Archive for the ‘Moralė’ Category

R.Matelis: Artūro Račo paskatintas – apie Lietuvos “šviesulį“ – T konservatorių S

Žinau, kad kažkas pamanys, kad esu mažaraštis žioplys, nes net partijos pavadinimo tikslaus nežinau, tačiau tokie žmonės labai apsiriks. Šios kadencijos seimo lyderę – TS-LKD vadinti Tėvynės sąjunga man ne tik neapsiverčia liežuvis, bet ir pirštai nepajėgia suspaudyti tokios kombinacijos. Manau, kad geriausia tiktų pavadinimas su daugtaškiu tarp žodžių, į kurių vietą Kiekvienas galėtų įsirašyti  tai, kas jam atrodytų tinkamiausia. O Krikščionys demokratai čia visai ne į temą, nes ši partija, mano įsitikinimu, niekada ir nieko krikščioniško nepademonstravo. Taigi, tiksliausias trumpinys, manau, būtų T…S, kur vieni gal rašytų Tėvynės skurdintojų sąjunga, kiti, gal Tėvynės mulkintojų sąjunga, treti … dar kitaip. Tiek to, nesistatau tikslo tapti pavadinimų kūrėjų, todėl apie tai tik tiek.

Retai kada imuosi laisvomis temomis rašyti iš pat ryto, tačiau šis kartas išimtinis. Įsijungęs kompiuterį visai atsitiktinai pataikiau į “15min“ laikraštyje atsiradusį Artūro Račo straipsnį “Dūstu iš pavydo“ ir prisimindamas savo naujai atsiradusį pomėgį “kalbėtis“ mintimis, supratau, kad turiu įsiterpti. Nes, šiaip jau man visada mielas BNS direktorius, galimai varžomas įvairių etikos kodeksų, galimai negalėjo išsakyti daugiau nei tai padarė. Džiaugiuosi, kad esu nevaržomas žurnalistų kodeksų, todėl galiu kalbėti daugiau, iki tos ribos, kuri leidžiama bet kuriam, demokratiją deklaruojančios valstybės eiliniam piliečiui.

Dėl laiko stokos, šį kartą apsiribosiu tik Artūro RAČO bakstelėjimu pirštu į pirmą pasitaikiusią iliuziją „Užtikrintos geresnės sąlygos auginti vaikus“ ir ją pabandysiu papildyti savo mintimis ir įžvalgomis. Skubėdamas prisipažinti, kad esu toks pats “šiek tiek nenormalus“ ir nesidomiu ne tik politikų raugiamais agurkais ar sodinamais ridikėliais, bet manęs nedomina net ir politikų šypsenos ar naudojami kvepalai. O kai atmeti šiuos jų pliusus atsiranda platesnės galimybės matyti šių tautos atstovų mintis, tikslus ir siekius. Arba jų nebuvimą.

Šiandiena visuomenei, o reiškia – rinkėjams, vis labiau brukama mintis, kad kiekvienoje partijoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, todėl negalima nusistatyti prieš kurią nors partiją, o reikia tiesiog stengtis pelenuose rasti aukso. Aukso, aišku nerasime, tačiau kurį laiką aš su šia nuomone sutikau. Dalinai sutinku ir dabar, tačiau kaskart į tai žiūriu ir vis labiau kritiškai. Nes imu suprasti, kad nežinau ką reikėtų laikyti geru žmogumi. Tuo labiau, kalbant apie politikus. Nors įvairios pasaulio ideologijos teoriškai gana skirtingai traktuoja asmenybės, o reiškia – lyderio rolę visuomenėje, ginčytis čia nėra dėl ko. Gyvenime, lyderiai neabejotinai įtakoja savo pavaldinių veiksmus, tad ar gali būti geras žmogus, kuris savo valia talkina blogam lyderiui?

Aš kažkada jau esu rašęs, kad konservatorių vadas dar iki rinkimų neslėpė daugelio, mano akimis žiūrint, savo nežmoniškų nuostatų visuomenės atžvilgiu. [Kiek tolėliau šiek tiek paanalizuosiu kai kurias jų.] Ir jei manau, kad visuomenė dalinai kalta, kad pritrūko kantrybės ar mentaliteto į tai pasigilinti, tai tos partijos nariams tokia kaltė krenta neabejotinai. Nežinau ką manyčiau apie konservatorius, jei jie būtų į pirmininkus išsirinkę I.Degutienę, tačiau, kaip ten bebūtų, faktas, kad vadovu liko A.Kubilius, aiškiai parodė, kad šioje partijoje gerų žmonių yra mažiau pusės. Nes sąžiningai ir patriotiškai mąstantis žmogus negalėjo balsuoti už dabartinį premjerą.

Galėčiau pabandyti vardinti daugelį Lietuvos skaudulių, kurie dar labiau ar visai naujai užgriuvo eilinį Lietuvos gyventoją valdant šiam ministrui pirmininkui, tačiau tai itin plati tema, todėl ją pasiliksiu ateičiai. Ir apsiribosiu pakartotina jo atsakymų anketoje „Mano balsas“ analize prieš ketverius metus. Tuo labiau, kad šio lyderio „amžius jau ne reprodukcinis”, o reiškia, nuostatos smarkiai pasikeisti ir negalėjo.

Seimo rinkimuose 2008, A.Kubilius, kaip ir visi kandidatai, atsakinėjo į visiems vienodus klausimus. Keletą jų pacituosiu…

Klausimas:  Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas:  “TAIP” Tad, gerbiamas Artūrai, ar galima dar tikėtis kitokio rezultato su ikimokyklinio amžiaus vaikais? Manau – ne. Šio atsakymo potekstėje slypi tvirta nuostata – gyventi pilnavertį gyvenimą verti tik tie, kas turi daug pinigų
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuvoje būtų įvestas progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas?
Atsakymas: „NE“ Mano komentaras: Ir valdžios atstumtieji ir oligarchai turi solidariai [mėgstama valdančiųjų frazė] vienodą procentą. Ir tie, kuriems nebeliko maistui, ir tiems, kuriems radus 10 lt. neverta net lenktis jų pakelti
Klausimas: Ar pritariate tam, kad Lietuva įsileistų daugiau emigrantų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių?
Atsakymas: „Tikriausiai TAIP“ Mano komentaras: Imigrantai iš ne ES šalių – akivaizdžiai pigesnė darbo jėga. Ją įsileidus, ne tik bus slopinamas tautinis identitetas, bet ir vietiniams gyventojams nekils darbo užmokestis. Didės bedarbystė. Ačiū ne ES sąjungos piliečiams už supratingumą, kad jie dar pas mus nesiveržia. Nors tas supratingumas, veikiausiai, kiek kitoks – jie supranta, kad Lietuva, kaip ir jų tėvynė, pagal pragyvenimo lygį tik trečiarūšė šalis.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad merai būtų renkami tiesiogiai?
Atsakymas: „neturiu nuomonės“ Nežinau kaip kitiems, bet man keista, kaip žmogus, pretendavęs į premjerus, neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Gal nenorėjo jos sakyti?

Tai šiam kartui tiek… Permečiau akimis ką parašiau ir supratau, kad ne taip jau daug pavyko susieti su Artūro išridentu klausimu apie „Užtikrintas geresnes sąlygas auginti vaikus“. Bet gal tame ir yra nepriklausomo rašeivos privalumas? O kita vertus, nėra visa tai jau taip ir nesusiję. Nes mūsų gyvenime, šiaip jau viskas yra viename mazge.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

 Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

– Ar patrauklume esmė? Mane prieš XXX laiko, t.y. 20xx xxx xx d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2

Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“.Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:
Переадресовано для:
Дата переадресации:
Комментарий:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

R.Matelio atviras laiškas Premjerui A.KUBILIUI

Gyvenimas Lietuvoje. II dalis: Bendravimas su teismais

[Pradžia. Bus tęsinys]

Teismai į mano gyvenimą atėjo jau seniai, 1992 metais. Tik nesu tikras ar tai, ką turime šiandiena ir tada, šviežiai sudygusioje Nepriklausomybėje, galima lyginti. Aišku, kažkiek galima, bet tada teismai turėjo didesnį autoritetą visuomenės akyse nei šiandiena. Gal būt tam yra ir objektyvių, ar kitais žodžiais sakant, labiau pateisinamų priežasčių, tačiau visa tai gali būti tik sąlyginis faktorius, kuris ne pats įtakojo teismų objektyvumą, o atvirkščiai. Gal teismų teisingumo pasikeitimas lėmė pakankamai kitokią auditoriją teismų salėse šiandiena, nei ji buvo prieš du dešimtmečius.

Nori nenori, o tada, posovietinėje Lietuvoje su teismais artimiau susipažinę buvo kur kas mažesnė gyventojų dalis nei šiandiena. Nes, mano manymu, į teismus žmonės ėjo pagrinde apginti savo ginčytinas tiesas. T.y. tiesas, kai abi pusės kažkurioje gyvenimo stadijoje buvo įsitikinusios savo teisumu ir paprasčiausiai nepajėgdavo susitarti geruoju. O kaip šiandiena? Akivaizdu, kad šiandiena teismai iš dalies tapo pragyvenimo šaltiniu ne tik teisininkams ir kitos specifikos juristams, bet ir jais manipuliuojantiems asmenims. Ko gero dažniau kryžiažodžius žaidžiantis skaitytojas jau atspėjo ką turiu omenyje. O tiems, kurie nesusigaudė, atsakysiu – kalbu apie daugelį prievartinių lupikavimo formų, kurios „demokratiškai“ įaugo į taip vadinamą demokratijos dirvą. Čia nekalbėsiu apie tuos, kurie nepajėgia susimokėti už dujas, vandenį ar šildymą; gyvenimas daugelį privertė viską naudoti taupiai, tačiau vis tik įklimpti į skolas. Tai tarsi natūralu, nors žodį „tarsi“ rašau ne atsitiktinai, nes mano įsitikinimu, tikros demokratijos šalyje gyvenimas turi būti taip sureguliuotas, kad neturintys piktnaudžiavimo siekių, galėtų susimokėti už pirmo būtinumo arba kitaip sakant – už būtinus gyvybinius poreikius užtikrinančias reikmes.

Teismų salytėse vis dažniau rengiami posėdžiai svarstyti bylas tų žmonių, kurie niekada neprašė ir nesinaudojo kažkokiomis paslaugomis, o už jas priversti mokėti. Tokioms mokėjimų rūšims priskirčiau tiek daugiabučius namus administruojančių bendrovių, tiek automobilių apmokestinimą už stovėjimą miesto gatvėse organizuojančių, tiek jokios logikos neatitinkančias šiukšlių surinkėjų rinkliavas. Ne taip jau ir seniai, šiai bylų rūšiai atsiradęs ir gamybinius procesus atitinkantis būdvardis – konvejerinės bylos. Jos piktina daugelį, nes mokėti už negaunamas paslaugas tikrai nežmoniška. O ypač jei nėra iš ko mokėti. O tokių žmonių vis daugėja ir jei jie sunkiai gaudosi Temidės labirintuose, jie paprasčiausiai teismo yra nuskriaudžiami. Nes teismai, nors ir pagal įstatymus privalo įsigilinti į realias bet kurios bylos peripetijas, dažniausiai to nedaro: jie perskaito kiek panašesnį į susidariusią situaciją, įstatymą ar kitą normatyvinį dokumentą ir paskiria baudą plius sumokėti skolą, kurios iš tikro niekada ir nebuvo. Na ar teisinga reikalauti mokėti už administravimą, kai ne tik gyventojai, bet ir administruojančios įmonės atstovai teismuose nežino kaip paaiškinti kas tai per paslauga? Na ar teisinga, jei pilietis dirbantis kur nors atokiau nuo centro atvažiavęs į darbą pasistato automobilį ir gali be rūpesčio dirbti, o žmogus, gal labai sunkiai susiradęs darbą miesto centre, turi mokėti už valandą iki 4 ar 5 litų? Ir kodėl, vardan kokio teisingumo pilietis, per gyvenimą sugebėjęs įsigyti didesnį butą, šiandiena turi mokėti šiukšlininkams per mėnesį tiek, kiek atliekų realiai surenka gal tik per metus? Visa tai neabejotinai smukdo teismų autoritetą. Tačiau ar čia tie teismai kalti? Jei ir kalti, tai labai jau minimaliai. Kalti čia mūsų išrinktieji, tie, kurie ne tik laimina, bet ir dažnu atveju galimai randa stimulą sukurti nedemokratiškus norminius aktus ir juos buldozeriniu principu įskiepyti į gyvenimą. Tačiau tai tik viena mūsų demokratinio principo teismų ląstelė, tik tas vienas šaukštas deguto, kuris pagadina statinaitę medaus. O tokių šaukštų jau labai nemažai, tad galima spėlioti ar ateities lietuviai, liūdnai juokaudami, neskelbs naujos patarlės… Kad šaukštas medaus gadina statinę deguto.

Pagrindinę kaltę ne teismams, o įstatymų leidėjams aš būčiau linkęs versti ir dėl klastingų nuskurdinimo siekių turinčių reklamų. Nors čia gal ne visada ir ne vien jų tiesioginė kaltė: tarsi turime pakankamai neblogą melagingą reklamą draudžiantį įstatymą, bet reklamą kontroliuojančios instancijos dažniausiai nuobodžiauja. Jei niekas nepasiskundė, jie tarsi ir neturi teisės ką nors tikrinti. O kodėl? Kam gi pakenktų savarankiškai šias pareigas atliekanti tarnyba? Gal nebent nesveikoms kažkieno ambicijoms. Bet pagrinde, tai žalią šviesą sukčiavimui uždegančios įstatyminės nuostatos. Gi kontroliuojančios įstaigos darbuotojas yra taip pat LR pilietis, tai kodėl jis turi laukti skundo iš kito piliečio ir tik tada imasi tam tikrų veiksmų? Kam tai naudinga? Atsakymas paprastas – dažnas „revizorius“ gali tuo tik džiaugtis – nėra skundų nėra darbo. O atlyginimas tai humaniškas, neskirsto žmonių į dirbančius ir nedirbančius. Bet nesikabinėsiu prie šių tarnybų, gal gi jie turi pakankamai skundų ir dirba be atokvėpio. Kaip sakant nemačiau, tai negaliu ir tvirtai teigti. Tik va melagingos reklamos pas mus netrūksta. Paimkime kad ir greitus kreditus siūlančias bendroves. Ar kas nors suvedinėja statistiką, kiek naivuolių, apsuktomis nuo pažadų galvomis, vėliau pėdino į teismus, o iš jų išėję juos keikė. Vargu ar yra tokia statistika. Nes ji net kenktų. Kam kenktų? Ogi „demokratijos“ plėtrai…

Tačiau tai tik teismų gyvenimo sekluma į kurią paprastai subrenda maži žmogeliai. Tad ir smūgiai čia, nors skaudūs, toli negirdimi. O pagrindiniai arimai kitur, ten kur grumiasi sunkiasvoriai. Kur didelės sumos ir konkrečiai nulemti žmonių gyvenimai.

Bet apie juos parašysiu kitą kartą. Šios pačios temos tęsinyje. O dabar – labanakt. J

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą… Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį – tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas…

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

 

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

Romualdas Matelis: Gintaro Kryževičiaus požiūris nekelia džiaugsmo. Nes tai ne tik jo nuomonė

„Kiek emociškai bebūtų sunku N. Venckienei, negali būti taip, kad teisėjas, valstybei prisiekęs visomis išgalėmis ginti konstitucines vertybes, savo pasisakymais prisidėtų prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo“

Tokią nuomonę išsakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos vadovas Dainiui Sinkevičiuihttp://www.DELFI.lt 2012 m. balandžio 2 dieną.

Gintaras Kryževičius

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius

Kiek anksčiau, žiniatiekoje teko matyti “diskusiją“ su Seimo nariu G.Songaila, laidą, kurioje G.Kryževičius “išdavė paslaptį“, kad yra labai šiaip jau tolerantiškas žmogus, kas dabar, prisimenant šį pasisakymą, kelia rūgštoką šypseną. Deja…
Apie toleranciją jau esu rašęs, kad tai sąvoka, kuri neturi jokio konkretaus apibrėžimo, todėl save tolerantiškais nesunkiai gali įvardinti net ir tie, kurie matydami atliekamą nusikaltimą, to, tarsi nepastebi. Tad gal ir tolerantiškas mūsų Temidės dievas, neginčysiu.
Klausimas ar Aukščiausiojo Lietuvos teismų vadovo pareigybė tikrai dera su tuo pat metu vadovavimu ir Teisėjų tarybai, matyt taip pat tolerancijos klausimas, tačiau aš manau, kad siekiant bent jau pasauliui suvaidinti, kad Lietuva teisinė arba demokratinė, o ne autokratinė šalis, Teisėjų tarybai turėtų vadovauti kitas, jokio posto oficialioje teismų hierarchijoje neužimantis žmogus. Ir gal tokią padėtį pataisyti visai nesunku? Gal pakaktų geros valios perrašyti norminius aktus? Kažkodėl manau, kad šis klausimas iki šiol niekieno, net JE Prezidentės nepastebėtas tik todėl, kad Lietuvą jau 2 dešimtmečius smaugianti neteisingumo lavina, nebepaliko laiko teisingiems teoriniams apmąstymams. Blogiau būtų, jei vis tik gaučiau atkirtį, kad taip yra ir kitose civilizuotose valstybėse. Nes esu įsitikinęs, kad kaip nėra tobulų žmonių, taip nėra ir tobulų valstybių. Ir kol save bent jau įvardiname Nepriklausoma šalimi, turime tikėti, kad mumyse slypi ne mažiau nuovokos kas gerai, o kas blogai, nei pas anglus ar vokiečius.
Niekada gyvai nemačiau G.Kryževičiaus, todėl negalėčiau nieko tvirtinti apie jo, kaip žmogaus asmenines savybes. Tačiau teko pakliūti pas jo pirmtaką Vytautą Greičių ir iš to laiko pas mane išlikusi tikrai puiki nuomonė apie tuometinio Lietuvos aukščiausiojo teismo vadovą: tai buvo žmogus, ne per patamsintus akinius žvelgiantis į kiekvieną, kad ir jokio titulo neturintį Lietuvos žmogų. Visada norėtųsi, kad Lietuvoje teismams vadovautų būtent tokie žmonės. Tuo tarpu vedimasis į TV laidą palaikymo komandos – teisės teoretikų E.Kurio ir V.Nekrošiaus, man nepasirodė skaidrios teisės atstovavimu. Tuo labiau, kad diskusija vyko tik su vienu seimo nariu. Teisiniais terminais kalbant, manau, kad taip buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Žinoma, galima tai ir pateisinti laidos vedėjos R.Miliūtės nekompetencija, nesusigaudymu kaip dera, o kaip ne. Bet tiek to, ta laida jau praeityje, paliksiu ją ramybėje…
Sugrįšiu prie minimo D.Sinkevičiaus straipsnio Delfyje. G.Kryževičius jame teigia, kad  N.Venckienė yra prisiekusi ginti Lietuvos konstitucines vertybes, kas reiškia, kad ji, savo pasisakymais neturėtų prisidėti prie tų vertybių griovimo arba jų neigimo. Puikūs žodžiai. Aplodismentai.  Tik kas sudaro tas vertybes, deja, pirmininkas neįvardina. Čia paliekama laisvė kiekvienam vertinti pačiam.
Prisimenu seną istoriją, kai viena jauna dailininkė, man paklausus kas gražaus šiuolaikiniame, tada Alberto galerijoje kabėjusiame brangiame paveiksle, kuris buvo išmargintas spalvotais patepliojimais ir jam nesimatė jokio konkretaus objekto, – atsakė:  “Supranti, Romai, visas stimulas tame, kad čia palikta daug vietos minties laisvei“. Nesupratau, bet nesiginčijau. Nes aš ne prie meno ir niekada nepretendavau suprasti to, kas man gal gamtos neduota. Bet kai kalbame apie teisę, man rodos, čia negali būti vietos laisvoms interpretacijoms. Nes kas teisinga, o kas ne, suvokiame kiekvienas. Arba bent jau esame arti to. Ir tai suvokti yra mūsų prigimtinė teisė. Suvokti. Bet vykdyti teisingumo, aišku, ne. To ir nebandau kvestionuoti.
Aš vis dar nesu tobulai perpratęs Konstitucijos, todėl kartas nuo karto ją paskaitinėju, pasvarstau kaip ją patobulinčiau jei būtų mano valia. Bet tai tik individualus mano mąstymo pasaulis, tuo tarpu garsiai jos kritikuoti nesu linkęs. Tačiau N.Venckienės pozicija, jei besąlygiškai įtikėti šios šeimos tragedijos versija, yra teisinga. Gyvybė yra aukščiausia žmogaus vertybė, ji net neįvertinama pinigais. Todėl net garsiausiems recidyvistams daugelyje pasaulio šalių panaikinta mirties bausmė. Gerai tai ar blogai – kita tema. Tačiau niekas negali nuginčyti, kad nebegyvas N.Venckienės brolis Drąsius Kedys. Ir, kiek žinau, niekas iš tų teisėsaugininkų, kurie tvirtina, kad jis mirė sava mirtimi užspringdamas, niekaip nesugebėjo atremti ar bent logiškai atsakyti tokia baigtimi netikinčiųjų argumentų. Taigi, Neringa Venckienė neteko vieno artimiausių žmonių – brolio. Jei būčiau šalia G.Kryževičiaus, tikrai pasidomėčiau kas jo prioritetų skalėje aukščiau – “valstybės konstituciniai pamatai“ ar artimo žmogaus gyvybė? Ir žinoma įvertinant, kad “pamatai“, tai teorinis žodžių žaismas. Nes protingai elgiantis visada galima svorio nebeišlaikančius pamatus pakeisti. Keičiant teisingumo sistemą gi Lietuva nenuskris į kitą planetą. Ir dėl to neatsiras joks pagrindas Lietuvos okupuoti kokiems nors ateiviams. Okupantui tikrai niekada nebuvo svarbu, kokia politinė ar teisinė sistema yra jo pasirinktoje šalyje. Sovietai ramiai atėjo į kapitalistinę Lietuvą ir čia susikrovę atsineštus čemodanus laikė net 50 metų. O dar ir kyla klausimas – gal N.Venckienė nesikėsina į teisinius šalies pamatus, o tik bando restauruoti juos? O jei taip, tai restauracija nėra toks jau blogas dalykas. O gal tų pamatų nei neturime dar? Gal tik viršutinis korpusas pas mus stovi?
Mane stebina ir kituose straipsniuose atvirai parodomas didžiųjų Lietuvos teisės grandų požiūris į teisingumą. Kai kur jie tarsi dalinai sutinka, kad Lietuvoje yra problemų su teisingumu, bet čia pat bandoma sumažinti šią problemą motyvuojant, kad va, matote, kai kuriuos teisėjus ar kitus teisėsaugininkus atleidžiame iš pareigų. Kai jie susikompromituoja. Bet palaukite, kai susikompromituoja? O kaip su tuo, kas buvo iki tol? Ar pradedami viso susikompromitavusiųjų teisėjų laikotarpio tyrimai? Kiekvienoje byloje gi  slepiasi žmonių likimai. Ir jei atleidote susikompromitavusį teisėją, tai kaip su likimais tų, kurie galimai nukentėjo ankstesnėse bylose nuo neteisingų sprendimų? O jų galėjo būti gi visokių, kažkur gal liko neteisingai išteisintas artimojo žudikas, kažkas nekaltai už tą auką atsėdėjo? Kažkas gal be pagrindo neteko savo namų, o kažkas gal buvo privestas prie savižudybės? Man neteko girdėti apie tokius restitucijos faktus. Ir ko gero tai nurašoma į kategoriją Force majeure [nenugalimas jėgas]. Bet nenugalimos jėgos yra tik gamta. Jei garsieji Armėnijos ar Meksikos žemės drebėjimai buvo tikrai tragedijos, nepriklausančios nuo žmogaus valios, tai Japonijos tragedijos juk negalima nurašyti šiai kategorijai. Nes čia dalyvavo ir stichija ir žmogus, nesaugiai suprojektavęs ir pastatęs atomines elektrines.
Kodėl rašau šias mintis? Tai klausimas ne tiek skaitytojui, kiek pačiam sau. Tikriausiai ne todėl, kad turiu vilties, kad šia mano mintis kada nors perskaitys G.Kryževičius. Ir net ne todėl, kad manyčiau, kad savo vertybes pervertins tie, kurie dėl savo asmeninės karjeros palaiko aklą teismų sprendimų palaikymą. Rašau gal labiau todėl, kad viliuosi, jog tai perskaitys tie, kurie vienaip ar kitaip gali arba bent ateityje galės įtakoti mūsų įstatymų kaitą. Jei tylėčiau, neabejoju, kažkada kažką panašaus parašytų ir kiti. Bet kažkada… O mums gi gyventi gražiame pasaulyje norisi šiandiena. Nejaugi nesame to verti? Kame tada mūsų ta nuodėmė?
================================================
 p.s.   Jau baigęs rašyti aptikau šias dailias svarstykles. Ir pagalvojau – O kaip gera būtų, kad teisingumą iš tikro kada nors svertų svarstyklėmis. Jos gi neklysta, o…
.
.
.
~~~~~~~~~ _______ Vėliau rasti panašūs įrašai _______ ~~~~~~~~~

R.Matelis. Mane džiugina, kad Jus, skaitytojai, domina teisiniai klausimai

Šiandiena, atsivertęs WordPress savo rašinukus, atsitiktinai žvilgtelėjau į savo lankytojų statistiką. Ir tai ką pamačiau, mane tikrai nudžiugino. Paskutinės savaitės skaitytų straipsnių statistika parodė, kad teisinė tematika mano lankytojams pasirodė aktualiausia. Paskutinės savaitės temų peržiūrų dešimtukas patekiamas žemiau esančioje lentelėje:

Peržiūros
Teismas 147
Teisė ir teisingumas 137
Pseudoteisuoliai 125
nuomonės 124
valstybė 121
Teisinė valstybė 118
požiūris į valstybę 116
Rašo R.Matelis 115
perspektyva 114
Pilietiškas požiūris 113

Tai negali nedžiuginti, nes toks skaitytojų požiūris rodo, jog ne tik aš matau daug Lietuvos teisinių problemų. O jei taip, galima nujausti, kad tuoj prasidės geros permainos.

Kodėl geros? Na todėl, kad blogiau jau nelabai yra kur, o gyvenimas nestovi vietoje. Reiškia sulauksime gerų permainų, viskas priklauso tik nuo mūsų visų aktyvumo. Tokius pačius požymius aš matau ir skaitydamas įvairių vadovaujančių teismų bei akademinės srities atstovų: praktiškai jų pasisakymuose “konvulsiškai“ tesigirdi “Griaunami valstybės pamatai“. O iš tikro, jei jie griaunami, argi ne patiems teismų koordinatoriams reikia pradėti ieškoti didelių spragų savo veikloje? Gi turėtų žmonės suprasti, kad dievų vaidmenyje niekas amžinai neužsibuvo. Negalima nematyti, kad daugelis teismų sprendimų yra neteisingi.

R.Matelio laiškas Gerb. Vytautui Landsbergiui, kuris, pasirodo irgi kartais klysta

Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau  akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą“. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.

Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.

Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių“ autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. 🙂

Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų“. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus“? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?

Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei kalbėsiu tik iš debesėlio. Tad, kad nesusidarytų tokia nuomonė, pasiimsiu pirmą pasitaikiusį po ranka dokumentą. O jis šviežias, gautas šiandiena, kaip atsakymas į mano paklausimą kokią sumą pinigais man išmokėtų valstybė, jei pasinaudočiau naujai  seimo priimta įstatymo dėl nuosavybės grąžinimo pataisa ir pakeisčiau, kaip siūloma, savo valią, pareikšdamas, kad vietoje žemės natūra sutinku gauti piniginę kompensaciją? Dokumente, kurį pasirašo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėja Nijolė JONIKIENĖ, rašoma, kad už mano velionei Mamai priklausantį 1,0503 ha. žemės plotą [esantį Palangos miesto centrinėje dalyje], būtų išmokama indeksuota 5791,87 lt. suma. Jei pabandytumėte pasigilinti į šiandiena realią rinkos kainą Palangos mieste, netruktumėte įsitikinti, kad aš paprasčiausiai pasikuklinau sakydamas, kad ta žemė “kompensuojama“ tik 200 kartų mažesne suma. Bet tiek to, nesivarginkite. Vien paviršutiniškai žiūrint, manau, bet kas supranta koks žemės plotas yra 1 hektaras ir kokia suma yra 5791 litų.

Taigi, tokius “atlyginimo“ įkainius vadinti kompensavimu, paprasčiausiai nepadoru. Žinoma, galima filosofuoti, kad tam yra teismai [šią galimybę, jei užteks sveikatos, aš būtinai išbandysiu], tačiau ar visada jais galima tikėti? Žmonės kalba, kad jie turi polinkį kartais būti labiau “teisingi“ valstybei nei žmogui… Ir ar kiekvienam pretendentui, kurių amžius jau pakankamai solidus, gali užtekti sveikatos norimam teisingumui pasiekti? Be jokių abejonių  – NE. Čia, prisimindamas seną, liūdnai šmaikštų tarybinio laikotarpio karjeros posakį, kad nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės, turiu pasakyti, kad kapinės pilnos jau ir laisvos Lietuvos apmulkintų žmonių. Norint, tuo įsitikinti galima nesunkiai. Pakanka atsiversti Nacionalinės žemės tarnybos internetinį tinklapį su eilėje atgauti kompensacinį sklypą Kaune “stovinčiųjų“ pavardėmis ir akimirksniu įsitikinsime, kad daugelis iš jų, deja, jau gulintys. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, nors būdamas lietuvis patriotas, visada skaudžiai pergyvenantis tautos pasitaikančias nesėkmes, manau, kad lenkų pretenzijos, toje dalyje, kuri liečia žemės grąžinimą, skirtingai nei pavardžių ar švietimo klausimai, greičiausiai yra visai pagrįstos. Ir neabejoju, kad jiems nei kiek ne šilčiau, kad Lietuva nežmoniškai tyčiojasi ir iš savų tautiečių. Jie nori atgauti tai kas jiems priklauso ir čia vargu ar yra neteisūs.

Nei kiek ne mažiau liūdna skaityti ir V.Landsbergio sakinuką <…> Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas – užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos – yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau“. Bet gi ir vėl… Gal profesorius paprasčiausiai nežino [o Kazys Starkevičius apie tai vargu ar pasivargino papasakoti], kad prieš metus laiko patyliukais buvo priimtas LRV nutarimo pakeitimas, ko pasekoje dalis kauniečių, 20 metų laukusių naujai paskiriamo kompensacinio sklypo, neteko teisės į jį aplamai. Šių eilučių autorius – taip pat. Reikalas tame, kad kauniečiams visus tuos metus buvo numatyta, jog jie gali gauti žemės sklypą iki 20 arų. Dabar gi jis staiga sumažintas iki 12 arų, o to pasekoje ir atsižvelgiant į tai, kad atgaunamo sklypo dydis negali būti mažesnis nei 4 arai, dalis žmonių veltui puoselėjo savo teisėtus lūkesčius į naujo sklypo gavimą.

Taip, šie dalykai palikti taip pat teismams. Kaip išspręs mano šį klausimą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kuriame byla laukia savo eilės, nespėliosiu. Tačiau akivaizdu, kad ŽŪM ministras negalėjo nesuvokti kokią neteisybę sukurs toks nutarimo pasalūniškas pakeitimas. Ir premjeras Andrius Kubilius – taip pat. Kaip ir negalėjo nežinoti, kad tas veiksmas net ir teisiškai buvo neteisėtas. Nes įstatymas numato, kad kompensacinio sklypo ploto dydį, savivaldybės prašymu, nustato Lietuvos respublikos vyriausybė. Čia susidaro net du konfliktiniai klausimai: pirmasis – įstatyme rašoma, kad Vyriausybė nustato, ką ji jau buvo padariusi, o dabartiniai veiksmai labiau vertintini kaip keitimas, nei nustatymas. Ir antra – sužinojęs apie pakeistą nutarimą, aš oficialiu raštu užklausiau Kauno miesto merą A.Kupčinską kodėl, kada ir kurių tarybos narių balsais buvo nuspręsta kreiptis į Vyriausybę dėl žemės ploto Kaune sumažinimo nuo 20 iki 12 arų. Ir jau esu gavęs atsakymą, kad savivaldybė tokio klausimo niekada nesvarstė ir į vyriausybę su prašymu sumažinti žemės sklypų dydžius nesikreipė. Taigi, matome, kad tai padaryta pačios vyriausybės iniciatyva, nors to daryti, įstatymas įgaliojimų jai nesuteikė.

Iš viso, ką čia pavardinau, galima tikrai manyti, kad A.Kubilius galėjo visus žemės nuosavybės dalykus“ užbaigti net anksčiau. Gi argi problema pasirašyti raštą, nutraukiantį teisėtus žmonių lūkesčius, o po to, atsisegus piniginę, išdalinti piliečiams po kokią dešimtinę litų? Ir garsiai pareikšti – teisingumo atstatymą mes jau užbaigėme. Dabar einame pasiimti premijų už gerą darbą.

 

Tai, ką aprašiau šiame rašinuke, toli gražu dar ne visos problemos, liečiančios mane. O tuo labiau – visus Lietuvos piliečius, laukiančius nesulaukiančius teisingumo. Keleto problemas žinau jau šiandiena, todėl netrukus parašysiu ir daugiau.

 

R.Matelis: Donatos Rimšaitės istorija. Nors dar ne istorija…

Atėję šalčiai kelia šiokį tokį nerimą, nes jei tikėti tuo, kuo paprastai netikiu – sinoptikais, artimiausiomis dienomis gamta žada padaryti metinį balansą: ilgai toleravusi neaišku kokį orą, pavasarišką ar rudenišką, netrukus paspirginti iki minus 32 laipsnių. Matysime, kaip čia bus, tačiau mano buitis nėra tokia tvirta, kad galėčiau būti ramus, jog neužšals vamzdynai.

Tačiau net mąstant apie ne pačius maloniausius klausimus, nori nenori akys krypsta į visur forsuojamą penkiakovininkės Donatos Rimšaitės gyvenimo problemą. Štai Tomas Čyvas, šiame pat, WordPress blog’e savo rašinį pavadino labai negražiai: “Būčiau paleidęs tą vargetą D. Rimšaitę. Nežinau, gal jis tikrai turi žinių, kad ji vargeta, bet aš taip nevadinčiau net sau nelabai patikusio žmogaus. O tuo labiau viešame tinklapyje. Aišku, kiekvienas savaip suprantame savo autoriteto formavimą, bet man atrodo, kad ši sportininkė nenusikalto būti taip vadinama… Nemira Pumprickaitė dienraštyje “Kauno diena“ tikrina LTOK prezidento Artūro Poviliūno gyvenimo vertybių nuostatas ir čia jau galima šiek tiek atsikvėpti: nors šis žmogus ne itin slepia savo asmenines nuostatas, jis bent jau sugeba parinkti žodžius, kurie dera tokio rango ir dar jau ilgai užsibuvusiam savo poste asmeniui. Tiesa, kiek stebina nenuosaikūs atsakymai, kur šalia vienas kito sugulę teiginiai “tas sprendimas, kuri priėmėm, yra ne politinis ar dar koks nors, o tai yra Olimpinės chartijos reglamentacija“ ir “Iš tiesų, čia galima daug prisigalvoti, kad tai ir politinis klausimas“, bet tebūnie, man patinka žmonės, kurie nemoka meluoti, nes manau, kad tokiais žmonėmis kaip ne kaip galima patikėti. Blogiau kada melagis užkietėjęs ir jo visas tekstas suderintas “be priekaištų“. Tiesa, dar užklydau į Kęstučio Rimkaus straipsnį “Lietuvos ryte“, iš ko paaiškėjo, kad apie šios sportininkės pasirinkimą Lietuva žinojo dar 2010 metų gruodžio mėnesį ir į seną “Kauno dienos“ laikraštį, kur praeitų metų rugsėjį buvo prognozuojama, kad D.Rimšaitė pretenduoja tapti gražiausia Rusijos sportininke.

Visa ši ne itin išsami informacija apie Donatą man dar ir dar kartą sukėlė liūdesį. Tiesa, turiu prisipažinti, kad apie penkiakovę nesuprantu nieko ir niekada nebuvau šios sporto šakos fanu, tad ir liūdesys nesusijęs su talentingos sportininkės netektimi. Liūdina kitkas. Liūdina bent jau didelės dalies tautiečių žmogiškumo stoka. Ir liūdina menkai, po permatoma skraiste paslėpti dvigubi standartai. LTOK pasauliui akivaizdžiai parodė savo pavydą žmogui. Tebūnie ši sportininkė išvyko į Rusiją ir ne dėl meilės, o tik dėl jos kvalifikaciją atitinkančio pažadėto atlygio. Argi tai blogai? Gal taip galėtume galvoti, jei nematytume į Ameriką išvažiuojančių daugelio mūsų krepšininkų. Bet krepšinis kitam standarte, čia negražu būtų net kritiškesnį straipsnį parašyti. O dar Amerika… O šiuo atveju mat neišmanėlė pasirinko Rusiją… Liūdna ir, kad nenorima susivokti, kad lietuvis ir Afrikoje lietuvis. Ir jei jis laimės olimpinį medalį, Lietuva tik oficialiai nebus to medalio laimėtoja. Tačiau tauta galėtų didžiuotis: va, lietuvė laimėjo olimpinį medalį! O kas dabar? Dabar mes galėsime eilinį kartą patvirtinti pasauliui, kad mums ne tauta rūpi, o valstybė, kuri jau 20 metų neišgali priartėti ne tik prie vakarietiškų, bet ir prie rusiško pragyvenimo lygio. Nes Lietuva nesugeba savo sportininkams mokėti ir tiek, kiek tai gali nabagė Rusija.

Į klausimą ar D.Rimšaitė nesunkiai galėtų grįžti į Lietuvą, A.Poviliūnas be išsisukinėjimo atsako, kad jei būtų jo valia – NE. Bet taip elgtųsi jis asmeniškai, o kaip nuspręstų mūsų kolegos iš Olimpinio komiteto, jis negali prognozuoti… O kodėl gi ne? Ar tai ne kerštas? O jei taip, tai kame jo šaknys? Nes “valstybė įdėjo į Rimšaitę didelius pinigus, todėl tokia nuoskauda yra“? Nejuokinkit, patriote. Aš jau minėjau, kad nesu joks specialistas penkiakovėje, tačiau kame gi tie dideli pinigai, manau turėčiau susivokti. Bet nesuvokiu. Gal kelionėms į sportines varžybas? Bet jei taip, tai ji, regis iš ten parveždavo medalius. O gal jai į baseiną būdavo pilamas kitoks vanduo, gal koks mineralinis “Boržomis“? Lietuva rengia daugelį sportininkų, bet tik nedaugelis jų tampa garsūs, daugiau už kitus sugebantys. Nejaugi vieniems sukišami dideli pinigai, o kiti, kurie nieko nepasiekė, nieko ir nekainavo? O man norisi tikėti, kad geras sportininkas ne brangiau kainavo, o pats, asmeniškai daugiau dirbo. Tik to jo darbo niekas nenori vertinti. Ir maža to, dar prisiskiriamos, neva, išskirtinai didelės išlaidos tokiems žmonėms.

Tiek to, dedu tašką. Nes nesinori lysti dar giliau į šią moralinę pelkę. Tik tokie olimpiečių balsavimai leido susidaryti prielaidą, kad Lietuva negarbingai kerštinga.

2012-02-06 d. PRIERAŠAS: Malonu pranešti, kad 2012-02-05 d. laikraštyje “15 min.“ mano mintims tarsi paantrino BNS vadovas Artūras Račas.

2012-04-16 d. rastas video. http://tv.lrytas.lt/?id=13282855441326848782

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Sveiki atvykę pabendrauti Matelio Romualdo rašinukų temose

Savo rašinukus dėstau visada atvirai ir nuoširdžiai, be užkulisinių minčių. Ir visada džiaugiuosi skaitytojų išsakytomis mintimis. Nesvarbu ar jos sutampa su manosiomis. Gi gyvenimas ir susideda iš nuomonių įvairovės.

Deja, pasitaiko ir savo šešėlio bijantys intrigantai, kurie save pavadina keistais ‘nikais’, o prieš komentuodami pasirūpina ir savo identifikacinio kodo suklastojimu… Nebendrauju aš su tokiais žmonėmis, todėl komentarai su “modifikuotais“ IP, gali būti tiesiog ištrinti.

Nuo 2015 metų įvedu skyrelį “MANO LAIŠKAI“. https://matelis.wordpress.com/mano-laiskai/ Čia surašysiu savo raštiškus kreipimuosis į įvairias personas. Tikiuosi tai bus Jums įdomu. O šį skyrių rasite paspaudę nuorodą I_I_I_I_I_I_I_I_.

 Gerų emocijų. 😀

+ + + + + + + + + + + + ++ + + + + + +  + + + + + + + + +

O čia kelios nuorodos. Gal bus Jums įdomios…

Parašai referendumo  sušaukimui  teismų  sistemos pertvarkai   2012-03-29 d. viso čia buvo 2526 parašų

Ėriukas gamina žuvų taukus. Tikite?  Daugelis baidosi GMO. Aš to tikrai nebijau…

Internetinė bankininkystė man nepriimtina. Daug kas jos nebijo, yra laimingi, kad gali sumokėti nepakėlę užpakalio nuo kėdės. Ilgam?

VTEK sprendimas dėl Palangos  administracijos direktorės A.KILIJONIENĖS, neteisėtaI iš biudžeto išsimokėtos “premijos” už teismo sprendimo nevykdymą, sprendžiant  man grąžintinos nuosavybės klausimus

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

R.Matelis: Serenados po jaunimo langais?

Nors man nepatinkanti populizmo sąvoka, regis, palaipsniui jau traukiasi iš kasdienybės akiračio, kai kurios jo apraiškos kartas nuo karto vis dar pasireiškia. Nesunku jį įžvelgti tada, kai jis sklinda iš kažkurių partijų rūmų, tačiau kur kas sunkiau, kai juo ima užsiimti regis eiliniai, tegul ir garsūs žmonės. Nes tada imi dvejoti: kam jie tai daro? Kokių nematomų tikslų siekia? O gal tai visai ne populizmas, gal tai tik paprasčiausiai to žmogaus gyvenimo nuostatos?

Šiandiena jau nebegalėčiau pasakyti kada į mano žinomų pavardžių sąrašą pateko ekonomistė Aušra Maldeikienė, tačiau tai buvo sąlyginai ne taip jau seniai. Internetas gi labai išplėtojo mūsų asmenines duomenų bazes, tačiau, tuo pačiu ir atitolino mus nuo išsamios mums girdėtų žmonių analizės. Vis tik šią moterį visada buvau sąlyginai įterpęs tarp teigiamų asmenybių. Nežinau kodėl, tačiau ji man atrodė kaip blaiviai vertinanti mus supančią aplinką, kaip žmogus garsiai sakantis kitokią, teisingą nei mums formuoja žiniatieka, nuomonę. Trumpai – tai buvo man teigiamas herojus. Ir, ko gero, taip būtų likę ir dar ilgiau, jei ne galingasis Feisbukas [Facebook]. Dabar visa tai smarkiai susvyravo.

Atsitiktinai suradęs A.Maldeikienės nuomonę dėl pensijų žmonėms atstatymo, buvau šokiruotas. Netgi maniau, kad kažko nesupratau, nes gi kiekvienam iš mūsų nelengva sužinoti, kad galimai klydai. Tačiau netrukus, antrą kartą pataikęs į tas pačias kreivas vėžias, supratau, kad nesapnuoju – ponia Aušra iš tikro turi visai kitokius įsitikinimus, kurie arba nepamatuoti arba tėra sąmoningas reveransas jaunajai lietuvių kartai.

Taigi sėdau rašyti savo nuomonę

Skambus straipsnio pavadinimas – Padidinkite mano mokesčius ir atiduokite jaunimui iš karto parodo, kad apie realų pasiūlymą padidinti poniai Aušrai mokesčius, kalbos čia nebus. Nes mokesčiai nėra šiaip sau pinigų rinkliava, jie reglamentuojami įstatymais ir kitais normatyviniais dokumentais. Tačiau norint iš tikro skirti dalį savo pajamų jaunimui, jokių kliūčių gi nėra. Mes visi turime tokias galimybes, aišku, jei turime ką duoti [o gaunant 5327 lt. į rankas per mėnesį, tokia galimybė tikrai yra]. Paprasčiau – tai vadinama labdara, o ją galime teikti pačiomis įvairiausiomis formomis. Pradedant nuo pinigų įteikimo rankiniu būdu žmogui asmeniškai, kuriam manome, kad tikrai labai reikia pagalbos ir baigiant bankiniu pavedimu į kažkurią tai atitinkamos struktūros sąskaitą. Suprantama, visai žmogiška, kad atlikus gerą darbą, norime būti tinkamai įvertinti aplinkinių. Bet tai įmanoma tik jei tikrai mes tą darbą tikrai padarysime. Tiek to, nesigilinsiu toliau į tikruosius nurodyto straipsnio tikslus, nors man ir labai kelia įtarimą, kad vertinant tai, jog internete žymiai didesnė dalis jaunimo nei pensininkų, tai gali būti ir priešrinkiminė serenada jaunimui. Norėčiau klysti, bet atsakymas į šį klausimą – tik artimos ateities klausimas. O dabar man įdomesnė šio straipsnio pati  vertė. Arba, kitaip sakant, išreikštų teiginių objektyvumas.

Iš karto noriu pareikšti savo skaitytojui, kad šį straipsniuką rašau su viltimi, kad man pavyks čia pasikviesti ponią Aušrą ir ji turės galimybę visaverčiai paprieštarauti mano teiginiams. Kitaip gi būtų negarbinga, gautųsi tarsi apkalba.

Pradėsiu nuo pačios SODROS sampratos. Kas tai? Loterija ar draudimas? Regis šį klausimą atsakysime visi vienodai, tai draudimas, nes taip be trumpinio šią instituciją ir vadiname – Socialinis draudimas. Na, o jei taip, tai kaip į jį turime žiūrėti? Aš įsitikinęs, kad esminis skirtumas tarp loterijos ir draudimo yra tas, kad loterijoje mes savo noru rizikuojame, siekdami gauti dideles pajamas, o drausdamiesi, mes neturime patirti jokios rizikos. Draudimo atveju mes jam atiduodame savo lėšas, o šis, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, PRIVALO mums teikti aptartas išmokas [kompensacijas]. Tiesa, SODRA yra privalomo draudimo rūšis, bet tai tik dar labiau įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Diskusijų čia tarsi ir neturėtų būti. Bet politikoje toli gražu ne viskas paremta nediskutuotinais gyvenimo dėsniais. Sakysite kame čia politika? Deja, taip, tai dalis politikos, nes šiandieninėje situacijoje valstybės prievolės savo gyventojams yra perkainuojamos politikų. Mažai kreipiant dėmesį į eilinio piliečio nuomonę.

Bet grįžkime prie draudimo esmės. Tie, kurie bando pasukti SODROS klausimus sau palankia linkme, o aptariamu atveju, ko gero, ir Aušra, šiandiena tvirtina, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Ar tai tiesa? Ne, gerbiamieji. Kas ir nuo kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Tai netiesa, o taip būti gal būt dalinai galėtų jei socialinis draudimas būtų kažkas naujo, atsiradęs tuščiame lauke. Bet šis draudimas jau pats su „pensijiniu“ stažu, todėl tokia nuomonė yra žmones klaidinanti. Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o KAUPIA savo pinigus savo senatvei. Tą patį jis gal galėtų daryti dalį savo atlyginimo atidėdamas į banką. Bet negali [o ir anksčiau negalėjo], nes šalyje funkcionuoja PRIVALOMAS draudimas. Čia, pats laikas pastebėti, kad daugelis žmonių nors ir sukaupė lėšas pensijai, jų nebepamatė. Nes mirė nesulaukę pensijos. Va tos lėšos atiteko kitiems, jį pažinojusiems ir jo nei nemačiusiems žmonėms. Tokia jau šio draudimo struktūra ir esmė. Gi niekas niekada negrąžino mirusio pensininko sukauptų lėšų jo artimiesiems. Nes SODROS įmokos nepaveldimos. Reiškia jos niekur negalėjo ir dingti. Tik ar teisingai jos panaudotos brangiai kainavusiems [ir kainuojantiems], prabanga tviskantiems rūmams statyti ir eksploatuoti, klausimas, nuo kurio bėga premjeras ir kiti šalies vadovai.

Autorė teigia: „apsidairau ir aprašau dvi realias situacijas“. Įdomu, o ką gi reiškia dvi realios situacijos? Ar pateikiama kažkokios pačios charakteringiausios Lietuvai situacijos, ar aprašoma tik kažkas, kas po ranka tuo metu pakliuvo? Pirmuoju atveju vertėtų suklusti, bet jei tai tik šiaip dvi kontrastingos situacijos, tai ar jos vertos dėmesio ar, tuo labiau, diskusijos? Taigi paskaitykime…

Pirmasis iš pateiktų „pavyzdžių“ [patrumpintai cituoju] – pensininkė, kuri turi „gerai įrengtą butą Vilniuje netoli centro (mažiausiai 200 tūkst. litų vertės). Gana nauji baldai, moderni virtuvės įranga. Dviejuose kambariuose gyvena viena. Valdo pusę namo Palangoje, kur ir atostogauja. Tiesa, būdama darbšti ir mėgdama bendrauti, vasaromis nuomoja tris iš ten esančių keturių kambarių ir taip kasmet prisiduria dar vidutiniškai 6-7 tūkst. litų. Palangoje turi keletą arų žemės, bet žemės mokesčio nemoka, nes yra pensininkė. Jos pensija 980 litų (iki sumažinimo buvo 1030 litų)“. Mane visų pirma nustebina, kad žemės mokesčio savininkė nemoka. Nes žinau pavyzdžių, kai pensininkai Palangoje moka. O nemoka tik tie pensininkai, kurie žemę nuomojasi. Bet gal laikai pasikeitė… Aprašomas pavyzdys tikrai netradicinis, Lietuvai necharakteringas. Tačiau net ir šiuo atveju peršasi nuomonė, kad kalba eina apie moterį, kuri nugyveno galimai tvarkingą gyvenimą, neišlaidavo ir niekada nebuvo ne tik Vietname, bet ir Lenkijoje. Nes, spėjant pagal jos amžių, visą savo darbingą gyvenimą gyveno geležiniame narvelyje [TSRS]. Ji gi į devintą dešimtį įžengusi pensininkė, tad ar labai daug galėjo pasidžiaugti gyvenimu kai sulaukė [o gal net ženkliai prisidėjo?] Nepriklausomybės? Vis tik buvo jau įžengusi į septintąją dešimtį? Bet, gal šiuo konkrečiu atveju ir kitaip? Gal ta moteris visą gyvenimą vogė mėsą kažkuriame mėsos kombinate arba putlius siūlus Kauno Dirbtinio pluošto gamykloje? Nežinau. Žinau kitką, tokių pasiturinčių pensininkų Lietuvoje labai mažas nuošimtis. Tad šios situacijos aš niekaip negalėčiau priimti už etaloninę visai Lietuvai. Ir pagal šį pavyzdį tvirtinti, kad ir visi kiti senukai tikri laimės kūdikiai, mažų mažiausia – nesąžininga.

Beje, gal klystu, bet man pasirodė, kad čia tarp eilučių paslėpta ir gaida, kuri skamba, kad senam žmogui jau nieko nereikia, kad jis turi būti patenkintas savo, pageidautina, vieno kambario buteliu kur nors priemiestyje. Nes tokiuose metuose likęs vienintelis deramas rūpestis – galvoti apie pomirtinį gyvenimą, o vienintelis kelionių maršrutas: namai – bažnyčia – kapinės – namai. Bet ir vėl viliuosi, kad klystu, na negali būti tokie žiaurūs žmonės aplink mus. Visi gi suprantame, kad mūsų, jaunesniųjų žmonių, privaloma pareiga užtikrinti, kad mūsų tėvai ar seneliai galėtų gyventi garbingai ir maloniai iki pat paskutinio atodūsio. Kaip sakant, kiek Dievo jam duota. Ir visi turime suvokti, kad taip, kaip elgiamės su savo seneliais šiandiena mes, taip bus ir su mumis, jei mes tos senatvės aplamai sulauksime.

Aušra piktinasi, kad senolė [dalinai cituoju] „per mėnesį bent porą kartų apsilanko poliklinikoje, kur gydytoja jai išrašo kompensuojamų vaistų (vien vaistų vertė, tad ir jų kaina mokesčių mokėtojams, mažiausiai keli šimtai litų per mėnesį)“. Miela Aušra, čia ir vėl panaši situacija kaip su SODRA. Ne mokesčių mokėtojams kainuoja jos vaistų dalinė kompensacija. Ji tai per savo gyvenimą užsidirbo. Ir visai jokio skirtumo, kad tada, kai ji buvo jauna, nebuvo atskirai sveikatos draudimo. Tada mokėjome bendrą socialinio draudimo mokestį, kuris dabar išdalintas į dvi dalis – SODRAI ir PSD. Beje, spėju, kad ponia Aušra labai sveika. Aš tuo pasigirti negalėčiau, man tenka pirkti vaistų. Todėl labai gerai žinau, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas yra labai siauras, o jame tik patys prasčiausi savo veikliąją sudėtimi, medikamentai. Didesniąją dalį esame verčiami pirktis už pilną kainą. O vaistai gi ne prabangos atributas, nusipirkę prastesnius, pigesnius gi galime padaryti nepataisomą klaidą… Taigi, nepavydėkime žmogui, kuris du kartus per mėnesį eina į polikliniką. Ten ne pramogų rūmai, į ten einama tik tada, kai kitaip elgtis jau nebegalima.

Na, o dabar paskaitykime antrąjį pavyzdį. Kiek patrumpinęs tekstą, atkeliu čia kai kurias mintis: „Antroji šeima. Pajamos — 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas prastesnės, nei anos pensininkės, butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, <…>. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17-18 tūkst litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? <…> Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. <…> Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, kurios taip žavėjo prieš kelis metus, virsta miražu dykumoje. Juk ši šeima, valdžios galvų nuomone, nežmoniškai turtinga, ar ne?“ Sakykite, o Jūs ar iš pat jaunų dienų jau turėjote butą, geresnį nei ilgus gyvenimo metus darbui jau suspėję atiduoti žmonės? Gal… bet aš tokių nepažįstu. Mano laikų jaunimas ilgus metus gyveno bendrabučiuose. Taip pat su vienu ar dviem vaikais, kas buvo dar blogiau už nuomojamus butus. Nes jie kainavo kur kas brangiau. O gal Jūsų aprašytoji pensininkė jau būdama studentė nusipirko tą savo puikųjį butą Vilniaus centre? Ar ir jos jaunystė buvo tokia pat skurdi kaip aprašomos šeimos? O jei skurdi, tai ar nebūtų padoru manyti, kad gyvenimas turi turėti balansą, jūs gi ekonomistė? Jei tuometinė okupacija buvo deformavusi šiandieninių pensininkų jaunystę, ar Jūs nemanote, kad bent senatvėje jiems reikia suteikti šviesesnių akimirkų? Nors pilnai jau to, kas prarasta nebekompensuos niekas. Nes tokiuose metuose viską apjuodina prarasta sveikata.

Įdomu pastebėti, kad Aušra visai teisi, sakydama, kad pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo. Bet čia pat reikia ir patikslinti – tokia galimybė yra tik jaunam žmogui. Nes visi skelbimai apie laisvas darbo vietas visada vainikuojami, kad priimama tik iki 35 metų amžiaus ir dar todėl, kad pensininkai ne tik, kad jau nebeįdomūs darbdaviam, jie paprasčiausiai jau nebeturi sveikatos ką nors dirbti darbdaviui. Sau dar kaip ne kaip.

Nors logiška, bet labai liūdna, jog ponią Aušrą piktina, kad Prezidentė [cituoju] „D. Grybauskaitė pyksta, nervinasi ir griežtai aiškina, kad jokių būdu negalima  nuvilti pensininkės ir jai privalu kompensuoti  visas prarastas išmokas, nes kitaip bus pažeisti lūkesčiai ir nebus teisybės“? Šiam pasipiktinimui neabejotinai pritartų koks nors Lauras Bielinis. O aš manau, kad būtent čia ir atsiskleidžia Prezidentės žmoniškumas, sugebėjimas ne vien skaičiais vertinti visą mūsų aplinkinį gyvenimą. Ir todėl ji turi tokį platų gyventojų palaikymą, dėl ko dalis funkcionierių labai piktinasi.

Miela Aušra, nenueikite liūdnos šlovės politikų keliais, pažvelkite į situaciją realiai ir iš širdies. Aš kažkodėl vis tikiu, kad Jūs tiesiog paskubėjote išreikšti savo nuomonę, o pervertinus viską suprasite, kad klydote. Neskaldykime tautos, nes dauguma jaunų žmonių vis tik myli savo tėvus ir senelius, todėl suvokia, kad didesnė pensija yra gyvenimo palengvinimas ir jam pačiam. Kitaip jis iš savo skurdžių lėšų turės remti juos.

Pagarbiai – Jūsų FB draugas Romualdas