Archive for the ‘Pilietiškas požiūris’ Category

R.Matelis: Moraliai apsinuoginęs Kęstutis Masiulis man savotiškai patinka

Viliuosi, jog skaitytojas puikiai supras, kad žodį „patinka“ tarsi turėjau rašyti kabutėse. Nes žavėtis tuo, kas to nevertas, šiaip jau niekada nesugebu. Žavesio čia tik tiek, kad dar ir dar kartą pasimato kas kokiomis mintimis, viltimis ir lūkesčiai gyvena. O išeinant iš to ir, kad nei minutei neklydau, manydamas, kad TS LKD partijai, bent kol joje dominuoja tokios personos kaip Masiulis ar Kubilius, ne vieta politinėje scenoje. Tiesa, ši partija turi tam tikrą „talentą“, todėl, būdamas realistu, manau, kad jie dar ilgai ragais ir nagais brausis į seimo valdančiąsias koalicijas. Visgi vis labiau ryškėja ir antroji vizija: su tokiais žmonėmis šios partijos viltys bus bergždžios.

Bet ne apie pačią partiją prisėdau rašyti. Pakaks ir vieno jų stratego – Kęstučio Masiulio. Šis žmogus man būtų visai neįdomus, tačiau užkabino jo straipsnis Lietuvos jaunimas nedirbs agurkėlių fabrikuose, atspausdintas Delfi. Nes čia be jokios lupos pasimatė kas yra kas seimo dešiniųjų stovykloje. Neskaičiusiems, siūlyčiau pradžioje perskaityti jį nuo pradžios iki galo, nes jis neilgas, bet mąstančiam žmogui labai informatyvus. Dvelkiantis gal neapykanta paprastam žmogui arba absoliučiu nesusigaudymų gyvenimo realijose, parodantis šio profesoriaus požiūrį į šiandiena egzistuojančią socialinę atskirtį tarp mūsų tautiečių ir jo siekius tai tik didinti.

Pavartykime šio piliečio mintis papunkčiui. Štai pirmasis sakinys – „Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius nesugeba mąstyti strategiškai, matyti sisteminių problemų ir brėžti ilgalaikių tikslų. <…> V. Uspaskichas, sako, kad pirmenybę reikia suteikti maisto ir plataus vartojimo prekių gamybai, kur bus sukuriama daug darbo vietų. <…> Tokia politika, tai tėra trumpalaikiai ir abejotini metodai.“

Štai taip… Konservatorių žvaigždutė K.Masiulis nemano, kad Lietuvoje reikėtų sukurti daug darbo vietų ir tokius siekius laiko trumpalaikiais, o „naujadaras“ generuojanti ekonomika – nesuprantamas. Tarkime, kad esu mažai susigaudantis žmogus ir bandydamas išsiaiškinti kame čia reikalas, kreipiuosi į Tarptautinių žodžių žodyną. Čia žodis „GENERUOJANTIS“ nebelieka paslaptimi… Generuoti, pasirodo reiškia: gimdyti, gaminti, kurti,  o iš to paaiškėja, kad generuojanti ekonomika yra ne kas kita, o kurianti ekonomika. Atrodytų normalus tikslas. Bet ne K.Masiuliui. Jis mano, kad kurianti ekonomika ir joje, galimai 1100 Lt alga netenkins Lietuvos jaunimo. Šioje vietoje man pasirodo, kad gal profesorius kalba ne apie Lietuvos jaunimą, o mintyse turi savo vaikus, ar jų bičiulius. Tada gal ir taip, nors nevertėtų ignoruoti senos lietuvių liaudies patarlės, kad „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti“. Tačiau nebūdamas orakulu, nesigilinsiu į masiulių jaunimo perspektyvas, o žvelgiu toliau ką paisto  rašliavos autorius… Matau, jo susižavėjimo sulaukė į Lietuvą perkeliamas „Danske“ banko paslaugų centras su 300 darbo vietų. <…> šios darbo vietos bus gerai apmokamos, dirbantys specialistai nuolat tobulės ir turės aukštai kvalifikacijai reikalingų žinių, o jų sukuriamas produktas turės aukštą pridėtinę vertę. Mat kaip… Tikėtina, kad tikrai „Danske“ bankas negamins jokios produkcijos ir vartysis tik finansinėse manipuliacijose. Iš tikro trijų šimtų darbo vietų turėtų pakakti vienai ar kelioms šios politinės negalios lyderių šeimoms, tačiau ar apie jas kalba Viktoras Uspaskich? Šiuo rašiniu nesiimu spėlioti ar V.Uspaskich iš tikro sieks įgyvendinti pažadus, tačiau jo kalbos labai racionalios ir įkvepiančios. Nes jis kalba apie visą Lietuvą, o jei taip, tada tie 300 vietų yra nulis. Tuo tarpu Masiuliui, panašu, visai ir neįdomi tauta. Jam, regis, pakanka savam „chore“ paniurnėti, kad jie ir tik jie yra tikroji Lietuva ir nebalsuojantys už TS yra ne kas kita, o Lietuvos priešai… Bet akivaizdžiai pamiršta, kad ir visi kiti lietuviai nėra dėmesio neverti menkystos. Ir, kad LR Konstitucija, kuri nustato, kad Lietuva turi būti visiems žmonėms vienodai teisinga šalis, nėra praeities atgyvena.

Man, kaip neturinčiam profesoriaus laipsnio, tarsi turėtų būti nepatogu mokinti tokio rango pilietį.  Tačiau, nors ir manydamas, kad šis ponas niekada neskaitys mano šio rašinuko, vis tik leisiu sau įsivaizduoti, kad mokinu jį ekonomikos pradžiamokslio. Taigi, ponas Kęstuti, dar kartą sugrįždamas prie jūsų rašliavos, imu kitą sakinuką… Kokia ironija –  jums taip nepasisekė, kad tėvai jus pakrikštijo tais pačiais, kaip ir jums paranoiškai nepatinkančio Karlo Markso inicialais. Bet jūs taip giliai dėl to nesisielokite, niekas tikrai nemano, kad jūs esate vienodo lygio asmenybės. Tik jei jau norite būti gerbtinas, pabandykite savo raštams pasitelkti bent jau elementariąją aritmetiką. Va, jūs tvirtinate, kad 700 darbuotojų … sukuria 1 proc. Lietuvos BVP. Ir norėtumėte, kad į tai būtų orientuota visa naujosios vyriausybės elgsena? Paskaičiuokime… Pagal šią logiką gaunasi, kad 7000 piliečių sukurtų net 10% BVP? O jei dar padauginsime iš dešimties, tai 70 tūkstančių Lietuvos piliečių sukurs visą 100 procentų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto… O visi kiti? Net jei manytume, kad Lietuvoje likę jau tik 2,5 milijono žmonių, tai jie ką, nebereikalingi žmonės? Atmatos, nebeturintys teisės į egzistavimą? Nors ne, aišku, jūs sakysite, kad niekas jiems egzistuoti nedraudžia. Nes visi jie jau ir dabar tik egzistuoja. O tokia situacija yra ne kas kita, o jūsų minima „Sėkminga Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika“.

O pabaigai noriu tik pateikti gyvenimo aksiomą: jei žmogus nesibrauna į valstybinę politiką, jam [gal?] ir neprivalu rūpintis savo valstybės piliečių išgyvenimo problemomis. Tačiau tie, kurie sau prisiskiria tautos ganytojo rolę, PRIVALO rūpintis, kad būtų užtikrinta kiekvieno gyventojo prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę. O tai reiškia į maistą, šilumą ir sveikatos apsaugą. Jūsų požiūris į valstybiškumą, per siauras, todėl turėtumėte suprasti, kad esate vertas spręsti tik sau aktualius klausimus. Neapsimetant tautos atstovu.

=======================================

Kai kas dar, susiję su K.Masiuliu…

1. K.Masiulis kreipėsi į teisėsaugą dėl programišių antpuolio – DELFI

2. Seimo narys K. Masiulis teisiamas už Gariūnų turgaus įžeidimą …

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP” Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“ Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“ Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“ Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2

Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

D.Kuolys: Nedideli skirtumai tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD šiandien

A.NAVICKAS

2012 M. RUGPJŪČIO 02 d.
Rubrikose: Politika –» Komentarai ir pokalbiai
Partijos "Lietuvos sąrašas" steigimas

Siūlome pokalbį su mokslininku, visuomenininku, visai neseniai tapusiu naujos partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininku Dariumi Kuoliu. Džiaugiamės, jog jis atrado laiko atsakyti į klausimus apie dabartinę politinę situaciją, kurių prisikaupė tikrai daug.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama radikaliai pertvarkyti?

Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.

Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.

Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.

Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.

Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.

Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB  pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.

Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?

Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.

Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.

Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.

Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?

Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.

Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?

Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.

Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.

Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.

Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.

Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos,  Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.

Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.

Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis

Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. pats apie tai manote?

Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.

Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su Džodžu Sorošu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?

Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje http://www.kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje http://www.civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.

Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.

Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.

Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.

Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?

Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.

Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.

Kalbino Andrius NAVICKAS    

D.Kuolys: “Lietuvai reikia plačios demokratinės bangos“

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui. Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją. Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina. Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga. Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

R.Matelis: Internetinis balsavimas būtų tautos tragedija

Tai, ką rasite žemiau – ne straipsnis. Ir net ne rašinukas. Tai paprasčiausiai mano laiškas, atsakymas vienoje googlegruop [laiškų grupėje] į užmaskuotą internetinio balsavimo propagandą. Matyt, nepavykus atvirais tekstais paguldyti ant menčių patriotiškai nusiteikusiųjų mąstančių piliečių, propagandistai “povandenininkai“ ėmėsi naujos taktikos. Ir ta taktika šiaip jau visai nebloga. Ta prasme, kad visa apgaulė įvyniota į tikrai kokybišką “patalą“: daug ir įtikinamai kalbama apie būtinumą keisti referendumo įstatymą, sumažinant referendumą remiančių parašų rinkimą nuo 300 tūkstančių iki 100 000, kad tauta turėtų realias galimybes išnaudoti Konstitucijos teikiamą tautos prioritetinio vaidmens valstybės valdyme, kortą, “atsisakyti konsultacinio referendumo instituto egzistavimo nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, kaip menkaverčio ir neturinčio esminės naudos teisinės ir politinės sistemos tobulinimui“ ir panašiai. Tiesa, realių žingsnių nenurodoma, tik skambūs žodžiai, kurių, skirtingai nei dar prieš keletą metų, valdžia jau nebebijo, nes įsitikino savo nenugalimumu. Ir taip sau netyčia, ketvirtuoju punktu tame laiške įrašyta sakinys, kurio tiesiog negalėjau neperbraukti. Vardan to, kad matytumėte koks “nekaltas“ punktas įspraustas tame tekste buvo.

4)Kuo greičiau, Referendumo įstatyme, nustatyti galimybės balsuoti internetu teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris leistų įtraukti daugiau jauniausios visuomenės dalies sprendžiant valstybei svarbius klausimus ir didinant visuomenės politinį aktyvumą.

Mano pastabos išdėstytos žemiau, atsiprašau už vietomis prasibrovusią ironiją – pasirodo, net ir labai gebėdamas valdyti savo emocijas, kartais prarandu šį privalumą…

=============================================================

Taigi, pradėsiu nuo atsitiktinai aplankiusios alegorijos… Šiandiena mes {Lietuva} važiuojame intensyvaus eismo magistrale. Pakankamai dideliu greičiu. Bet jau kuris laikas pradėjo pliaupti didelis lietus, jis vis didėja, o mūsų automobilio stiklų valytuvai neveikia. Salone sėdintys keleiviai siūlo stabtelėti arba bent jau smarkiai sumažinti greitį. Tačiau keli „entuziastai“ ima garsiai įrodinėti priešingai – blogas matomumas – nieko tokio. Maža to, jie siūlo vairuotojui visai užsirišti akis juoda skepeta ir visu greičiu pirmyn! Kas bus tas bus!!!

Ir nors čia ne mįslė, kur nuvažiuos toks automobilis [o mūsų atveju – Lietuva], kiekvienas atsakykite  sau patys…

*****************

Naujesniam savo skaitytojui pabrėždamas, kad kompiuterijoje, nors ir ne specialistas, nesu ir naujokas, o interneto “galaktikose“ nardau jau apie 10 metų, turiu pasakyti, jog būtų netikusi mintis, jei tokia užklystų, kad prieš internetinį balsavimą piestu stojasi tik tie, kurie nieko apie jį neišmano ir gal tik elektroninį laišką šiaip ne taip sugeba parašyti…

Mąstantiems ir akylai gyvenimą stebintiems žmonėms šiandiena aišku, kad pas mus vykstantys rinkimai skaidrumu nepasižymi. Klastotėms kelias užkertamas toli gražu ne visur ir ne visada. Tai tęsiasi jau nebe pirmi metai, o mes, piliečiai vis tylime. Tačiau padėtis rinkimuose, kaip ir bet kuriame kitame darbų bare, galėtų būti nesunkiai pataisoma. Pavyzdžiui galima pasiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos nepasitenkintu tuo, kad jose dalyvauja įvairių partijų atstovai, nes tie atstovai dažnai būna „bebalsiai“, mato nešvarius dalykus, bet dėl savo asmeninių charakterio savybių arba dėl „bendro“ susitarimo su dominuojančių partijų atstovais, visa tai praleidžia pro pirštus. Ir tada rezultatai būna tokie, kokius turime. O gi galima siekti ir atsiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos balsus skaičiuotų viešai, prieš visą Lietuvą, pavyzdžiui visus skaičiavimus filmuojant ir tiesiogiai transliuojant per televiziją. Ar tada liktų galimybės klastoti? Jei ir liktų, tai labai jau sumažėtų. Bet kažkodėl didieji “patriotai“ tyli apie televizijos įjungimą į rinkimus. Ko gero todėl, kad taip kai kam būtų kur kas blogiau net už internetinio balsavimo atmetimą…

Tačiau dažnas internetinio balsavimo šalininkas tvirtina tuos pačius, iki skausmo atsibodusius kliedesius. Jie sako, kad internetiniu balsavimu bus galima pasiekti skaidrumo. Gerbiamieji ponai, kas tai per skaidrumas? Greičio – taip. „Elektronai“ su gyventojų balsais internetu į centrinę būstinę tikrai sulėks žaibo greitumu. Tačiau nepamirškime, kad visose pervažose būna tik vienas, gal du ar trys iešmininkai, kurie pagal savo supratimą nukreipia vagonus tik jiems vieniems tuo metu suprantama kryptimi… Neabejotina, kad prie centrinio serverio pulto sėdės ne dievas, o žmogus. Žmogus, kuris, jei panorės, nukreips gyventojų balsus ten, kur jam atrodys, kad reikia. Tiesa, ne, tai nebus toks savarankiškas iešmininkas, jis vykdys valią tų įtakingų asmenų, kurie vėliau jį pilnai apgins, jei kas nors kėsintųsi patikrinti elektroniškai jo atlikto darbo sąžiningumą.

Internetinio balsavimo „entuziastai“ paprastai visada teikia labai „svarų“ argumentą: „Internetinis balsavimas padarys lengvai prieinamą balsavimą jaunimui“. Nejuokinkite ponai, nesame tokie kvaili, kad nesuprastume, jog rinkimai vyksta tik kartą per ketverius metus. Na dar rinkimai į tarybas ir prezidento rinkimai. Taigi, blogiausiu atveju,- per ketverius metus balsuojame tris kartus. O balsavimų apylinkės, dažnu atveju, arčiau negu maisto parduotuvės į kurias bent jau kas trečią dieną einame. Tai apie ką kalbate, entuziastai? Apie tai, kad jaunam žmogui nepakeliama našta nueiti į rinkimų apylinkę ir atlikti savo pareigą kartą per 16 mėnesių??? Sakote, kai internetas namuose, balsuos ir tie, kurie tingi net ir taip retai nueiti iki apylinkės? Gal ir balsuos. Tik ar tas jų, tingi9nių balsavimas ko nors vertas? Ar tautai reikia balsų tų asobų, kurios neturi noro nueiti ir pabalsuoti įprastu būdu? O ar Jūs garantuojate, kad tokie žmonės galvos už ką balsuoti? Ar esate tikri, kad jie nebaksnos klavišų kaip papuolė, tuo dar labiau deformuodami mūsų gyvenimo perspektyvas?

Aaa, kai kas dar sako, kad į užsienį išvykusiems emigrantams sunku pasiekti, tarkime, Oslą… Norvegija mat tokia ilga… Na taip, čia internetas būtų kur kas arčiau. Bet… Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar visi emigrantai išlikę tokiais dideliais patriotais, ar tikrai visi jie įdėmiai stebi savo ekranuose kas vyksta ŠIANDIENA Lietuvoje ir gerai gaudosi už ką verta balsuoti? Pagaliau, jei jie išvykę į ten su mintimi į Lietuvą niekada nebegrįžti, ar jiems tikrai labai svarbu, kas čia kaip vyks artimiausius ketverius metus? Galite tuščiai ir neatsakingai balbatulinti liežuviais, kad kalbu labai nepatriotiškai, tačiau tiesos mano šiuose klausimuose labai daug… Nežiūrint to, kad kaip ir daugelis mūsų, likusiųjų Lietuvoje, turiu emigravusių savo mielų draugų ir bičiulių.

Man būna net šleikštu klausytis argumentų, kai kas nors ima teigti, kad tokiu, internetiniu būdu, bus užkirstas kelias net rinkėjų papirkinėjimui. Tai demagogija, kuri tolygi sakant, kad juoda yra balta. Nesutinkate? Na tada paprieštaraukite… Va, sakykime aš paprastas žmogelis, pas kurį nesunkiai, kad ir už tris litus galima nusipirkti balsą. Nes man dzin kas bus toje valdžioje. Mane anksčiau, sakykime, pirkdavo gatvėje, sodindavo į autobusą ir veždavo į apylinkę. Ten, autobusui sustojus tolėliau, liepdavo mums po vieną eiti su tam tikru laiko intervalu ir balsuoti už Miką. Prieš tai įdavę tą pažadėtą pinigėlį. Nuėjęs į kabiną aš likdavau vienas ir galėjau daryti ką noriu. Pavyzdžiui, jei mano sąžinė dar nepragerta iki galo, aš galėjau galvoti – Jūs ką, asilai, manote, kad nupirkote mane? O aš tikrai nebalsuosiu už Miką,, nes man patinka labiau Anzelmas. Bet jums pasakysiu, kad pabalsavau kaip lieptas. Taip sakant – sukčiui sukčiaus ir rezultatas. A va kai bus internetinis balsavimas, mano „sponsorius“ ateis pas mane į namus, atsistos už nugaros ir stebės kaip aš savo balsą nusiunčiau… Čia jau nori nenori teks balsuoti už Miką.

Taigi tiek šia laisva tema. Tiesa, dar vieną mįslę-nemįslę paliksiu Jums: ar lietuviai tikrai jau protingesni už visus pasaulyje, kad veržiasi antri [po estų, kurie, su kai kuriais pakalbėjus, jau seniai keiksnoja internetinį balsavimą] į tokį absurdo spektaklį kaip internetinis balsavimas?

===================================================================

Kitur skelbtos nuomonės balsavimų ir bankininkystės, naudojantis internetu tema:

1. _    2012.11.06 metų pokalbiai forume

2. _ 2014.02.13 Straipsnis “Balse“ – “Hakeriai veikia kaip realios įmonės“

Visą straipsnį galite rasti

R.Matelis: Teisingumo ministro mintys

Užklydau į Teisingumo ministro dienoraštį ir, kaip ne keista, likau patenkintas. Nors kiek ankstėliau čia esu rašęs, kad prie dabartinės teisinės tvarkos Lietuvoje, Teisingumo ministerija nereikalinga visai, šios mano mintys nėra kliūtis pareikšti pasitenkinimą asmeniškai ministru Remigijumi Šimašiumi. Tokia situacija teparodo, kad net ir protingas žmogus yra nulis, jei jis dirba ten, kur jis nieko negali keisti ar įtakoti.

Atkeliu straipsniuką iš R.Šimašiaus blog’o.

Kuo skiriasi geri teisininkai nuo blogų?

Pagrindinėje teisininkų kalvėje – Vilniaus universiteto Teisės fakultete – įteikiant diplomus  absolventams kaip svečiai susirinko ne tik šios mokyklos absolventai, dabar užimantys aukštas pareigas įvairiose institucijose. Ne tik švieži absolventai – pasitempę jaunuoliai ir išsičiustijusios panelės bei jų tėvai. Atėjo ir žmonės, kurie „ne prie ko“, t.y. su teise turi nedaug ką bendro.

Ir ką gi aš girdžiu, pavyzdžiui, iš gerbiamos Veronikos Povilionienės, kuri įteikė vieną iš prizų geriausiems studentams? Pirmiausiai, žinoma, girdžiu puikią dainą… Po jos girdžiu palinkėjimą, kad jaunieji teisininkai neužmirštų, jog visokie įstatymai ir nutarimai nėra svarbiausias dalykas – kad svarbiau yra tiesa, teisingumas, Dievas. Girdžiu palinkėjimą nebūti formalistais, nebūti įsikibusiais tik teisės aktų raidės. Šis palinkėjimas tarsi turėtų būti didelė naujiena ir lengvas akibrokštas teisininkų kalvėje. Tačiau paradoksas štai kur: tokias pačias tiesas teisės studijų metu studentams nuolat ir kala į galvą geri Universiteto dėstytojai. Ne kodeksų zubrinimas yra teisės studijų esmė, o gebėjimas atrasti tiesą ir teisingumą. Tą patį, kol dėsčiau, zulindavau ir bandydavau studentams įteigti ir aš pats.

Ar dauguma absolventų šiandien iš tikrųjų yra pasiruošę būti kūrybingais teisininkais, realizuojančiais teisingumą, o ne aklais teisinės sistemos sraigteliais, tikras visgi nesu. Kodėl – gal pakalbėsime kitą kartą. O dabar tiesiog pasakysiu savo nuomonę kuo labiausiai skiriasi geras teisininkas nuo blogo. Geras teisininkas visų pirma vadovaujasi vertybėmis ir prigimtine teise. Blogas teisininkas vadovaujasi instrukcijomis ir nurodymais. Geras teisininkas žino, kad teisės aktai yra tam, kad žmonės išspręstų savo ginčus ir taikiai sugyventų, o ne tam, kad prisikurtų biurokratinių problemų. Blogas teisininkas gi net nesvarsto kodėl priimtas teisės aktas ar atskiros juo nuostatos. Tai – politikų reikalas, sako jis, jie nusprendžia, mes vykdome.

Geras teisininkas galvoja kaip įstatymus panaudoti, kad būtų pasiekti jo kliento ir visuomenės tikslai. Blogas teisininkas savo klientui ir visuomenei aiškina kokie gali ir kokie negali būti jų tikslai, net kai jų siekimas niekam, išskyrus įstatymo raidę, nekliudo. Geras teisininkas skaito teisės aktą taip, tarsi jis būtų prasmingas, žmonėms gyvenimą palengvinantis dokumentas. Blogas teisininkas pritaiko teisės aktą paraidžiui, o vakare prie alaus bokalo su draugais guodžiasi kokie blogi teisės aktai. (Po to kai pasiguodžia, jie, skirtingai nuo gerų teisininkų, nepasivargina bent pirštą pajudinti, kad teisės aktas būtų pakeistas į gerą). Geras teisininkas žino, kad teisingumas yra teisėtumo sudedamoji dalis, o teisėtumas – teisingumo sudedamoji dalis. Blogas teisininkas gi nuolat postringauja apie tai, kuo skiriasi teisėtumas nuo teisingumo.

Geras teisininkas žino, kad teisėje svarbiausi ir praktiškiausi dalykai yra teisės principai, tarp jų – teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo. Blogas teisininkas principus laiko deklaracijomis, kurias kažkada iškalė egzaminui, o po to gali užmiršti. Geras teisininkas, susidūręs su neprotingu teisiniu reikalavimu, iš karto prisimena principus ir juos taiko. Blogas teisininkas taiko bet kokius reikalavimus, ir tai yra jo vienintelis principas. Geras teisininkas pripažįsta problemas, įskaitant savo, ir jas sprendžia. Blogas teisininkas yra visada teisus. Bent jau savo paties akyse.

Geras teisininkas bent bando šnekėti taip, kad jį suprastų bet koks žmogus. Blogas teisininkas didžiuojasi, kad bet kas iš gatvės jo kalbos negali suprasti. Būti geru teisininku nėra lengva. Tam reikia ne tik (ne tiek) išsilavinimo, kiek išminties ir drąsos. Reikia neužmiršti teisės tikslo – kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika, ir kiekvieną teisinę problemą spręsti iš šio tikslo perspektyvos.

P.S. Kokias permainas beinicijuočiau kaip teisingumo ministras, nuolat tenka susidurti su blogų teisininkų suformuota kultūra. Tai, ką turi daryti geras teisininkas, dažnai tampa didele naujiena valstybės tarnautojams, pareigūnams. Dažniausiai jie būna daug kartų girdėję blogų teisininkų primygtinius patikinimus, kad negalima elgtis taip, kaip turėtų siūlyti geri teisininkai.

Todėl kreipiuosi į valstybės tarnautojus, pareigūnus, pačius teisininkus – meskite lauk iš galvos blogų teisininkų receptus ir elkitės kaip geri teisininkai.

R.Matelis: „Afekto būsena N.Venckienei neleistina?“

Objektyviai parašyti apie Kedžių šeimos tragediją – labai sunkus uždavinys. Nes čia veikia padidinto jautrumo faktoriai, o visiškai būti tikram susiklosčiusių tragedijų tikslumu – neįmanoma. Tačiau vėlesni valstybės veiksmai Neringos Venckienės atžvilgiu, matomi ir be padidinamojo stiklo. Matosi, kad daug kas daroma ne taip, kaip turėtų būti. Matoma akivaizdi logikos stoka. Matomas noras užbaigti viską bet kokia forma, išskyrus teisingumo paieškas. Todėl rašau… Nors ir niekada nebuvau šių įvykių sūkuriuose.

Dar nuo tarybinių laikų gerai prisimenu teisėje vartojamą sąvoką „Afekto būsena“. Iš principo šis terminas man niekada nebuvo paslaptingas, gal todėl, kad teise domėjausi visą gyvenimą. O gal todėl, kad jis panašus į plačiai vartojamą sąvoką „efektas“, kuri kažkuo tapati su afektu. Vis tik prieš pradėdamas rašyti šias eilutes, nukreipiau savo žvilgsnį į Wikipediją ir turimą seną Tarptautinių žodžių žodyną, idant šnekėčiau tiksliai, o ne iš piršto laužtomis sąvokomis.

Taigi matome, [http://lt.wikipedia.org/wiki/Afektas] kad Afektas yra stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės, o šią būseną lydi net vidaus organų funkcijų sutrikimai. Savais žodžiais tariant, tai yra akimirkos liga arba žmogaus būsena, už kurią jis negali būti atsakingas. Tiesa, Baudžiamasis kodeksas pilnai neatleidžia nuo atsakomybės nusikaltimą padariusių asmenų, nes ši būsena paprastai prisimenama tik žmogžudystės arba labai sunkaus sužalojimo atvejais, tačiau realioje teismų praktikoje, dažniausiu atveju tokie nusikaltimai nurašomi arba skiriamos tik lygtinės bausmės. Dar 1936 metais išleistas tarptautinių žodžių žodynas aiškino, kad AFEKTAS (lot.), tai smarki jausminė reakcija į staigius, stiprius jaudinimus; griežtai pasireiškiąs jausmas.

Šiame rašinėlyje neturiu tikslo analizuoti žmogžudysčių. Mintys sukasi tik apie pačią afekto būseną, jos stiprumą ir… dažnu atveju – neišvengiamumą. Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savo asmeninėje patirtyje atrasti situacijų, kada esame buvę beveik afekto būsenoje. Nes lietuviškai, mano nuomone, afektą galima vadinti įtūžiu, o tai pasitaiko kiekvienam. Tad visai suprantama afekto galima būsena teisėjai Neringai Venckienei. Nes…

Valstybė, o mūsų atveju tai yra prokuratūra ir seimas, panaikinti šios teisėjos neliečiamumą galėtų ne anksčiau, nei būtų bent jau oficialiai įrodyta, kad J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė D.Kedys. O kol valstybės vardu [teismo] tokia išvada nėra paskelbta, be išlygų privalu pripažinti, kad abi versijos, tiek ta, kad tai padarė Drąsius Kedys, tiek, kad jis pats buvo auka [juo pasinaudota] yra lygiateisės. Visiškai suprantama, kad eiliniai piliečiai gali galvoti arba įtikėti tiek viena, tiek kita iš jų; čia jau paprasčiausiai gyvenimiškos patirties ir žmogaus įžvalgumo klausimas. Tuo labiau, kad situacija yra išskirtinio painumo. Ir nevalia pamiršti, kad tam painumui atsirasti, sąlygas sudarė būtent ta pati prokuratūrą ir policija. Tiesa, asmenys šiose struktūrose gal kiek nauji, tačiau kai kalbama apie valstybę, ją suprantame kaip juridinį vienetą, todėl personų pasikeitimas esmės nekeičia.

Tokia nuostata vadovaujantis siūlau ir pažvelgti į tai, ką turime šiandiena. Anapilyje ir D.Kedys, ir J.Furmanavičius, ir V.Naruševičienė, ir A.Ūsas – jie įrodymų jau nebepateiks. Tačiau Drąsiui Kedžiui būnant gyvam, jo sesuo Neringa Venckienė visada buvo šalia. Nes abu gyveno toje pačioje vietoje, be to, praktiškai kartu su savo Tėvais. Kas galėjo geriau žinoti tikrąsias Drąsiaus gyvenimo nuostatas ir požiūrį į jo vaiko tvirkinimą, jei jis tuo buvo įsitikinęs, jei ne jo tėvai ir sesuo su jos vyru? Niekas. Nei kaimynai, nei kokie nors tyrėjai, nei, tuo labiau B.Varsackas ar V.Kondratjevas. Tik va, galimybės demonstruoti savo žinojimą, atvirkščiai proporcingos realijoms. Venckienė, reikia manyti, žino viską, o V.Kondratjevas tik iš bylos medžiagos. Čia taip teoriškai, nes bent jau man niekaip neišeitų patikėti, kad jis teismo sprendimą priiminėjo pagal tai ką „žino“, o ne pagal tai, kaip reikėjo. Kažkam reikėjo… Na ką gi gali žinoti pilietis, gyvenantis kažkur Kėdainiuose? Tik jam suneštus „faktus“, kurie toli gražu ne visada yra faktais, o dažnai būna tik gražiai sukurtos versijos.

Neringa Venckienė, jei ji yra absoliučiai tikra, kad jos brolis, o vėliau ir visa šeima kažkokių pragaištingų jėgų numatyti ir padaryti aukomis, kitaip nei stresu ar afekto būsena nei negalėjo reaguoti į neteisingus teismų sprendimus. Teismų, kurių teisingumu, kaip vienintele išeitimi, ji galimai patikėjusi, pati pasirinko šią profesiją. Todėl smūgiai, kurie galimai jai trenkiami kondratjevų plunksnakočiais, pilnai suvoktini kaip sukėlusieji afekto būseną.

Mes visada viską matuojame. Nueitą kelią kilometrais, įsigytas prekes kilogramais arba vienetais. Šaltį ar šiltį – Celsijaus laipsniais. Tik skriaudų kiekiui, o, tuo labiau, netektims išmatuoti dar nenustatėme mato vieneto. Bet savyje jį vis tiek turime, žinome, kad bet kokiu atveju aukščiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Ir didžiausias nusikaltimas –  ją atimti. Toliau seka pasikėsinimai į orumą, kančių sukėlimai ir taip toliau. Tiesa, nužmogėję cinikai visa tai matuoja litais [pinigais]: už tam tikrą jų sumą jie gali atimti gyvybę, už kitokią sumą apginti ją atėmusįjį. Niekada taip ir netapusieji žmogumi gali net džiaugtis artimo netektimi, jei po to jam liks kažkoks turtas. Tai tarsi ne mūsų pasaulio asmenybių nuostatos. Bet jų kartais pasimato tiek daug, kad gali imi abejoti ar tikrai jie ne mūsų pasaulio atstovai. O gal gi mes ne čia pataikėme gimti?

Artėja seimo komisijos verdikto N.Venckienei, diena. Ir jei ši diena ir neparodys mūsų tautos žmogiškumo vertės, tai komisijos narių žmogiškoji vertė paaiškės neabejotinai. Tautos vertė paaiškės kiek vėliau, tada, kai ji skirstys savo balsus šiems seimo nariams į naująjį seimą. Normalus žmogus negali nesuvokti kokį skausmą patiria ši teisėja, todėl negali nepritarti jos drąsiems pareiškimams, tegul formaliai ir pažeidžiantiems etikos normas. Nes kas gali duoti nurodymą elgtis mandagiai ir maloniai su žmonėmis, kurie prisidengę įstatymais priima, galimai nežmoniškus sprendimus?

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

Romualdas Matelis: Gintaro Kryževičiaus požiūris nekelia džiaugsmo. Nes tai ne tik jo nuomonė

„Kiek emociškai bebūtų sunku N. Venckienei, negali būti taip, kad teisėjas, valstybei prisiekęs visomis išgalėmis ginti konstitucines vertybes, savo pasisakymais prisidėtų prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo“

Tokią nuomonę išsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos vadovas Dainiui Sinkevičiuihttp://www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 2 dieną.

Gintaras Kryževičius

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius

Kiek anksčiau, žiniatiekoje teko matyti “diskusiją“ su Seimo nariu G.Songaila, laidą, kurioje G.Kryževičius “išdavė paslaptį“, kad yra labai šiaip jau tolerantiškas žmogus, kas dabar, prisimenant šį pasisakymą, kelia rūgštoką šypseną. Deja…
Apie toleranciją jau esu rašęs, kad tai sąvoka, kuri neturi jokio konkretaus apibrėžimo, todėl save tolerantiškais nesunkiai gali įvardinti net ir tie, kurie matydami atliekamą nusikaltimą, to, tarsi nepastebi. Tad gal ir tolerantiškas mūsų Temidės dievas, neginčysiu.
Klausimas ar Aukščiausiojo Lietuvos teismų vadovo pareigybė tikrai dera su tuo pat metu vadovavimu ir Teisėjų tarybai, matyt taip pat tolerancijos klausimas, tačiau aš manau, kad siekiant bent jau pasauliui suvaidinti, kad Lietuva teisinė arba demokratinė, o ne autokratinė šalis, Teisėjų tarybai turėtų vadovauti kitas, jokio posto oficialioje teismų hierarchijoje neužimantis žmogus. Ir gal tokią padėtį pataisyti visai nesunku? Gal pakaktų geros valios perrašyti norminius aktus? Kažkodėl manau, kad šis klausimas iki šiol niekieno, net JE Prezidentės nepastebėtas tik todėl, kad Lietuvą jau 2 dešimtmečius smaugianti neteisingumo lavina, nebepaliko laiko teisingiems teoriniams apmąstymams. Blogiau būtų, jei vis tik gaučiau atkirtį, kad taip yra ir kitose civilizuotose valstybėse. Nes esu įsitikinęs, kad kaip nėra tobulų žmonių, taip nėra ir tobulų valstybių. Ir kol save bent jau įvardiname Nepriklausoma šalimi, turime tikėti, kad mumyse slypi ne mažiau nuovokos kas gerai, o kas blogai, nei pas anglus ar vokiečius.
Niekada gyvai nemačiau G.Kryževičiaus, todėl negalėčiau nieko tvirtinti apie jo, kaip žmogaus asmenines savybes. Tačiau teko pakliūti pas jo pirmtaką Vytautą Greičių ir iš to laiko pas mane išlikusi tikrai puiki nuomonė apie tuometinio Lietuvos aukščiausiojo teismo vadovą: tai buvo žmogus, ne per patamsintus akinius žvelgiantis į kiekvieną, kad ir jokio titulo neturintį Lietuvos žmogų. Visada norėtųsi, kad Lietuvoje teismams vadovautų būtent tokie žmonės. Tuo tarpu vedimasis į TV laidą palaikymo komandos – teisės teoretikų E.Kurio ir V.Nekrošiaus, man nepasirodė skaidrios teisės atstovavimu. Tuo labiau, kad diskusija vyko tik su vienu seimo nariu. Teisiniais terminais kalbant, manau, kad taip buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Žinoma, galima tai ir pateisinti laidos vedėjos R.Miliūtės nekompetencija, nesusigaudymu kaip dera, o kaip ne. Bet tiek to, ta laida jau praeityje, paliksiu ją ramybėje…
Sugrįšiu prie minimo D.Sinkevičiaus straipsnio Delfyje. G.Kryževičius jame teigia, kad  N.Venckienė yra prisiekusi ginti Lietuvos konstitucines vertybes, kas reiškia, kad ji, savo pasisakymais neturėtų prisidėti prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo. Puikūs žodžiai. Aplodismentai.  Tik kas sudaro tas vertybes, deja, pirmininkas neįvardina. Čia paliekama laisvė kiekvienam vertinti pačiam.
Prisimenu seną istoriją, kai viena jauna dailininkė, man paklausus kas gražaus šiuolaikiniame, tada Alberto galerijoje kabėjusiame brangiame paveiksle, kuris buvo išmargintas spalvotais patepliojimais ir jam nesimatė jokio konkretaus objekto, – atsakė:  “Supranti, Romai, visas stimulas tame, kad čia palikta daug vietos minties laisvei“. Nesupratau, bet nesiginčijau. Nes aš ne prie meno ir niekada nepretendavau suprasti to, kas man gal gamtos neduota. Bet kai kalbame apie teisę, man rodos, čia negali būti vietos laisvoms interpretacijoms. Nes kas teisinga, o kas ne, suvokiame kiekvienas. Arba bent jau esame arti to. Ir tai suvokti yra mūsų prigimtinė teisė. Suvokti. Bet vykdyti teisingumo, aišku, ne. To ir nebandau kvestionuoti.
Aš vis dar nesu tobulai perpratęs Konstitucijos, todėl kartas nuo karto ją paskaitinėju, pasvarstau kaip ją patobulinčiau jei būtų mano valia. Bet tai tik individualus mano mąstymo pasaulis, tuo tarpu garsiai jos kritikuoti nesu linkęs. Tačiau N.Venckienės pozicija, jei besąlygiškai įtikėti šios šeimos tragedijos versija, yra teisinga. Gyvybė yra aukščiausia žmogaus vertybė, ji net neįvertinama pinigais. Todėl net garsiausiems recidyvistams daugelyje pasaulio šalių panaikinta mirties bausmė. Gerai tai ar blogai – kita tema. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad nebegyvas N.Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir, kiek žinau, niekas iš tų teisėsaugininkų, kurie tvirtina, kad jis mirė sava mirtimi užspringdamas, niekaip nesugebėjo atremti ar bent logiškai atsakyti tokia baigtimi netikinčiųjų argumentų. Taigi, Neringa Venckienė neteko vieno artimiausių žmonių – brolio. Jei būčiau šalia G.Kryževičiaus, tikrai pasidomėčiau kas jo prioritetų skalėje aukščiau – “valstybės konstituciniai pamatai“ ar artimo žmogaus gyvybė? Ir žinoma įvertinant, kad “pamatai“, tai teorinis žodžių žaismas. Nes protingai elgiantis visada galima svorio nebeišlaikančius pamatus pakeisti. Keičiant teisingumo sistemą gi Lietuva nenuskris į kitą planetą. Ir dėl to neatsiras joks pagrindas Lietuvos okupuoti kokiems nors ateiviams. Okupantui tikrai niekada nebuvo svarbu, kokia politinė ar teisinė sistema yra jo pasirinktoje šalyje. Sovietai ramiai atėjo į kapitalistinę Lietuvą ir čia susikrovę atsineštus čemodanus laikė net 50 metų. O dar ir kyla klausimas – gal N.Venckienė nesikėsina į teisinius šalies pamatus, o tik bando restauruoti juos? O jei taip, tai restauracija nėra toks jau blogas dalykas. O gal tų pamatų nei neturime dar? Gal tik viršutinis korpusas pas mus stovi?
Mane stebina ir kituose straipsniuose atvirai parodomas didžiųjų Lietuvos teisės grandų požiūris į teisingumą. Kai kur jie tarsi dalinai sutinka, kad Lietuvoje yra problemų su teisingumu, bet čia pat bandoma sumažinti šią problemą motyvuojant, kad va, matote, kai kuriuos teisėjus ar kitus teisėsaugininkus atleidžiame iš pareigų. Kai jie susikompromituoja. Bet palaukite, kai susikompromituoja? O kaip su tuo, kas buvo iki tol? Ar pradedami viso susikompromitavusiųjų teisėjų laikotarpio tyrimai? Kiekvienoje byloje gi  slepiasi žmonių likimai. Ir jei atleidote susikompromitavusį teisėją, tai kaip su likimais tų, kurie galimai nukentėjo ankstesnėse bylose nuo neteisingų sprendimų? O jų galėjo būti gi visokių, kažkur gal liko neteisingai išteisintas artimojo žudikas, kažkas nekaltai už tą auką atsėdėjo? Kažkas gal be pagrindo neteko savo namų, o kažkas gal buvo privestas prie savižudybės? Man neteko girdėti apie tokius restitucijos faktus. Ir ko gero tai nurašoma į kategoriją Force majeure [nenugalimas jėgas]. Bet nenugalimos jėgos yra tik gamta. Jei garsieji Armėnijos ar Meksikos žemės drebėjimai buvo tikrai tragedijos, nepriklausančios nuo žmogaus valios, tai Japonijos tragedijos juk negalima nurašyti šiai kategorijai. Nes čia dalyvavo ir stichija ir žmogus, nesaugiai suprojektavęs ir pastatęs atomines elektrines.
Kodėl rašau šias mintis? Tai klausimas ne tiek skaitytojui, kiek pačiam sau. Tikriausiai ne todėl, kad turiu vilties, kad šia mano mintis kada nors perskaitys G.Kryževičius. Ir net ne todėl, kad manyčiau, kad savo vertybes pervertins tie, kurie dėl savo asmeninės karjeros palaiko aklą teismų sprendimų palaikymą. Rašau gal labiau todėl, kad viliuosi, jog tai perskaitys tie, kurie vienaip ar kitaip gali arba bent ateityje galės įtakoti mūsų įstatymų kaitą. Jei tylėčiau, neabejoju, kažkada kažką panašaus parašytų ir kiti. Bet kažkada… O mums gi gyventi gražiame pasaulyje norisi šiandiena. Nejaugi nesame to verti? Kame tada mūsų ta nuodėmė?
================================================
 p.s.   Jau baigęs rašyti aptikau šias dailias svarstykles. Ir pagalvojau – O kaip gera būtų, kad teisingumą iš tikro kada nors svertų svarstyklėmis. Jos gi neklysta, o…
.
.
.
~~~~~~~~~ _______ Vėliau rasti panašūs įrašai _______ ~~~~~~~~~

R.Matelis. Mane džiugina, kad Jus, skaitytojai, domina teisiniai klausimai

Šiandiena, atsivertęs WordPress savo rašinukus, atsitiktinai žvilgtelėjau į savo lankytojų statistiką. Ir tai ką pamačiau, mane tikrai nudžiugino. Paskutinės savaitės skaitytų straipsnių statistika parodė, kad teisinė tematika mano lankytojams pasirodė aktualiausia. Paskutinės savaitės temų peržiūrų dešimtukas patekiamas žemiau esančioje lentelėje:

Peržiūros
Teismas 147
Teisė ir teisingumas 137
Pseudoteisuoliai 125
nuomonės 124
valstybė 121
Teisinė valstybė 118
požiūris į valstybę 116
Rašo R.Matelis 115
perspektyva 114
Pilietiškas požiūris 113

Tai negali nedžiuginti, nes toks skaitytojų požiūris rodo, jog ne tik aš matau daug Lietuvos teisinių problemų. O jei taip, galima nujausti, kad tuoj prasidės geros permainos.

Kodėl geros? Na todėl, kad blogiau jau nelabai yra kur, o gyvenimas nestovi vietoje. Reiškia sulauksime gerų permainų, viskas priklauso tik nuo mūsų visų aktyvumo. Tokius pačius požymius aš matau ir skaitydamas įvairių vadovaujančių teismų bei akademinės srities atstovų: praktiškai jų pasisakymuose “konvulsiškai“ tesigirdi “Griaunami valstybės pamatai“. O iš tikro, jei jie griaunami, argi ne patiems teismų koordinatoriams reikia pradėti ieškoti didelių spragų savo veikloje? Gi turėtų žmonės suprasti, kad dievų vaidmenyje niekas amžinai neužsibuvo. Negalima nematyti, kad daugelis teismų sprendimų yra neteisingi.