Archive for the ‘Nuomonės formavimas’ Category

R.Matelis: Meras R.Malinauskas man ima patikti. Nors niekada nesu jo matęs

Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas

Šis straipsnis papildytas 2012-12-22 d. 12:00 val. vaizdine iliustracija [žr. apačioje], kurioje matosi ginčo objektas – paminklas “Legenda“. Ačiū už šią galimybę Seimo nariui Nagliui Puteikiui.

R.M.

Apie Ričardą Malinauską esu girdėjęs ne kartą, tačiau tik prabėgomis, liaudiškai sakant – viena ausimi. Kiek dabar pamenu, tai dažniausiai būdavo pagiriamieji sakinukai – gerai tvarkosi savo mieste, iniciatyvus, inovatoriškas ir pan., tačiau, matyt, esu iki arterijų gelmių skeptikas, nes kai girdžiu pagyrimus apie vadovus, jie man paprasčiausiai būna neįdomūs. Tokiais atvejais mintyse automatiškai susiformuoja nuostata: įtakingųjų žmonių gyrimas, tikriausiai tėra tam tikrų žmonių, tam tikrų interesų išraiška.

Tačiau šį kartą aplinkybės susiklostė kitaip: R.Malinausko pavardę radau neigiamam fone, o aš – įdomus sutapimas – ką tik atvykęs į Druskininkus. Pirmos dienos savo pribuvimo į Druskininkus pavakarę, sėdėjau jaukiame sanatorijos kambarėlyje ir varčiau vietinį laikraštuką “Druskininkų Naujienos“, kurį nusipirkau norėdamas susipažinti su čionykščio gyvenimo pulsu. Ne, nesu čia naujokas, dar M.Gorbačiovo valdymo metais apie porą savaičių praleidau “Eglėje“, vėliau čia buvau dar apie 10 kartų, tačiau vėliau sekė ilga, bene  penkiolikos metų pertrauka… Žodžiai „stabdyti Druskininkų mero vandalizmą” straipsnio pavadinime, negalėjo nestebinti, todėl viską skaičiau įdėmiai ir neskubėdamas. Kas gi atsitiko, kad daug kur ir ilgokai girtas žmogus, staiga tapo „vandalu“? Čia kažkas neįprasto…, o ir pats žodis “vandalas“, mano supratimu – itin griežtas, kokiu šiaip sau švaistytis nederėtų.

Kai ką nors skaitau itin atidžiai, nepripažįstu jokių smulkmenų. Gal todėl man jau pirmame sakinyje keistai pasirodė junginys “menininkų, mokslininkų ir aktyvių piliečių“. Pagal, gal niekur oficialiai neįvardintas hierarchijas, mano supratimu ši rezginukas turėjo išsidėstyti kita eile. Įprasčiau žiūrėtųsi rikiuotė “mokslininkų, menininkų, ir aktyvių piliečių“, nes mes, lietuviai, esame įpratę pradėti nuo to, kas svariausia. Ne mažiau stebino įvardis “aktyvūs piliečiai“? Gal būsiu pernelyg savimyla, tačiau save taip pat jau seniai laikau aktyviu piliečiu, todėl net pyktelėjau [juokauju, aišku], kodėl apie šį kreipimąsi girdžiu pirmą kartą. Na, bet tiek to, gal tik pats apie save taip gerai manau, o iš pašalies žiūrint, esu tik paprastas mulkis. Gal… Netrukus peršokau prie pasirašiusiųjų pavardžių analizės. Buvo įdomu, nes pavardės mūsų gyvenime, dažnai būna pirmaisiais sufleriais. Tiesa, mažai domėdamasis meno pasauliu, negalėjau tikėtis rasti daug sau žinomų personų, o vėliau tai tik pasitvirtino. Čia akivaizdžiai jautėsi bandymai pagelbėti tokiems kaip aš – prie kai kurių pavardžių surašytos profesijos, titulai arba bent pareigybės, o tuos, kurie niekaip neįvardinti, matyt reikia laikyti tais aktyviais piliečiais. Pavardžių gausybė, jei žiūrėsime iš vienos pusės, tačiau ne tiek jau daug, jei vertinsime, kad šis raštas pasirodė tik praėjus penkiems mėnesiams nuo čia minimo paminklo nukėlimo. 5 mėnesiai tikrai keistai ilgas laikas, todėl ėmė spiestis mintys, kad šis raštas kilęs ne tiek iš liūdesio dėl menui padarytos žalos, kiek iš politinių paskatų. Juk, kaip sužinojau dabar, meras ne tik kad socdemais, bet ir A.Butkevičiaus pavaduotojas šalies mąstu Gal klystu, tačiau man susiformavo tokia ir tik tokia nuomonė. O jei taip, tai jis nešvarus ir paprasčiausiai nevertas dėmesio. Po paskutinių kelių vaizdelių televizoriaus ekrane, naujasis premjeras, deja, man ėmė blankti. Kol kas neskubėsiu su tvirtomis išvadomis, tačiau pradžia tokia. Ir vis tik, jei tai anos, ką tik buvusios seimo daugumos toks darbo braižas, pradedant savo pokiliminę išankstinę politinę kovą dėl sugrįžimo į valdžią po ketverių metų, tai šis metodas man vimdo. Tačiau neskubėsiu su galutinėmis išvadomis.

Iš sąraše suvardintų asmenybių, labiausiai man pažįstami E.Šiugžda, N.Puteikis, D.Kuolys,  A.Stancikienė ir, savaime suprantama – V.Landsbergis, N.Sadūnaitė, A.Endriukaitis. Aišku, galėčiau dar vardinti apie 12-15 man žinomų žmonių, bet ne juose esmė. Man kirba kitas klausimas: ar visada visi, pasirašantieji tokius raštus, deramai pagalvoja ką pasirašo… Įdomu ir ar jie natūroje žino ir džiaugėsi buvusia skulptūra… O gal gi daugelis brūkštelėjo autografus nei deramai nežinodami ar tikrai jie širdimi su parašų rinkėju? O gal jie tik rašėsi dėl bendro reikalo? Bet atsakymų į šiuos klausimus nesužinosiu niekada, tad palieku juos…

Dabar man jau atsiranda noras tapti tarsi tikru žurnalistu ir sužinoti nuomonę vietinių gyventojų: kaip ne kaip, o jei jau kažkas patyrė nuostolį, tai labiausiai tą pajusti turėjo druskininkiečiai. Čia jų žemė, pro šį paminklą kasdiena vaikščiojo būtent jie. Susirašau keletą klausimėlių, atsakymus į kuriuos parankiosiu per artimiausias kelias dienas. Laiko čia turiu daug, o esant dideliam sniego sluoksniui,  veikti nelabai ką ir turiu. Procedūros čia, kaip ir visur, ne ilgos, todėl tokia priemonė, pakankamai mielas užsiėmimas.

Nevarginsiu skaitytojų tiksliais atsakymais, kuriuos man pavyko surankioti apklausinėjant keliolika įvairaus amžiaus ir erudicijos žmones. Tačiau jų atsakymai mane nustebino savo vieningumu. Visų pirma buvau labai nustebintas, kad paminklo „Legenda“ visai nežinojo net trys ketvirtadaliai mano respondentų. Likusieji jį tarsi ir žinojo, tačiau ne itin ryškiai galėjo apie jį ką nors pasakyti. Esant tokiai situacijai, nei vienas mano kalbintasis žmogus negalėjo tvirtai pasakyti gerai ar blogai, kad nebėra šio paminklo. Tačiau visi vieningai gyvai atsakinėjo į kitus klausimus, kurie sukosi labiau apie patį jų, jau ketvirtą kadenciją poste esantį merą R.Malinauską ir apie pačius Druskininkus aplamai. Ir mano surankiota išvada tokia: meras Druskininkuose geras, nors ir pakankamai autokratas. Jis nenuilstamai rūpinasi miestu aplamai ir jo gyventojais atskirai. Nustebino vieno bariuko jaunos barmenės atsakymas. Ji teigė: „čia aš gyvenu jau trylika metų. Ir jau bent penkerius metus sakau – jei ne mūsų vaikai, tai anūkai, bet jam paminklą vis tiek pastatys. Kai atvažiavau į Druskininkus iš Lazdijų, kurortas merdėjo. Kaip ir visa Lietuva. Tačiau R.Malinauskas ji, regis visai nesunkiai pakėlė. Šiandiena mes gyvename pakankamai neblogai, nors geriau gi visada norėtųsi. Vis tik, pabendravus su draugais iš kitur, galiu drąsiai tvirtinti – mums tikrai pasisekė“.

Vaikštinėjau šiandiena eilinį kartą po man jau baigiančius atsibosti Druskininkus. Atsibosti ne todėl, kad imu nusivilti kurortu. Ne, čia ir gražu, ir malonūs žmonės, o sanatorijoje aptarnavimas tikrai puikus. Turiu su kuo lyginti, nes prieš metus buvau net dviejose analogiškose sanatorijose – Palangos „Pušyne“ ir Viršužiglyje. Paprasčiausiai, esu čia svetimas, neturiu nieko savo, todėl nėra ir veiklos. O pasyvus bastymasis iš kampo į kampą – ne man. Jei nebūtų šaltą, tikrai prisigalvočiau ką veikti, tačiau žiemos šalčių nemėgau niekada. O dabar būtent toks laikas. Vis tik negaliu nesidžiaugti pasivaikščiojimais gatvėmis. Čia nuolat matau sniegą valančius – mašinas ir žmones. Triūsia ir santechnikai, nes tai čia tai ten pratrūko koks vamzdis. O vaikščiojimas nuvalytomis gatvėmis visai kas kita nei braidžiojimas po sniego ir druskos mišiniu prisotintas Kauno gatves… i? karto nesumąsčiau čia atsivežti fotoaparato, tačiau po poros dienų žmona man jį atsiuntė per autobuso parko dispečerinę tarnybą. Tad turiu galimybę keletu nuotraukų pailiustruoti tai, apie ką rašau. Tegyvuoja Druskininkai, man jie ima patikti labiau nei bet kada. Ir meras R.Malinauskas, nors gyvai jo, bent iki šiol, taip ir nesutikau.

Druskininkai

Druskininkai. “Legenda“

R.Matelis: Internetinis balsavimas būtų tautos tragedija

Tai, ką rasite žemiau – ne straipsnis. Ir net ne rašinukas. Tai paprasčiausiai mano laiškas, atsakymas vienoje googlegruop [laiškų grupėje] į užmaskuotą internetinio balsavimo propagandą. Matyt, nepavykus atvirais tekstais paguldyti ant menčių patriotiškai nusiteikusiųjų mąstančių piliečių, propagandistai “povandenininkai“ ėmėsi naujos taktikos. Ir ta taktika šiaip jau visai nebloga. Ta prasme, kad visa apgaulė įvyniota į tikrai kokybišką “patalą“: daug ir įtikinamai kalbama apie būtinumą keisti referendumo įstatymą, sumažinant referendumą remiančių parašų rinkimą nuo 300 tūkstančių iki 100 000, kad tauta turėtų realias galimybes išnaudoti Konstitucijos teikiamą tautos prioritetinio vaidmens valstybės valdyme, kortą, “atsisakyti konsultacinio referendumo instituto egzistavimo nacionalinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, kaip menkaverčio ir neturinčio esminės naudos teisinės ir politinės sistemos tobulinimui“ ir panašiai. Tiesa, realių žingsnių nenurodoma, tik skambūs žodžiai, kurių, skirtingai nei dar prieš keletą metų, valdžia jau nebebijo, nes įsitikino savo nenugalimumu. Ir taip sau netyčia, ketvirtuoju punktu tame laiške įrašyta sakinys, kurio tiesiog negalėjau neperbraukti. Vardan to, kad matytumėte koks “nekaltas“ punktas įspraustas tame tekste buvo.

4)Kuo greičiau, Referendumo įstatyme, nustatyti galimybės balsuoti internetu teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris leistų įtraukti daugiau jauniausios visuomenės dalies sprendžiant valstybei svarbius klausimus ir didinant visuomenės politinį aktyvumą.

Mano pastabos išdėstytos žemiau, atsiprašau už vietomis prasibrovusią ironiją – pasirodo, net ir labai gebėdamas valdyti savo emocijas, kartais prarandu šį privalumą…

=============================================================

Taigi, pradėsiu nuo atsitiktinai aplankiusios alegorijos… Šiandiena mes {Lietuva} važiuojame intensyvaus eismo magistrale. Pakankamai dideliu greičiu. Bet jau kuris laikas pradėjo pliaupti didelis lietus, jis vis didėja, o mūsų automobilio stiklų valytuvai neveikia. Salone sėdintys keleiviai siūlo stabtelėti arba bent jau smarkiai sumažinti greitį. Tačiau keli „entuziastai“ ima garsiai įrodinėti priešingai – blogas matomumas – nieko tokio. Maža to, jie siūlo vairuotojui visai užsirišti akis juoda skepeta ir visu greičiu pirmyn! Kas bus tas bus!!!

Ir nors čia ne mįslė, kur nuvažiuos toks automobilis [o mūsų atveju – Lietuva], kiekvienas atsakykite  sau patys…

*****************

Naujesniam savo skaitytojui pabrėždamas, kad kompiuterijoje, nors ir ne specialistas, nesu ir naujokas, o interneto “galaktikose“ nardau jau apie 10 metų, turiu pasakyti, jog būtų netikusi mintis, jei tokia užklystų, kad prieš internetinį balsavimą piestu stojasi tik tie, kurie nieko apie jį neišmano ir gal tik elektroninį laišką šiaip ne taip sugeba parašyti…

Mąstantiems ir akylai gyvenimą stebintiems žmonėms šiandiena aišku, kad pas mus vykstantys rinkimai skaidrumu nepasižymi. Klastotėms kelias užkertamas toli gražu ne visur ir ne visada. Tai tęsiasi jau nebe pirmi metai, o mes, piliečiai vis tylime. Tačiau padėtis rinkimuose, kaip ir bet kuriame kitame darbų bare, galėtų būti nesunkiai pataisoma. Pavyzdžiui galima pasiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos nepasitenkintu tuo, kad jose dalyvauja įvairių partijų atstovai, nes tie atstovai dažnai būna „bebalsiai“, mato nešvarius dalykus, bet dėl savo asmeninių charakterio savybių arba dėl „bendro“ susitarimo su dominuojančių partijų atstovais, visa tai praleidžia pro pirštus. Ir tada rezultatai būna tokie, kokius turime. O gi galima siekti ir atsiekti, kad balsų skaičiavimo komisijos balsus skaičiuotų viešai, prieš visą Lietuvą, pavyzdžiui visus skaičiavimus filmuojant ir tiesiogiai transliuojant per televiziją. Ar tada liktų galimybės klastoti? Jei ir liktų, tai labai jau sumažėtų. Bet kažkodėl didieji “patriotai“ tyli apie televizijos įjungimą į rinkimus. Ko gero todėl, kad taip kai kam būtų kur kas blogiau net už internetinio balsavimo atmetimą…

Tačiau dažnas internetinio balsavimo šalininkas tvirtina tuos pačius, iki skausmo atsibodusius kliedesius. Jie sako, kad internetiniu balsavimu bus galima pasiekti skaidrumo. Gerbiamieji ponai, kas tai per skaidrumas? Greičio – taip. „Elektronai“ su gyventojų balsais internetu į centrinę būstinę tikrai sulėks žaibo greitumu. Tačiau nepamirškime, kad visose pervažose būna tik vienas, gal du ar trys iešmininkai, kurie pagal savo supratimą nukreipia vagonus tik jiems vieniems tuo metu suprantama kryptimi… Neabejotina, kad prie centrinio serverio pulto sėdės ne dievas, o žmogus. Žmogus, kuris, jei panorės, nukreips gyventojų balsus ten, kur jam atrodys, kad reikia. Tiesa, ne, tai nebus toks savarankiškas iešmininkas, jis vykdys valią tų įtakingų asmenų, kurie vėliau jį pilnai apgins, jei kas nors kėsintųsi patikrinti elektroniškai jo atlikto darbo sąžiningumą.

Internetinio balsavimo „entuziastai“ paprastai visada teikia labai „svarų“ argumentą: „Internetinis balsavimas padarys lengvai prieinamą balsavimą jaunimui“. Nejuokinkite ponai, nesame tokie kvaili, kad nesuprastume, jog rinkimai vyksta tik kartą per ketverius metus. Na dar rinkimai į tarybas ir prezidento rinkimai. Taigi, blogiausiu atveju,- per ketverius metus balsuojame tris kartus. O balsavimų apylinkės, dažnu atveju, arčiau negu maisto parduotuvės į kurias bent jau kas trečią dieną einame. Tai apie ką kalbate, entuziastai? Apie tai, kad jaunam žmogui nepakeliama našta nueiti į rinkimų apylinkę ir atlikti savo pareigą kartą per 16 mėnesių??? Sakote, kai internetas namuose, balsuos ir tie, kurie tingi net ir taip retai nueiti iki apylinkės? Gal ir balsuos. Tik ar tas jų, tingi9nių balsavimas ko nors vertas? Ar tautai reikia balsų tų asobų, kurios neturi noro nueiti ir pabalsuoti įprastu būdu? O ar Jūs garantuojate, kad tokie žmonės galvos už ką balsuoti? Ar esate tikri, kad jie nebaksnos klavišų kaip papuolė, tuo dar labiau deformuodami mūsų gyvenimo perspektyvas?

Aaa, kai kas dar sako, kad į užsienį išvykusiems emigrantams sunku pasiekti, tarkime, Oslą… Norvegija mat tokia ilga… Na taip, čia internetas būtų kur kas arčiau. Bet… Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar visi emigrantai išlikę tokiais dideliais patriotais, ar tikrai visi jie įdėmiai stebi savo ekranuose kas vyksta ŠIANDIENA Lietuvoje ir gerai gaudosi už ką verta balsuoti? Pagaliau, jei jie išvykę į ten su mintimi į Lietuvą niekada nebegrįžti, ar jiems tikrai labai svarbu, kas čia kaip vyks artimiausius ketverius metus? Galite tuščiai ir neatsakingai balbatulinti liežuviais, kad kalbu labai nepatriotiškai, tačiau tiesos mano šiuose klausimuose labai daug… Nežiūrint to, kad kaip ir daugelis mūsų, likusiųjų Lietuvoje, turiu emigravusių savo mielų draugų ir bičiulių.

Man būna net šleikštu klausytis argumentų, kai kas nors ima teigti, kad tokiu, internetiniu būdu, bus užkirstas kelias net rinkėjų papirkinėjimui. Tai demagogija, kuri tolygi sakant, kad juoda yra balta. Nesutinkate? Na tada paprieštaraukite… Va, sakykime aš paprastas žmogelis, pas kurį nesunkiai, kad ir už tris litus galima nusipirkti balsą. Nes man dzin kas bus toje valdžioje. Mane anksčiau, sakykime, pirkdavo gatvėje, sodindavo į autobusą ir veždavo į apylinkę. Ten, autobusui sustojus tolėliau, liepdavo mums po vieną eiti su tam tikru laiko intervalu ir balsuoti už Miką. Prieš tai įdavę tą pažadėtą pinigėlį. Nuėjęs į kabiną aš likdavau vienas ir galėjau daryti ką noriu. Pavyzdžiui, jei mano sąžinė dar nepragerta iki galo, aš galėjau galvoti – Jūs ką, asilai, manote, kad nupirkote mane? O aš tikrai nebalsuosiu už Miką,, nes man patinka labiau Anzelmas. Bet jums pasakysiu, kad pabalsavau kaip lieptas. Taip sakant – sukčiui sukčiaus ir rezultatas. A va kai bus internetinis balsavimas, mano „sponsorius“ ateis pas mane į namus, atsistos už nugaros ir stebės kaip aš savo balsą nusiunčiau… Čia jau nori nenori teks balsuoti už Miką.

Taigi tiek šia laisva tema. Tiesa, dar vieną mįslę-nemįslę paliksiu Jums: ar lietuviai tikrai jau protingesni už visus pasaulyje, kad veržiasi antri [po estų, kurie, su kai kuriais pakalbėjus, jau seniai keiksnoja internetinį balsavimą] į tokį absurdo spektaklį kaip internetinis balsavimas?

===================================================================

Kitur skelbtos nuomonės balsavimų ir bankininkystės, naudojantis internetu tema:

1. _    2012.11.06 metų pokalbiai forume

2. _ 2014.02.13 Straipsnis “Balse“ – “Hakeriai veikia kaip realios įmonės“

Visą straipsnį galite rasti

“IKI“ pablūdo. Arba mus tokiais laiko

Ech, nejaukiai jaučiuosi, kai susiduriu su žioplais mulkinimo metodais. Kai kažkas daroma rafinuoto, tai nors ir pikta, bet dar gal kažkiek ir įdomu, na, gal pasijunti tarsi koks detektyvas iš Holywood’o, bet kai tau be jokio grimo atkišamas š*dukas ir sakoma – “Imk, čia labai geras ir brangus dalykas už mažą kainą“, aš paprasčiausiai suglumstu. Jei tai daroma betarpiškai, susitikus akis į akį, tokiam atvejui aš jau ir savo šabloninį atsakymą turiu – “Gal galite paskolinti veidrodėlį? Noriu pasižiūrėti, nejaugi jau taip praradau savo žmogiškąją išvaizdą“

Tačiau kai mane kvaila reklama pasiekia komunikacijų linijomis, susinervinu ir tiek. Šiandiena kaip tik tokia diena.

Prieš penkias minutes suskambo SMS žinutė, bet neturėjau laiko, nepriėjau. Po šio – dar vienas signalas. Na. pamaniau, kad kažkam skubiai kažko reikia ir paėmiau į rankas telefoną. O čia skaitau tekstą: “IKI paslaptis … Kitu SMS gausite slaptazodi,kuri pasake IKI kasininkei ir pateike lojalumo kortele- FAZER sokolada,200g. isigysite tik uz 4,24Lt (-50% nuolaida)!“

Kalbos netaisiau, perrašiau 1 : 1. Netrukus ir sekanti SMS, o čia: “IKI slaptazodis – GERIAUSIAS MAISTO PREKIU ASORTIMENTAS! FAZER sokolado pasiulymas galioja SU SLAPTAZODZIU IR LOJALUMO KORTELE TIK 04/30d.Prekiu kiekis ribotas! Siuntejas IKI“.

Na net milijonieriumi būdamas nepirkčiau šokolado už 8,48 lt. Ir už 4,24 nežinau kodėl turėčiau pirkti? Prieš porą savaičių kažkur radau kitokių šokoladų – “BLOCK Bohme“. Jie kainavo [be jokių makaronų kabinimo] – 3,20 lt. už 200 gr. Kam dar turėčiau viską metęs eiti į IKI ir tarsi koks juokdarys kažkam sakyti “Aš žinau slaptažodį, parduok man brangiai šokolado?“

Ta pačia  tema:

Prekybininkai testuoja mūsų protą? Apie ‘R Kiosk’ siūlomas lėles

R.Matelis: Kiaušiniai virti net nebandė

     Paveikslėlis  Niekada gyvenime neapkenčiau apgaulės, sapalionių ar mulkinimo, nors vienoje diskusijoje man ir yra tekę ginti “šventąjį“ melą. Keista, kad dažnai žmonės, kurie balsu pasisako už ABSOLIUČIĄ TIESĄ, realybėje, beveik be jokių pašalinių pastangų, leidžiasi kvailinami. Visos kalbos apie klimato atšilimą, “tragiškas“ GMO pasėkmes, kurios pasireikš gal trečiajai kartai po 100 ar 150 metų, ant mūsų galvų iš lėktuvų barstomus NANO miltelius, mobiliųjų telefonų itin kenksmingą poveikį mūsų smegenims ir t.t., man dažnai sukelia vidinį diskomfortą: rodos tarybiniais laikais visi pasiekėme pakankamai aukštą intelektualinį lygį, buvome  išsilavinę, protingi, visada mokėjome skirti kas tikra, o kas tik proto trojanai, bandomi mums implantuoti į smegenis, siekiant tam tikrų, dažniausiai politinių tikslų. Tad, o kokie gi mes šiandiena?

Žemiau esančio straipsnio negalėjau neparašyti po to, kai gavau apačioje, lentelėje esantį “perspėjimą“.

SPINDULIAVIMO JĖGA

Labai svarbus pranešimas visiems

Perskaitykite jį įdėmiai.

1 kiaušinis ir 2 mobilieji telefonai ir

65 minutės ryšio tarp mobiliųjų.

Tai buvo atlikta panašiai, kaip parodyta foto:

Inicijuotas ryšys tarp dviejų mobiliųjų telefonų

ir palikta maždaug 65 minutėms….

Per pirmas 15 minučių nieko nenutiko;

Po 25 minučių kiaušinis pradėjo darytis vis šiltesnis;

Po 45 minučių kiaušinis pasidarė karštas;

Po 65 minučių kiaušinis buvo išviręs.

Išvada: Spinduliavimas tarp dviejų mobiliųjų telefonų turi savybę pakeisti kiaušinio baltymus.

Įsivaizduokite, kas gali atsitikti su baltymais jūsų smegenyse kai ilgai kalbate.

Pasistenkite sutrumpinti savo pokalbius mobiliaisiais ir perduokite šią žinutę draugams bei šeimos nariams kuriais Jūs rūpinatės

 

======================================================

  –>>

Bet neplėtosiu šios dienos temos iki dausų, o paliesiu tik vieną, plačiai paskleistą žinią, kad paprastas vištos kiaušinis, laikomas 1 valandą tarp dviejų tarpusavyje “besikalbančių“ telefonų, išverda. Ką tik leidau sau prabangą patikrinti šį faktą. Su “magaryčiomis“ – telefonai veikė net 1 val. 15 minučių ir rezultate gavosi tai, ką matote nuotraukose. Kiaušinis net nebandė virti ar šilti.

Paveikslėlis

Absurdo pagąsdinimai visada turėjo savo auditoriją. Gal todėl, kad kai kuriems žmonėms tikrai nuolatos trūksta taip vadinamo adrenalino ir jie jo atkakliai ieško, o nerasdami, tenkinasi bent jau pseudo tiesomis. Aš puikiai prisimenu ir tokius “baisus“ pabauginimus, sklandžiusius prieš bene 15 metų, tai yra tada, kai pasirodė pirmieji pigūs sausainiai “DISKO“. Kaip tik nekovota su jais: kalbėta ir, kad jie iš medžio pjuvenų, ir dar visokių nesąmonių, o pagrindinis “nenuginčijamas“ įrodymas kokie jie blogi, būdavo tai, kad jie DEGA. Žmogus, kuris nebijo vaikščioti įsijungęs savo protą, niekada neišsigąs to, kad sausainis dega. Gi jis grūdinės kultūros – kviečio gaminys. Tad natūralu, kad sausi miltiniai gaminiai dega. Bet… matyt mažai kam patinka įsijunginėti savo asmeninį mąstymą, todėl šis “siaubas“ sklandė iš lūpų į ausis dar ilgai. Ir taip smarkiai, ko gero, kirto pigių sausainių gamintojams. O iš tikro tai buvo tik paprastas brangininkų kerštas tiems, kas nenorėjo lupikauti. Mūsų turguose nuo neatmenamų laikų gyva praktika, kad pigiau už kitus parduodantys piliečiai yra gąsdinami, šantažuojami ar net naikinami fiziškai [dažniausiai padegant kioskelius]. Todėl tik labai atkaklūs, iš anksto pasiryžę kovai už žmogaus gerovę prekiautojai, kurių, deja, vis mažėja, pajėgia atsilaikyti prieš šią prievartą.

Tačiau grįžtu prie telefonų. Kaip ten bebūtų, asmeniškai aš tikrai neabejoju, kad radiacija, kokios formos ji bebūtų, tikrai kenkia žmogui. Ateities žmogui gal ir nebekenks, nes gyvieji organizmai turi savo prigimtinį kozirį – mutuoti, keistis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tik tas prisitaikymas vyksta kur kas lėčiau negu norėtųsi. Aš tikrai neabejoju, kad mobilus telefonas mūsų kišenėse nuolatos daro ne patį geriausią poveikį kūnui. Kaip ir ekranas, kuris šią minutę prieš mano akis. Ir jei įmanoma, būtina tas dozes mažinti. Todėl niekam niekada nepatariau įsirengti mobilųjį internetą [jei tam nėra būtinumo] ir net naudotis radijo pele. Na neužima tas laidelis vietos, bet laidinė pelė vis tiek bent jau mūsų kraujo neužteršia per mūsų delną, kuriame ji gyvena. Ir telefonai sveikatai tikrai kenkia. Bet kiaušiniai nuo jų tikrai neverda. Beje, kai buvo situacija kitokia, pačios vištos dėjo “virtus“ kiaušinius, apie tai rašiau taip pat tiesiai ir be dviprasmybių. Kartu su  “Lietuvos ryto“ ir “Ūkininko patarėjo“ pagalba. Bet nebuvo pas tarnybų darbuotojus visuomeninio intereso sužinoti tiesą iki galo, tad viskas taip ir liko neišaiškinta… Gaila.

Tačiau ar padoru siekti kilnių tikslų melo būdu? Skleisti va tokias “žinias“ apie nuo telefonų verdančius kiaušinius arba teigti, kad aplinkiniams labiau kenkia nikotino dūmai, negu pačiam rūkančiajam. Tai irgi “informacija“ išjungtiems protams. Nes žmogaus logika ir be jokių prietaisų neklystanti, kai kalbama apie akivaizdžius dalykus. Na kaip gali nerūkančiam labiau kenkti? Jei labiau kenkia, reiškia jis gauna daugiau nikotino? Bet tai neįmanoma. Nes rūkorius, išpūtęs cigaretės dūmą, taip pat kvėpuoja aplinkos oru. Reiškia jis gauna ir praskiestą dūmą ir jo koncentratą. Taigi, akivaizdu, kad tai tik melaginga agitacinė kilnios kovos prieš rūkymą, priemonė.

Ne visada, mano manymu toks melas būna ir kilnus. Arba bent jau labai abejotinas tas jo kilnumas. Jau bene 5 metai gana žymi tautos dalis panikuoja dėl GMO [genetiškai modifikuotų produktų], kas suprantama kalba reiškia, kad inžinerinės genetikos pagalba išvedamos visai naujos augalų ir gyvūnų rūšys. Pavojaus varpai muša, bet kokią melodiją jie skleidžia, suprasti mąstančiam žmogui sunku. Kokių tik teorijų neteko girdėti, bet visos jos, nejučia pačios save demaskuoja: jei bus pradėta GMO augalininkystė, paprastam eiliniam žmogui bus neįperkamos tokios sėklos, todėl žemdirbiai žlugs finansiškai. Tačiau šiam, prasprūstančiam baimės faktoriui užmaskuoti naudojami klastingi aprėdai ir apavai: va, iš tokių augalų išaugs mutantai, o juos suvalgę žmonės, gal taps zombiais arba vampyrais. Absurdas, bet populiarus lengvatikių tarpe. Arba tų, kurie nemėgsta įsijungti protą priimdami naują žinią. Galėčiau save paskelbti vos ne didvyriu, nes modifikuotą soją pradėjau valgyti dar nuo tarybinių laikų, o kavą balinu jau taip pat ne mažiau kaip 10 metų. Sojos pienu arba grietinėle. Mano oponentai, nebeturėdami kuo atsikirsti, man teškia – tai tau gal ir nieko, bet tai gali pasireikšti antrai arba trečiai kartai. Gali? O kodėl? O kodėl ne ketvirtai ar penkiasdešimtai? Beje, taip svarstant galima manyti, kad ir automobilio keliamas triukšmas atsilieps mūsų 10-ajai kartai. Gal sukame atgal į akmens amžių? Tik nepamirškime, kad tada mūsų gyvenimo trukmė sutrumpės ir 25-metis jau bus laikomas senuku… Kiti prieš GMO kovoja žvelgdami iš dieviškojo prado pozicijų. Esą tokia genoinžinerija prieštarauja Dievo valiai. Argi? Nejaugi jie laiko Dievą tokių bejėgiu, o jo kūrybines galias vertinai tiek žemai, kad mano, kad GMO inžinieriai jau pranoko Dievą, visatos kūrėją? O gal gi Dievui patinka, kad žmogus taip ištobulėjo, kad ėmė “žaisti“ su jo kūriniais? Gal būtent tuose išradimuose ir pasireiškia Dievo žadėtoji laisva valia? Aš manau būtent taip. O į GMO žiūriu analogiškai kaip ir į veislių išvedimą kryžminant, radiacijos pagalba ar dar kitais metodais. Juk ir čia galima manyti, kad Dievas nepatenkintas, nes pagal jo valią, galima tvirtinti, visos veislės turi būti nekintamos. Kaip žinia, sukryžminus dvi skirtingas veisles, jų palikuonys dažniausiai būna nevaisingi. Tai kodėl gi tylima prieš selekciją, prieš bet kokią veislininkystę? Ne, aš įsitikinęs, kad Dievas tikrai už GMO nepyksta. Kitaip žmogus paprasčiausiai neišgautų jokios gyvybės zooinžinerijos pagalba.

Kodėl rašau visa tai? Gal turiu begales laiko? Ne. Viskas kur kas suprantamiau. Aš paprasčiausiai noriu, kiek tai įmanoma internete, garsiai pasisakyti, pakalbėti su Jumis, padiskutuoti tokiu klausimu: ARGI MES VIENAS KITĄ TURIME VERTINTI RIBOTO PROTO ASMENYBĖMIS, KAD KILNIŲ TIKSLŲ SIEKTI MELO IR MULKINIMO KELIU?

Romualdas Matelis: Gintaro Kryževičiaus požiūris nekelia džiaugsmo. Nes tai ne tik jo nuomonė

„Kiek emociškai bebūtų sunku N. Venckienei, negali būti taip, kad teisėjas, valstybei prisiekęs visomis išgalėmis ginti konstitucines vertybes, savo pasisakymais prisidėtų prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo“

Tokią nuomonę išsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos vadovas Dainiui Sinkevičiuihttp://www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 2 dieną.

Gintaras Kryževičius

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius

Kiek anksčiau, žiniatiekoje teko matyti “diskusiją“ su Seimo nariu G.Songaila, laidą, kurioje G.Kryževičius “išdavė paslaptį“, kad yra labai šiaip jau tolerantiškas žmogus, kas dabar, prisimenant šį pasisakymą, kelia rūgštoką šypseną. Deja…
Apie toleranciją jau esu rašęs, kad tai sąvoka, kuri neturi jokio konkretaus apibrėžimo, todėl save tolerantiškais nesunkiai gali įvardinti net ir tie, kurie matydami atliekamą nusikaltimą, to, tarsi nepastebi. Tad gal ir tolerantiškas mūsų Temidės dievas, neginčysiu.
Klausimas ar Aukščiausiojo Lietuvos teismų vadovo pareigybė tikrai dera su tuo pat metu vadovavimu ir Teisėjų tarybai, matyt taip pat tolerancijos klausimas, tačiau aš manau, kad siekiant bent jau pasauliui suvaidinti, kad Lietuva teisinė arba demokratinė, o ne autokratinė šalis, Teisėjų tarybai turėtų vadovauti kitas, jokio posto oficialioje teismų hierarchijoje neužimantis žmogus. Ir gal tokią padėtį pataisyti visai nesunku? Gal pakaktų geros valios perrašyti norminius aktus? Kažkodėl manau, kad šis klausimas iki šiol niekieno, net JE Prezidentės nepastebėtas tik todėl, kad Lietuvą jau 2 dešimtmečius smaugianti neteisingumo lavina, nebepaliko laiko teisingiems teoriniams apmąstymams. Blogiau būtų, jei vis tik gaučiau atkirtį, kad taip yra ir kitose civilizuotose valstybėse. Nes esu įsitikinęs, kad kaip nėra tobulų žmonių, taip nėra ir tobulų valstybių. Ir kol save bent jau įvardiname Nepriklausoma šalimi, turime tikėti, kad mumyse slypi ne mažiau nuovokos kas gerai, o kas blogai, nei pas anglus ar vokiečius.
Niekada gyvai nemačiau G.Kryževičiaus, todėl negalėčiau nieko tvirtinti apie jo, kaip žmogaus asmenines savybes. Tačiau teko pakliūti pas jo pirmtaką Vytautą Greičių ir iš to laiko pas mane išlikusi tikrai puiki nuomonė apie tuometinio Lietuvos aukščiausiojo teismo vadovą: tai buvo žmogus, ne per patamsintus akinius žvelgiantis į kiekvieną, kad ir jokio titulo neturintį Lietuvos žmogų. Visada norėtųsi, kad Lietuvoje teismams vadovautų būtent tokie žmonės. Tuo tarpu vedimasis į TV laidą palaikymo komandos – teisės teoretikų E.Kurio ir V.Nekrošiaus, man nepasirodė skaidrios teisės atstovavimu. Tuo labiau, kad diskusija vyko tik su vienu seimo nariu. Teisiniais terminais kalbant, manau, kad taip buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Žinoma, galima tai ir pateisinti laidos vedėjos R.Miliūtės nekompetencija, nesusigaudymu kaip dera, o kaip ne. Bet tiek to, ta laida jau praeityje, paliksiu ją ramybėje…
Sugrįšiu prie minimo D.Sinkevičiaus straipsnio Delfyje. G.Kryževičius jame teigia, kad  N.Venckienė yra prisiekusi ginti Lietuvos konstitucines vertybes, kas reiškia, kad ji, savo pasisakymais neturėtų prisidėti prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo. Puikūs žodžiai. Aplodismentai.  Tik kas sudaro tas vertybes, deja, pirmininkas neįvardina. Čia paliekama laisvė kiekvienam vertinti pačiam.
Prisimenu seną istoriją, kai viena jauna dailininkė, man paklausus kas gražaus šiuolaikiniame, tada Alberto galerijoje kabėjusiame brangiame paveiksle, kuris buvo išmargintas spalvotais patepliojimais ir jam nesimatė jokio konkretaus objekto, – atsakė:  “Supranti, Romai, visas stimulas tame, kad čia palikta daug vietos minties laisvei“. Nesupratau, bet nesiginčijau. Nes aš ne prie meno ir niekada nepretendavau suprasti to, kas man gal gamtos neduota. Bet kai kalbame apie teisę, man rodos, čia negali būti vietos laisvoms interpretacijoms. Nes kas teisinga, o kas ne, suvokiame kiekvienas. Arba bent jau esame arti to. Ir tai suvokti yra mūsų prigimtinė teisė. Suvokti. Bet vykdyti teisingumo, aišku, ne. To ir nebandau kvestionuoti.
Aš vis dar nesu tobulai perpratęs Konstitucijos, todėl kartas nuo karto ją paskaitinėju, pasvarstau kaip ją patobulinčiau jei būtų mano valia. Bet tai tik individualus mano mąstymo pasaulis, tuo tarpu garsiai jos kritikuoti nesu linkęs. Tačiau N.Venckienės pozicija, jei besąlygiškai įtikėti šios šeimos tragedijos versija, yra teisinga. Gyvybė yra aukščiausia žmogaus vertybė, ji net neįvertinama pinigais. Todėl net garsiausiems recidyvistams daugelyje pasaulio šalių panaikinta mirties bausmė. Gerai tai ar blogai – kita tema. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad nebegyvas N.Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir, kiek žinau, niekas iš tų teisėsaugininkų, kurie tvirtina, kad jis mirė sava mirtimi užspringdamas, niekaip nesugebėjo atremti ar bent logiškai atsakyti tokia baigtimi netikinčiųjų argumentų. Taigi, Neringa Venckienė neteko vieno artimiausių žmonių – brolio. Jei būčiau šalia G.Kryževičiaus, tikrai pasidomėčiau kas jo prioritetų skalėje aukščiau – “valstybės konstituciniai pamatai“ ar artimo žmogaus gyvybė? Ir žinoma įvertinant, kad “pamatai“, tai teorinis žodžių žaismas. Nes protingai elgiantis visada galima svorio nebeišlaikančius pamatus pakeisti. Keičiant teisingumo sistemą gi Lietuva nenuskris į kitą planetą. Ir dėl to neatsiras joks pagrindas Lietuvos okupuoti kokiems nors ateiviams. Okupantui tikrai niekada nebuvo svarbu, kokia politinė ar teisinė sistema yra jo pasirinktoje šalyje. Sovietai ramiai atėjo į kapitalistinę Lietuvą ir čia susikrovę atsineštus čemodanus laikė net 50 metų. O dar ir kyla klausimas – gal N.Venckienė nesikėsina į teisinius šalies pamatus, o tik bando restauruoti juos? O jei taip, tai restauracija nėra toks jau blogas dalykas. O gal tų pamatų nei neturime dar? Gal tik viršutinis korpusas pas mus stovi?
Mane stebina ir kituose straipsniuose atvirai parodomas didžiųjų Lietuvos teisės grandų požiūris į teisingumą. Kai kur jie tarsi dalinai sutinka, kad Lietuvoje yra problemų su teisingumu, bet čia pat bandoma sumažinti šią problemą motyvuojant, kad va, matote, kai kuriuos teisėjus ar kitus teisėsaugininkus atleidžiame iš pareigų. Kai jie susikompromituoja. Bet palaukite, kai susikompromituoja? O kaip su tuo, kas buvo iki tol? Ar pradedami viso susikompromitavusiųjų teisėjų laikotarpio tyrimai? Kiekvienoje byloje gi  slepiasi žmonių likimai. Ir jei atleidote susikompromitavusį teisėją, tai kaip su likimais tų, kurie galimai nukentėjo ankstesnėse bylose nuo neteisingų sprendimų? O jų galėjo būti gi visokių, kažkur gal liko neteisingai išteisintas artimojo žudikas, kažkas nekaltai už tą auką atsėdėjo? Kažkas gal be pagrindo neteko savo namų, o kažkas gal buvo privestas prie savižudybės? Man neteko girdėti apie tokius restitucijos faktus. Ir ko gero tai nurašoma į kategoriją Force majeure [nenugalimas jėgas]. Bet nenugalimos jėgos yra tik gamta. Jei garsieji Armėnijos ar Meksikos žemės drebėjimai buvo tikrai tragedijos, nepriklausančios nuo žmogaus valios, tai Japonijos tragedijos juk negalima nurašyti šiai kategorijai. Nes čia dalyvavo ir stichija ir žmogus, nesaugiai suprojektavęs ir pastatęs atomines elektrines.
Kodėl rašau šias mintis? Tai klausimas ne tiek skaitytojui, kiek pačiam sau. Tikriausiai ne todėl, kad turiu vilties, kad šia mano mintis kada nors perskaitys G.Kryževičius. Ir net ne todėl, kad manyčiau, kad savo vertybes pervertins tie, kurie dėl savo asmeninės karjeros palaiko aklą teismų sprendimų palaikymą. Rašau gal labiau todėl, kad viliuosi, jog tai perskaitys tie, kurie vienaip ar kitaip gali arba bent ateityje galės įtakoti mūsų įstatymų kaitą. Jei tylėčiau, neabejoju, kažkada kažką panašaus parašytų ir kiti. Bet kažkada… O mums gi gyventi gražiame pasaulyje norisi šiandiena. Nejaugi nesame to verti? Kame tada mūsų ta nuodėmė?
================================================
 p.s.   Jau baigęs rašyti aptikau šias dailias svarstykles. Ir pagalvojau – O kaip gera būtų, kad teisingumą iš tikro kada nors svertų svarstyklėmis. Jos gi neklysta, o…
.
.
.
~~~~~~~~~ _______ Vėliau rasti panašūs įrašai _______ ~~~~~~~~~

R.Matelis: Jei tu už Gailių, reiškia verti Prezidentę? Apie “Karštojo komentaro“ konvulsijas

Tikriausiai smarkiai pavydėčiau žmogui, jei toks atsirastų, kuris puikiai susigaudo kas vyksta didžiojoje Lietuvos politikoje šiandiena. Bet tokių, vargu, ar yra. Tiesa, yra įvykių dalyviai, kurie atstovauja tam tikrus klanus ar bent jau interesų grupes ir neabejotinai žino ką daro. Kažkodėl manau, kad nei viena nei kita pusė nėra idealiai sterilios ir net nelabai gilinasi į tiesą. Daugeliui jų, atrodo, svarbu laimėti, nesigilinant į galimus padarinius. Nes pergalė vienaip ar kitaip atitiktų jų gerą perspektyvą. Bet atkreipkite dėmesį, rašau „daugeliui“, nes keletas tarp jų, mano manymu tikrai nuoširdžiai siekia pagaliau išvalyti Lietuvą nuo brudo, kurio jau prisikaupę iki ribos.

Šiame rašinuke nesistengsiu vertinti ar aptarinėti pagrindinių, vykstančio politinio uragano dalyvių. Nes tai man ir per sunku, ir galėčiau nugrybauti į lankas. Pasakysiu tik tiek, kad mano nuojauta sako, kad Seimo komisija, kuri prieš porą dienų užbaigė savo tyrimą dėl skandalo, susijusio su FNTT vadovų atleidimu, šį darbą atliko pakankamai kruopščiai ir principingai. Pasakysiu, kad manau, jog VRM ministras R.Palaitis šį kartą suklydo atleisdamas V. Gailių ir V.Giržadą. Ko gero suklydo ne todėl, kad pats manė juos esant negerais, nesąžiningais ar piktavaliais darbuotojais, o tuo labiau planų likviduoti „Snorą“  išdavikais, o todėl, kad pakluso balsui „iš anapus“, tai yra balsui tų jėgų, kurios jam pasirodė nenugalimos ir todėl jų paliepimus laikė nesvarstytinais, o vykdytinais. Žinoma, gal ne visi šiandiena gali būti absoliučiai tikri FNTT vadovų nekaltumu, tačiau man gyvenimo patirtis daug kartų yra įrodžiusi, kad tikrai kalti žmonės pajutę įkliuvę į keblią situaciją, paprastai suglaudžia sparnus ir tik kiek vėliau, viskam aprimus mažumėlę pasidairę, prasibrauna į gal mažiau tituluotus, tačiau ne mažiau pelningus postus. V. Gailius ir V.Giržadas ryžtingai stojo gintis, o tai yra viena iš būtinų principingų žmonių savybė. Manau, kad neklystu dėl jų padorumo.

Bet, kaip jau minėjau, nežinodamas tikros tiesos, neįsidrąsinsiu čia dėlioti savo išvedžiojimų apie pagrindines figūras kaip nedvejotinų aksiomų. Tuo labiau, kaip ir dažnai būna, šioje istorijoje man labai įdomu stebėti antrojo ir trečiojo ešelono figūras. Ir paspėlioti ar jie tikrai tiki tuo, ką garsiai propaguoja, ar tai tiesiog jų neišvengiama duona: kalbėti garsiai vien vardan to, kad būtų priimti į kažkurią komandą. Pakenčiama būtų dar jei šios figūros kalbėtų ne absoliutaus žinovo tonu ir neprieštarautų savo anksčiau skelbtoms „tiesoms“… Deja, matyt jau praeityje tie laikai, kai žmogus pagautas keitinėjant savo parodymus, mintis ar teiginius jausdavosi nemaloniai. Įsisavintos mums naujo gyvenimo „Demokratija“ normos, nebepaliko sarmatos jausmo dėl nestabilaus minčių dėstymo ir gal net priešingai – tai padarė juos „tvirtus“ it plienas nuomonių kaitaliojime.

Buvęs Klaipėdos prokuroras St.Stulpinas, man žinomas neseniai. Labiausiai iš laikraščių „Karštas komentaras“ ir „Laisvas laikraštis“. Minčių dėstymas šiuose leidiniuose man visada atrodė labai vertingas, nes tai tarsi disidentiškiausi Lietuvos leidiniai. O tokiems žmonėms aš dažnai jaučiu simpatijas. Todėl dar prieš porą savaičių buvau pasiruošęs St.Stulpiną užtarti bet kur ir bet kada. Juk tai žmogus, turintis gerą kalbos dikciją, nesvarbu net jei ta kalba parašyta popieriuje ar ekrane, o jo teiginiai atrodė kupini meilės skriaudžiamiesiems ar aplamai bet kuriam padoriam žmogui. Kai kuriose laiškų grupėse ar internetiniuose forumuose man teko pastebėti įgudusių teisininkų kritikos šio eksprokuroro adresu ir tokiais atvejais nepraleisdavau progos bent jau pareplikuoti, kad kalbėjimas prieš Stulpiną tiesiog negerbtinas ir kenkia pačiam rašančiajam. Bet… laikas mėgėjas kartais mus apstulbinti. Ir šiandiena jis tai padarė Stulpino asmenyje.

Tiesa, vienas reiškinys mane nustebino jau kiek anksčiau. Garsiojo vasario 22 d. mitingo dieną, ponas St.Stulpinas lankysis pas generalinį prokurorą D.Valį(?) Man tai pasirodė labai keista, nes iki tol buvau susiformavęs nuomonę, kad jis atleistas iš prokuratūros sistemos negrįžtamai. O ir savo pasisakymais „KK“ laikraštyje [kalbu apie „Karštąjį komentarą“, nors jau teko girdėti šią santrumpą vadinant „Kristinos kliedesiais“] jis greičiausiai turėtų būti persona non grata generalinio prokuroro kabinete. Gi sunku būtų suvokti, kad sakiniai „Jeigu generalinis prokuroras Darius Valys negali, nenori ar nesugeba savo pareigų atlikti tinkamai, tai jis turėtų nedelsiant pats atsistatydinti, nelaukiant kol tai privers padaryti tauta. Mes visi turime suprasti, kad dėl neatsakingų Vitalijaus Kondratjevo ir generalinio prokuroro Dariaus Valio veiksmų ar neveikimo teisėsauga atsidūrė aklavietėje, nes prieš vaiką negalima jokia prievarta“  (2012-02-16 10:38)  sukeltų D.Valio žavesį ir dėl to [nebe]prokuroras būtų priimamas neatlaukęs priklausančių metų eilėje.

Kiek vėliau sužinojau, kad tuo metu generalinis prokuroras priiminėjo gana didelę grupę nevyriausybinių organizacijų aktyvistų, todėl ta situacija jau nebeatrodė tokia keista. Nors… ar visi išėjo kartu, nežinau. Tiek to, gal ne taip jau ir svarbu man kas su kuo ir kaip draugauja ar bendrauja. Įdomiau – kodėl ponas St.Stulpinas ir vėl netikėtai pajuto didelę simpatiją generaliniam ir paskutinio meto jo kalbos tiesiog persunktos meile tiek D.Valiu, tiek D.Raulušaičiui, tiek ir kai kuriems kitiems teisės korifėjams, kurie iki šiol buvo minimi ne pačiais geriausiais žodžiais.

Tiesą sakant stebina ne tik St.Stulpinas. Savo netikėta pozicija stebina visa „KK“ redakcija. Vos ne visuose straipsniuose pasijuto jos spjūvis buvusiems ištikimiems bičiuliams komentatoriams, kas labai jaučiasi iš jų reakcijos komentaruose. Gal todėl daugelis komentarų pradėta blokuoti: pabandžius parašyti bent kokią nuomonę, iššoka „šelmiškas“ angliškas užrašas „Your comment is awaiting moderation. 2012-02-25 – 20:09“, kas reiškia, kad komentaras laukia cenzoriaus peržiūros. Mano keli pasisakymai taip ir nebeišvydo ekrano užsklandos pakėlimo. Na ir tiek to, tai buvo netgi stimulu rašyti pas save, o ne ten, kur esi nepageidaujamas… Redakcija ne tik nustojo žavėtis savo buvusia palaikymo komanda, bet net ir keistai veikti: visa kas susiję su V.Gailiaus ir V. Giržado bandymu išteisinti, ji pradėjo keistai traktuoti kaip Prezidentės vertimą. Ir niekam nevalia tuo abejoti. Jokių įrodymų pateikti ponios Giedrės laikraštis net nebando – tiesiog žinokite, mes žinome už jus geriau… Dar daugiau, žmonės imti gąsdinti, kad jei kas pabandytų tuo abejoti, reiškia jie automatiškai pritaria A.Zuoko ar A.Mockaus klanams. Keista, kažkaip ne tik niekas kitas negirdėjęs tokių versijų, bet net nedrįsta ką nors pasisakyti tokioje šviesoje. Todėl nori nenori, o peršasi negeras jausmas, kad vyksta kažkas labai jau asmeniško – atleistieji FNTT vadovai, truks plyš negali grįžti į savo postus. Panašu ir į senamadiškų mamyčių auklėjamąsias pamokėles vaikučiams – jei manęs neklausysite – tuoj ateis dėdė milicininkas ir jus išsives.

Ko gero kam nors gali kilti ir klausimas kodėl neliečiu šiame rašinuke garsios Lietuvos šachmatininkės Kristinos Apanavičiūtės. Gi ji pastaraisiais mėnesiais tokia aktyvi šio dienraščio rašytoja. Bet jei taip, tai atsakymas mano būtų vienas: būna reiškinių, kurių aprašyti jaučiuosi ne tik nepajėgus, bet ir nematau jokios prasmės. Jau minėjau, kad teko girdėti „Karštojo komentaro“ santrumpą KK vadinant Kristinos kliedesiais. Man tokia šifruotė labai priimtina, todėl ir atsakymas čia slypi –  na ar verta pradėti kalbėti apie tai kas yra absurdas? Kristina, manau niekas nepaneigs, savo mintis dėsto net dviejų trijų dienų tėkmėje mažiausiai dviem priešingomis kryptimis. Tai ji audringai palaiko D.Valį, tai ant jo… jau pila ne pačias poetiškiausias mintis. Tai ji piktinasi garsiaisiais teisėjais, tai juos aršiau už bet kokį Aro kareivėlį puola ginti. Ką galima dar komentuoti tokioje situacijoje? Tiesa, man ilgokai pamąsčius, kilo minčių… Ar tik nebus šachmatai čia viską sugadinę. Juk jie kas jais bent truputį žaidęs, puikiai žino: čia tu turi matyti ne tik savo ėjimus, bet ir visus galimus priešininko kelius. Tad gal Kristina prarado nuovokos jausmą kur šachmatai, o kur realus gyvenimas?

Laikas visagalys, regis dainavo Lukas su Virgilijum Noreika. Aš tikiu šiais žodžiais, laikas netruks išaiškinti kas slypi šiandiena po tokiu „pavydėtinu“ nestabilumu.

Ne mano straipsniai ta pačia tema:

1. Artūras Račas: “Stabas E.Kūris ir jo jovalas“

2. Aurimas Guoga: “FNTT pareigūnų atleidimo skandalas: kaip susigaudyti?“

3. 2012-03-11 d. papildau Algimanto Matulevičiaus 2012-03-10 d. pasakyta kalba Kauno mitinge

R.Matelis: Siekti asmeninės gerovės, bet kokia kaina. Apie kinologus

  _  

Nežinau kaip kitiems, bet mane apima toks šlykštus jausmas, kada tampa sunku net valdytis, kai matai žmogų, kuris bet kokia kaina bando tave paversti kvailiu. Ir visa tai daroma grynai vardan savo galimos finansinės gerovės. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume rasti aibes, tačiau klausimas ne kiek ir kokių jų yra, o tame, ar mes patys save gerbiame, jei mums kartais demonstruojama tokia nuomonė? Pasakysiu dar plačiau: ar gerbia save redakcijos, spausdindamos akivaizdžiai finansinės naudos siekiančius straipsnius? Aš manau, kad ne. Nors suprantama, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, būdamas laikraščio savininku aš tikrai neleisčiau gadinti savo leidinio prestižo. Ir tegul atlaidžiai žiūri į mano šiuos teiginius dienraščių redaktoriai ar bosai, nes tame, ką tvirtinu, tiesos daug. Bet čia teoriniai pamąstymai, o dabar pereisiu prie konkrečios temos.

Vakar dienos žinių sraute pasitaikė ir toks rašinukas: Prekiautojus keturkojais veja iš turgaus. Jei vertinti ir neabejotinai jo užsakovų komentarus po straipsniu, tai tuščias, nieko įdomaus nepranešantis, bet savo esme man šlykštus rašinėlis. Niekada giliai nesidomėjau “Ūkio banko“ savininko kapitalo apimtimi, bet neįmanoma nežinoti, kad “Kauno diena“ tarsi jam priklausantis laikraštis. O jei jau taip, tai tuo labiau manęs niekas neįtikins, kad koks nors šunų augintojas sugebėjo papirkti patį V.Romanovą. Ne, matyt savininkas tinkamai neprižiūri savo nuosavybės, o tuo puikiai pasinaudoja redaktoriai ar kiti atsakingi darbuotojai.

Straipsnio esmė [tingintiems skaityti], ne nauja. Veislinių šunų ir kačių savininkai jau daug metų nori įkinkyti Lietuvos įstatymdavystę savo finansinei padėčiai pagerinti. Ne visi jie tobuli, todėl tai išsidavę jau ne kartą ir įvairiose situacijose. Tikslas jų tik vienas – ne išveisti ar išsaugoti kokią nors įdomią, unikalią ir patrauklią veislę, o paprasčiausiai uždirbti daug pinigų. Kažkas gali ir toliau manyti, kad kinologų ir panašūs klubai turi paskirtį suburt šunų augintojų fanus, o aš, manau nedaug suklysiu, teigdamas, kad tai tik eilinė grupuotė, turinti vieną tikslą – pinigus. Kodėl sakau, kad mažai suklysiu? Ogi todėl, kad tarpe jų neabejotinai yra tikrai fanų, kurie čia pakliuvę dėl didelio susidomėjimo augintiniais. Tačiau tokie entuziastai paprastai lieka be postų, kuriuos užima pelno siekiantys karjeristai.

Dar prieš eilę metų man teko ilgokai klavišais kautis su tokiais žmonėmis “Bitėplius“ forume. Tada buvo bukai kalama mintis, kad reikia priimti įstatymą, kuris draustų beveislių šunų ir kačių laikymą. Motyvuota, kad tik klubininkai gali deramai patikrinti šunų psichiką nuo pat jų gimimo, todėl taip jie išgelbėtų pasaulį nuo šunų dantų. Nenorėjo girdėti tada to forumo “entuziastai“ nei, kad spaudoje daug aprašytų atvejų, kai būtent žmones ir vaikus apkandžioja veisliniai, klubuose įsigyti šunys [tada buvo šviežia istorija apie Jonavoje smarkiai apkandžiotą vaiką Čiau čiau veislės šuns. Neįdomūs jiems buvo ir mano argumentai, kai aš parašiau, kad gal ir maistą leiskime auginti tik tiems, kas sėklas naudoja ne savo, o perka parduotuvėse, nes kas žino kokia bus suvalgyto agurko psichika? :))

Komentaruose keliais vardais pasirašę veikėjai labai pritaria straipsniui. Nors be abejonės tie pritariantys patys tiesiogiai susiję su šiuo verslu. Kai kurie pavirkauja kaip sunku užauginti veislinį šuniuką. Na tai neauginkite jei Jums neapsimoka. Bet auginate, reiškia meluojate, kad tai neva ne pelninga, o grynas nuostolis.

Bet tiek to tie žmogeliai, kurie labai jau nori priverstinai žmones suvaryti pirkti iš jų. Tokiu amoralių asmenybių buvo ir bus. Tačiau jei toks įstatymas ar kitas norminis aktas iš tikro būtų priimtas, jų iniciatorius tikrai turėtume įtraukti į Gėdos knygą. Tai būtų absoliutus demokratijos sutraiškymas. Kokią teisę man kažkas turi nurodyti, kad aš turiu puikuotis kažkieno išrašytu “diplomu“? Mano skonis yra mano skonis ir man dažnu atveju gali būti kur kas gražesnis jokios veilsės neturintis šuo, negu jūsų pudeliai, straforšyrai ir t.t. Aš nesuvokiu kodėl žmogus turi ploti tada, kai jam nepatiko spektaklis. Aš nesuprantu kodėl turėčiau girti architektą, nesugebėjusį nieko sukurti ir todėl Kauno pilį padariusį tarsi bičių korį. Ir tuo labiau nesuprantu kodėl turėčiau mokėti pinigus kažkokiam klubininkui už tai, kad jis savo kalę ar šunį nuvežė pas tokį patį klubininką vokietį. Ne, nerevizuoju aš jų hobio, tegul vežioja jei turi iš to džiaugsmą. Bet ar turi tą džiaugsmą? Labai abejoju, man atrodo, kad jie turi tik pinigų siekį.

Berašant šias mintis ką tik toptelėjo mintis – o ar veislinių šunų ar kačių veisėjai moka LATGA’i? Autorinių teisių reketininkams… Gi turėtų, nes išveista šuns veislė, be jokių abejonių toks pat autorinis darbas, kaip ir sukurta kompiuterinė programa ar Druskininkuose, Grūto parke stovinti Lenino skulptūra. Labai abejoju, bet manau, kad va čia vertėtų kelti šį klausimą viešumon. Gal tada “kuklesniais“ taptų bent jau ta įžūlioji klubininkų dalis, kuri už dviejų gyvenimo džiaugsmą patiriančių gyvūnų sutenerystę įsigudrinę jau priverstinai imti reikalauti pinigų. Iš visų, be išlygų.

“Sterilizuoti [iškastruoti – R.M.] reikia beveislius šunis ir kates“ – skelbia klubininkai proto bokštai. O gal patys mielieji sterilizuokitės, a? Idant ateities kartoms nepersiduotų jūsų reketiški siekiai REIKALAUTI PINIGŲ iš bet ko, kuris nori namuose turėti paprastą šuniuką ar katytę. “Pilnos gatvės kakučių, va koks rezultatas beveislių šunų mylėtojų“ antrina kitas. O ne, mielieji, čia joks ne įrodymas, netgi priešingai. Beveislių šunų augintojai dažniausiai jų ir nevedžioja po miestą. Juos laiko savo kiemuose ir susitvarko patys. O “veisliniai“ entuziastai kaip tik veržiasi į gatves pademonstruoti savo “kūrinius“ ir sukrauna masę “turtų“ šaligatvių pakraščiuose. Nekraukite savo įpročių ant beveislių gyvūnų augintojų.

Gėda, tikrai nuoširdžiai gėda, kad kažkas atranda savyje drąsos pradėti tokias temas, brukti pseudo argumentus visai tautai. Laimei, tikiuosi, tokių nėra daug. Tik jie garsiai rėkauja.

Vasario 11 d.: Protestas prieš ACTA – visų mūsų protestas prieš cenzūrą

Vasario 11 d.: Protestas prieš ACTA visų mūsų protestas prieš cenzūrą

Pastaba: Ką tik, po Kauno mitingėlio, įdėjau nuotraukas. Jos šios temos apačioje

pries_sctaInfo iš NDJ svetainės
Vasario 11, šeštadienį, visoje Europoje vyks masiniai protestai prieš informacijos laisvę ribosiančią ACTA sutartį(Anti-Counterfeiting Trade Agreement, liet. – Prekybos sutartį dėl kovos su klastojimu). Tokie protestai vyks ir Lietuvoje. Kaune ir Klaipėdoje rengiami flešmobai, o Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, 12:00 val. rengiamas protesto mitingas.

Tokia protesto akcija mūsų šalyje iš tikrųjų labai reikalinga, nes apsnūdusiam Lietuvos jaunimui ji suteiks puikią progą išsijudinti, solidarizuotis ir prisijungti prie masinių Europos protestų.

Viskas atrodytų gerai, jei ne jaunųjų liberalų meškos paslauga. Iniciatyvą rengti mitingą iš kelias savaites piktai ūžiančio interneto paveržė pamainą liberalų partijoms auginanti Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), skubiai pasirūpinusi valdžios leidimu ir ėmusi vadovauti organizavimo darbams. Žiniasklaidoje jau pasirodė pirmieji straipsniai, kuriuose savo pažiūras giria ir būsimus rinkėjų balsus žvejoja buvęs VLJO pirmininkas, dabar – teisingumo ministras R. Šimašius.

Į šią viešaisiais ryšiais bei rinkimine propaganda neskaniai kvepiančią iniciatyvą sureagavo „Užimk Vilnių“ judėjimas, kategoriškai nesutinkantis su liberalų palaikomų stambiojo verslo kompanijų ir jiems tarnaujančių vyriausybių inicijuota ACTA sutartimi. Judėjimas paragino visus dalyvauti vasario 11 d. Vilniuje vyksiančiame proteste ir visiems drauge ištarti garsų NE bjauriam pramogų verslo korporacijų sąmokslui prieš interneto laisvę.

Be to, „Užimk Vilnių“ judėjimas įspėjo apie galimą protesto nusavinimo pavojų: „Prieš finansinį ir politinį 1% elitą nukreiptam „Užimk“ („Occupy“) judėjimui pritariančių žmonių dalyvavimas svarbus ir dėl to, kad šį protestą, kuriam valdžios leidimą išrūpino Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), priešrinkiminės agitacijos tikslais mėgina nusavinti partiniai liberalų bosai su teisingumo ministru R. Šimašiumi priešakyje. Neleiskime partiniam elitui pasinaudoti teisėtu žmonių pasipiktinimu ir aiškiai pasakykime, kad tai socialiniuose tinkluose bendraujančių žmonių, o ne politikų ir partijų lyderių protestas.“

„Užimk Vilnių“ judėjimas geranoriškai įspėjo, kad imsis iniciatyvos nušvilpti bet kurį politiką (liberalą, konservatorių ar socialdemokratą), jei jis per mitingą bandys rėžti agitacines kalbas.

Protestas prieš ACTA iš V. Kudirkos aikštės bus transliuojamas GYVAI.

Negalintys dalyvauti mitinge galės jį matyti internetu: www.ustream.tv

Protestas prieš ACTA info

 

 

 

 

 

 

 

Bendras

vaizdelis

This slideshow requires JavaScript.

.

R.Matelis: “Apie toleranciją … ir kitus, iš Vakarų atskriejusius “šviesulius“

Man kaskart, o tikiu, kad ir daugeliui, vis dažniau peršama mintis,kad keistis reikia pradėti nuo savęs. Nesutinku su aklai brukama tokia formuluote. Kai dar prieš dešimtmetį nesutikau su dievinama sąvoka apie tolerancijos absoliutumą ir būtinumą. Ir kaip nesutikau su apie prieš penkmetį plačiai propaguotu lozungu “Mes turime dar labiau mylėti save“.

Keliais žodžiais apie toleranciją. Pamenu, viename mano moderuotame forume, nesutikdamas su tolerancijos absoliutumu, įgijau bene 6-8 žmonių priešpriešą. Šiandiena gal jų būtų jau gerokai mažiau, nes daugelis jau pamatė, praregėjo, kad tokia sąvoka kaip tolerancija, yra labai sąlyginė. tačiau mano oponentai nenorėdavo su tuo sutikti. Jie manė, kad visada ir visur nei vienas iš mūsų neturi kištis į nieką: reikia žiūrėti atlaidžiai ir taškas. Tada labai atkakliai aiškinau, kad jų mėgstama tolerancija nėra jokia tolerancija, o yra paprasčiausias abejingumas, kurį daugeliu atveju tiek žmonės, tiek ir oficiali valdžia laiko net nusikalstamu. Primityviausiu pavyzdžiu galima būtų įvardinti pamatytą kito žmogaus skriaudimą. Važiuoju troleibusu ir matau kišenvagį, traukiantį piniginę iš senutės ridikiulio. Toletrantas šiuo atveju man sakytų, kad kiekvieno asmeninė pareiga pasirūpinti savo vertybių apsauga, gi toks teigimas yra nusikalstamas. Nes ir veiksmas nusikalstamas: žinia, nepranešimas apie vykdomą nusikaltimą, dažnu atveju gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau suprantu tolerantus, gi miela į nieką nesikišti, taip nepatirsi ir nemalonumų. Tik ar ne tokia tolerancija Lietuvą atvedė į ten, kur dabar esame? Tai, kaip minėjau, banali tolerancija. Tačiau ne ką geresnė ji ir daugeliu kitų atvejų. Sakykime mes matome iš darbdavio vagiantį kolegą ir tolerantiškai nutylime. Bet ar vieną dieną mes nepradedame ant jo burnoti, kad jis moka mažą atlyginimą? O jei taip, ar pagalvojame iš kur jam mokėti, jei patys vagiame? O tolerancija triukšmo kėlėjams naktį ar net dieną – ar tai tolerancija? Mes matome triukšmaujančius paauglius, suvokiame, kad tai, kas jiems teikia džiaugsmą, gal būt labai skaudžiai atsiliepia sunkiam, netoliese lovoje gulinčiam ligoniui? Ar turime tylėti, o jei taip darysime, ar tai bus tolerancija? O gal paprasčiausiai šiuo žodžiu užmaskuota baimė? Baimė, kad patys nukentėsime nuo triukšmadarių… Be abejo, jei žmogus pasirinko keistą šukuoseną ar šokiruojantį drabužį, mes neturėtume pulti jo auklėti, kad tai atgyvenę ir jis turi persišukuoti, persirengti. Tačiau taip mes dažnai elgėmės visada, be atskiro tolerancijos apibrėžimo.

“Labiau mylėkime save!“, – prieš keletą metų pasigirdo neabejotinai kažkokių viešųjų ryšių specialistų parengta lėkšta agitacija. Tarsi pas mus mažai dar tokių esti. Gerbiamieji, bet gi tai akivaizdi savimylizmo propaganda. Ir kam ji reikalinga? Manote niekam? Ne, ne viskas taip paprasta, čia ir vėl užslėptos užmačios glūdi. Ir tikslas labai akivaizdus – sugriauti žmonėse gėdos jausmą. Nuo neatmenamų laikų žmonės vadovavosi nekintamais, nors ir nerašytais moraliniais kodeksais. Ir savimyla visada buvo smerktina. tačiau šiandiena, masinio Lietuvos turto prichvatizacijos pasekmėje reikia kažkaip save pateisinti. Ir reikia išnaikinti bet kokius bendruomeniškumo saitus. O kas, tokiame reikale gali būti geriau už savęs mylėjimo propagandą: ji tokia patraukli, kas gi jai gali pasipriešinti? Bet gali. Galime mes visi, jei suvoksime, kad tokiais veiksmais bandoma ne mums padėti, o įteisinti ir vėl gi – mūsų abejingumą supančiai aplinkai. Ir šias “idėjas“ propaguoja ne eiliniai žmonės, jos reikalingos tiems, kas nuolatos “inteligentiškai“ nusikalsta. Nes jie stovi prie valstybės seifų, o Jūs, mylėkite save kiek norite, bet netrukdykite ir grobuonims mylėti save. Ar jaučiate kodėl Jums siūloma dar labiau mylėti save? Ogi, paprastais žodžiais sakant, todėl, kad nesipiktintumėte ir kitais “save mylinčiais“. Ir nebesuvoktume, kad jie vagia visų mūsų vertybes.

“Pradėkime nuo savęs“ – bene naujausias ir įžūliausias šūkis plintantis šiomis dienomis. Tiesa ir jis paviršutiniškai žiūrint atrodo nekaltas ir netgi puikus. Čia braunamasi jau į visų sąžines, nes, ko gero, kiekvienas vis tiek kartas nuo karto padarome kažką negero ir turime vienokią ar kitokią graužatį savyje. Tad kaip gi praleisti progą tuo pasinaudoti? Patiklus žmogus tikrai prisimins, kad kažkada ant kažko piktai suburnojo, kažkam gal nepaskolino jam būtino lito ar skubėdamas svarbiu reikalu pralindo kur nors be eilės. Juk ir katalikiškas tikėjimas paremtas kažkuo panašiu – doras tikintysis turi reguliariai eiti išpažinties, o ta prievolė jį verčia susumuoti visas padarytas nuodėmes. Net blogas mintis dera išpažinti.

Taip, visi mes nuodėmingi, tačiau ar visiems mums reikia pradėti nuo savęs? Ko mes dar galime reikalauti iš šiaip jau padoraus žmogaus, tačiau varganai durstančio galą su galu, žmogaus? Juk tai, jei jis permąstęs savo didžiąsias nuodėmes, ateityje nebeburnos ant valdžios, kad ji dažnu atveju nesiskaito su eiliniu piliečiu, bus į mostį tik tiems monstrams, kurie be jokių įstatymų nusprendžia kam reikia socialinio būsto, o kuris tegul tampa bomžu ir tampa galutinai nurašytu iš gyvenimo. Konkrečių situacijų įvairovės nei nevardinsiu, visi žinome vis naujų pavyzdžių. Ir jų žinome daug. Tad belieka dar kartą kritiškai įvertinti tą “Pradėkime nuo savęs“, kad suvoktume, kad pradėti nuo savęs reikia tikrai ne visai visuomenei – daugelis ir be to gyvena sąžiningai, gal tiksliau pasakius – sąžiningai skursta. Pradėti reikia, būtina tiems, kas nuolatos apsilenkia su savo sąžine. O gal ją net išbraukę iš savo gyvenimo paletės.

Todėl raginkime pradėti nuo savęs ne vienas kitą, nes tai yra tik savo vienybės skaldymas, o reikalaukime to iš tų, kurie mano, kad įstatymai yra ne jiems, o tiems, kurie apačioje. Pradėkime nuo niekadėjų.

Tolerancija…

R.Matelis: Prekybininkai testuoja mūsų protą? Apie ‘R Kiosk’ siūlomas lėles

Prisipažinsiu – kai sumąstau parašyti kritinį straipsnį, tam būnu pilnai pribrendęs ir nerašyti tiesiog negaliu. O mintys tokiais atvejais liejasi laisvai. Tačiau šis kartas visiškai kitoks. Jau kelias dienas vis susimąstau kaip čia visa tai, kas sukasi galvoje aprašyti, nuo kurio galo pradėti? Nes ne tiek jau dažnai tenka rašyti apie absurdus.

Prieš pat Naujuosius metus, kažkodėl nutariau, kad reikia susimokėti mokesčius. Pasiėmiau dvi knygeles ir tiek pat sąskaitų ir atvykau į “R Kiosk“. Čia paprastai atlieku visus savo mokėjimus, nes čia pigiausia – po 0,40 lt. už kiekvieną įmoką. Apie šią norvegų firmą, po kurios vardu slypi ir buvusi lietuviška įmonė “Lietuvos spauda“, niekada nebuvau blogos nuomonės. Man čia visai patinka ir laikraštuką, ir cigarečių nusipirkti. Neretai paimu ir popierinį puodelį kavos, o tokiais atvejais man neretai pasiūlo ir kokį nors keksą ar roksą. Žodžiu šie kioskai atitinka mano skonį.
Taigi ir dabar atėjau su nemaža suma. Vien už dujas ir elektrą man šį kartą teko mokėti apie tūkstantį litų, o suskaičiavus grąžą pardavėja ėmė vynioti man lipdukų juostą. Tikrąja to žodžio prasme vynioti, nes kaip netrukus sužinojau, už įmokėtus 10 lt. duodamas vienas lipdukas. Taigi, man priklausė apie 100 tų lipnių popierėlių. Lipdukai, aišku, jau nebe naujiena. Juos dalina visur ir visi kas tik netingi – tiek Maximos, tiek Rimi, IKI ir kiti. Ir “R Kiosk“ juos jau pusmetį dalino, o už juos siūlė pirkti krepšinio kamuolius. Tačiau pastebėjau, kad šie dar nematyto apipavidalinimo, kaip dabar madoje sakyti – dizaino. Tad laukdamas tingiai pasiteiravau kokie puodai man bus siūlomi.

Atsakymas pranoko bet kokį mano skepticizmą tokioms akcijoms. Buvau tiesiog priblokštas kai man parodė lentynose sumestas skudurines lėles. Tokio meno, kokį pamačiau, aš, būdamas žmogus “ne prie meno“, neimčiau net už dyką. Na, jei net į rankas tokią dovaną įspraustų, pasijusčiau labai nemaloniai kvailai ir, tikriausiai nežinodamas ką į tai atsakyti, atatupstas išeičiau į gatvę ir tuoj pat imčiau ieškoti šiukšlių dėžės, kad kuo skubiau pabėgti nuo tokios nemalonios situacijos. :)
Tačiau tai dar ne viskas. Galutinai mane subalamutino pamatytos šių skudurėlių kainos. Jos siekė net 50 lt. Ir čia ne šiaip sau perkant, o kantriai renkant lipdukus ir juos vėliau [tikriausiai reikėtų su labai pakilia nuotaika ir iškilminga apranga] atsinešus į kioską įteikiant kaip įrodymą, kad esi lojalus klientas. Ar jau suspėjote įvertinti situaciją? Gerai tiems, kas čia moka mokesčius. O jei kas to nedaro [gi patiklieji moka internetu arba jiems mokesčius nurašo pagal debitorinę sutartį], tai už kiekvieną lipduką turėtų išleisti ne mažiau 10 lt. Ir tai daryti privalėtų net 30 kartų!!!

Būsiu atviras, tokiais atvejais aš imu mąstyti, kad nieko nebesuprantu šiame gyvenime. Ar gali atsirasti žmonių, kuriems šie absurdiški “meno kūriniai“ taip patiktų, kad jie leistų sau tokias išlaidas? Vis tik – R Kiosk tik kioskas, tad čia kad kažką nupirkti už dešimt litų, dar reikia gerai pamąstyti ką pirkti…

Ir kokios mintys sukosi pas tuos, kurie sugalvojo tokią akciją? Aš tai manau, kad kažkas užsakė tautos protinio potencialo patikrą. Kad kažkam labai įdomu kiek per visą Lietuvą atsiras tokių, kurie paprasčiausiai pasiduoda bet kokiais reklamai – jei siūlo, reiškia čia kažkas gero slypi. Pirksiu, kad neatsilikti nuo kitų. O kokia to pirkinio prasmė?