tiesa, prieš antros kadencijos rinkimus, meras Andrius buvo visus pradžiuginęs, nes iki 17 valandos sutrumpino mokėjimo už automobilių stovėjimą centre, laiką. Bet o viešpatie, kokie naivūs mes buvome tada: tas sutrumpintas laikas teegzistavo iki naujų postų išsidalinimo. Ir po to ne tik vėl prailgėjo, bet savo kainomis dar labiau iš miesto centro išvaikė žmones. Nes nors sakyti garsiai, kad brangu mokėti už nieką, nedrįstą niekas [vis tik tokie baikštūs jau esame], kiekvienas tą turi galvoje ir todėl mąsto: o ko man į tą centrą važiuoti? Kad pinigus už nieką sumokėti? Taigi ilgalaikis kalbėjimas apie centro atgaivinimą, kuris akivaizdžiai neįvyko, pakeistas į Laisvės alėjos atnaujinimą. Šis „judesys“, nors ir reikalingas, tarsi paslėpė neįvykdytus pažadus ir pavertė juos į perspektyvią dirvą pasipinigautojams. Nes čia atsiveria dideli klodai, milijoninės sumos gatvės rekonstrukcijai. Tačiau jei įvertintume viską iš pašalies, Laisvės alėja „numarinta jau labai daug metų ir tokia bus dar ilgai.

Kai kovo devintą dieną laikraščio 15 min. korespondentai pateikė klausimą A.Kupčinskui: „Prieš 2011 metų rinkimus žadėjote, kad po „Žalgirio“ arenos atėjo eilė Laisvės alėjos rekonstrukcijai. Taip pat žadėjote įkurti studentų centrą Nemuno saloje, pradėti statyti Kongresų rūmus. Tad kodėl Laisvės alėja vis dar tokia pati, nėra Kongresų rūmų pamatų, studentų centro Nemuno saloje?“, sekė toks paprastas ir tarsi ne to paties buvusio žadėtojo atsakymas: „Žinoma, visko nespėjome ir tą pripažįstu. Neįmanoma visko padaryti per vieną kadenciją“. O žadėti buvo galima? Kaip ir įtikinėti, kad šildymas atpigo? Ir dar įsiklausykime, ‚sakoma pripažįstu, kad visko nespėjome“. Betgi, kad iš išvardytų darbų šiame klausime jūs nieko „nespėjote“. … Nors aš asmeniškai tai ir džiaugiuosi, kad tie Kongresų rūmai nepradėti. Nereikia jų Kaunui. Bent jau dar ne laikas jiems atsirasti. Net jei tai ir už svetimus, ES pinigus būtų daroma.

Nebesiplėtosiu, pagal komentarus spaudoje esu įsitikinęs, kad A.KUPČINSKAS nebebus renkamas. Nežiūrint to, kad jam nesuvokiamus palaikymus ėmė reikšti žmonės, kurie, švelniai tariant niekaip nesusiję su sprendimais ar Kaunui reikia Kupčinsko valdžios. Čia turi omenyje europarlamentaro A.MAZURONIO ir Palangos mero, konservatoriaus Š.VAITKAUS palaikomuosius pareiškimus. Ech, … politinė kultūra Lietuvoje dar keista. Man atrodo, kad tokių pareiškimų autoriai paprasčiausiai turėtų ilgai labai nepatogiai jaustis.

Tai va ir viskas, ką norėjau pasakyti savo bičiuliams kauniečiams. Iki. Susitiksime sekmadienį prie urnų.