Posts Tagged ‘nesąžiningos sąlygos’

Netikra žinutė. Iš numerio +41798073040

 Šiaip jau, tai ta informacija, kurią čia paskelbsiu, neįdomi. Jokių emocijų, nieko naujo ar, tuo labiau, originalaus. Bet parašysiu keliais sakiniais. Vardan to, kad gal kažkas kažką įdomaus praneš. O gal kas ir išvengs kada bereikalingo nuostolio.

Prieš porą valandų į mano toliakalbį atskriejo SMS. Tekstas nuobodus ir nieko nepasakantis: “Patvirtinimo kodas 177“. Siuntėjas:-  +41798073040, pranešimų centras: +919821900050

Iki tvankumo atsibodę skaityti panašias istorijas ir perspėjimus, kad va, gausi žinutę – neskaityk, paskambins – neatsiliepk…. Nes teks mokėti dideles sumas. Bet šį kartą, sėdžiu prie savo kompiuterio, tad sumaniau pasikreipti į “detektyvus“ Googlė’je

Ir ką Jūs manote? pasirodo iš šio numerio jau virš metų terorizuojamas pasaulis. Taip taip, pasaulis, nes žinučių iš šio numerio gijos siekia net Australiją, nekalbant apie visą Europą. Žmonės dalinasi patirtimi, rašo, bet karavanas eina toliau?

Negali būti… Na aš suprantu, kad galima sudaryti sutartį su kažkokia telekomunikacijų bendrove ir to pasekoje gauti padidintus tarifus į savo sąskaitą už įeinančius skambučius ar SMS. Aš suprantu, kad galima po to siuntinėti įvairią dezinformaciją, kuri veiktų kaip užburtoji sala, viliodamas atsakinėti į tavo žinutes. Bet nesuprantu vieno – kaip tokių veikėjų negali susekti įvairūs interpolai..? Gi pinigai, jei jie būtų nurašyti nuo mano sąskaitos, ne patys nubėgtų pas niekadėją. Jie eitų iš banko į banką, iš sąskaitos į sąskaitą. O ir sutartyse su ryšio tiekėjais negali nebūti nurodytas asmuo, sudaręs sutartį šiam, 41798073040 numeriui.

Beprasmę ir gal bevertę parašiau šį vakarą informaciją Jums. Atleiskite už sugaištą minutę. Bet gi, sakau, gal kažkas kažką konkrečiau apie tokius dyvus pakomentuos? O gal kažkas net apsisaugos nuo galimų analogiškų pavojų..?

 

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Romualdas Matelis: Argi ne Lietuvos valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo?

Kadangi kartas nuo karto vis pamąstau apie mūsų valstybės neįgalumą ne tik sunkiose visuomeninio gyvenimo problemose, bet ir absoliučiai paprastose, sakyčiau netgi primityvokose situacijose, šiandiena, prasidėjus antram kalendoriniam žiemos mėnesiui susiradau kiek anksčiau prabėgomis skaitytą informaciją. Ji čia –>>> “Sezoninio laiko atsisakymas Lietuvoje būtų palankus žmonių sveikatai, bet grėstų ES sankcijos“. Be kitų, mano akimis, ne itin išmintingų minčių šioje apybraižoje, skaitau ir tokį sakinį:
“Europos teisės departamentas įspėja, kad ne Lietuvos valdžios valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo. Tokie sprendimai, anot jo, „priklauso Europos Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencijai“.
Na atleiskite gerbiamieji, tai ar mes jau nebeturime savo Valstybės? Ar jau tapome kažkokia autonomine respublika, kuri nebeturi teisės spręsti savo šalies kasdienybės klausimų? Nesuprantu tokių išvedžiojimų. Dar keisčiau skamba Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto specialistų teiginiai, kad jei Lietuva liktų gyventi vasaros laiku, „tai neatitiktų valstybės geografinės padėties ir laiko juostos“. Stebiuosi kodėl gi dar iki šiol šie specialistai nesvarsto klausimo, kad Lietuvoje uždrausti savo būstus šildyti žiemos metu? Gi tai taip pat neatitinka valstybės geografinės padėties ir laiko juostos: turėtume teisę nebent susimūturuoti į antklodes ir taip bandyti išlikti gyvi iki sekančios vasaros. Natūrali atranka, taip sakant, tada būtų. Ir pilnai atitiktų visus gamtos parėdymus. Juokas pro dideles ašaras…

O gal pabandykime pamąstyti savarankiškai, be jokių Vilniaus mokslininkų ar Europos politikų pagalbos? Ir mąstykime, taip sakant papunkčiui. Taip vadinamas natūralus Lietuvos laikas mums šiandiena teikia galimybę ryte anksčiausiai sulaukti šviesos. Tai būtų ne taip jau ir blogai, tačiau turime įvertinti tai, kad šviesaus paros laiko trukmė yra stabili, jos prailginti negalėtume ne tik su Europos, bet ir su viso pasaulio išminčių pagalba. Tad ką mums duoda ankstyva šviesa ryte? Kalbėsiu, kad suprantamiau būtų, dirbančio   žmogaus akimis. Ryte mes keliamės, prausiamės, pusryčiaujame ir… keliaujame į darbą. Vonios kambaryje, ko gero, niekas natūralios šviesos nei neturime, tad elektros lemputė yra mūsų vienintelis šviesos tiekėjas. Reiškiasi, nepriklausomai, nuo to, lauke tamsu ar šviesu, mes naudojame ir mokame už elektrą. Po to atvykstame į darbą, o čia apšvietimo kaštai jau darbdavio reikalas. Tai normalu – darbdavių kur kas mažesnis procentas negu paprastų, samdomų piliečių, tad tautos interesas turėtų tuo pačiu būti laikomas ir viešuoju interesu… Vakarop, jei darbą mes baigiame apie 17 valandą, išeiname jau sutemus ar bent pritemus, o namus pasiekiame, paprastai jau sutemus. Bene porą mėnesių metuose, pagal dabartinį laiką, mes jau iš darbo išeiname tamsoje. Ką veikti kai aplinkui ir šalta ir dar tamsu? Ogi nieko, keliauti namo ir kiurksoti prie televizoriaus, kompiuterio arba skaityti knygą. Po to eiti miegoti ir ryte vėl pradėti tą patį ratą.
O jei mes gyventume ne pagal savo geografinį laiką? Jei mes jį pamirštume ir darytume taip, kad mūsų realusis gyvenimas prailgėtų? Vasarą pakanka ir to laiko, kokį turime dabar, dukart per metus sukinėdami laikrodį. O jei atėjus žiemai, laikrodžius persuktumėme į kitą pusę? Tada mes iš darbo išėję dar turėtume apie valandą, o kitu laiku ir dvi valandas šviesaus laiko. Tada mes ne tik, kad mažiau elektros sunaudotume namuose [reiškia kažkiek atpigtų ir taip mums gamtos primesti dideli išgyvenimo kaštai], bet dar su malonumu galėtume ir pasivaikščioti parkuose ar alėjose, kas neabejotinai teigiamai  atsilieptų bendrai sveikatai, nuotaikai ir netgi sekančios dienos darbingumui. Todėl neatsitiktinai sakau – taip prailgėtų ir realus mūsų gyvenimo laikas. Juk daugelis tikrai sutiksite, kad pilnakraujis gyvenimas yra tada, kai mes judame, bendraujame, kažką veikiame, o ne snūduriuojame užpečkyje ir miegame. Neabejoju, kad mažai rastume sveikos mąstysenos ir geranoriškų ketinimų žmonių, kurie manytų, kad, be kita ko – mūsų rizikingos kriminogeninės gyvensenos sąlygomis, maloniau yra vaikštinėti tamsoje nei dienos šviesoje.

Romualdas Matelis: Apskaita gatvėje, o vartotojas už borto?

Tikriausiai gautume šoką, jei vieną dieną atėję į banką pasidėti pinigų, išgirstume pasiūlymą juos palikti kokioje nors IKI ar Maximos saugojimo kameroje. Taip, aišku, ir nebus. Tačiau, o kaip su mūsų apskaitos skaitikliais, kurie išrikiuoti beveik visų miestų gatvėse? Juk jie ir reguliuoja mūsų piniginių plotį.

Lietuvoje pirmieji iš gyventojų atiminėti apskaitos priemones pradėjo elektrikai. Tada jie dar vadinosi paprasčiausiai „Elektros tinklais“. Šias tradicijas mielai tęsė ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ [VST, dabar LESTO]. Kuria prasme atiminėti, manau, skaitytojas susigaudys: iki tol ramiai gyventojų butuose buvę skaitliukai pradėti iškėlinėti į lauką, dažniausiai į gatvėje sumontuotą stovelį arba tiesiog ant elektros stulpo. Nesunku nuspėti ir kam tai buvo daroma. Tiesa, vienareikšmio atsakymo aš nežinau, gal būt jo ir nebuvo. Nes čia galėjo susigretinti net keli interesai. Spėju, kad vienas iš jų buvo iki Elektros tinklų privatizacijos prichvatizuoti kuo daugiau valdiškų pinigų. Nes iškėlimus, kaip taisyklė, vykdė koks nors UAB‘as, o kainos tokio nesudėtingo darbo būdavo tiesiog paauksuotos. Antrasis interesas, kurio niekas garsiai niekada neįvardijo, bet visi jį tarsi ir jautėme – o gal gi savo bute mes sustabdome tą skaitliuką. Arba kaip nors nuimame plombas ir atsukame rodmenis atgal. O va gatvėje tai padaryti jau bus neįmanoma.

Netrukus savo „giminaičių“ pavyzdžiu užsikrėtė ir dujų tiekėjai. „Lietuvos dujos“, nors dar ir nepasiekė tokio masiškumo, žingsnis po žingsnio vejasi elektrikus. Spėju, kad surinkti milijonai už gyventojams tiekiamas dujas, ne taip jau paprastai sulenda į privačias kišenes, gal gi atsiranda institucija Lietuvoje, kuri atlieka realų auditą [reviziją] ir patikrina kokio dydžio yra realios dujotiekių išlaidos, kokios pajamos ir, radusi nežmonišką pelną, gal būt, lieptų sumažinti mums tiekiamų dujų kainas. Tačiau dabar… dabar ir auditoriams nepaliekama šansų, nes išlaidos tarsi ir išaugusios, nesunku pirštu bakstelėti į kokį nors popieriuką: „va kiek sumokame už apskaitos prietaisų iškėlimą. Mums vis dar trūksta pinigų. Mūsų pelnas visai nedidelis“.

Kažkas gal galėtų bandyti ir pateisinti tokį elgesį. Jei įtikėtų, kad tikrai lietuviai masiškai vagia dujas ar elektrą. Tačiau ar tai padaryti paprastam žmogui įmanoma? Manau, kad ne, nes, kad ir kur bebūtų apskaita, plombos ant jos ne šiaip sau švininės „balvankės“ kaip kažkada. Šiuolaikinės plombos itin sudėtingos. O įžūlus vagis ir gatvėje jaučiasi kaip namuose. Žinome tai visi, skaitome gi įvairias kriminalines kronikas.

Tačiau dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Net socialistinės diktatūros metais nebuvo taip  paniekinta žmogaus  teisė žinoti, kad jis moka už tikrai savo sunaudotą energijos kiekį. Dabar, kai save įvardijame kaip gyvenančius demokratijos sąlygomis, realybėje matome, kad ta demokratija, toli gražu, ne visada skirta mums, vartotojams. Tačiau kai kurie įstatyminiai aktai tikrai demokratiški tik didžiosioms monopolijoms. Įdėmiai peržvelkime kokias sutartis mums yra primetę elektros ir dujų tiekėjai.

Prieš keletą metų, kai elektros tiekėjai bandė iškelti mano skaitliuką iš buto į gatvę, nesutikau. Nes ne mano valdoje esantis skaitliukas tampa bet kam prieinamas, reiškia net nepilnametis šposininkas gali atsidaryti dėžutės dureles ir, pavyzdžiui, nuplėšti plombą. O atsakomybę už tai parašu būčiau prisiėmęs aš. Ir ji ne simbolinė, tiekėjui radus nuimtą plombą, jis iš manęs galėtų reikalauti apmokėti maksimaliu esančių įrengimų pajėgumu net už kelis mėnesius. Lyg viską įsijungęs, naudočiau elektrą dieną naktį. Na, bet elektros reikalai jau praeityje. Po ilgos ir nelengvos kovos, mano interesus vis tik apgynė Vyriausioji ginčų komisija, kuri neleido iškelti mano skaitliuko, o elektrikus įpareigojo pasistatyti antrą, kontrolinį skaitiklį. Neleido ir nuimti plombų nuo mano bute likusiojo, pagal kurio rodmenis moku ir šiandiena. O būtent bent jau nuimti plombą labai troško VST darbuotojai. Klausimas kodėl? Atsakymas tik vienas – jie kažkodėl labai nenorėjo, kad aš turėčiau galimybę, esant reikalui, įrodyti, kad mano skaitliukas rodo tikrą sunaudojimą. Gi jei jis būtų be plombos, būtų galima teigti, kad aš manipuliuoju savo apskaitos prietaisu.

Šių metų pradžioje mane pradėjo atakuoti ir „Lietuvos dujų“ Kauno filialas: „Norime iškelti jūsų skaitliuką į lauką“. Vėl teko prirašyti kupetą raštų, kol agresyviosios „Lietuvos dujos“ buvo apramintos. Tiesa, nežinau kiek ilgam, bet to tikiuosi. Vartau rankose „Lietuvos dujų“ Kauno filialo tipinės sutarties kopiją, kurios taip ir nepasirašiau. Jos 4 skyriuje [„Vartotojas privalo“], 4.6 eilutėje įrašyta: „leisti Tiekėjo įgaliotiems atstovams <…> atlikti skaitiklių <…> iškėlimą“. Ar tai ne primetamas beteisiškumas? Gi situacija ta pati, gatvėje aš negaliu užtikrinti jokio skaitiklio saugumo. Maža to, „Lietuvos dujos“, kaip žinia, yra privataus kapitalo įmonė, tad kodėl aš turėčiau tikėti, kad ten dirba šventieji ir niekada man nebus padidinti skaitiklio parodymai? O jei jie bus padidinti, turėsiu mokėti brangiau. Štai todėl ir pradėjau, kad pinigams turi būti derama apsauga, o ne metalinė dėžutė, kuriai tinka bet koks raktelis.

Nebesiplėtodamas pasidžiaugsiu, kad mano, regis, nelygioje kovoje su milžinišku monstru – „Lietuvos dujų“ Kauno filialu, šį kartą nereikėjo važiuoti iki LR Vyriausios ginčų komisijos. Mane suprato Valstybinė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri įsigilino į savo anksčiau ratifikuotą „Lietuvos dujų“ tipinę sutartį ir 2011-10-11 d. priėmė naują Nutarimą Nr. 10-599, kuriuo konstatavo, kad Kauno vartotojams besąlygiškai primetamos tipinės sutarties net keturi punktai [4.3, 4.6, 10 ir 12] neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto [nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu], todėl AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pasiūlyta per 14 dienų nuo šio nutarimo gavimo, „pakeisti, panaikinti ar netaikyti“ šių punktų santykiuose su vartotojais.

Džiaugiuosi apgynęs viešąjį interesą, nes jei ne man, tai kažkam kitam tikrai galėjo kilti didelių ir sunkiai nekaltumą įrodytinų nemalonumų, neįdėmiai pasirašius tokią sutartį. O dabar galiu jau beveik nuraminti bent jau kauniečius, kad Jums nebereikės nervintis dėl gatvėje esančių skaitliukų techninio stovio. Rašau „beveik“, nes dar nežinau šios AB reakcijos, tačiau jei ji nesutiks su šiuo Vartotojų apsaugos tarnybos nutarimu, pastaroji kreipsis į tesimą, kur, tikėkimės, privers „Lietuvos dujas“ paisyti įstatymų.

O jei Jūs gyvenate ne Kaune… Ar pas Jus nėra tokių diskriminacinių punktų? Jei yra, patariu – pasistenkite juos atšaukti, precedentas jau yra.

Apačioje pridedu Valstybinės Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą ir jo techninės klaidos pataisymą.

Romualdas Matelis,

ekonomistas

Vieniems – didelės teisės, kitiems – tik sunkios pareigos