Romualdas MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUIalgis.bagdonas@nzt.lt

2012 04 17

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX

Kaunas, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

2.

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

Reklama

15 responses to this post.

  1. […] 22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesn… […]

    Atsakyti

  2. Posted by Pilietė on 2012.04.18 at 21:26

    Lietuva – chuntos valdoma totalitarinė valstybė. Konstitucija neveikia, teismai, prokuratūra korumpuoti ir valdomi kompromatais. Žmogau, greičiau sveikatą prarasi, nei tiesą atrasi. Lietuva skandinama melo ir moralinės degradacijos liūne.

    Atsakyti

  3. Posted by zita on 2012.04.19 at 20:15

    “Kas man iš tos Laisvės ir iš tos garbės…“ Tik verkiu ne aš viena ir liūdžiu, deja, ne viena…Su daugeliu tavo minčių šiame straipsnyje negaliu sutikti…Pvz.apie egzaminus, kad reikia sakyti priešingai, nei galvoji…O kas šiandien kitaip???? Gali rėkti visa gerkle, plaukus nuo galvos rautis, bet yra “TAS“ kuris Seime gyvena ir tik JIS žino kas gerai ir kas ne…O kad numenko kultūra, kas kaltas??? Bent jau mane “didžiojo drakono“(kaip tu išsireiškiai) laikais, mokė gerbti tėvus,vyresnius ir mylėti TĖVYNĘ… o šiandien pyplys 7 metų tave pasiunčia taip toli…kad atima kalbą…Ir verkia šiandien ne tik mūsų karta, bet baisiausiai dejuoja mūsų tėvai, tie kurie,kaip tu sakai, išgyveno ir karą ir badą ir marą… Šiandien stipriai veržiasi ir veržiasi tuos diržus…sulaukę išsvajotosios LAISVĖS.

    Atsakyti

  4. Posted by Elona Siauliai on 2012.04.24 at 23:59

    Elona Antakauskė
    Tai, kad iki šiol Lietuvos piliečiui negrąžintas lygiavertis žemės sklypas, nusavintam Palangos m. centre, ar neišmokėta reali piniginė kompensacija už turėtą žemę, yra išdava galimai korumpuotų Palangos savivaldybės valdininkų, galimai korumpuotos teisėsaugos. Ši problema turėtų būti operatyviai išspręsta, įvertinant praktiką sprendžiant panašias problemas įtakingiems interesantams.

    Atsakyti

    • Nenori teisėsauga dirbti. Tą patyriau Klaipėdos prokuratūroje ir STT. Prieš savus gal nenori? Kas aš jiems, atvykėlis iš už 250 km? Bet Lietuva didelė, o todėl turėtų rastis ir padorių žmonių… Žinau, jų kol kas mažai, nes į postus einama “konkursų“, kurie į tikrus konkursus net nepanašūs, tvarka. Bet jau vien Garliavos įvykiai rodo, kad Lietuva ėmė eižėti, o to pasekoje formuojasi naujas, tikėkimės, teisingesnis gyvenimas

      Atsakyti

  5. Posted by danguole on 2012.05.22 at 04:50

    Man taip pat Kaune, Aukstuosiuse Sanciuose uz 71 ara, Kauno miesto zemetvarka siulo 16000lt.
    Ka patartumete? Kadangi gyvenu JAV. Ar Verta bylinetis?

    Atsakyti

  6. Miela Danguole, kad duoti konkretesnį patarimą, turėčiau daugiau apie situaciją žinoti. Nes sakyti “Verta, eik bylinėtis“, gali būti ne visada sąžininga. Lietuvos teismai, jei ir priima kartais teisingą sprendimą, tai daro tikrai nenoriai ir ne iš karto. Mūsų, žemės atgavėjų bylos vilkinamos, tą galiu pasakyti iš savo praktikos. Švelniai sakant, mus iš pradžių, kaip kokius kosmonautus, teismai patikrina ar esame atsparūs ir jei pamato, kad taip, tai dar, ko gero, gauname ir tam tikrą, niekur neskelbiamą, patvarumo indeksą. Pagal kurį vėliau nustatomas ir tavo pretenzijų lygmuo. Čia gal taip alegoriškai kalbant.
    Aš neįsivaizduoju kaip galima palikti žulikams savo turtą. Bent jau kol nėra atviro fašizmo ar komunizmo. Lietuva labai įtartinoje būklėje, ji dabar tarsi ekvilibristas ant troso. Norisi tikėti, kad kitame to troso gale bus teisingesnis gyvenimas, bet ar taip bus..? Nežinau. Prieš trejetą mėnesių, ponios Aldonos Meilutytės, taip pat iš JAV kvietimu, buvau jos byloje dėl žemės. Nemielas tas teismas buvo, o tuo labiau žinant, kad bylinėjosi teisėje labai išprususi moteris. Tačiau asmeniškai aš mačiau ir jos klaidelių. Regis pralaimėjo, tačiau kaip viskas vystosi toliau, nežinau. Ponia Aldona kažkaip išnyko iš mano laiškų erdvės. Apibendrintai aš patarčiau jokiu būdu nenusileisti skriaudžiamai ir kovoti. Tačiau tam kai ko reikia, čia nevardinsiu. Parašykite man privačiai, jei bus noras ir pakalbėsime plačiau.
    realistas@old.lt ir tuo pačiu reromaka@mail.ru Dvi dėžutės patikimiau, nei viena.

    Atsakyti

    • Posted by danguole on 2012.05.23 at 06:43

      Aciu kad atsiliepete, ir as Jums parasysiu asmeniskai i emeil.
      Danguole.

      Atsakyti

    • Ponia Aldona M.turėjo mano leidimą naudotis mano teisiniu įdirbiu. Ji kažkodėl teisiniais argumentais nepasitikėjo ir buvo linkusi rinkti palaikančiųjų “komandą“. Mano nuomone teisinėje-demokratinėje valstybėje pirmenybę turi turėti teisiniai argumentai. Jei taip nėra – reikia kurti visuomeninę organizaciją ar net politinę partiją, kuri atkurs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pirmenybę valstybės ir mūsų gyvenimuose. Šią tema jau diskutuojama mano asmeninės svetainės: “Žmogaus teisės posovietinėje Lietuvoje“ diskusijų forumo temoje: “DISKUSIJA APIE NEPRIEŠTARAUJANTĮ TIKROVEI PASAULIO SUVOKIMĄ IR APIE ŽMONIŲ VIETĄ TAME PASAULYJE“. Kad iš naujo “neišradinėti dviratį“ ir pakartotinai negaišti laiką – kviečiu susipažinti su ten išsakytomis mintimis.

      Atsakyti

      • Gerb. Zenonai, šiek tiek mačiau Jūsų diskusijas, bet jei taip atvirai, tam reikia daug laiko. Pas mane dabar eilė bylų, ne itin turiu laiko skaityti didelės apimties raštų.
        o Aldonos byloje buvau, stebėjau tą procesą. Ir mano supratimu, mačiau jos klaidas.
        Dėl Jūsų sakinio “Mano nuomone teisinėje-demokratinėje valstybėje pirmenybę turi turėti teisiniai argumentai“. Na ir kas iš to, kad taip manote Jūs. Kas iš to, kad taip manau ir aš, ir dar daugelis. O de facto dažnai turime visai priešingą vaizdą.. Beje, prieš mėnesį Palangos teisme vyko mano viena byla, kur manęs palaikyti atvyko keletas demokratinių pažiūrų žmonių su plakatais. Po piketuko jie norėjo dalyvauti byloje salėje, tačiau teisėja L.Paulauskaitė to nenorėjo, todėl pranešė, kad salė užimta ir posėdis vyks jos kabinete, kur pašaliniai nebus įleidžiami. esant tokiai pradžiai jau iš karto supratau, kokia bus bylos baigtis. Apie tai, kai turėsiu laiko, parašysiu plačiau, o kol kas nesu gavęs net to sprendimo, taip siekiama man sutrukdyti apskųsti neteisingą nutartį. Jau antrą kartą išsiunčiau skundą, bet man bandoma pripaišyti atsiradusią senatį, nors jos nėra – laiku išsiunčiau skundą Klaipėdos apygardai. Tik ji nepriėmė, nes tiesiogiai skundžiau. Ar ne juokinga? Tokiu atveju senatis niekaip negali būti, nes aš, nematydamas teisėjos argumentų [motyvų], neturiu ką skųsti.

      • Iš savo teisminės praktikos aš priėjau išvadą, kad teisėtų žemės savininkų bylos teismuose, “žaidžiant“ pagal akivaizdžiai neteisinga valdžią turinčiųjų sukurtas “taisykles“, iš anksto pasmerktos pralaimėjimui. Todėl ir bandau teisėtiems žemės savininkams išaiškinti, kad reikia patikrinti ir pačių “žaidimo taisyklių“ teisingumą. Taip pat teisėtiems žemės savininkams siūlau vienytis, kaip kad yra susivieniję prieš juos veikiantys svetimos žemės grobstytojai. Tačiau teisėtiems žemės savininkams kažkas neleidžia suvokti tokių veiksmų svarbą. Veikdami kartu – konkrečiais atvejais galėtume kelti aiškiai pamynusių teisingumą pareigūnų profesinio tinkamumo klausimus. Dabartinę padėtį aš suvokiu kaip didelės dalies teisėtų žemės savininkų prisitaikėliškumą. Tai, savo ruožtu, yra ne kas kita kaip pačios demokratijos pagrindų naikinimas. Valdžią turintieji teisėtus žemės savininkus tarsi “įsuko“ į uždarą ratą: kad pertraukti valdžią turinčiųjų sukurtą žmonių apiplėšinėjimą – reikalingos žinios ir vienybė – o teisingų žinių teisėtiems žemės savininkams niekas neduoda. Susivienyti neleidžia ir valdžią turinčiųjų deleguojami visuomenininkų lyderiai – apgavikai.

      • Zenonai, viskas, ką Jūs teigiate yra pakankamai teisinga ir suprantama, tačiau pritariu tam tik su tam tikromis išlygomis. Paminėsiu tiek Jūsų, tik Gerb. Kristijono, mano manymu daromas klaidas.
        Pradėsiu gal nuo alegoriško epizodo… Vyksta, sakykime, kokios nors sporto varžybos. Kyla ginčas ar įvartis pasiektas ar ne. Šiaip jau akivaizdu, kad jis pasiektas, tačiau kai kam tai kelia abejonių. Tokiu atveju mušusysis gi turi įrodinėti, kad jis tikrai įmušė, o ne imti revizuoti vartų plotį ir reikalauti, kad tie vartai būtų 10 cm. paplatinti. Tuo tarpu man panašu, kad Jūs imatės to klampinančio sunkaus darbo.
        Teisėta pripažinti, kad lietuvių žemės buvo nacionalizuotos ar ne, yra per klampus uždavinys. Tuo labiau ne teisininkams, o eiliniams piliečiams. OK, tebūnie, kad tarp teisingo nuosavybės atstatymo šalininkų yra ir teisininkų, ne visi ką tik nuo plūgo, bet… Čia ir vėl gi – ar protinga leistis į varžybas 3 prieš 11? Aišku ne. Nes tokių rungtynių baigtis akivaizdi, tuo labiau turint omenyje, kad tarpe tų 11 visi profesionalai, o antroje pusėje, nors ir stiprūs, bet mėgėjai…
        Kalbu apie tai, kad iš pamatų pakeisti visą, jau gerokai į pabaigą nusiritusį nuosavybės atstatymą, neberealu. Dar daugiau, reikia prisiminti, kad ir kokį absurdą bekištų įvairios jočienės ar kūriai, realiai iš tikrųjų nebeįmanoma absoliučiai 1 : 1 atstatyti tai kas buvo. Kaip ir iš kapo nebeįmaona prikelti mirusiųjų. Negalima nesutikti, kad per okupacijos ilgus metus į nukankintų ar nualintų Lietuvos patriotų butus buvo sukelti ne tik KGB ar panašūs bosai, bet ir paprasti, niekuo nekalti žmonės. Prabėgo daug metų, tie paprasti eiliniai žmonės, kurie iš TSRS valdžios gavo butus, jau paseno, todėl imti juos ir išmesti į gatvę, šiandiena būtų veiksmas, tolygus okupantų, trėmusių žmones į Sibirą. Tad kas belieka? Mano giliu įsitikinimu, lieka solidarus Lietuvos gyventojų atlygis okupacijos žalą patyrusiems. Ta skriauda turi būti atlyginama iš biudžeto, gal būt atsisakant prabangių kultūros rūmų statybos, gal būt dar kažką tam tikram laikui nukeliant. Okupacinės valdžios nebėra, tad nebėra ir ką bausti. Tačiau visiškai kitas klausimas kai kalbame apie tuos, kurie Lietuvai ir jos žmonėms padarė nuostolį jau dabar, atgavus Nepriklausomybę. Tokiems žulikams negali būti taikomos senatys, nes jie mūsų žemes atėmė klasta, kyšiais, korupcija ir protekcijomis.
        Ai, na ši tema ilga, galima ją tęsti ir tęsti. Bet geriau pakalbėsime susitikę. Labai pritariu Jums, kad reikia vienytis, tai įmanoma, tik nereikia būti pesimistais.

      • Gerbiamas pone Romualdai, aš nei alegorijomis, nei kitokia neteisėtų veikų vykdytojams naudinga demagogija neužsiiminėju. Kartodamas neteisėtų veikų “teisinės bazės“ kūrėjų ir vykdytojų “argumentus“ – Jūs mane labai nustebinote. Ne gana to – teisės autoritetams prilyginote nekilnojamojo turto vagysčių bendrininkus ir globėjus – kurie už savo neteisėtas veikas nesigėdija imti atlyginimus.
        Savo teisinėse analizėse, remdamasis oficialių dokumentų tekstais aš nenuginčijamai įrodžiau, kad sovietinė-okupacinė valdžia didžiosios dalies teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises į žemės valdas nenutraukė. Kai kurie posovietinės Lietuvos politikai ir teisininkai begėdiškai meluoja, kad 1940 m., buvo įvykdyta visuotinė ir vienalaikė Lietuvos piliečių žemės valdų nacionalizacija (teisinis tų žemės valdų suvalstybinimas). Kadangi nebuvo teisinio suvalstybinimo – tai nereikia ir “teisinio“ piliečių nuosavybės teisių “atkūrimo“. Tuo labiau tokio “atkūrimo“ – kurio metu piliečių nuosavybės į išlikusias žemės valdas teisiškai nutraukiamos dabar, nepriklausomoje posovietinėje Lietuvoje. Aš suprantu, kad iš esmės neįsigilinus į problemą – Lietuvos žmonėms (tame tarpe ir Jums) sunku suprasti posovietinių politikų ir teisininkų gudriai suregztą klastą. Asmeniškai susitikus aš Jums pateiksiu dokumentus, kurie nenuginčijamai įrodo, kad aš esu teisus. Jeigu vis tik norite įrodinėti, kad aš klystu – prieš tai aš Jus kviečiu perskaityti mano asmeninėje svetainėje: “Žmogaus teisės posovietinėje Lietuvoje“, rubrikoje “Istorinės žinios“ paviešintą informaciją. Tai 1997 m., žurnalo “Žemėtvarka ir melioracija“ Nr.2 išspausdinta 1996 metų mano “Žemės reformos Lietuvoje teisinė analizė“. Šią teisinę analizę žurnalo redaktoriai išspausdino manęs neatsiklausę ir man asmeniškai perdavė “autorinį“ žurnalo numerį. Toje pačioje mano svetainės rubrikoje yra įdėta vėlesnė mano teisinė analizė: “Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“. Nuorodos į šį mano straipsnį buvo įdėtos LR Žemės ūkio ministerijos spaudos apžvalgose. Todėl gal neverta menkinti ir neigti tai – ką neprašomi pripažįsta sąžiningi mano oponentai?

  7. Gerai, lauksiu

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: